Gyvenu
kol... užmiegu :D Tikrai, tikrai. Naktį dirbu, skaitau kol paryčiais užmiegu.
Šviesai spiginant ir dar visokiausiomis nepatogiomis pozomis. Dieną tą patį
veikiu kol... užmiegu. Nes tų ketvertos ar penketos valandų naktimis ne visada
užtenka. Kavą rytais geriu lauke ir mėgaujuosi rudens tyla bei lapkričio
vidurio neprimenančiais orais. O kartais užmiegu su kavos puodeliu rankoje :D
Šiandien
buvo šarkų laimės diena. Jei ir ne šitų paukščių, tai visokių atsargų kaupikų
tikrai. Net pačiai juokinga kaip tokie paprasti dalykai nuotaiką pakelia – radau atraižėlių, nėrinių
ir kaspinėlių. Būtent tokių, kokių reikėjo. Puiki diena, ar ne? Kaip ir visos
kitos, kuomet atsikeli iš anksto nusiteikęs geriems dalykams :D Dėliojant
atraižas, vilnas ir planuojant bei svajojant kiek visko su tais turtais galima
nuveikti pagaliau nušvitimas ištiko. Savo ligos pavadinį suformulavau – tekstilė.
Taikomoji tekstilė tai yra. Mane ji žavi. Smagumas suteikti audiniams formas –
nuo plokštumos, kuri ant stalo tiesiama ar į tos kuri skiautiniu pavirtus šildo,
iki formų pačių įvairiausių. Žvėrių ir pagalvių. Ir net į dėžės, skirtingai nuo
daugelis kartonažo mėgėjų, žvelgiu ne kaip į darbą su kartonu, o kaip malonų
triūsą su audiniais. Skirtingo storio, švelnumo ir raštų. Juos galima
siuvinėti, išpiešti ar tiesiog aplikacijomis apsiūti. Net palengvėjo savo ligą
įvardinus :D Nes kaip gi paaiškinti žmonėms kuo užsiimi – vakar veltinio
šlepetės ir dėžės pradžia, šiandien audinių dubliavimas šilko popieriumi, rytoj
skiautinio pabaigtuvės ir dėžutės aptraukimas audiniu.. O gal veltinio
pirštinaitės, o gal... Į svajonių sąrašus matyt metas įtraukti tekstilės mokslus.
Dailės mokykloje pastudijuoti teko, o tekstilės ne :D
Dabar
mįslę atspėkit. Devyni amatai dešimtas...? Ne, ne, ne badas. Bent jau tikiuosi.
Dešimtas - betvarkė darbo kambaryje. Savaitgalį tvarkymosi šišo apimta ir dar
paskatinta suvokimo, kad pradedu kraustytis ant virtuvinio stalo, nes saviškis
per mažas, buvau įsisukus. Dvi valandas į lentynas, dėžės bei maišelius viską
kaišiojau. Gražiai dėliojau ir paspausdama kišau. Tada atsisėdau dirbti ir
supratau, kad nieko nerandu, viskas kažkur toli ir apskritai... Geriausiai
randu daiktus kai jie „krūvoje ant lovos, kur arčiau durų, maždaug per vidurį“
arba „čia kažkur reikia pasiknist, tikrai turi būt“. Viskas tuomet greitai ir
paprastai atsiranda. Darbo kambario susitvarkymas turėjo tik du pliusus. Kokį
pusvalandį buvo gražu bei tvarkinga (paskui ilgai bambėjau ir visko ieškojau,
kol grįžo kūrybinis chaosas) ir suteikė nepakartojamą reginį. Seną lagaminą su
lino atraižomis uždarinėjau ant jo atsisėdus. Kitaip niekaip, o niekaip,
užraktas nenorėjo fiksuotis. Tai kai jau prisireikė atidaryt... tik spustelėjau
mygtuką ir dalis turinio įspūdingai šovė į viršų. Toks medžiaginis vulkano
prasiveržimas. Nežinojau, kad taip būna :D
O
vienkiemio gyvenime ruduo. Tylus, belapis ir žvitrus. Mokos šiandien iš kluono
ilgai išprašyti nepavyko. Kažką šiene gaudė, urvus rodė, nosį į juos kaišiojo.
Tik užvedus mašinos variklį apsisprendė – vaaažiuoooosiu, lekiu :D Jau
galvojau, kad pirmą kartą gyvenime šuo pasirinks likimą namuose, o ne kelionę.
Nors... yra buvę rytų kai šunė priekaištingai žiūrėdavo – gal dar pamiegam, gal
niekur nevažiuojam, nusibodot su savo ekspedicijomis ir žygiais :D Bet ką
vienkiemyje pastebėjau – šuns nuotaiką labai veikia oras. Saulėtą dieną striksi
kaip jaunas šuniukas, o lietui lyjant parpia ant lovos, karts nuo karto
ateidama glostymo dozės išsireikalaut. Namuose tik aš lietų mėgstu ir visai
puikiai esant darganai jaučiuosi – lauko darbus galima atidėt ir ramiai namuose
likusius klibinti. Berods sinoptikai ir prognozuoja dulksnas bei niūkalus
atkeliaujant. Darbingas metas. Beje vakar susivėlinau ir į tradicinį mini pasivaikščiojimą
su Moka jau prietemoje išsiruošiau. Rūkas toks, kad už trijų šimtų metrų nuo
namų tik viena blausi, blausi švieselė matėsi. Jei ne ji visai nežinotum
trobos, seno sodo ir dar ūkinių pastatų ten esant. Maskuojamės. Šiuo metu esu
(ne)mieganti ir užsislaptinusi rūkuose tekstilės maniakė :D O kaip kitaip,
ruduo gi :D
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą