Pajausti miestą

                 Vilniaus senamiestis, gimtasis Alytus su savo parku bei muzikos ir dailės mokyklomis, Kauno užkaboriai. Tais laikais, kai jo senamiestis nebuvo toks koks dabar. Su senaisis gyventojais, jų rietenomis ir moteriškomis apkalbomis. Su vaikais kovojančiais dėl vienintelio visame kvartale esančio, laipiojimui skirto medžio. Su pagyvenusiomis žydėmis, kurios vieną dieną triukšmingai kovodovo už... viską ir įkūnydavo karingų bei tvirtų moterų pavyzdį. Kitą dieną, duodavo saldainį, apsikabindavo ir sakydavo – rytoj į Izraelį. Aš tada nieko nesuprasdavau. Kai kurios pasakodavo... Ir tik dabar žiniasklaidai pradedant, kol kas tik tyliai, kalbėti apie tai kiek buvo sunaikinta romų tautybės žmonių iškyla prisiminimai... Apie devintąjame dešimtmetį po Kauno senamiestį vaikščiojantį pagyvenusį vyrą. Vietinės moterys apibūdindavo trumpai – čigonas. Praradęs viską. Ir netekęs proto. Dar nusistebėdavo kaip jis gyvas. To vyriškio bijojau. O dabar suprantu, kad man tai buvo tarsi pasakos. Toks kuriuos ruošia gyvenimui. Sekė jas karta išgyvenusi karą, pokarį ir visus drauge keliaujančius baisumus. Visa tai nukišusi giliai, giliai, po devyniais užraktais. Kad tik neprasiveržtų, nepradėtų kalbėti. Juk iš ties pasakos ir buvo skirtos parengti gyvenimui ir jo dėsniams. Jei netikit – yra apie tai net knygos.

                      Dar miestai, kuriuose teko trumpiau ar ilgiau gyventi, dirbti, būti. Vieni tarsi iš karto „prilipo“. Net praleidus tik savaitę ar keletą dienų, rodos jauti kuo gyvena. Arba kuo apsimeta tas miestas. Susikuri savo viziją bei iliuziją ir sakai – norėčiau grįžti arba ne. Ir pasakoji kitiems apie miestą savaip. Dažnai kitokį nei mato kiti, bet daugiasluokniškumo esmė – kiekvienas gali rasti tai kas jam artima. O su vienu miestui užstrigau. Beviltiškai... taip, kad labai ilgai negalėjau jame rasti vietos sau.

                      Beveik treji metai vienkiemiui Rokiškio rajone. Taip, kai gyveni tokioje vietoje, miestas dažniausiai yra parduotuvių vieta, kur perki begales remontams, įsikūrimui, žemės ūkiui ir, be abejo, pilvui, reikalingų ir nelabai rakandų bei produktų. Galvojau gal čia slypi tas atstumiantis  nejaukumo ir svetimumo jausmas. Taip, muziejus, dvaras, bažnyčia bei langinės – viskas buvo apžiūrėta ir ištyrinėta. Ir miesto erdvės, kurios sakė – gražu, bet... Dabar dirbu Rokiškyje. Ir pirmą mėnesį landžiojau po visus įmanomus užkaborius. Rimtai. Net į kažkokią aptriušusią aludę nosį įkišau. Greitai moviau lauk, bet išbandžiau su siaubu galvodama – kodėl, kodėėėėl šitas miestas manęs neįsileidžia ir neatsiskleidžia. Nes viskas jame yra, visko užtenka ir tarsi viskas gražu, bet... Raktas jo kur? Juk tokie dalykai slypi atsitiktinumuose. Liublianoje tai buvo greitosios pagalbos broliukai, vidurį nakties stabtelėję šalikelėje ir paprašę ugnies prisidegti suktinėms. Kopenhagoje – senas hipis man, tuomet dar paauglei suplėšytais džinsais, pasiūlęs puodelį arbatos. Tiesiog. Ir taip virtinė miestų, o čia...

Pagaliau! Susitarėm. Tyrinėjam vienas kitą smalsiai ir aktyviai. Aš ir Rokiškis. Esmė? Žmonės. Nebus dabar apie tai kaip bendruomenės kuria, daro gerą, šluoja šaligatvius ir pjausto medžių šakas. Taip, tai tiesa. Bet man miestas pradėjo skleistis drauge su pokalbiais. Su pikčiurnomis, kurie nustemba, jog jų nepažįsti. Ir net nenori nieko. Jiems užtenka to ką turi, pažįsta ir žino. Dar maloniais pašnekovais, kurie supranta, suvokia ir yra bent jau mandagūs (nes į klausimą „iš kur atsiradai?“ dažniausiai norisi atsakyti – „gandras atnešė“.) Su žmonėmis, kurie kuria, daro ir organizuoja. Nuo langinių tapymo plenerų iki akcijos, kuria siekiama paremti sunkiai besiverčiančias šeimas. Ir dabar einu gatve, o kasdien viskas atrodo kitaip. Vakar išgirdau istoriją kaip buvo tapomos konkretaus namo langinės. Dabar jis man atrodo kitoks. O vaikas gatvėje sakė, kad prie vieno namo pernai buvo labai gražių kačiukų vada. Žmonės juos išsidalino. Tas namas mano galvoje pramintas kačiukų namu. Nors paprastas daugiaukštis. Dar yra parkai, kurie man atrodė geriausiu atveju saulėgražų valgytojų arba tuštumos erdvės. Dabar jie kitokie. Ir ne, ne turistiniai vadovai, kuriuos ištyrinėjau dar prieš trejus metus, suteikia tą jausmą ir gaivina erdves. Bendravimas. Ir dar – girdėjau pasipiktinimą, jog viename straipsnyje buvo neteisingai parašytas pavadinimas. Liongino Šepkos parkas pavadintas Liudo... taip sunervino skaitytoją, taip pikta jai pasidarė. Apmaudi klaida, bet...  ar tame parko esmė? Jaunimas su pledais, renginiai ir šurmulys. Tokia buvo straipsnio esmė. O parko? Vardas?

Su miestu esame... procese. Kartais atrodo, kad užsiveria, trinkteli prieš nosį ir neįsileidžia. Gal dar nelaikas? Man irgi būna dienų, kai norisi jam pasakyti – padarom pertrauką. Nenoriu, kad šiandien mane stebėtum. Liksiu nematoma. Bet vakar prisijaukinau Rokiškio mešką. Tą, kuri keistai žvaira stovi muziejuje. Eksponatas, kurį gali pamatyti nenusipirkęs bilieto. Apėmė jausmas, kad ji – tai mano bilietėlis į miestą. Tas, kurio pagaliau nusipelniau. Bet tik mažutis, dar tik daliai erdvės. Dar ieškau.

P.S. Ir vis tiek man trūksta mažo dėvėtų bei pigių knygų knygynėlio. Iki negalėjimo. Metas raitotis rankoves?

                      

Džiazas ir agurkai

Siaubingai bijau žvyrkelių. Ypač jais važiuoti. Bet kai klausau muzikos tik švyst ir nepajaučiu kaip ta žyruota kelio atkarpa baigiasi. Prie ko čia džiazas ir agurkai? O gi niekuo dėti. Na, nebent automobilyje džiazo klausau ir baubiu. Taip kaip išeina – gi paukščiai negirdi, nepradės iš baimės negyvi nuo šakų kristi. O jei koks briedis giliau miškan nuklampos tai tik į gerą. Su meile ir linkėjimais aš jiems siūlau ant vieškelių nerymoti ir vairuotojų negąsdinti. Vis ko gi gali nutikti...

Na dar ir džiazo koncerte buvau, pasikroviau energijos. Pasiilgau aš gyvo dainavimo ir muzikos. Kai žmonės, o ne paukščiai, garsus leidžia ir dar į aplinką reaguoja. Nes gervėms tai nusi... ar tu plosi ar kojom trypsi. Nei bisui iškviesi jas, nei nuo pamiškės nušvilpsi.

O agurkai yra labai gera daržovė. Dėl skonio nesiginčijama, bet tokia prieraiši, dėmesio ištroškusi. Nenueik pora trejetą dienų agurkų aplankyt ir iš kart matai – laukė, storėjo, sėklas augino. Iš ilgesio net pernoksta kai kurie... 

Didžiosios permainos arba mano užsieniai

Įrašas pradėtas šeštadienio naktį, baigtas... sekmadienio. Prisižadėjau neapleisti tinklaraščio, prikūriau planų. Taip, išsipildė. Todėl sakau – apie norus reikia tyliai, tyliai. Nes kai jau dribtels... Vienkiemis tapo nuolatiniais namais. Ar kas pasikeitė jame? Taaaip, daržai bei gėlynai skendi žolėse. Beje, visai puikiai ten jaučiasi – žvėrys neranda, todėl nesugraužia. Sausra neišdžiovina, nes piktžolės teikia pavėsį. Po namus ritinėjasi Mokos šerių tumulai, o vis vidun patenkančioms musėms paskelbtas karas. Einant per kiemą ar pievą iš po kojų vis purpteli kurapkos. Arba net nesivargina skristi ir labai juokingai skubėdamos tiesiog nužingsniuoja takučiu.  Ir vis tiek kas kartą išsigąstu to jų sukeliamo triukšmo. Turime net „savo“ lingę, o aš gyvenu... tirštai, tirštai. Kai daug naujų pažinčių, žmonių, vaizdų, raidžių ir tekstų. Apie ką svajoju dabar? Apie vieną dieną. Ramią, ramią. Kad galėčiau susirangyti ir... nieko neveikti. Nekalbėt ir neklausyt. Nematyt naujų veidų... Žinau, kad dar ilgai tokios nebus tad geriu įspūdžius ir aplinką. O, kad jau apie tai prabilau, tai yra ką permastyti. Tikrai yra.

Taip, gyvenu vienkiemyje, bet dalis darbų – artimiausiame mieste. Kartais atrodo, jog darbų kaugės tokios, jog  gyvenimas mieste buvo labai ramus. O kartais atrodo, jog tiesiog išsiplėtė vienkiemio ribos. Tapo platesnės ir labiausiai trūksta... privatumo. Vienkiemyje gyvenant :D Iš ties, didžiausias skirtumas, prie kurio niekaip nepriprantu – asmeninės erdvės suvokimas. Kai kalbant darbiniais reikalais pašnekovui atrodo normalu klausti kas tu, kur gyveni, kiek turi vaikų ir pan. Kultūriniai skirtumai kartais tokie, jog jaučiuosi tarsi užsienyje. Ne, nieko įžeisti nenoriu. Tiesiog tai mano gyvenimo permainos. Didelės, kartais nemalonios arba netikėtai nuostabios. Beje, liepos viduryje prirašiau savo šių metų darbo/idėjų knygą. Hm... tai dabar kaip, dvitomį reikės su savimi tampytis?

Išsivystė naujas sindromas. Vilniuj eidavau į koncertus, renginius, spektaklius ir... vartodavau. Na, gerai, susimąstydavau jei būdavo apie ką, kartais ir ilgokai jausdavau įtaką, gromuliuodavau vis iš naujo vaizdus, garsus, mintis. Klausydavau, matydavau, bet tarsi ateini ir pasiimi. Kaip kepykloje – kažkas kepa, kažkas valgo. Dabar, besilankydama miestelių ir kaimų renginiuose lendu gilyn. Ne, čia ne „kažkas“ daro. Už kiekvieno renginio aktyvūs žmonės, kurie šventėms skiria savo laisvą laiką, mintis ir jėgas. Ir tas suvokimas... tiesiog kartais verčia susigėsti. Savo paburblenimų, kad va – niekas nevyksta. Užsuk ratą ir vyks. Jei negali vienas – ieškok bendraminčių. Kad kažkas nepavyko – bandyk dar kartą ir tikrai pasiseks. Kad kažkas ne taip kaip norėjosi – norėk atsakingai arba visame kame galima įžvelgti teigiamus dalykus. O svarbiausia – nuo savęs niekur nedingsi. Jei jau mieste turėjai darbų ir veiklų iki ausų, vienkiemyje niekas nepasikeis. Tikrai :D O už ką aš taip mėgstu ir dar labiau vertinu vienkiemį dabar? Už galimybes ryte, prieš darbą, kavą gerti lauke. Spoksoti ne į virtuvės sieną ar automobilių stovėjimo aikštelę po langais. Už tai, kad vakarienės gamtoje galimybės už lango, o ne „kai bus mažiau darbų, savaitgalį... kurį nors“. Dar labai smagu žinoti, kad darže gyvena cukinija ir kai tik turėsiu laiko, ją būtinai paskersiu. Kad pietums galiu įsidėti agurką, kuris kvepia... savimi, o ne prekybos centru. O man dabar didžiausias gyvenimo nuotykis, labai veikiantis ir verčiantis kartais pakraupti ar nudžiugti iš nuostabos, yra darbas nedideliame Lietuvos mieste.