Paskutinės minutės pasiūlymai

                    Parduotuvių lankstinukuose paskutinės minutės pasiūlymai labai gražūs, spalvoti. Vilioja ir priverčia gerai pasikrapštyti smegeninėj, jog prisimintum, kad nieko ten nereikia. O jei reikia tai nebūtinai iš pasiūlymų sąrašo. Vienkiemyje parduotuvės nėra, spalvotų lankstinukų irgi. Ir jei jau gali pabėgti arba tiesiog nebėgti pas prekybininkus, kitų paskutinės minutės pasiūlymų neišvengsi.

                      Pradėjau rašyti giedrą ir linksmą tekstą apie paskutines minutes. Kaip prieš važiuojant į naują darbą pamatai, jog kieme išvirtusi slyva. O šunė išsivoliojusi kažkokioje dvokiančioje masėje ir kvapas bei vaizdas liudija, jog tokio šuns nei į automobilį priimsi, nei namuose paliksi. Jaudiniesi, bijai pavėluot, skalbi šunį... Kai į kelia išbėga katinas ir tas paskutinės minutės pasiūlymas tampa labai jautrus ir svarbus. Kai kas nors paskambina ir pasiūlo labai įdomų, bet skubų projektą. Džiaugsmingai sutinki, o po to suvoki, kad jau trečias ar ketvirtas skubus, svylantis ir reikalaujantis daug laiko. Paskutinę ryto minutę suvoki, kad pro duris žingsniuoji basomis. O mokyklos laikais esu išėjus tik su prijuoste bei paltu, pamiršusi apsirengti suknelę. Paskutinę minutę skuodžiau namo. Paskutinę minutę gali nuspręsti pasukti į kairę ar dešinę ir tas pasirinkimas nulems kelionės trukmę.  Pasiūlymas užsukti kavos ar alaus. Vyno taurė gali pakoreguoti vakaro planus, nors ištiko paskutinę minutę.

                      Tekstas turėjo būti linksmas – kai įsivaizduoji skubantį žmogų, kurį nuolat ištinka nesusipratimai. Linksmi, netikėti... Bet viską pakoregavo paskutinė minutė. Žinia apie tavo artimajam svarbaus žmogaus mirtį. Paskutinė minutė tekstą pavertė liūdnu ir padriku. Vaikiškų, giedrų tekstų redagavimą sustabdė kol viduje apsiramins audros. Pakeičia sekančių dienų planus ir esi priverstas teikti paskutinės minutės pasiūlymus kitiems. Gal galima atidėti susitikimą, teksto atsiuntimą... Gal galima... įkišti galvą į smėlį ir negirdėti paskutinės minutės pasiūlymų...

                      O paskutinę minutę prieš išsaugojant šį tekstą sulaukiau pasiūlymo pažaisti su gumine cypiančia višta ir Mokos baksnojimo – tai kada, kada, kada, kada pakilsi nuo kėdės :D 

Apie (ne)ramybę vienkiemišką

        Yra kodinis, klausimas, kurį užduoda ne šiaip kiekvienas, bet KIEKVIENAS užklydęs vienkiemin – “ar ne per ramu/ne per tylu čia?”. Ir tas kiekvienas daugeliu atveju būna ramybės drumstėjęs įvaręs šiek tiek nerimo, o kartais ir baimės. Kelias veda tik pas mus, pasiklydęs neužsuksi, vadinasi tikslo esama, o jei nekvietei tai kokie tikslai?... Negausius svečius jau lyg ir išmokėm skambinti iš anksto, tartis dėl laiko ir gan rimtai derinti kada užsuks. Nes gyvenimas vienkiemyje valandų skaičiaus paroje neprideda. O vasarinių darbų drėbteli su kaupu. Malonūs, smagūs, bet... laiką valgo. 

      O dabar apie ramybės iliuzijas ir viltis. Taip, virš galvos netrepsi kaimynai, nežvygauja jų atžalos, niekas nedaro remonto (nors palėpėje, ypač rudeniop, gyvūnija pertvarkas su patriukšmavimais vykdo) ir nesuka to paties muzikinio disko dešimtą kartą iš eilės. Aš iki šiol manau, jog geriau kaimynas melomanas negu sentimentalus „blatnyje“ stiliaus mėgėjas, kuriam tas pats garso takelis tinka visomis progomis. O tų progų metams bėgant vis daugėja. O žinot kur ta ramybė slepiasi? Viduj. Kol su savim nesusitvarkysi jos ir nebus. O kartais ir nereikia – terminai, jausmas, kad nespėji ir išėjimas iš komforto zonos ribų - pats geriausias variklis. Tik įpakuotas į vienkiemio ramybės popieriuką. Per vieną dieną parašai edukacinį tekstą vaikams, straipsnį socialine tema, paplepėjimus tinklaraščiui, prisėdi prie mokslinių darbų. Pabendrauji su netikėtai užsukusiu miškininku ir tiesiog pajauti kaip visi barjerai griūna pradėjus šneką apie bites. Atsakai į el. laiškus ir paskambini mamai, kad palinksėtum ir išklausytum. Tada supranti, kad oi... dar nebaigta dėžutė, kurią tuojau reikės atiduoti. Peržvelgi neplautų indų krūvą ir vėl pamosavimo šluota laukiančias grindis. Suskaičiuoji, kad dešimt darbinių skambučių naudos davė kaip... 4. Darbo kalendoriuje pamatai, jog nenumaldomai artėja ryškūs užrašai – PASKUTINĖ DIENA. Ir tą pačią užrašų knygutę papildai dar 6 naujomis idėjomis. O išsliūkinęs į lauką išmaukti eilinio kavos puodelio supranti, kad geriausia būtų pridėti 6 valandas paroje. Tokias paprastas, paprastas. Usnims ir dilgėlėms iš gėlynų išrauti. Darže mulčo sluoksnį papildyti. Ir nuspręsti kas gi po velnių ėda sodinukus. 

       Prirašiau tarsi visas spiečius darbininkių būčiau ir dar be poilsio dienų. Nutrūksta kartais energijos srautas. Tada ir norisi ramybės. Ne tos apgaulingos, bet tikros. Be el. laiškų, skambučių ir svečių. Ir ne tos, kuri būdinga mažiems miesteliams. Prisipažinsiu – ramiau didmiesčio centre, kur šmirinėja minios turistų. Nes ten užsukus į paštą niekas neklausia iš kur čia atsiradai, ką veiki ir kur gyveni. Užėjus į parduotuvę niekas nesiaiškina kokia tavo šeimyninė padėtis ir ar esi ten iš to vienkiemio, už 10 km. Kur nekyla mintis, kad prieš važiuojant į parduotuvę nusipirkti vištos blauzdelių, reikėtų susirasti seniai užkištą kostiuminį švarkelį. Patikėkit, provincijos parduotuvėse tokie fokusai veikia :D Ir dar bet koks pokalbis prasideda nuo klausimo – kas tu ir iš kur tu. Ramybė... :D Nusistebi, kad klausimą apie ramybę užduoda artimiausi kaimynai, gyvenantys šalia kelio. O man norisi atsakyti, kad ne vietoje ta ramybė glūdi jei viduje chaosas. Ir kad daliai žmonių nepadės nei vienkiemis, nei negyvenama sala. Kaip ir niekada nebus per ramu, jei galva pilna minčių.  

Jei jau mes toli, ji ateina į kiemą

Taaaip… jei šiemet negaliu nukeliauti į kultūros naktį Vilniuje, teks pačiai kultūrai su naktimi už parankės vienkiemin atlėkt… Geidautina pasiutpoklės ritmu.

Numatoma preliminari programa: 

Laistymo žarnos spaudimas patikrintas – nedidukas, bet fontanas bus. Kadangi vandens nedaug, pageidautinas veiksmas “Vandens iliuzija”.

Kieme organizuojamas šokio spektaklis flamenco su būgnais bei pliauškėjimais (intensyvumas priklauso nuo uodų kiekio).

Degustacija ir dainos apie šermukšnius. Pernykštis šermukšnių vynas dar neskanautas. Bijau, kad uogos per mažai šalčio gavę ir gali būti karčios.

Priklausomai nuo vyno degustacijos rezultatų spektakliai – “Myliu/nekenčiu”, “Carmen” ir pan.

Žydintis bijūnas ir ypač kvepiantis  jazminas garantuos jausmą “Užburtas oras”.

“Mikroskopas” bus pakeistas “Lupa” ir suteiks galimybę stebėti šimtus vabalų ropinėjančių po kiemą, pievą ar daržus.

Norintiems sužinti ką jaučia “Kabantis žmogus” siūlome užsukti į palėpę. Tikrai, tikrai ten gyvena šikšnosparniai. O kas dar… ir to “dar” nemažai, teks išsiaiškinti patiems. Beje, šviesos palėpėje nėra, turėtų užtekti tiek kiek pro langelius patenka. Tai gi rekomenduojame užsukti naktį, liuką uždarysime. O norintiems pabėgti – langas, kabėjimas ant antenos strypo ir pan. atrakcijos.

Numeris “Taboras žengia į kultūros naktį” priklauso tik nuo jūsų. Kiek, keliese ir kada…

Miškas, nors ir ne lazerių, bet yra. Ir su daug viską matančių ir žibančių akių. Dar ir pabaubia kartais. Ten galima surengti ir pramoginę naktį “Paklysk” su šakalais ir meška (jei pastaroji neiššleivojo Baltarusijon).

Projektui “Sferų pieva” turim ir pievą, ir kartono, ir senų padangų ir dar marias visokio ankstesnių šeimininkų paliktų rakandų.

Vienu metu vykstant šokio spektakliams, instaliacijoms ir įvairaus pobūdžio projektams, galiu garantuoti keptos vištienos pasirodymą “Maistas menui, menas maistui” . Nes kas gi stebės ar tinkamai kulšys apskrudo, kai tiek veiklos… juodos vištos, nors ir pasidengę anglimis, irgi turi teisę būti meniška kultūros nakties dalimi.

Turim tvartuką, su gardeliais - individualiam darbui itin tinkamomis „Meno celėmis“.

Ugnies spektaklis prie laužo.

Šeimyninis spektaklis „Demokratijos gimimas ir mirtis“ aptariant buitinius klausimus. Kartais išvirsta į veiksmą „Monologai“.

Badmintono raketės laukia naktinių setų.

Norintiems – kinas po žvaigždėmis. TV, kompiuteris arba senas vaikiškas kino projektorius be garso.

Šiaip tai žibintuvėlis iškeliavo į amžinosios šviesos pasaulį. Ir tamsos žaidimus ir žaidimus tamsoje garantuoti galim.

Supynės ne anoniminės, bet pagražinti, kad šviestų ilgai netrunka.

Jei nenorite tapti instaliacija „Ufo“ – po vyno degustacijos lįsti prie avilių draudžiama.

Norintiems į parduotuvę – spektaklis „Maršrutas“ ir linksmas žingsniavimas 7 km į vieną pusę. Įtrauktos atrakcijos „Pasirink kairę arba dešinę“. Susiklosčius (ne)palankioms aplinkybėms galimi sustojimai „Miestas - paslaptis“,  „Naktis areštinėje“,  „Naktis su kariuomene“, o ten žiūrėk ir „Naktinė kaligrafija“, kaimynų atsiprašymas „Būkime draugais“

Jaunojo dizainerio prizas – kas nors sutvarkykit virtuvės sienas, a? Prašau, prašau, prašau...

Tekstilės miniatiūrų bienalė „Iš dėžės / Out of the Box“ nors ir ne 9, ne tarptautinė, bet man pačiai baisu kiek tose dėžėse visko...

Turimt sieną, kurią norisi išmarginti. „Šviesos grafičiai naktyje“

Hmmm... lauko būdelė... „Sekite KVAPŲ pėdsakais“

Pletkininkų vakarėlis „Viskas apie Ievą/Zosę/Marytę“

Aiškinsimės kur dingsta pinigai: „Pinigai: įdomybės ir paslaptys“. Bet rimtai, kur jie prašampa, a?

Neišvengiami pašnekesiai su eksponatais „Archeologinio darbo paslaptys“, eksperimentinė archeologija ir pan.

„Laisvai kabantys garsų dažai“ hm... truputėlį gaila būtų visą vyno rūsį ištuštint, nebent vardan meno...

Nesusipratusiems ką veikti paaiškinimas - „Pažodžiui“

Gėlių pavilijonais apsimeta mano vis didėjanti liga – gėlių darželiai.

Yra pas mus ir sentimentalių, jei prileisit prie CD  - koncertas „Muzikinė laiko mašina“.

Kuo daugiau svečių tuo intensyviau vyksta projektas „Pamiršk tylą“.

Vakar R baigė kuopti rūsį ir labai nori pasigirti, visaus įrengimo planais pasidalint. „Pasakėlės iš rūsio: rastas šlamštas, išneštas šlamštas, ateities planai, vandens potvyniai ir kt.!“

Išliek viską kas ant dūšios „Nuo …izmų iki ūbizmo“

Muilo yra, rankas plautis patartina. „Burbulų stebuklai“

Neklausinėkit ką skaitau. Nes ne tik slaptas knygynas bus, bet ir visokiausios literatūros aptarimo vakaras.

Neprisiruošiu duobės užkasti. „Akivarų Skveras“. Vieta iš anksto nenurodoma.

Teatralizuotas šou KORSETAI IR BIUSTHALTERIAI: kai pagalvoji tai XXI a. apatiniai irgi įvairūs

Rytmečio programa.

Ankstyvą rytmetį, kol visi dar miega, pirmiesiems pabudusiems primygtinai siūlom užsiėmimą „Ramybės meistrai“. Nes nu... būkit žmonės, nežadinkit vėliau nuėjusių miegot :D Tas rytmečio... „Žodžiai Žodžiai Žodžiai“ kartais vargina.

Mankšta „Trimito maršų paradas“

Šokio spektaklis „Ir viskas klojosi kuo puikiausiai, kol...“ , pasakojimo valandėlė „Juokingo žmogaus sapnas...“, pagraudenimai  „Kito kailyje“.

„Inovacijų šimtmetis: XIX a. mitybos tradicijos“. Uhu, neatsivešit pakankamai - pusryčius darže ir miške teks rinkti.

Jei labai išsipuošit, paskui šoksit, vaidinsit, rytą ropojimas po pievą su mintim „Juvelyrika. Kur nukrito?“ 

Išlydėtuvės „Sudie Eliza...“ Nenorintiems greitai išsinešdinti - muzikinis poezijos monospektaklis „Kelionė“.

P.S. Visiems galintiems labai siūlau aplankyti iš šias http://www.kulturosnaktis.lt/lt/projects/index/page:1 kultūros naktis. Gal ne taip smagu kaip pas mus, bet... jei jau negalit atvykt tai ką padarysi :D

Lietaus burtai ir paukštiški detektyvai

          Sausa pas mus be galo ir be krašto. Arba tas galas ir kraštas giliai, giliai, kastuvu nepasiekiamas. Tikiuosi bent gruntinių vandenų kažkur esama, nes šulinyje visiškos sausros grėsmė ausis jau kiša. O aš šiandien taip... mergaitiškai ir moteriškai pagalvojau, kad gal reikėtų iš džinsų išlįsti. Pastarosiomis dienomis, itin daug važinėjant, įlipus į automobilį jie prie minkštos vietos prikepdavo ir versdavo jaustis ne tik tarsi orkaitėje sėdėčiau , bet dar ir lyg į kepimo rankovę įsivyniojus būčiau. Šiandien išsitraukiau savo mylimiausią, nuo praėjusios vasaros spintoje nuobodžiavusį sijoną, batelius, marškinukus vasarinius... O tai kur aš anksčiau buvau, a??? Tai gi tokios aprangos proga ir lietaus gavau, ir atvėso, ir vėjas dar gerai pakedeno. Namo parsiradus kelnės, megztinis ir net veltinio šlepetės – pats geriausias apdaras pasirodė. Lietaus burtai, ne kitaip :D

            Gali žmogus ne tik lietaus apeigomis, bet ir gerų minčių užtaisais tikėt. Tikrai, tikrai. Jau pasiguodžiau, kad pavasaris – tarsi ištisinis čiuožimas pakalnėn. Bet ėmiau ir... skamba taip paprastai, bet... kažkaip susiėmiau ir pradėjo mąstyt tik pozityviai. Ir tarsi lūžis. Visur ir visaip. Net naujakurių turim. Bičių spiečius avily įsikūrė. Kadangi mūsų bitutės, iš rudens širšių nuvargintos bei susilpnintos, neperžiemojo, tai naujakuriais labai džiaugiuosi. Ir šiek tiek jaudinuosi kaip seksis su jomis susigyventi. Tokios... savarankiškos naujakurės. Iš trijų avilių išsirinko būtent tą vienintelį kuris nesukomplektuotas naujai šeimai. Teko nusileist – jei jau pasirinko būtent šitą, tebūnie.

            O kiemą judesiu užpildo... strazdas. Visur esantis, viską žinantis ir viską patikrinantis. Jau trečią rytą iš eilės, geriant kavą lauke ir rašantis dienos darbus dingsta... spalvoti tušinukai. Nutapenu vidun trumpam (oi... nežinau kaip ką tik atsikėlus nieko nepamiršt...) ir grįžus niekaip nerandu savo rašymo priemonės. Versijos nuriedėjo, iškrito ar nukrito patikrintos labai kruopščiai. Liko keletas įtariamųjų: kažkur vis prašampantis kėkštas, kuriam vasarą pas mus ne taip įdomu kaip žiemomis, ir strazdas. Hm... kažkas tikrai vagia spalvotus daiktus. Naujų spalvotų skalbinių segtukų gretos taip pat praretėję...

            Dar vienas gyventojas nurijo visas šparagines pupeles, o aš net nežinau ar bandyt dar kartą jas sėti. Bet niekas nevalgo špinatų... :D Na ir kodėl mano ir laukinių vienkiemio gyventojų skoniai sutampa...

Žydėjimas

Supratau, kad pertrauka labai užsitęsė. O aš sprogsiu jei neprisėsiu prie tinklaraščio. Kad noriu, reikia ir pasiilgau. Ir, kad vasara už lango ir šiapus lango. Nepaisant to, kas nepavyko, nesiseka ar tiesiog nesigauna. Vis tiek vasara ir nebeturiu teisės sakyti – „oi, man tai ne, nes.... tas, kitas ir dar trečias ant viršaus užsikoręs“. Vasara ir taškas. Kaip ir nenuginčijamas faktas, jog viskas kada nors baigiasi. Ypač nesėkmės :D O ir gyvenimu vienkiemis tikrai privalo džiaugtis. Nes... žydim! Kuo tikriausiai ir spalvočiausiai. Net mano „niekada“ akis džiugina. O sakiau bei rėkiau, kad pelargonijų, bobutiškų gėlių, niekada neauginsiu. Koks 40 vienkiemyje gyvena. Vienos žydi, kitos pumpurus krauna, trečios dar svajoja.

        Ir žydi, ir žada žydėt.

         Ir dar seiles rinktis skatina.

Vienkiemis tapo namais. Tais, kuriuose nuolat gyvenama. Vis sunkiau ir sunkiau į Vilnių išsiruošti. Tik tada kai kitaip neįmanoma reikalų sutvarkyti. Arba labai pasiilgstu konkrečių žmonių. Tylos periodas palaipsniui išvirto į sąlygas dirbti tik vienkiemyje, be blaškymosi per keletą namų. Kai rytą išgeri puodelį kavos lauke ir pradedi darbo dieną savo kabinete. Ne kokios nors kontoros, bet vienkiemio. Kai pajutus jog smegeninės darbas sulėtėjo yra galimybė išeiti į sodą, pažvelgti į žydinčias gėles, pasivaikščioti po žolę, padejuoti, kad namuose pilna uodų ir... pajausti, kad visi darbai įveikiami :D Nors sunkiai, po truputį tokios svajonės link žygiavau ir sunkiai ji, kol kas striginėdama, įsivažiuoja, bet turiu. Turiu tai ko norėjau – darbus vienkiemyje :D Su perspektyva didėti.

                  O mes nuolat sekam orų prognozę. Karštligiškai ir su jauduliu. Vis pajuokauju, kad krituliai tapo pagrindine pokalbių tema.  Pagaliau ryt ir poryt šventę žada – lietų. Tikiuosi taip ir bus, nes sausra. Tokia, kur tik liūdnai į šulinio gilumą gali žiūrėti bandydamas įsivaizduoti kelioms dienoms geriamo vandens užteks. Ir dar liūdniau žvelgti į augalus lauke. Visų prigirdymui vandenuko nėra... Prašom laikyti kumščius ir špygas, kad palytų. Vienkiemis nori gerti. Ir pažada dažnai pildyti tinklaraštį, pasakoti visas per ilgoką pertrauką susikaupusias istorijas. Ir girtis naujais žygiais bei atradimais. Aš, pavyzdžiui, jau dabar žinau, kad kitais metais tikrai nesudigs špinatai. Nei viena sėklelė nenorės augti :D Nes šiemet išsikėtojo gyvenimu besidžiaugdami. Gamindama maistą tik nukreipiu žvilgsnį į šoną ir tie žalumai patys sulenda į keptuvę, į salotas ir net į pyragų įdarus. Na nemėgstu aš špinatų, nemėgstu... o namuose esantis maniakas juos visur deda. Atsivalgiau ilgam. O kiek dar darže liko... teks į šaldiklį tremti.