Įsisukau

Vienkiemyje pavasaris. Ne kitaip – balos, balutės, sniego ir ledo likučiai. Darže žalios petražolės ir raudonėliai. O man norisi krapų dairytis :D

Ir pagaliau, grįžau į normalų būvį. Kai tik dirbi ir skaitai. Dar retkarčiais iki virtuvės nusigauni, nes valgyti tai reikia. Ir padaryti ir su ryti. Bedirbant dar daugiau idėjų bei minčių kyla, o jau ratas kai įsisuka sunku sustoti.

Ir taip čia smagiai su visom skryniom, kuparais, knygomis apie senuosius baldus ir dar nuotraukomis užsikroviau, kad nesinori ne tik stabdyti, bet reikia garsiau apie tai rėkti. Ko čia šūkauti? Nes buvau išvadinta giminių taikytoja. Iš netikėtumo net išsižiojau, nes tikrai esu pats netinkamiausias žmogus tokiems įvardinimams. O gi viskas paprasčiau. Kaip padalinti vieną močiutės skrynią penkiems vaikams ir pulkui anūkų? Kai ta skrynia ne tik, kad viena, bet gi dar ir didelė, ne pas kiekvieną namuose telpa. Galima ją pagal grafiką po visų namus vežioti ir galima... mažą kopiją namuose pasitupdyti. Visi laimingi, po dalelę skrynios turi. Ir aš laiminga jas darydama :D Dabar visokius vyrių ir apkaustų variantus bandau :D

P.S. ar žinot, kad prie skrynių neretai ir prieskryniai būdavo – tokios mažos dėžutės smulkiems ir labai reikalingiems dalykams susidėti :D

Skrynia, o kas gi dar

Štai dar viena skrynia. Jei jau tiksliau – sumažinta 1860 m. egzemplioriaus kopija. Tą pačią A.Keturkos knygą tyrinėju. Lietuviškas linas, augalinį motyvą siuvinėjau. Nieko, o nieko neišsigalvojau – kaip buvo taip ir nupiešiau su adata. Net ir vazonėlį tinklinį.

Siuvinėjimas labiau faktūros priduoda, kompaktiškesnė dėžė dailiau atrodo. Ir esu giliuose pasvarstymuose – juk ant senųjų skrynių dažų potėpiai kuo puikiausiai matosi ir savitumo priduoda. Tai gal nereikėtų vengti tokių dalykų ir kopijose? Šį kartą mažesnė dėžutė 19x9x10 cm.

Oi, liga tos skrynios. Metas sudėtingas konstrukcijas išbandyt.