Pradedam naujus metus

Su Naujaisiais visus. Žinau, kad iki Trijų Karalių dar galima sveikinti, todėl ne itin vėluoju. O pasiteisinimai neatremiami – pūgos bei vėtros. O kur dar šventės...

Manau, kad vienkiemiui metai bus išskirtiniai, nes pradžia tikrai neįprasta. Pasileidau ir atsileidau tarp Kalėdų ir Naujųjų. Ir dar po jų keletą dienų. Taip, kad peržvelgus tą laikotarpį plaukai pasišiaušė ir lengva panika apėmė – tai gi nieko nenuveikiau. Jei neskaitysim kelionių, tvarkymų, maisto gaminimo, svečių ir įklimpimo į knygas. Nors sakiau, kad šiemet tikrai nedarysiu jokių darbų sąrašų, planų ir panašių dėliojimų į grafas bei lentynas, teks. Ir labai rimtai susikaupti tam darbui, nes jau tiek visko prisikaupė, kad nebežinau nuo ko pradėti ir kas gi čia skubiausia. Tikrai neįprasta :D . Ir dar sunku įsivažiuoti. Antra diena vis krutinu tuos darbus bei darbelius, bet tempas lėtokas. Reik liautis iki paryčių knygas graužti :D

Dar vieną metų pradžios išskirtinumą gamta dovanoja. Naujųjų išvakarėse užpustė. Kuo rimčiausiai – kelio vietoje net virš kelių sniego būta. Tik spėjo lietus šiek tiek nutirpdyti ir vėtros užpuolė. Tokios kai naktimis sunku užmigti ir su baime lauki ar nenuskries namo stogas, ar aviliai nenukentės, ar automobilis liks sveikas. O dabar sninga. Ir vėl gi ne šiek tiek, ne truputėlį. Taip, kad kelias dingsta. Šiemet dar nebuvom iš namų išvažiavę ir artimiausiomis dienomis, spėju, net ir norint nelabai pavyktų. Viskas kol kas neįprasta, nepaprasta ir... nuoširdžiai tikiu, kad tai bus išskirtiniai metai. Kaip kitaip kai viskas netradiciškai bei netikėtai.

O, kad jau šiais metais kol kas jokiais dideliais ar mažais darbais pasigirti rodau prieš Kalėdines  natūralios vilnos šlepetaites :D

Veltinis iš likučių

Kartais atrodo, kad „laisvadieniai“ tai tokios dienos, po kurių labai reikia išeiginės. Aišku, jos nebūna :D Vakar atsikėliau su nutirpusiu sprandu – nepatogaus miegojimo pasekmė jautėsi visą dieną. Nors lėk pas kaimyną masažo prašyti, bet kad jau nesinorėjo žmonių gąsdinti, teko dantis sukandus darbuotis.

Su šilko popieriumi dubliuotomis, dėžėms skirtomis, medžiagomis laksčiau. Kambariuose būtinai visiems reikia praeiti ten kus patiesta, lauke lapai rudeniniai limpa. Taip pirmyn – atgal ir nešiojau, dalis dar dabar neišdžiūvo. Kartoną pjausčiau, lino atraižas skiautiniams ruošiau. Namuose tvarką ir švarą bandžiau palaikyti, milijoną stiklainių išploviau, vynus išpilsčiau, dažuose dar dalį derliaus nuėmiau. Kopūstų smarvę kentėjau – balandėlius gaminau. Dar šiek tiek prie kompiuterio teko darbuose pasiknaisioti. Vilnones šlepetes sukočiojau, vakarop su Moka išlėkėm pasivaikščioti. Ai, niekada tie darbai nesibaigia, o vakare niekaip negaliu užmigt – atrodo dar daugiau buvo galima nuveikt, tik jėgų nebeliko. Tas sprandas, oi....

O šlepetės vadinasi „Kai kojos šąla“. Visa vilna namuose jau suvelta, kol nauja atkeliaus laukti nesinorėjo. Visokiausių spalvų likučius surinkau ir šiek tiek fantazijos pasitelkiau. Mintis buvo – sau pagaliau nusivelsiu, nes būtent aš ir nebeturiu naujų šlepečių. Visos iškeliauja, o man nebelieka. Iš likučių niekas nenorės, niekam nereikės ir pati smagiai šiltomis kojomis straksėsiu. Kaip tyčia – šiek tiek didokos gavosi ir jau naują šeimininką turi :D Teks sau kitas velti...

Džiaugsmai ir vištos

Oi, tie džiaugsmai paprastieji. Dideli jie. Labai – visą stalą uždengia, bortus turi ir skylę su vamzdžiu, kad vanduo nutekėtų :D Padarė man veltinio ,kočiojimui padėklą (?). Net ,nežinau kaip tokį daiktą pavadinti, bet gerumas neišpasakytas. Vienkiemio virtuvė išgelbėta nuo muilinų balų, stalas nuo drėgmės, o aš nuo milijono pritiestų rankšluosčių vandeniui sugerti.

Nuotraukos nebus. Nes vos sulaukiau kada gi bus galima išbandyti. Silikonui sustingus žaibo greičiu naująjį džiaugsmą šablonais, vilna apdėliojau ir turkštis vandeniu pradėjau :D Rezultatas – dar vienos lauktuvės mažoms kojelėms. Dar drėgnos :D

O dabar gi apie tas vištas. Toks posakis – „ir atsargi višta kartais uodegą išsidilgina“. Yra tame išminties, tikrai yra :D Paskutinioji vienkiemyje esanti vilna puikus pavyzdys :D Turėjo būti 41 dydžio šlepetaitės, o gavosi... 45 dydžio gaspadoriškos valtelės. Naują vilną bandžiau, šablonus iš akies dariau :D Net fotografuot kol kas nesinori...  

Mažoms kojytėms – maži batukai

          Pliaupia už lango lietus, o į skraidančius lapus pažvelgus nosies laukan kišti visai nesinori. Malkoms pečiuje traškant muilo putomis taškausi, rankas šiltam vandeny mirkau ir saulutę vis pamenu. Rezultatas – ant delno. Tiesiogine prasme :D

Kad mažos kojytės nešaltų ir ryškios, ryškios būtų. Kad mamos ir tėčiai iš tolo matytų kur jos tapena :D O tetos spėtų paskui mažuosius svečius lakstyt ir pavojingus daiktus nuo lentynos laiku nukraustytų :D

Ilgis 13,5 cm, plotis iki 7 cm. 

Ir kas gi gavosi

           

            Jau ir pastabų sulaukiau, kad aš visa apie žaislus ir apie žaislus rašau. Tarsi daugiau nieko gyvenime nevyktų. O nutinka tikrai visko – įtemptų protinių darbelių, gražių rudeniškų miestų ir miestelių. Briedžių serenadų vienkiemyje ir šuoliavimo Vilniaus gatvėmis, kuomet vis sau primenu, kad reikia dairytis. Nes viskas keičiasi ir kinta arba sentimentalius prisiminimus kelia savo užsikonservavimu. Tokie du pasauliai – miestas su savo ritmu ir vienkiemis, kuriame darbuose iki ausų skęstu, bet tas pukšinčio naminio vyno garsas, vidury kiemo geltonuojantis beržas ir net šunį erzinantys kėkštai ramybės priduoda, kad atrodo, jog viskas gali būti tik gerai. Dar labai, labai gerai.

            Na bet negaliu gi aš kitaip.  Negaliu apie tuos žaislus nerašyt :D Nes viskas taip rimta tapo, kad ui… Prasidėjo paprastai ir nekaltai – vienas kitas meškutis ar zuikutis dovanų. Paskui kažkas, kaip tuomet atrodė, labai sudėtingos konstrukcijos – kad rimtas išbandymas būtų.Ir kuo taip baigėsi? Negaliu sustoti. Visai. Ir hobis trukdo darbui bei gyvenimui. Nes kai užvaldo gaunasi štai kas:

1.     Darbai vyksta lėčiau.

2.      Namuose amžinoji betvarkė – žaislų ir skiautinių atraižėlės keliauja po visus kampus ir valgo nemato. Orams atšąlus dar ir vilnos kuokštai plaikstosi. Veltinio šlepečių sezonas įsibėgėja.

3.  Miego trūkumas – būsena kasdieninė. Nes… ne tik laisvos minutės, bet ir tos, kurios turėtų būti skirtos darbui, miegui ir poilsiui skirtos gyvuliukų kūrimui.

4.      4. Negaliu tiesiog paprastai žvelgti į medžiagas. Jos vaizduotėje įgauna toookius pavidalus, kad iš kart norisis griebt, kirpt, siūt.

5. Žaislai toks dalykas, kad… prisireikia begalės amatų ir įrankių. Replės ir ylos, vielos lankstymas ir ševeliūrų formavimas vašeliu. Siuvinėjimas ir nėrimas. Mezgimas ir odos aksesuarų gamyba. Tapymas tekstiliniais dažais. Stebuklingas pasaulis, tiesa? Ir dar būtinai noriu išmokti medžio drožybos, knygryšystės, dėžučių lankstymo… 

Ir kol lapė (tokia nepaprasta, iš pasakos) uodegą matuojasi, šlepečių poros šonus šildosi ir veda į nekantrumą taip ilgai džiūdamos, rikiuojuosi mintis. Kaip iš to užburto rato išsiveržti. Tai gal metas mesti darbą ir hobį versti… darbu kur dirbti nereikia? Klajoti po tą begalinį medžiaginių gyvuliukų pasaulį, dėlioti skiautes į užklotus, o vilną versti šlepetėmis? Oi, kaip kartais sudėtinga žingsniuoti apsisprendimo link…

            Ir, kad nebūtų ir vėl tik žaislai truputį rodausi…kas gi šonelius džiovinasi. Kad žiema žalesnė būtų. Ir šiltesnė.Tokios paprastos, bet visai neprastos :D

Iššūkis

Jau anksčiau prisigyriau, kad maišai su neplauta vilna kaiman atkeliavo. Girtis viena, o ją visą išplauti… darbas ne iš lengvųjų. Kai nusibodo dubenyse mirkyt ir skalaut, suverčiau viską į baseiną pamirkt. Net R įkalbinau didesnę džiovyklą sukonstruoti, kad turkštis ilgiau galėčiau. Ir kai jau reikalas labai rimtas tapo (nepaliksi vilnos vandenyje ilgam – prarugs) ir laikas pradėjo spausti… kriu-kriu dėsniai visu garsumu žvygaut pradėjo. Padžiaunu, lyg ir sausėja, gražėja… lietutis nupurškia. Pradžiūsta ir vėl debesėliai palaisto. O kiek dar vandenyje vilnelės mirksta, nes netelpa į visas džiovyklas. Gražinkit saulę su vėjeliu, tuos puikiuosius padėjėjus, kurie sruogas per pusvalandį išdžiovina ir nubalina. Praaaašauuuuu…

Iki tol girdėta, skaityta informacija tokia: yra vilna, kuri ir nekaršta puikiai veliasi; būna tokia, kuri tik po karšimo veltiniais sutinka pavirsti; ir tokia, kuriai daryk ką nori – nesivelia ir tiek. O išbandyt vilną, kurios pilnas kiemas pridžiautas, knieti. Labai, labai. Tai ir sukojau nekarštos vilnos šlepetes. Glooosčiau, kočiojau, glosčiau, kočiojau. Tiek prakaito ir jėgų išliejau, kad bent pora porų iš puikiai besiveliančios vilnos jau būtų padžiautos. Kamavau ir kalbinau vilną kol… muilas baigėsi ir teko atodėti į šalį :D. Ui… koks iššūkis su ja susitarti. Bet gal ir gerai, kad muilas pasibaigė – jėgų užteko tik obuolių pyragui sukonstruoti. Nugara ir rankos tiesiog klykia ir poilsio valandėlės reikalauja.

O vat vis tiek dar pakočiot tas šlepetes knieti. O gal?.... Arba šiukšlių konteinerin keliaus.

Rudens nuojauta

Veltinukai iš natūralios Lietuvos avyčių vilnos. Džiūsta vienkiemio vėjų gairinamos.

Šiltos, sveikos ir su linkėjimais :D

Vasariškos – pavasariškos šlepetaitės

Blogam šokėjui kūno dalys trukdo, blogam fotografui... šviesa, lietus, laiko stoka ir t.t. O dar vėlėjui, nuo miesto atpratusiam ir temperatūra bute :D Rimtai. Kai namuose 12 laipsnių šilumos ir neturi nei „gyvatuko“, nei įstiklinto balkono, kuriame saulutė plieskia... Džiūsta ir išdžiūti niekaip negali veltinukai. Ir su fenu aplink šokinėjau, ir popierinių rankšluoščių neįmanomą kiekį vidun grūdau. O rezultatas koks?

            O gi pabaiga džiovinimo paprasta – fotografavimas likus dešimčiais minučių iki šlepečių iškeliavimo. Tiesa iš anksto planuotas ir surežisuotas. Tik lietaus neturėjo būt. Ir apsiniaukusio bei tamsaus dangaus nesitikėta. Ir dar laiko turėjo būti daugiau... Na, jau kartojuos – blogam fotografui... Tai šis kartas, kai realybė, manau, geriau negu foto atrodo...

            Svarsčiau, dėt čia tas „bet kokias“ nuotraukas ar ne... Bet gi reik pasirodyt, kad netinginiauju. Tiesa, dalies žaisliukų atvazdai į intenetą nepakliūna konfidencialumo sumetimais. Ir tikrai gerbiu norą asmeninio svajonių žaislo neafišuoti. Maža kas ką savo svajonėse įsivaizduoja – juk tai taip asmeniška. Tai gal ne visai tinginiauju...

            Tai šį kartą dar... panuolaidžiausiu sau ir tokias nekokias nuotraukas įdėsiu, nes pakeisti jau nieko negaliu. Tikrai, tikrai paskutinis kartas.   Juk jau atradau darbų fotografavimo džiaugsmą, kuomet su zuikiu puikiu ir po balas dėl kadro geresnio pabraidyt tenka, ir į medį įsiropšt :D.

  Veltinukai didelei ir mažai mergaitėms. Drugeliai ir saulutės aplink plasnoja.

Vilnonės bangos

       Šiandien po ilgesnės pertraukos vilnelę glosčiau, kočiojau ir visa kaip maigiau. Po pertraukos, nes vis laiko trūksta visiems norams bei sumanymams. Be to ir pavasaris pagaliau grįžo, tai atrodė ką jau čia su ta vilna – nebent kokius šalikėlius elegantiškus velt.  Bet pažadai yra pažadai – anksčiau ar vėliau juos reik tęsėti. Ir tooks malonumas apėmė veltiniaujant. Net neįsivaizdavau, kad taip pasiilgau šio proceso (nors ir prakaitas nuo nosies kartais varvėt ima, ir ilgiau pakočiojus rankas ar nugarą paskausta :D). Belieka konstatuot faktą – vilna ne tik nešiojasi, bet ir kočiojasi visais metų laikais. Ir jei nuoširdžiai, tai net neįsivaizduoju kaip taip ilgai be veltinio šlepečių gyvenau, nes jau ne vienerius metus su jomis nesiskiriu. Gi toks patogumas bei smagumas su jomis šlepsėt.

            Kol vieni šiandien dienos darbai džiūsta, kiti nebaigti arba laukia rimtos fotosesijos, manau galima ir dar nerodytų foto įkelt. Tik bėda su jomis – vaizdas ir kokybė jau nebetenkina, nes nuotraukos labai seniai darytos. Labai džiaugiuosi, kad buvo kas privertė rimčiau ir atidžiau į darbų fotografavimą pažvelgt. Tai dabar vis analizuoju, rikiuoju, ir fotosesijoms rimtai ruošiuos. Belieka įsitraukt į tai kaip į dar vieną kūrybinį procesą ir neišsisukinėt – jei turėčiau daugiau laiko, jei būtų apšvietimas geresnis, jei... Na, apšvietimas žiemą tikrai sunkumų sudaro, bet pavasariui įsibėgėjus, iki žiemos manau gerokai patobulėsiu ir tas tamsos metas problemų jau nebekels.

            Šį kartą keletas rankinių ir pirštinaičių. Kiek žinau visą žiemą buvo nešiojamos ir vertinamos.

            Vienos labai žavios merginos rankinukas.

Ir rankinė bei pirštinaitės mamai. Kam gi dar tokias dovanas teiksi. Mamas lepinti reikia kiek įmanoma daugiau, labiau ir t.t.

Manau nuo šių rankinių kočiojimo dar šiek tiek patobulėjau, viskas tik dar geryn veltinio strityje keliauja. Ir beskrebenat įrašą ryškiai raudono ridikulio užsimaniau :D Mat ir aulinukus raudonus, raudonus dovanų gavau. Elegantiškai stovi jie greta  nuolat nešiojamų ir amžinai purvinų mano kerzų ir laukia žengimo viešumon. Gandriškai po balas galėsiu maklinėt, raudona rankine švytuot ir elegantišką damą vaizduot :D :D

Paglostyk avytę

Lietuvišką, minkštą ir švelnią. Net jei namuos netelpa, balkone ar verandoj laikyt neišeina – pasidžiaugt vis tiek galima. Ir dar kojeles sušildyti smagiai po namus šlepsint. Lietuviškos vilnos, vienkiemy veltos ir prie pečiaus džiovintos. Smagiam nešiojimui. 

Vilna turi puikių savybių – kojos šiltos, bet neprakaituoja. Skausmus mažina ir puikiai masažuoja. O po vienkiemį, kai balų nėra, tik su vilnos šlepetaitėmis ir tapsim. Kas begali būt geriau – lengva, šilta ir patogu :D