Jaučiat, jaučiat jau čia pat. Su lietum, sniegu ir
saulės blyksniais artėja Šv.Velykos. Visi vienkiemio gyventojai sveikina.
Žodžiu, raštu, uodegom mojuodami, galvom kinkuodami, sparneliais mojuodami. Pavasariškai.
O
pavasaris vienkiemyje toks augimu ir triukšmu prasimušantis. Iš žemės lendančių
augalų nosimis, paukščių balsais. Mieste pasireiškia miškeliuose gausėjančiomis
girtuoklių gretomis ir po langais ūbaujančių kaimynų balsais. Ir ten jau
pavasaris. Pats tikriausias. Ir šiek tiek atprastas – vakare Moką vedžiodama
net krūptelėjau keletą kartų. Atpratau nuo tos realybės mieste – pavasarį,
vasarą ir ankstyvą rudenį vėlyvo vakaro pasivaikščiojimai neišvengiamai siejasi
su kompanijomis pamiškėse. Ne visada draugiškomis, tačiau dažniausiai
triukšmingomis.
Mūsų
prieš šventinis laikotarpis toks... mintis išvalantis. Kai turi dvejus namus, o
didžiąsias šventes praleidi trečiuose, pats tikriausias kūno išbudinimas ir
pamiklinimas gaunasi. Šepečiais, šluotomis ir kempinėmis šniūruoju, vorus po
butą vaikausi. Moka gi mieste bado streiką paskelbė ir nuolat akis vartydama
graudžiai žiūri – na ir ko čia dabar prireikė, kada naaamooo, į vienkiemy
važiuosim. Mano argumentai, kad gi ir sodyboje, jei oras prastas, lovoje
išsidrėbus parpia ir čia tą patį gali daryt, neveikia. O ir pasivaikščiojimai
mieste turiningesni. Vien kiek kupstų reikia peržymėti, kvapų patyrinėti. Tik labai
nesiseka šiandien šunei. Vis įsitaiso būtent toje vietoje, kurią reikia
pavalyti, kažką perstumti, patraukti ar padėti. Tai taip ir keliauja po visą
butą :D Nenuobodu, tikrai nenuobodu, kai turi šunį.
Ir
dar- gero kelio visiems, kurie keliauja pas artimuosius! Ir stiprybės tiems,
kurie kaip ir aš, negali valgyti virtų kiaušinių :D Kartais jos tikrai reikia
:D
