2014 m. balandžio 12 d., šeštadienis

At-vy-ko-ooooo!

            Ketvirtadienį bandžiau dūmintuvę, staipiausi su nauju kostiumu ir šiaip neramiai po namus vaikščiojau. Vakar penktą ryto kėlėmės ir iš vieno Lietuvos pakraščio keliavom į kitą bei atgal. Didelę, dengtą priekabą prisikabinę atsargiai per duobes bei kalniukus ir šiek tiek greičiau gerais keliais važiavom. Ir pagaliau – atvyko! Dvi bičių šeimynėlės su savais namais įsikūrė mūsų vienkiemiuke. Džiaugsmo ir nerimo bei baimės – be krašto ir be galo. O nerimas ir baimė net priežastį turi – jaudinuosi ar sugebėsiu tinkamai prižiūrėt, ar sėkmingai bitutės tokią ilgą kelionę ištvėrė. Šalta ir vėjuota pas mus – nevalia avilių atidarinėt. Na, bet drąsiausios skraido aplink savus namus, naują teritoriją tikrina. Tikiuosi, viskas joms gerai ir bandau kantrybę laukdama šiltos dienos, kad galėčiau į avilius nosį įkišti.
                      Bitutės su visais namukais – mano Krikštų Tėtės dovana. Dar ir tuščią aviliuką gavau, korių, rėmų, net trejetą penėtuvių, žąsies plunksnų. Žinoma daug padrąsinimų bei patarimų, laikraščių iškarpų, kuriose pilna naudingos informacijos bitininkams.
                      Prisipažinsiu, kad tikrasis džiaugsmas tik šiandien užplūdo – vakar nuovargis iš kojų vertė. Vakare visokias priemones bandžiau, kad tik neužmigčiau. Tokia ta kaimiška realybė – nesvarbu, kad kėleisi su tamsa, namus pasiekei aštuntą vakaro, jei tik šilumos norisi – tenka pečių kūrenti. Šiandien laukiu vakaro kai galėsiu ramiai įsitaisyti ir skaityti, skaityti, skaityti. Nors bitininkystės knygos jau ne vieną kartą perskaitytos, vis atrodo, kažko nežinau ar nemoku.
                      Ir dar – bitės sėkmę neša. Tikrai. Prieš išvažiuodami hidroforą įjungtą palikom, tik vakare iš elektros lizdo laidą ištraukėm. O šiandien jį įjungus... laidas atvira ugnim užsiliepsnojo. O jei taip vakar, kai penkiolika valandų namuose nieko nebuvo... Brrrrr.... Ir gaila, pikta, kad šiuo metu vandens namuose neturim, kibirais teks nešiot, ir laime džiaugiuosi. Gi be trobos būtumėm likę..

Dabar klausysiuosi dzūkiškos bitučių šnektos... ir tikiuosi, jog ateis metas kai medumi su visais dalinsimės. 






2 komentarai:

  1. Va dabartės tai jau tikrai įsikūrėt vienkiemy. Niekas neiškrapštys :) Jei jau bitelių įsigijot reiškias tikraisiais namais vienkiemis patapo. Jei sodyboj stovi aviliai man vis dingojasi, kad ten gyvenimas (ir gyventojai) augte priaugę prie ūkio, prie tos aplinkos kad ir kas benutiktų laikysis ir niekur nesitrauks. Sėkmės bitininkaujant, pilnų korių gardaus medučio :)
    O su tais laidais tai atsargiai atsargiai. Net jei ir bitutės saugo, reikia mažumėlę ir patiems pasisaugot :) O tai teks paskui avily gyvent :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Tikrai, kad šaknydinamės vienkiemyje :D Man irgi bitutės, toks stabilumo simbolis. Jei tik sugebėsim ir seksis su jomis. Dabar tik viena svajonė - pragyvenimo šaltinį susirast, kad nereiktų blaškytis per dvejus namus :D Tada jau kieme gyvybės labai padaugėtų :D :D :D Ne tik tos, kur iš miško ateina, bet ir naminės :D :D Kniauktų, gagentų, kvaksėtų, ilgomis ausimis mojuotų... ech...

    AtsakytiPanaikinti