Fėjos

                              Vieną iš priešpiečių (tą metą kai jau nebe rytas, bet iki pietų dar toloka) žingsniuoju Vilniuje Savanorių prospektu ir vualia – akių negaliu atitraukti. Moteriškaitė tiulio nėriniuosna įsivyniojus, matosi besijaučianti puikiai, išdidžia eisena plaukia. Pradžioj prisiminiau „šviežią“, melsvą vištą, kokios puikuodavosi parduotuvių virtinose prieš daugiau nei dvidešimt metų. Ir dar į tinklinę terbelę įdėtą. Nes ir oras rudeniškas, ir praeivė akivaizdžiai iš vakarykščio baliaus grįžinėjo. Bet paskui Vokiečių gatvėje esančios parduotuvės pavadinimas prieš akis išliko – „Tiulio fėjos“ (o gal vienaskaita – fėja...). Aš jį pamačius visada žvengiu :D Nieko negaliu padaryt – juokinga ir viskas. Tai ir nusprendžiau, kad diena bus puiki ir būtina ją paskirti fėjų paieškai. Kaip tik kelionės maršrutas dėkingas pasitaikė – iš Savanorių prospekto (Krasnuchos jei konkrečiau :D ) į stotį. Oi, kiek aš visokiausių fėjų užmačiau :D Jei ne krikštamočių, tai bent jau gelbėtojų tai tikrai. Troleibuse teta išdidžiai traukė iš krepšių rūkytas žuvis ir draugei rodė kokį gėrį pigiai nusipirko, kvapais pradžiugindama visus keleivius. Mergaitė su bendraklasiu derėjosi ką gaus mainais į galimybę nusirašyti namų darbus. O nugalėtoja tapo nenusakomo amžiaus moteris, kuri stotyje savo palydovui atidavė paskutinį gurkšnį alaus. Nors tikrai matėsi, jog jiems abiems negera ir tas alus tiesiog dievų gėrimas jų smegeninėms. O aš tuo metu vykdžiau akciją – stotyje nerūkyti, nieko nepirkti, negerti, nevalgyti ir kuo mažiau kvėpuoti :D Nes ten tiek kaulintojų, kuriems visko reikia, kad kartais baisu, jog ir oro paprašys. Visai nefėjiška buvau :D

            Bet ne visi tiki fėjomis, tikrai ne visi. Net ir tomis tiulio. Tai nematė, tai nežino ar šiaip jų egzistavimo fakto nepripažįsta. Bet, bet, bet... meškomis visi tiki. Yra jos ir viskas. Čia kaip velnias giesmėje. Net jei po lova negyvena, pasaulyje egzistuoja :D

     Galva ir letenos sukiojasi, pats stovi. Ir dar cirkui tinka – ant obuolių, kaip kamuolių, balansuoja. 

Prisirpęs sekmadienis

Į svečius – į namus. Beveik tas pats pastaruoju metu. Ir svečiuose pabūnam, ir namuose kaip svečiuose užtrunkam :D Nors ne, trumpiau… Bet kaip gera saulėtą, nors ir vėsų, sekmadienį po vienkiemį slampinėt. Ir net sąžinė negraužia dar neatliktus darbus pamačius. Nusprendžiau, kad metas poilsio dienai. Jėgas atgauti, pirmadieniui pasiruošti ar malonumams skirti. Gerti kavą lauke, skaityti knygą lovoje, oi tikrai daug visko norisi.

Viskas ir be mūsų gyvuoja – jurginai žydi, obuoliai bumsi, nepriklausomai nuo to esam namie ar ne. Tik graužikai galėtų ir ne taip intensyviai naujų namų ieškoti.

Sode prisirpo… dramblys. Pats tikriausias, lininis ir taip prinokęs, kad net rausvas :D Tikrai, tikrai.  

Jau spėjo per visą Lietuvą iškeliauti pas mažą žavią mergytę.

Kai lyja...

Kasdien prisėdu prie įrašų ir... užmiegu :D Susimąsčiau ar čia taip nuobodžiai viskas gaunasi, bet ne. Priežastis kita – vis gerokai po vidurnakčio rašliavas kurpt pradedu ir nuovargis įveikia :D  Po dvylikos metas pavojingas – karietos moliūgais virsta, kaukai ir velniai baladotis pradeda... Vat griebiau save už čiuprynos ir pačiam dienos gražume papasakosiu kaip einasi.

                      Lietaus mes įkalinti buvom, o dabar kelias balomis bei purvynais pavirtęs, laukiam saulės bei šilumos. Tik dangus dailesnis, žydresnis pasidaro lekiam prie avilių žiūrėt kaip naujakuriai laikosi. Šalta ir bitutės nosies lauk nekiša... Prognozės sako, kad jau ne už kalnų tie gražūs orai.  O kai lyja norisi daryti tik du dalykus – skaityti apie bites ir meškas siūti. Net pačiai keista kaip čia taip gaunasi – meškos ir medus :D  Ai, dar apie daigus bei daigelius šokinėti, girdyt juos, į šviesą sukioti ir šiaip kalbinti.

                      Tai va kas pas  mus po medžius laipioja. Ūgio nedidelio, viso labo 8,5 cm, tai žalos nepridaro, šakų neišlaužo. Bet supasi, šypsosi.

Vėjui pučiant taip sunku buvo meškį nutvert, kad net prisegt teko. Nenustygsta vietoj, nors tu ką... Gal ir žiaurokai atrodo, bet jam tikrai neskaudėjo. Iki ausų išsiviepęs vėjyje sūpavosi ir linkėjimus iš vienkiemio visiems siuntė. 

Lukas. Meškiukas

Lukas – iki ausų besišypsantis meškutis. Gyvena jis savo namelyje – dėžutėje ir yra labai laimingas padarėlis. Žinoma, jis svajoja apie gyvenimą jaukiuose namuose. Sėdės lentynoje, kojelėmis makaluos ir toliau svajos. Lauks grįžtančių, palydės išeinančius ir merks akį visiems, kas tik jį pakalbins.

Užaugo meškinas iki 13,5 cm. Veltu snukučiu, letenėles ir galvą sukioja.

Dėžutė traukta lininiu audiniu. Realiai jis žydras ir pilkas, bet nuotraukose spalvos ne itin atsiskleidžia.

Kišenėse pavasarių šimtas

     Na koks čia pavasaris – vasario vidurys ir sniego pagaliau sulaukėm :D Bet prieš tai saulutė spigino, purvynai aplink – tikrų tikriausias pavasaris buvo. Ir galvoje ir kieme. Bent jau interneto modemas, orams pagerėjus, visai savo priedermes pamiršęs. Paprastu USB raktu apsimetinėja ir niekaip naršyti po interneto platybes neleidžia.

            Gerai, kad to sniego pabarstė. Labai gerai. Nes jau su kauptuku žemės paviršių patikrinau, šiltnamyje mulčią pasklaidžiau. Letenas žemėn sukišt ir ką nors pasėti knieti.

           

O kol kas meška pavasarinė gavosi. 9 cm aukščio, su dėžute asmenine. Pastarąją, tiesa, dar pakoreguoti norisi. Bet kokia jau gavosi, tokia. Kitos tobulesnės bus :D

Gyvuliukas

                     Ar jums svarbu žinoti kokiai kategorijai priskirti padarėlį? Šuniukas, asiliukas ar arkliukas... Jei atsakymas teigiamas nuliūdinsiu. Vadinasi vaikystė baigėsi :D

                      Gyvuliukas, dėl kurio rūšies nesu tikrai. Na, nelabai dėl to ir pergyvenu. Svarbu, kad gerai nusiteikęs. Nertu šalikėliu atsivyniojęs (šalta lauke, tikrai šalta), skrybėlaite pasidabinęs. Uodegytę pagal nuotaiką naudoja – gali nusisegti ir tik sagute puoštis.  Kojelėmis eikliai mojuoja.

Aukštis be ausų 18 cm, ilgis apie 14 cm. Medžiagos sudėties nežinau, bet labai švelni. Glostyti ir glostyti norisi. Tikrai.

Tingaus savaitgalio žvėris

Vaikystėj priklausiau tam būriui vaikų, kurie Kauno zoologijos sode niekaip negalėdavo atsitraukti nuo kotiko aptvaro.  Smagu būdavo ir kai jis žaisdavo, ir kai smalsuolius kalbindavo. Na ir šiaip, net nieko neveikdamas, labai mielas atrodydavo. 

Pagalvojau, kad turėti tokį padarėlį namuose labai smagu būtų. O šiuo atveju tai nei žuvies kibirais tempti, nei vandens baseine valyt – pasidėjai ant lovos ir parpia sau. Kol žaisti užsinori :D

Pašėliojimai. Netyčiniai

Galvot ir planuot reikia atsargiai. Labai, labai atsargiai. Nes aplinkybės kažkaip susidėlioja ir gaunasi tai ko norėjai, tik kitu metu :D

Seniai planavau pasiūti lėlę – subkultūros atstovę. Kadangi dabartinėse (oi, kaip kokia senutė išsireiškiau) nelabai susigaudau ir kompetencijos neturiu, mintyse pankiškas vaizdelis arba metalo muzikos atstovo portretas sukosi. Tik prieš tai mergaitišką lėlę pabaigti. Viščiuko geltonumo kaseles surišti. Vat čia ir iškrėtė man pokštą didelis, didelis kamuolys siūlų. Atrodė jis tikrai įspūdingai. Nesu mezgėja, bet sakyčiau, mažiausiai megztinio nugarai tokio kiekio užtektų. Ir pradėjau "teisingai mergaitišką" ševeliūrą  gaminti. Tik pasirodė, kad klastingas tas siūlų kamuolys be galo. Susuktas gudriai ir atitinka posakį „iš didelio debesio mažai lietaus“. Užteko tų siūlų tik skiauterei :D Viduryje didžiulis plastikinis kamuolys :D

Žiūrėjau, žiūrėjau ir nusprendžiau – tebūnie. Rezultas - lėlė „Pankų vaikas“ :D

Buvo idėja ir skiauterę teisingai sušiaušt... Senuosius metodus naudojant :D....

Linkėjimai iš toli

Svarbus man grįžtamasis ryšys. Labai, labai, labai. Nes juk žaisliukai, pradžioje mano kalbinti ir glostyti, iškeliauja ir savo gyvenimus pradeda gyvent. Visuomet laukiu atsiliepimų ir žinių kaip jiems sekasi. Net ir veltinio šlepetes išlydėjus smalsauju ar viskas gerai – ar tiko, patiko.

Laiminga... gal kaip iki begalybės ir atgal. O gal dar labiau. Lėlytė, apsigyvenusi Balio saloje, linkėjimus atsiuntė. Nuotrauką nuostabią. Ir žinau, kad tikrai, tikrai mylima yra :D Tėvelių atsiklausiau, sutikimą į tinklaraštį talpinti gavau. Tai kaip gi nepasidalinsi tokia foto.

Be-ge-mo-tas

     Bėda kai turi apvalainą pilvuką. Ne tik žmonėms, bet ir begemotukams. Vienas kelnes siuvau, matavau – ne kaip klostės krinta. Kitas – vėl ne taip atrodo. Bet spendimas juk yra. 

R begemotuką su kaspinu pamatęs dar animacinį filmuką prisiminė (multiką, juk taip juos vaikystėj vadinom :D ). Pavadinimas atminties labirintuose įstrigo, bet tai pasakojimas apie mergaitę kuri ieškojo pamesto kaspino. Drambliukas kaspinėliu ausis susirišęs buvo. Nepaneigsi – patogu :D O begemotukas pilvuką kaspinu apsivyniojo. Dar patogiau :D :D

Šviesiai pilkas. Vilnonis (švelnus), rankomis siūtas. Sukioja rankas ir kojas, kurios virvute tvirtintos. Tai gi saugus mažiems vaikams. Ūgis 24 cm, pilvuko apimtis 23 cm.

           

Ieško namų :D Visiems reikia saugios vietos žiemojimui :D

Ir kas gi gavosi

           

            Jau ir pastabų sulaukiau, kad aš visa apie žaislus ir apie žaislus rašau. Tarsi daugiau nieko gyvenime nevyktų. O nutinka tikrai visko – įtemptų protinių darbelių, gražių rudeniškų miestų ir miestelių. Briedžių serenadų vienkiemyje ir šuoliavimo Vilniaus gatvėmis, kuomet vis sau primenu, kad reikia dairytis. Nes viskas keičiasi ir kinta arba sentimentalius prisiminimus kelia savo užsikonservavimu. Tokie du pasauliai – miestas su savo ritmu ir vienkiemis, kuriame darbuose iki ausų skęstu, bet tas pukšinčio naminio vyno garsas, vidury kiemo geltonuojantis beržas ir net šunį erzinantys kėkštai ramybės priduoda, kad atrodo, jog viskas gali būti tik gerai. Dar labai, labai gerai.

            Na bet negaliu gi aš kitaip.  Negaliu apie tuos žaislus nerašyt :D Nes viskas taip rimta tapo, kad ui… Prasidėjo paprastai ir nekaltai – vienas kitas meškutis ar zuikutis dovanų. Paskui kažkas, kaip tuomet atrodė, labai sudėtingos konstrukcijos – kad rimtas išbandymas būtų.Ir kuo taip baigėsi? Negaliu sustoti. Visai. Ir hobis trukdo darbui bei gyvenimui. Nes kai užvaldo gaunasi štai kas:

1.     Darbai vyksta lėčiau.

2.      Namuose amžinoji betvarkė – žaislų ir skiautinių atraižėlės keliauja po visus kampus ir valgo nemato. Orams atšąlus dar ir vilnos kuokštai plaikstosi. Veltinio šlepečių sezonas įsibėgėja.

3.  Miego trūkumas – būsena kasdieninė. Nes… ne tik laisvos minutės, bet ir tos, kurios turėtų būti skirtos darbui, miegui ir poilsiui skirtos gyvuliukų kūrimui.

4.      4. Negaliu tiesiog paprastai žvelgti į medžiagas. Jos vaizduotėje įgauna toookius pavidalus, kad iš kart norisis griebt, kirpt, siūt.

5. Žaislai toks dalykas, kad… prisireikia begalės amatų ir įrankių. Replės ir ylos, vielos lankstymas ir ševeliūrų formavimas vašeliu. Siuvinėjimas ir nėrimas. Mezgimas ir odos aksesuarų gamyba. Tapymas tekstiliniais dažais. Stebuklingas pasaulis, tiesa? Ir dar būtinai noriu išmokti medžio drožybos, knygryšystės, dėžučių lankstymo… 

Ir kol lapė (tokia nepaprasta, iš pasakos) uodegą matuojasi, šlepečių poros šonus šildosi ir veda į nekantrumą taip ilgai džiūdamos, rikiuojuosi mintis. Kaip iš to užburto rato išsiveržti. Tai gal metas mesti darbą ir hobį versti… darbu kur dirbti nereikia? Klajoti po tą begalinį medžiaginių gyvuliukų pasaulį, dėlioti skiautes į užklotus, o vilną versti šlepetėmis? Oi, kaip kartais sudėtinga žingsniuoti apsisprendimo link…

            Ir, kad nebūtų ir vėl tik žaislai truputį rodausi…kas gi šonelius džiovinasi. Kad žiema žalesnė būtų. Ir šiltesnė.Tokios paprastos, bet visai neprastos :D

Paltinas

Nuoširdžiai nežinau kas per gyvuliukas namuose apsigyveno. Bet vardą turi – Paltinas. Ir nors šiltas bei vilnonis, rudeniškai skara apsimūturiavęs.

Rankomis siūtas iš vilnonės, paltinės, bet švelnios medžiagos. Sukioja galvą bei letenėles. Ir visai nemažas – 30 cm be ausų :D

Laimės maišai, antimi pavirtę

            Užgriuvo mane laimė maišais. Neapsisprendžiu kaip čia geriau skamba – du maišai ar vienas didelis maišas :D Bet, kad laimės tai tikrai. Gavau dovanų du maišelius atraižėlių. Jahūūūūū :D Ačiū, Sigute!

            Ir žiūrinėjau, dėliojau, rūšiavau. Paskui vėl iš naujo. Ir vis dar priešokiais žiūrinėju ir rūšiuoju. Visokie žvėriukai akyse šokinėja ir į pasaulį prašosi. Vieną iš atraižų jau ir panaudot įsidrasinau. Gavosi sekmadienio pietūs.

        Medvilnė ir linas. Be kietų detalių, tinka ir visiškiems mažuliams. Sparnus galima sukioti. Aukštis apie 14,5 cm.

Čik-čirik

Paukščiukas. Lininis. Gėlėtas. Sparnus sukioja. Ant savų kojų tvirtai stovi.

Idealus namų paukštis. Netriukšmauja. Lesint nereikia. Narvelio neteršia. O apgyvendinti galima bet kur – ant stalo, lentynos, palubėje.

Gal kam vištos, genio, žvirblio, zylės, gulbės, pelėdos, varnos ir t.t? :D

Ausys + gėlės = zuikis

“-Ausys! – šūktelėjo Meškiukas. – Kur jūsų Kiškis!”

                                                Sergej Kozlov “Ežiukas rūke”

Ir tikrai, jei yra ausys, tai reikia ir kiškio. Tadadadaaaaadam! Štai iš kiškis. Lininis ir gėlėtas. Ir visai nemažas – be ausų 29 cm. O jei dar ausis (visi 19 cm) priskaičiuot, tai rimtas gan žvėris.

Mini, mini, mini…

           “Mažų dramblių nebūna”. Ot ir ne. Ir dramblių, ir meškų mažų būna :D 7 cm ūgis meškai pats tinkamiausias jei nori ant medžio lapo sūpuotis. Ir į bet kurią kišenę tilpti. Net tuose namuose, kur nuolat sakoma “nėra vietos” nuodėmė būtų prieš tokias meškas burnoti.

          Meškutė šiek tiek puošeiva. Karoliai gal kiek per sunkūs, bet vėrinukas iš vieno perlo irgi neblogai, ar ne?

Specialus meškiškas kailiukas, tvirtinta sąnariais bei virvute.

Žiemai pasiruošęs zuikis

Meškos kojom tabaluoja ir ausis matuojasi, nosis blizginasi bei kitaip naujų namų paieškoms ruošiasi.  Bet gi turi jos ir draugų, kurie į “eterį” dar nepakliuvo. Šitas zuikutis pasaulį išvydo senokai ir jau tapo vasarinio mano darbo kambario sodyboje simboliu. Sėdi džinsų kišenėje (ant sienos tos kišenės pritvirtintos, tikrai zuikio savo sėdimąja nebandau suslėgt :D )  ir dairosi aplink. Taip melancholiškai ir svajingai vertina visus mano darbus.

Iš ties tai dar vienas padaras, kuris vargiai begalėtų būti dar labiau rankų darbo. Lietuvos avyčių vilną sukočiojau ir iš jos rankomis zuikį siuvau. Jokie šalčiai jam nebaisūs.

Pašnekesiai

    1.30 val. nakties Lietuvos laiku. Pokalbis Skype.

            - Ką veiki?

            - Nosį vaškuoju.

            - … … Aš rimtai. Gi vėlu Lietuvoj.

            - Rimtai. Nosį vaškuoju.

            - …

            - O kas neaišku? Vaškuoju meškai nosį. Kad blizgėtų.

Vat taip ir gyvenam.

Ruduo. Jaukiai.

   Tris kartus sulijo – šaltas dušas nupliaupia, o paskui vėl saulutė. Dar dušo – vėl saulė. Ir taip dvi dienas iš eilės man sekasi. Du po tris ir gaunasi visi šeši atsigaivinimai rudenišku lietumi. Ir dabar drąsiai galiu sakyti, kad nėra to blogo, kuris neišeitų. Tiesiog.

            Kadangi lauke labai smarkiai lijo ilgai ir smagiai kuičiausi tarp bibliotekos lentynų. Dar parduotuvėje, į kurią užsukau tik akių naujiems žvėriukams ir gyvuliukams, labai ilgai meškų kailiukus glosčiau. Ir su pardavėja maloniai šnektelėjau. Sendaikčių parduotuvėje su plepiu  berniuku (oi… šiaip aš tikrai nesu iš tų tetulių, kurios kiekvieną vaiką kalbina ir už žandų tampo, įsivaizduodamos, kad tai kažkam patinka) aptarėm rimtas temas. Tokias, kaip naujausias namų košmaras – mama žaislinį zuikį išskalbė. Dabar jis ne toks pasidarė. Mama iš kito parduotuvės galo dar bandė teisintis, kad labai purvinas buvo. Bet tas verdiktas “ne toks” neatšaukiamai skambėjo :D

            Ir galiu pastebėjimai pasidalint – kuo vaikai mažesni, tuo labiau skiriasi jų ir tėvų skoniai. Vis dar apie žaislus aš čia. Jei mama šiek tiek skeptiškai žiūri į primityvų daiktą su ilgomis ausimis, sagomis vietoj akių ir dar margintą neaiškiais raštas – mažyliui pats pačiausias bičiulis bus :D Ir tikrai, tikrai orams atšalus visiems reikia šilto, minkšto draugo, kuris užmigti padėtų :D Net Moka naktį su visais žaisliukais į lovą kraustosi. Paslapčia, nes žino, kad negalima. Bet kai šuns gabaritai ne patys mažiausi, o lova ne guminė, tai nepastebėt tikrai neįmanoma :D

            O aš mūzas per lietų vaikausi. Meškiškas, drambliškas, lapiškas ir visais kitais pavidalais besireiškiančias. Na kodėėėėėllll negalima tik siūti ir knygas skaityti? Dar po mišką klajoti, voveres kalbinti, dar… ai, daug tų malonumų gyvenime. Bet žaislų ir skiautinių apsėdimai niekaip nesibaigia :D

Lietuva – Indonezija

Kaip sulaukiau klausimo ar galėčiau pasiūti lauktuves Indonezijon - labai, labai lietuvišką lėlę… viduje truputį spygaut iš džiaugsmo pradėjau. Paskui dar ir šiek tiek jaudintis :D Reikalas rimtas. Ir tikrai atidžiai varčiau albumus su lietuviškais drabužiais, senąsias rankų darbo lėlės prisiminiau ir dar visokių idėjų galvoje pridėliojau.

            Nusprendžiau ir apsisprendžiau beliko čiupti… močiutės austos lininės drobės atraižą. Tai gi lėlytė lietuviškesnė matyt ir nebegali būti – rankų darbo kūno audinys, siūta TIK rankomis, nėriniai taip pat vienetiniai ir unikalūs (tikrinau knygose kokie gi tie autentiški prijuosčių nėriniai). Drabužiai lietuviško lino. Net pati nustebau savoje spintoje atradus audinį margintą raštu, kuris beveik identiškas XIX a. dzūkaičių sijonams. Viskas, viskas čia tikra – net ir krepšelį puošiantis gintaras yra Baltijos jūros pakrantės dovana.

Lėlė pati stovi, sukioja rankas.

Ir vis galvoju, ką gi močiutė pasakytų sužinojusi, kad jos mergautinė drobė (nors ir jos kartos žmonėms keistu pavidalu) taip toli keliauja… :D  Manau, jog galvą kraipytų, stebėtųsi, bet ir truputį didžiuotųsi.