Toks nuovargio ir pasitenkinimo jausmas po darbingos dienos. Nusprendžiau naktį nedirbti ir susirangyt su knyga. Apsimesti, kad pirmadienis baigiasi iki vidurnakčio :D Antra žiema vienkiemyje. Iki tol iš vis šaltuoju metų laiku kaime nebuvau buvus. Tik, kad keistumas tos žiemos – sniego pažiūrėt į pietus reikia traukti (Lietuvos užtenka), leduku paslidinėti – Vilniaus gatvės tinkamos. O vienkiemyje vėjas paskutinį baltumą nuo laukų nupustė. Sunkoka ir lyginti su praėjusiais metais, kuomet kaimynas, net neprašytas, gelbėdavo. Traktoriumi sniegą nustumdydavo.
Visgi ryžtuosi palyginimams ir apžvalgai kas gi pasikeitė per šį laiką:
Daugiau patogumų namuose. Na reikalui prispaudus ir termometrui rimtus šalčius rodant nereikia būdelėn lėkt. Tiesa, mažoka dar tų patogumų, bet viskas su laiku. Ar gi ne?
Ir manęs visiškai nenervina kai užšąla vandens siurblys. Pabėgioji su kibirais ir yra to vandens. Kam nervintis dėl to, ko pakeist negali.
Teoriškai tai net ir neabejojau, kad geros malkos yra nuostabus dalykas. Tai dabar ir praktiškai žinau. Pagaliau sukūrenom visokias ankstesnių šeimininkų paliktas lentgalių krūvas, seno apleisto sodo genėjimo atliekas ir nusipirkom gerų malkų. Smaguma.
Vis prisimenu pernykštes pūgas ir pustymus kuomet ten, kur turėtų būti kelias, pusnys beveik iki užpakalio siekė. O ūgis mano tikrai nemenkas. Naujas įprotis susiformavo. Neseniai patikrinau virtuvės spinteles ir beliko konstatuoti faktą – kruopų, makaronų atsargų užtektų geroms dviem savaitėms izoliacijos. Dar žiūriu, kad kavos ir tualetinio popieriaus niekada netruktų. Svarbiausi dalykai :D
Atsargas vienkiemyje reikia kaupti, nes... tai, ką atrodo galima nusipirkti bet kurioje parduotuvėje, nebūtinai gausite šimto kilometrų spinduliu. Ir čia kuo rimčiausiai. Tai iš Vilniaus vežuosi daugiau negu reikia – kartono, atraižų, sintepono ir dar visokio velnio. Bet šis faktas neįtakojamas metų laikų.
Mokai tos besniegės žiemos metu labai nesiseka... Labai. Tai patempė letenėlę per sušalusius plikus arimus lėkdama. Tai susipjaustė padą per vėjo nudraskytas sodo šakas skuosdama... Nėra sniego patalo, kuris paviršių minkština, visokius nelygumus sušvelnina.
Žvėriukai mūsų puikieji iš miško rečiau nosis kiša. Matyt nėra reikalo, kai visur paviršius atidengtas.
Iki tol visada pirkdavau daržoves, kurias labai mėgstu. Ir vaisius. Visais metų laikais turgus arba prekybos centras buvo mano sodas bei daržas. Vienkiemiui atsiradus... negaliu jų valgyt. Pirktinių daržovių. Labai jau neskanios. Ir bekvapės. O šią žiemą ypač skaudžiai tai pajaučiau. Belieka šlamšti kopūstus, nes man asmeniškai, jie bjaurūs visais metų laikais nepriklausomai nuo augimo sąlygų ir pardavimo vietos :D
Pradėjau skaityt elektronines knygas. Ir, žinoma, popierinių atsargas vienkiemyje didinu.
Kažkur nukišau taukmedžių sviestą, kuris nepamainomas dalykas šalčiui spaudžiant. Ir nieko. Vis tiek dažnai pamiršdavau pasitepti.
Buvo koks dešimt „vos, vos“ bet šią žiemą jau nei karto neprišalau rankos prie durų rankenos. Atsargėju ir gudrėju. Tfu, tfu, tfu... nes žiema tai dar nesibaigė.
Galėčiau pasigirti, kad užpakalio nuo sutrenkimų neskauda, šonai mėlynėmis nenusėti... Bet čia dėl to, kad sniego nėra. Nei slidėmis, nei rogutėmis nepasivėžinsi.
Man rodos vis labiau propaguoju dzin budizmą :D
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą