Eskizai

             Labai smagiai vakar laiką leidau. Kelionės, susitikimai su draugais ir kūrybinė veikla – reikalas smagus ir ilgam pakraunantis. Įspūdžius siurbiu visur. Net autobusuose, kur tiek visko nugirsti ir pamatyti galima, kad šypsena dar keletą dienų nedingsta. Ne, ne, priskišusi ausies neklausau kas ką šneka. Bet žinot kaip ten būna, kai labai garbaus amžiaus žmonės bendrauja. Girdi net vairuotajas. Nes ausų tai neužsikiši :D Tai vat ir išklausiau dviejų žilutėlių vyriškių pokalbį. Apie tai, kad yra tokios tabletės nuo kurių be galo linksma pasidaro, gerai miegasi ir ryte nieko neatsimeni :D Vieno iš pašnekovų proanūkis tokias kartais vartoja. Ir dar diskusijos kilo ar čia su receptu tokį gėrį parduoda, ar šiaip vaistinėje reikia teirautis. Švietimas ir akcijų prieš narkomaniją milijonai matyt ne visiems įtaką daro :D.

            O aš po įspūdžių pilnos dienos iki penkių ryto… eskizus piešiau. Geometrines figūras dėliojau, spalvinau ir visa kaip savo kūrybines galias miklinau. Net kompiuterio pagalbą išmėginau. Pirminiam variante popierius ir spalvoti pieštukai… maloniau ir greičiau. Nors ir labai mėgstu technologijas kūrybinis paišeliojimas toks…. jaukesnis lovoje po šiltu užklotu. Kai jau griežti skaičiavimai ir matavimai vyksta – pats metas ir šiuolaikines galimybes pasitelkt.

            Braižymas, piešimas ir spalvojimas – puiki labai nuostabaus ir įtraukiančio darbo pradžia. Medžiagos naujam skiautinių užklotui atkeliavo! Tokiam dideliam, dideliam ir storam, storam. Šiltas ir jaukus bus. Tik šiek tiek neramu kaip pavyks dygsniavimo metu su tokiu dičkiu susitvarkyti. Bet, tikiuosi, viskas bus gerai :D

            Nuostabus dalykas tas ruduo. Galima sušildyti visus draugus, pažįstamus ir pirmą kart matomus žmones. Kam šlepetės, kam užklotukas. O kai kam ir tiesiog gero žodžio užtenka.

Drugeliai ir obuolienė

          Ir mano nuopelnas čia visai, visai mažutis. Drugelius po parduotuves vaikėmės drauge su užkloto šeimininke. Tokia labai simpatiška ir linksma. Todėl ir skiautinys gavosi neliūdnas. O aš  mintijau kaip tuos spalvotus drugelius į vieną vietą  sutupdyti, kad nesipeštų ir per marga nebūtų. Tikiuosi, kad rezultatas kaip tik rudeniniams vakarams :D Drugeliai skraidys, plasnos ir vasarą primins. 

O kai nusibos vasariškos spalvos apverčiam ir – obuolienė dygsniuota :D Irgi ne mano idėja. Obuoliai audinių parduotuvėje patys mus susirado.

Užklotas, išskyrus keletą dekoratyvinių siūlų, dygsniuotas rankomis. Tai gi ne tik su meile siūtas, bet dar ir su daug glostymų bei kalbinimų.Procesas, kaip visada siuvant skiautinius, man patiko be galo ir be krašto. Tik kaip nufotografuoti bute, kad neatrodytų banguotas, išblukęs ir t.t. tai iššūkis rimtas. Tik vienkiemyje tokius dalykus daryt :D

Paukščiukai ir tiesiog skrybėlė

Rašiau, rašiau beveik savaitę. O internetas vienkiemyje toks lėtas buvo, kad pasidalint mintimis nepavyko. Tai kaip čia dabar viską išdėstyt, a? Gal iš eilės…

Labai skaudžiai suvokiau, kad vienkiemyje vyrauja… tyla. Ne paukščių klegėjimas (o jie pas mus tikrai triukšmingi), gandrų  kalenimas snapais, o tiesiog tyla. Dieną sudrumsčia tolumoje ūžiantys kombainai ir tiek tų garsų. Lauksim briedžių rujos, tada klausysim baubimo :D

Pasiguodžiau ir savo atradimais galiu dalintis. Šį kart – vadovų paukščiams pažinti žala. Mėgstu juos pavartyti, kažkur pasidėti, po mėnesio vėl atsiversti.  Dabar nauja liga, tikiuosi trumpam, atsirado – pradėjau viešose erdvėse kvailai kikenti, akis į šalį nuo pardavėjų nusukinėti ir net kankintis juoką bandydama sulaikyti. Kalti dėl šių nepatogumų – piešinukai su paukščiais. Na, gal šiek tiek, mano fantazija, kuri labiausiai įsisiūbuoja Vilniaus stoties rajone ir bet kurioje kaimo, mažesnio miesto parduotuvėje.

Ką daryt ir kaip nekrizenti jei… Rokiškio “Maximoje” tikrai, tikrai mačiau moterį kuri priminė kukutį tuoktuvių apdaru. Ir net panašia poza, įsikibusi į prekių vežimėlį, stovėjo. Gatvėje lėtai ir sunkiai praėjo moteris primenanti kuoduotąjį vieversį. Vaizdas šalia mokyklos dažnai asocijuojasi su banguotųjų papūgėlių narveliu. Margumas tų plunksnų, kad akys raibsta… Nemaža dalis vyriškių panašūs į pasišiaušusius žvirblius. Dar į antis (ne antinus). Berniūkščiai kaip kuoduotosios zylės… Parduotuvės kasininkė tooookius nagus galando, kad jokiam plėšrūnui gėdos nepadarytų (na man labiau patinka būti aptarnautai nei į svetimo manikiūro subtilybes gilintis, bet niekas neklausė). Kartais tos asociacijos išlenda ir viskas, niekaip negaliu atsikratyt.

O vienas paukštiškas atsitikimas man visai ramybės neduoda. Gatvėje pro šalį praėjo garbaus amžiaus ponia. Pasipuošusi ir pasitempusi – kelianti susižavėjimą. Panaši, o gal ir iš tiesų tos senos inteligentų kartos atstovė, kurios kojos iš namų nepasidabinusios nekelia. Ir viskas buvo labai smagu, kol skrybėlės nepastebėjau. Tokios… hm… retro. Ir dar su povo plunksnomis. O vat povas tai tikrai seniai tas savo grožybes prarado. Mano versija – paukštis buvo suvalgytas alkano pokario metu… Tos elegantiškos damos jaunystės laikais. Plunksnas pradžioj skrynioj saugojo, o paskui ant skrybėlės užtupdė. O gal iš karto puošmena pavertė… Kita versija – vis gi ta skrybėlė tarpukario galvos apdangalas. Paveldėtas su visomis plunksnomis… O gal ir plunksnos net ne Lietuvoje gyvenusio povo. Sprendžiant iš vaizdo joms, rūpestingai saugomoms, tikrai galėtų visas šimtas greit stuktelti. Parūpo man tos skrybėlės ir paukščio istorija tiek, kad mintyse visos giminės (žmonių, ne povų) istorijos rutuliojasi. Be jokio noro svetimuose gyvenimuose knistis. Tiesiog šiaip. Kaip istorijos kurios jau užrašytos ar papasakotos. O gal toje šeimoje karta iš kartos klausėsi vienos elegantiškos skrybėlės legendos. O kokie nors povai tarpusavyje burbuliuoja apie giminaitį, kuris buvo (o gal vis gi ne) suvalgytas ir jo uodega iki šiol keliauja per pasaulį. Klausti mandagumas neleido… bet tą skrybėlę iš tolo atpažinčiau :D Ją dėvėjusios moters niekaip.

Iššūkis

Jau anksčiau prisigyriau, kad maišai su neplauta vilna kaiman atkeliavo. Girtis viena, o ją visą išplauti… darbas ne iš lengvųjų. Kai nusibodo dubenyse mirkyt ir skalaut, suverčiau viską į baseiną pamirkt. Net R įkalbinau didesnę džiovyklą sukonstruoti, kad turkštis ilgiau galėčiau. Ir kai jau reikalas labai rimtas tapo (nepaliksi vilnos vandenyje ilgam – prarugs) ir laikas pradėjo spausti… kriu-kriu dėsniai visu garsumu žvygaut pradėjo. Padžiaunu, lyg ir sausėja, gražėja… lietutis nupurškia. Pradžiūsta ir vėl debesėliai palaisto. O kiek dar vandenyje vilnelės mirksta, nes netelpa į visas džiovyklas. Gražinkit saulę su vėjeliu, tuos puikiuosius padėjėjus, kurie sruogas per pusvalandį išdžiovina ir nubalina. Praaaašauuuuu…

Iki tol girdėta, skaityta informacija tokia: yra vilna, kuri ir nekaršta puikiai veliasi; būna tokia, kuri tik po karšimo veltiniais sutinka pavirsti; ir tokia, kuriai daryk ką nori – nesivelia ir tiek. O išbandyt vilną, kurios pilnas kiemas pridžiautas, knieti. Labai, labai. Tai ir sukojau nekarštos vilnos šlepetes. Glooosčiau, kočiojau, glosčiau, kočiojau. Tiek prakaito ir jėgų išliejau, kad bent pora porų iš puikiai besiveliančios vilnos jau būtų padžiautos. Kamavau ir kalbinau vilną kol… muilas baigėsi ir teko atodėti į šalį :D. Ui… koks iššūkis su ja susitarti. Bet gal ir gerai, kad muilas pasibaigė – jėgų užteko tik obuolių pyragui sukonstruoti. Nugara ir rankos tiesiog klykia ir poilsio valandėlės reikalauja.

O vat vis tiek dar pakočiot tas šlepetes knieti. O gal?.... Arba šiukšlių konteinerin keliaus.

Rudens nuojauta

Veltinukai iš natūralios Lietuvos avyčių vilnos. Džiūsta vienkiemio vėjų gairinamos.

Šiltos, sveikos ir su linkėjimais :D

Truputis ruošos

Jei nedirbi tiesioginių darbų tai jau ir laisvadienis, taip? Hmm… Poilsio diena? Kažkaip kitaip turėtų užsivadint.

Liaudies išmintis byloja, kad vasarą ohoho kiek visko reikia ruošti. Ne tik roges, bet ir malkas, atsargas visokiausias, stogus lopyti ir dar visokių veiklų prasimanyti :D Nuo savęs galiu pridėt, kad ir veltiniais reikia apsirūpinti.

            Surikiavau šiandien dešimtis stiklainių su padažais, pagardais ir aštriaisiais pipirais (o kaime tai reiškia ne tik begales malimo bei maišymo, bet ir lakstymą su vandens kibirais). Užmerkiau iškart du didelius maišus neplautos vilnos. Ir dar veltinio šlepetes sukočiojau. Ne tas, kur normaliem žmonėm skirtos, o išskirtinės veislės :D Yra veltinukai ir yra veltiniai didžiausiems pasaulyje šalčmiriams. Tokie stoooori, stori ir šiiiilti, šilti. Po pertraukėlės ir smagu vilnelę glostyt ir… tokius storuliukus ne juokų darbas suvelti. O darbus vidurnaktį baigus fotografavimą dar ir rytui tenka atidėt.

            Ir kai jau nušleivojau iki lovos pasidarė aišku, kad pilni namai svečių. Uodės išbadėję ir nejaučia jokių moralinių skrupulų. Kaip, kad “miegančiam nekąsti”, “skaitančiam netrukdyti” ir t.t. Valanda pliauškėjimo .rankomis ir šunės dantų kaukšėjimo (skriaudžia net ciuciukus… tos siurbėlės nelemtos). O tada… prisiminiau, kad vietinėse kaimų parduotuvėlėse, garbingiausiose lentynose jau rikiuojasi nuodai pelėms ir žiurkėms. Susiprasti reikia, kad graužikai rudeniui ruošiasi, trobų tvirtumą tikrina. Ir spėkit kokie garsai man vaidentis pradėjo? Vaizduotė piešia milžiniško dydžio pelę, kurios gyvenimo paskirtis į lipti į lovą ir man miegančiai nosį bei ausis apgraužti. Tai ir sėdžiu kompiuterį meiliai apsikabinus. Tik baisoka, kad ryt ryte sunku bus pabust, labai sunku. Jei tik užmigti pavyks..,

            Nekantrauku naujas veltinio šlepetes lauke padžiaut. Kad vėjas gaivaus vienkiemio laukų kvapo priduotų… Gal tikrai ruduo artėja… Hm…

             

Patisono užpuolimai

                  Beveik savaitę mane persekiojo... pats paprasčiausias patisonas. Dar tuo metu kai jis darže šonus kaitino buvau numačiusi gražuolio lemtį – stiklainius. Na, o parsigabenus vis... tai priedų trūkumas, tai laiko ar energijos stoka kamavo. Kad nepamirščiau apie jo egzistavimą vis labiau matomoj vietoj pasidėdavau. Kol... tas nelemtas patisonas pats pradėjo keliauti po virtuvę ir gyvu priekaištu pavirto. Ryte nušlepsi kavos pasidaryti – o ten šalia virdulio guli... tas pats patisonas. Eini šaldytuvo tikrinti – ir vėl jis. Nori patogiai virtuvės foteliuke išsidrėbti – užimta. Mano vietoj patisonas ramiai sau parpia. 

                      Naktį sapnavau košmarą, kad lovoj... guli dideeeelis ir gauruotas patisonas (visgi išsiaiškinau, kad šunė paslapčia lovon susirangė :D). Po nakties dar ir diena tokia, apie kurias sakoma „kaip tyčia“. Svilinant karščiui visuomeniniu transportu vėžinausi, beveik tris valandas po miestą savomis kojomis kursavau. Mano mėgstamas vieno knygyno skyrelis panaikintas (nooooriu dar pasirausti tose nuostabiose krūvose su pigiomis knygomis... ). Kitame knygyne skaitytos lektūros mainai nenusisekė. Paskaita – užsiėmimas (kuris ir turėjo būti kelionės dykumą primenančio miesto šaligatviais kulminacija) neįvyko... o tiksliau amato meistrė per valandą taip ir nepasirodė... Dar teko keletą kartų skuosti į autobusą, pakeliui iš stotelės apeidinėti nelygioj kovoj kritusias aukas (vasaros karščio bei alaus kokteilis ne visiems įveikiamas)... Ir kai tempdama sunkų krepšį su knygomis, duona ir pomidorų padažu (skirtu to paties patisono apgyvendinimui stiklainyje) leisgyvė parsiradau namo... ant galvos šleptelėjo... tas velnio patisonas. Pamiršau, kad uždėjau ant spintelės viršaus :D

                      Šiandien sukaupiau jėgas ir sugrūdau jį į stiklainius. Tikiuosi nesisapnuos ir pretenzijų, kad nepatogu, kaimynai nepatinka ar kokios druskos trūksta nebereikš. Pavojingos daržovės tie patisonai. Netikintiems – skaityti tekstą aukščiau.

                     

Mano laukiniai arkliai

Trečia diena vis prisimenu prieš gerą mėnesį perskaitytą Jeannette Walls knygą “Neprijaukinti arkliai”.

O konkrečiai keletą pastraipų:

„Atsisakiau minties pernelyg dažnai skalbti. (...) Kai viena marškinių pusė pajuosdavo, išversdavome juos į išvirkščiąją pusę ir vilkėdavome, iki pajuos ir kita pusė, o paskui ir dar, ir dar kartą juos išversdavome. (...) Kai marškiniai pajuosdavo taip, kad, kaip Džimas juokaudavo, baidydavo galvijus, susėmusi jų visą krūvą gabendavau į Seligmaną ir vos už vieną svarą švariai juos išgarindavau.“

“Levis džinsų apskritai neskalbdavome, nes skalbiant šie tik susitraukdavo ir atbrigzdavo siūlės. Trindavome juos tol, ko nuo susikaupusio purvo, taukų, galvijų seilių ir kanopų šie imdavo blizgėti, bet net ir tuomet neskubėdavome jais atsikratyti. Galiausiai Levis tiek pajuosdavo, kad prisilietus rodėsi, jog glostai riebią odą, be to, nebepraleidžia vandens – tai būdavo ženklas, kad pats metas jais atsikratyti.“

Matyt ne mane vieną toks laiko taupymo būdas sužavėjo. Nors knyga jau seniai gražinta į biblioteką, citatas be vargo radau internete. Tik to susidomėjimo jomis priežastys turbūt skirtingos… Tiesiog sugedo mano skalbimo mašina :D

O knygą, kurią autorė rašė apie savo senelę, labai ir dar kartą labai rekoenduoju tiems, kurie bijo įgyvendinti savo svajones. Istorija apie itin tvirtą bei užsispyrusią moterį, XX a. pradžioje laužiusią lyčių stereotipus ir iš gyvenimo pasiėmusi daaaug. Sunkiu darbu bei drąsa įgyvendinti galima viską. Arba beveik viską. Įkvėpimo ir tvirtybės beieškantiems.

Doroju, dalinu, džiaugiuosi ir svajoju

             Patinka man tas antros vasaros pusės metas. Ne dėl artėjančio rudens, ne. Dėl derliaus sodyboj. Kai daržoves gali graužt, kramtyt, į puodus bei stiklainius visą dieną kišti. O svarbiausia – prigrūsti mašiną iki braškėjimo. Ir pirmyn į svečius kiekvienam sustojime vis lengvinant naštą :D  Na ir vietos Mokai išsidrėbti, kad vis daugiau liktų :D Iš kiek dalinasi moliūgas? O gi iš penkių! Ir čia ne valgytojų skaičius, čia tiek moliūgo  dalių palikimo punktų. O šiemet itin gausiai užderėjusias slyvas kibirais tempėm visiems norintiems. Ir bazilikų laukas įkvepia geriems darbams – aprūpinti visus pažįstamus šviežiais prieskoniais.

            Jei vėtros ar uraganai neužgrius (tfu tfu tfu) numatomas itin didelis rudeninis obuolių dorojimas, derliaus išvežiojimas.  Obuolių sūrių ir vyno gamyba… sulčių spaudimas ir visiems norintiems siūlymas.

            Ir svajoju apie žolynų plėtimą, prieskonių vazonėliuose auginimą dideliais kiekiais ir dar milijoną veiklų… Nieko naujo :D

            O dabar pats svarbiausias pasigyrimas. Pagaliau, pagaliau interneto platybėse atradau bibilją. Nea… religinga nepasidariau.  Tai bitininkų biblija vadinama Jono Kriščiūno 1933 m. “Bitininkystė”. Kol kas kompiuterinis variantas (tos knygų kainos knygynuose kartais tikrai gąsdina), bet vis tiek labai džiaugiuosi ir nosį įsmeigusi skaitau. Tiesa, prie avilio kompiuterio nenusineši, bet dešimt kartų perskaičius gal jau aiškiau viskas bus :D Ir jei kam nors aktualu ir įdomu, reikia džiaugtis ir tiesiog krykštauti iš laimės, kad yra tos šiuolaikinės technologijos. Ir neišeinant iš namų galima po dvidešimt kartų peržiūrėt filmuotą medžiagą apie bitučių priežiūrą. Nuo… iki. Kaip žinia,liaudies išmintis teigia, jog  reikia ne tik išgirsti/perskaityti, bet ir pamatyti. Tai prieš realius bandymus ir spoksau. Akis išplėtus ir ausis pastačius :D Ir vis tiek dar būtų baisu ir neramu pačiai avilius tvarkyt. Nors įdomu be galo. Svajoju… Nors realiai kai kurios svajonės pildytis jau pradėjo ir dabar planuoju, rikiuoju, šviečiuosi, kaupiuosi, ruošiuosi ir… dar kartą skaitau, žiūriu, mokausi.