Didžiosios permainos arba mano užsieniai

Įrašas pradėtas šeštadienio naktį, baigtas... sekmadienio. Prisižadėjau neapleisti tinklaraščio, prikūriau planų. Taip, išsipildė. Todėl sakau – apie norus reikia tyliai, tyliai. Nes kai jau dribtels... Vienkiemis tapo nuolatiniais namais. Ar kas pasikeitė jame? Taaaip, daržai bei gėlynai skendi žolėse. Beje, visai puikiai ten jaučiasi – žvėrys neranda, todėl nesugraužia. Sausra neišdžiovina, nes piktžolės teikia pavėsį. Po namus ritinėjasi Mokos šerių tumulai, o vis vidun patenkančioms musėms paskelbtas karas. Einant per kiemą ar pievą iš po kojų vis purpteli kurapkos. Arba net nesivargina skristi ir labai juokingai skubėdamos tiesiog nužingsniuoja takučiu.  Ir vis tiek kas kartą išsigąstu to jų sukeliamo triukšmo. Turime net „savo“ lingę, o aš gyvenu... tirštai, tirštai. Kai daug naujų pažinčių, žmonių, vaizdų, raidžių ir tekstų. Apie ką svajoju dabar? Apie vieną dieną. Ramią, ramią. Kad galėčiau susirangyti ir... nieko neveikti. Nekalbėt ir neklausyt. Nematyt naujų veidų... Žinau, kad dar ilgai tokios nebus tad geriu įspūdžius ir aplinką. O, kad jau apie tai prabilau, tai yra ką permastyti. Tikrai yra.

Taip, gyvenu vienkiemyje, bet dalis darbų – artimiausiame mieste. Kartais atrodo, jog darbų kaugės tokios, jog  gyvenimas mieste buvo labai ramus. O kartais atrodo, jog tiesiog išsiplėtė vienkiemio ribos. Tapo platesnės ir labiausiai trūksta... privatumo. Vienkiemyje gyvenant :D Iš ties, didžiausias skirtumas, prie kurio niekaip nepriprantu – asmeninės erdvės suvokimas. Kai kalbant darbiniais reikalais pašnekovui atrodo normalu klausti kas tu, kur gyveni, kiek turi vaikų ir pan. Kultūriniai skirtumai kartais tokie, jog jaučiuosi tarsi užsienyje. Ne, nieko įžeisti nenoriu. Tiesiog tai mano gyvenimo permainos. Didelės, kartais nemalonios arba netikėtai nuostabios. Beje, liepos viduryje prirašiau savo šių metų darbo/idėjų knygą. Hm... tai dabar kaip, dvitomį reikės su savimi tampytis?

Išsivystė naujas sindromas. Vilniuj eidavau į koncertus, renginius, spektaklius ir... vartodavau. Na, gerai, susimąstydavau jei būdavo apie ką, kartais ir ilgokai jausdavau įtaką, gromuliuodavau vis iš naujo vaizdus, garsus, mintis. Klausydavau, matydavau, bet tarsi ateini ir pasiimi. Kaip kepykloje – kažkas kepa, kažkas valgo. Dabar, besilankydama miestelių ir kaimų renginiuose lendu gilyn. Ne, čia ne „kažkas“ daro. Už kiekvieno renginio aktyvūs žmonės, kurie šventėms skiria savo laisvą laiką, mintis ir jėgas. Ir tas suvokimas... tiesiog kartais verčia susigėsti. Savo paburblenimų, kad va – niekas nevyksta. Užsuk ratą ir vyks. Jei negali vienas – ieškok bendraminčių. Kad kažkas nepavyko – bandyk dar kartą ir tikrai pasiseks. Kad kažkas ne taip kaip norėjosi – norėk atsakingai arba visame kame galima įžvelgti teigiamus dalykus. O svarbiausia – nuo savęs niekur nedingsi. Jei jau mieste turėjai darbų ir veiklų iki ausų, vienkiemyje niekas nepasikeis. Tikrai :D O už ką aš taip mėgstu ir dar labiau vertinu vienkiemį dabar? Už galimybes ryte, prieš darbą, kavą gerti lauke. Spoksoti ne į virtuvės sieną ar automobilių stovėjimo aikštelę po langais. Už tai, kad vakarienės gamtoje galimybės už lango, o ne „kai bus mažiau darbų, savaitgalį... kurį nors“. Dar labai smagu žinoti, kad darže gyvena cukinija ir kai tik turėsiu laiko, ją būtinai paskersiu. Kad pietums galiu įsidėti agurką, kuris kvepia... savimi, o ne prekybos centru. O man dabar didžiausias gyvenimo nuotykis, labai veikiantis ir verčiantis kartais pakraupti ar nudžiugti iš nuostabos, yra darbas nedideliame Lietuvos mieste. 

Paskutinės minutės pasiūlymai

                    Parduotuvių lankstinukuose paskutinės minutės pasiūlymai labai gražūs, spalvoti. Vilioja ir priverčia gerai pasikrapštyti smegeninėj, jog prisimintum, kad nieko ten nereikia. O jei reikia tai nebūtinai iš pasiūlymų sąrašo. Vienkiemyje parduotuvės nėra, spalvotų lankstinukų irgi. Ir jei jau gali pabėgti arba tiesiog nebėgti pas prekybininkus, kitų paskutinės minutės pasiūlymų neišvengsi.

                      Pradėjau rašyti giedrą ir linksmą tekstą apie paskutines minutes. Kaip prieš važiuojant į naują darbą pamatai, jog kieme išvirtusi slyva. O šunė išsivoliojusi kažkokioje dvokiančioje masėje ir kvapas bei vaizdas liudija, jog tokio šuns nei į automobilį priimsi, nei namuose paliksi. Jaudiniesi, bijai pavėluot, skalbi šunį... Kai į kelia išbėga katinas ir tas paskutinės minutės pasiūlymas tampa labai jautrus ir svarbus. Kai kas nors paskambina ir pasiūlo labai įdomų, bet skubų projektą. Džiaugsmingai sutinki, o po to suvoki, kad jau trečias ar ketvirtas skubus, svylantis ir reikalaujantis daug laiko. Paskutinę ryto minutę suvoki, kad pro duris žingsniuoji basomis. O mokyklos laikais esu išėjus tik su prijuoste bei paltu, pamiršusi apsirengti suknelę. Paskutinę minutę skuodžiau namo. Paskutinę minutę gali nuspręsti pasukti į kairę ar dešinę ir tas pasirinkimas nulems kelionės trukmę.  Pasiūlymas užsukti kavos ar alaus. Vyno taurė gali pakoreguoti vakaro planus, nors ištiko paskutinę minutę.

                      Tekstas turėjo būti linksmas – kai įsivaizduoji skubantį žmogų, kurį nuolat ištinka nesusipratimai. Linksmi, netikėti... Bet viską pakoregavo paskutinė minutė. Žinia apie tavo artimajam svarbaus žmogaus mirtį. Paskutinė minutė tekstą pavertė liūdnu ir padriku. Vaikiškų, giedrų tekstų redagavimą sustabdė kol viduje apsiramins audros. Pakeičia sekančių dienų planus ir esi priverstas teikti paskutinės minutės pasiūlymus kitiems. Gal galima atidėti susitikimą, teksto atsiuntimą... Gal galima... įkišti galvą į smėlį ir negirdėti paskutinės minutės pasiūlymų...

                      O paskutinę minutę prieš išsaugojant šį tekstą sulaukiau pasiūlymo pažaisti su gumine cypiančia višta ir Mokos baksnojimo – tai kada, kada, kada, kada pakilsi nuo kėdės :D 

Apie (ne)ramybę vienkiemišką

        Yra kodinis, klausimas, kurį užduoda ne šiaip kiekvienas, bet KIEKVIENAS užklydęs vienkiemin – “ar ne per ramu/ne per tylu čia?”. Ir tas kiekvienas daugeliu atveju būna ramybės drumstėjęs įvaręs šiek tiek nerimo, o kartais ir baimės. Kelias veda tik pas mus, pasiklydęs neužsuksi, vadinasi tikslo esama, o jei nekvietei tai kokie tikslai?... Negausius svečius jau lyg ir išmokėm skambinti iš anksto, tartis dėl laiko ir gan rimtai derinti kada užsuks. Nes gyvenimas vienkiemyje valandų skaičiaus paroje neprideda. O vasarinių darbų drėbteli su kaupu. Malonūs, smagūs, bet... laiką valgo. 

      O dabar apie ramybės iliuzijas ir viltis. Taip, virš galvos netrepsi kaimynai, nežvygauja jų atžalos, niekas nedaro remonto (nors palėpėje, ypač rudeniop, gyvūnija pertvarkas su patriukšmavimais vykdo) ir nesuka to paties muzikinio disko dešimtą kartą iš eilės. Aš iki šiol manau, jog geriau kaimynas melomanas negu sentimentalus „blatnyje“ stiliaus mėgėjas, kuriam tas pats garso takelis tinka visomis progomis. O tų progų metams bėgant vis daugėja. O žinot kur ta ramybė slepiasi? Viduj. Kol su savim nesusitvarkysi jos ir nebus. O kartais ir nereikia – terminai, jausmas, kad nespėji ir išėjimas iš komforto zonos ribų - pats geriausias variklis. Tik įpakuotas į vienkiemio ramybės popieriuką. Per vieną dieną parašai edukacinį tekstą vaikams, straipsnį socialine tema, paplepėjimus tinklaraščiui, prisėdi prie mokslinių darbų. Pabendrauji su netikėtai užsukusiu miškininku ir tiesiog pajauti kaip visi barjerai griūna pradėjus šneką apie bites. Atsakai į el. laiškus ir paskambini mamai, kad palinksėtum ir išklausytum. Tada supranti, kad oi... dar nebaigta dėžutė, kurią tuojau reikės atiduoti. Peržvelgi neplautų indų krūvą ir vėl pamosavimo šluota laukiančias grindis. Suskaičiuoji, kad dešimt darbinių skambučių naudos davė kaip... 4. Darbo kalendoriuje pamatai, jog nenumaldomai artėja ryškūs užrašai – PASKUTINĖ DIENA. Ir tą pačią užrašų knygutę papildai dar 6 naujomis idėjomis. O išsliūkinęs į lauką išmaukti eilinio kavos puodelio supranti, kad geriausia būtų pridėti 6 valandas paroje. Tokias paprastas, paprastas. Usnims ir dilgėlėms iš gėlynų išrauti. Darže mulčo sluoksnį papildyti. Ir nuspręsti kas gi po velnių ėda sodinukus. 

       Prirašiau tarsi visas spiečius darbininkių būčiau ir dar be poilsio dienų. Nutrūksta kartais energijos srautas. Tada ir norisi ramybės. Ne tos apgaulingos, bet tikros. Be el. laiškų, skambučių ir svečių. Ir ne tos, kuri būdinga mažiems miesteliams. Prisipažinsiu – ramiau didmiesčio centre, kur šmirinėja minios turistų. Nes ten užsukus į paštą niekas neklausia iš kur čia atsiradai, ką veiki ir kur gyveni. Užėjus į parduotuvę niekas nesiaiškina kokia tavo šeimyninė padėtis ir ar esi ten iš to vienkiemio, už 10 km. Kur nekyla mintis, kad prieš važiuojant į parduotuvę nusipirkti vištos blauzdelių, reikėtų susirasti seniai užkištą kostiuminį švarkelį. Patikėkit, provincijos parduotuvėse tokie fokusai veikia :D Ir dar bet koks pokalbis prasideda nuo klausimo – kas tu ir iš kur tu. Ramybė... :D Nusistebi, kad klausimą apie ramybę užduoda artimiausi kaimynai, gyvenantys šalia kelio. O man norisi atsakyti, kad ne vietoje ta ramybė glūdi jei viduje chaosas. Ir kad daliai žmonių nepadės nei vienkiemis, nei negyvenama sala. Kaip ir niekada nebus per ramu, jei galva pilna minčių.