Oi,
tas pavasaris su savo gegužinėm… Galvą pametęs šėlioja. Snigo, lijo, vėjas
ūžavo ir protarpiais saulė šypsojos. Visa tai – vieno pusdienio orai. Tfu, tfu,
tfu didžiųjų šalčių išvengėm, visi sveiki ir gyvi liko. Dabar lyja. O tokie
orai ir interneto modemui galvelę susuko. Įrašus kaip kokias silkes statinėn į
aplankalus grūdau ir… daugelis aktualumo neteko kol atsirado galimybė į tinklaraščio
vidurius įlįsti:D
Labai
smagiai gyvenam. Tikrai. Tik bitutės neramina – šalta, vėjuota, į savus namus
visos sulindę. Baisu ar maisto pakankamai turi, ar vietos užtenka. Tikrai
labai, labai jaudinuos. Bet toookį moralinį pastiprinimą gavau vienoj
bitininkystės parduotuvių. Pardavėja su užtaisu vidiniu ir daug meilės bitėms.
Žiniom ir padrąsinimais bei visokiausiomis istorijomis pasidalino tai beveik
skrajot pradėjau :D Nes, ką jau čia slėpt, specialistas gali būt geriausias,
bet jei jau neduota dovana pradinukiškiems bitininkams patarinėt, tai neduota…
Gaila, kad tas stebuklinga parduotuvė tolokai – Pakruojy. Labai gražus
miestelis su turtinga istorija.
Ir
dar vieną porciją ryžto bei drąsos dovanų gavom. Lankėmės Joniškėlyje esančiame
vynuogyne, kurio savininkas dar ir lietuvišką vyną gamina. Važiavom specialiai –
sodinukų. Prieš tai domėjausi, skaičiau ir rinkausi – kas, kur ir kaip. Gavom
visko su kaupu. Lietuvos sąlygomis, svarbiausia tai vienkiemio pasaulio
pakraštyje, prisitaikiusių augti vynuogių. Galimybę apžiūrėti kaip gi mūsų
augalai atrodys (tikiuosi :D) po penkerių ir daugiau metų. Dar patarimų. Gerų
ir su kaupu. Vyno rūsį apžiūrėjom. Jaučiu, kad tas auginimo ir vyno gamybos
virusas manyje dar labiau išsikerojo. Nors… neįsivaizduoju ar gali būt labiau –
ir taip mintis bei darbus kaip voratinklis apraizgęs :D Tikiuosi, labai
tikiuosi, kad savą vynų asortimentą papildysiu ir vynuogių “kur prie ūkinių
pastatų” vynu. O jei rimtai, tai iš veislinių, universalių bei tik vynui skirtų,
vynmedžių uogų.
Per
Pasvalį važiuojant, beje jo centre pirmą kartą buvau, net klyktelėjau iš
džiaugsmo bei netikėtumo. Jei jau tiksliau – tai užbaubiau, kad reik stoti.
Pamačiau iškabą “Pieno baras” :D :D Nežinau kiek tokių Lietuvoje dar liko, bet
tikrai nedaug. Ir ne ten, kur tenka lankytis. Tai jau į šitą visu greičiu
moviau. Prisiminiau ir kokie vaikystėje buvo skanūs pieno kokteiliai Kauno
Laisvės alėjoje, ir koks smagumas išnyko Vilniaus centre. Ten jau gerokai
suaugusi užsukdavau. Tai va – kainos nuostabios, mano kokteilis irgi labai
skanus buvo. Truputį simboliškai pasirinkau – pavadinimu “Bitutė”. Įtariu, kad
reikia kokteilinės dairytis ir namie pradėt plakt pieno-ledų-medaus kokteilį.
Net seilė nutįso. Ir vėl velniškai gaila, kad nepakeliui Pasvalys, į nuolatinių
marštutų trajektoriją nepatenka. Nors,
niekada negali žinot… Kai negali pasakyt kur būsi po savaitės, tai…
nenustebčiau, kad ir kokioj Australijoj po metų atsidursiu. Beje,
pasivaikščioti po Pasvalio centrą irgi buvo smagu – labai graži pakrantė.
Dviese, neskaitant Mokos, važiavom ir net diskusija užvirė. Konstatuotas faktas
– Lietuvoje miestai bei miesteliai gražėja ir tvarkingėja. Labai. Verta
nepraleisti progos ir net jei aplinkeliais bei pagrindiniais keliais arčiau,
užsukti. Nes jei nuoširdžiai, tai į Pasvalį, tik dėl smalsumo ir kyštelėjom
nosis. Gal tik pro mašinos langą ir būčiau mačius, jei ne ta stebuklinga iškaba
“Pieno baras” :D Ir šiaip, gyvenimo patirtis byloja, norisi įspūdžių ir
praplėsto akiračio – suk iš pagrindinių kelių. Yra ką Lietuvoje pamatyt bei
patirt, tikrai yra.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą