Laimingų, linksmų ir... pasiutiškai besišypsančių švenčių

Ilgai brandinau mintis ką gi čia noriu pasakyti beįžengiančių švenčių proga. Linkėjimai, palinkėjimai ir maišai svajonių lyg ir savaime suprantama...

                      Ir... arba aš ne ten skaitau, ne ten vaikštau ir ne su tais žmonėm bendrauju, arba dabar mada visuotinė. Rėkti – nepatinka man Kalėdos, parduotuvės, lemputės, dovanos, nieko negaminsiu, nedarysiu, nedovanosiu ir šiaip aš pats esu dovana. Įsivaizduoju kaip tuos žmones kažkas grasindamas verčia plaukti per žmonių minias prekybcentriuose. Iš rankų lupa pinigus ir liepia stumti daiktų pilnus vežimėlius. O jie vargšai ten neranda nei vieno naudingo rakando. Žvilgtelėjus į papuošimus jiems išvarva akys. O jau Kūčių vakarienė atsiranda tiesiog patiesus stebuklingą staltiesę. Ir dovanėles gauti jiems tikrai nemalonu, nes ką jau čia – ką gero gali padaryti artimasis. O jei dar jis pirko tai iš vis... š. Nors, matyt, smagiausia tikrai nieko nedaryt – ateini į svečius, prisikemši pilvuką ir išeini laimingas. Kodėl gi ne :D Man kompleksas pradeda vystytis – nejaučiu jokios prievartos. Nei po parduotuves kasdien šmirinėt (nors užsukti tikrai reikia... silkės darže neauga :D, eilės nedžiugina bet ten puikiausiai galima apgalvoti darbus ir reikalus), nei ten nereikalingus daiktus pirkti (hmmm... niekas į rankas neįdeda, tikrai netvarka). O jau lempučių virtinės mieste mane tikrai be proto žavi, nes... dažniausiai vaikštau gatvėmis, kurioms neteko laimė būti apšviestoms paprastais žibintais. Tie Kalėdiniai papuošimai padeda neišsisukti kojų! Tikrai, nes esu traumų ekspertė :D

                      Ir vienkiemyje man patinka Kalėdos. Visur man jos patinka. Nors… sutvarkius dvejus namus ir pakeliui į dar vienus, kurių virtuvę ruošiuosi okupuoti, kartais baisoka darosi. Bet… žinau, kad viskas įveikiama. Ir tas nuovargis, ir nešvarių indų kalnai labia greitai išnyksta. Noriu eglutės kvapo, noriu atsisėsti prie mandarinais kvepiančio stalo, noriu… Juk kaip išgyventi kasdienybę jei iš kojų išverčia Kalėdos, a?

                      Tokie tat palinkėjimai – į viską žvelgti linksmai ir giedrai. Ir kiekviename nepavykime rasti tą gabalėlį, kuris verčia šypsotis. Priežasčių bambėti niekada netrūksta, bet… ar to reikia :D Gerų, gerų ir linksmų švenčių!

Trumpa apžvalga – prieš Kalėdiniai malonumai

Oi, pažiūrėjau – gi jau trečiadienis. Vėl kažkaip labai greitai bėga tos dienos. Savaitgalį atlaikėm audrą. Tokią kur ūžia, kaukia ir namuose sėdėdamas baiminiesi dingsiančios elektros ar, kad trobos stogas, net neatsisveikinęs, nuskries. Automobilį patraukėm toliau nuo medžių. Suskaičiavus nuostolius – tik vienas,  bet didelis. Uosio netekom. Džiugu, kad niekas neužvirto ant laidų, automobilio ar stogo. Vat jums ir šiaurės rytai. Nes vėjus, lyg ir, tik pajūryje pranašavo.

Namuose beveik viduramžiais kvepia. Jau gerą mėnesį mano siuvimo mašina užsispyrusiai neveikia. Likus tik tiek dienų iki Kalėdų... tenka rankomis darbuotis. Nes medžiagos išrinktos, sukirptos ir net kitų idėjų dovanoms nebėra kada ieškoti. Tai va – miklinu rankeles. O, kad per maža nebūtų – veltinius kočioju. O su siuvimo mašinau jau visai rimtai kalbėt pradedu. Šiaip manau, kad ji serga senatviniu marazmu – pamiršta kas tokia ir kam skirta. Būna, kad tiesiog pastovėjus vėl pradeda veikti. Oi... prigrąsinsiu išmest, gal prabus... Nes naktimis apsiūdinėti didelę, ilgą ir plačią prijuostę (tokią, kur visas gali susivyniot – maža kas, gal kokie kotletai iš pasalų norės ir užpakalį aptaškyt :D) darosi šiek tiek... graudu :D

Pirmadienį  namai kvepėjo medumi. Tiksliau midumi. Pirmasis bandymas jį virti. Dabar fermenteryje burbuliuoja. Mirksta prieskoniai sekančiam eksperimentui – krupnikui. Jau laukiu to virimo, kai visuose namuose saldžiai ir vasariškai kvepia. Beje, niekada nemėgau medaus, kol... savo neatsirado. Oi, šitas kažkoks skanesnis atrodo :D

Vieną dieną jau skyriau didžiąjam namų tvarkymui. Bet... per anksti. Vėl spintos lentynose sena tvarka darosi. Matyt kalėdinis namų šveitimas bus prieš pat išvažiuojant – iš anksto niekaip nepasiteisina. Visą dieną savo darbo kambarį tvarkiau. O naktį dovanas gaminant vėl apverčiau – tai to, tai ano prisireikia. Tai ko čia ir stengtis :D

Baisiojo antradienio atspindžiai

           Taip, taip žinau, kad šiandien jau ketvirtadienis. Bet tik dabar atsigaudinėju po antradienio baisumų. Jau ryte, šlepsint kavos darytis, pajutau, kad sienos šiek tiek siūbuoja ir savijauta labai vargana. Geriausia tokiais atvejais gulėti lovoje, bet nugalėjo tas baisusis žodis „REIKIA“. Oi... naudos iš to jokios. Kompiuteryje lentelės krakoviakus ir visokiausius tryptinius išdarinėjo. Sugadinau kalną vilnos, o toks dalykas jau net nepamenu kada buvo. Viskas krito iš rankų ir net dėžutė gavosi.... hm... apie ją šiek tiek vėliau, bet velniava ten gavosi. Ir nors bent pietūs buvo įvertinti kaip skanūs, į pyragą per daug uogienės sukroviau. Šiaip jis tam ir buvo skirtas, kad pradarytą uogienę sunaudoti. O dienos gale, griuvus į lovą, supratau, kad ir skaityt negaliu – raidės akyse liejasi. Kaip be skaitymo užmigti? Prasivarčiau iki paryčių.

                      Vakar taisiau antradienio katastrofas. Super duper turbo diena gavosi – namus tvarkiau, kompiuteryje lenteles ir rašliavas atsirinkinėjau, naujas šlepetes suvėliau, dar kalnelį skalbinių sudorojau. O gi ne tik antradienio, bet ir trečiadienio darbus norisi padaryt. Vakare griuvau lovon ir... po keletos puslapių knygos kietai užmigau. O dar vieną klaidą, kurios atitaisyti jau nebeįmanoma pasilikau šiandien dienai. Na sunku pabaigti dėžę kai matai, jog ne taip ten viskas. Negerai tiesiog. Labai negerai. Net buvo minčių nebaigtą palikti. Tai va kokia čia man begemotystė gavosi – dėžutė su atsidarymu į kitą pusę ir šiaip trūkumų yra. Oi... reikėjo tą baisųjį antradienį tiesiog lovoj pragulėt. Vis tiek iš naujo viską teko daryt. O kai ko jau ir nebeištaisysiu. Tik va darbo ir energijos tai gaila.