Dėdė Klausutis

    Oi, vargas kartais su tomis užsispyrusiomis meškomis. Planuoji, galvoji apie princesę su kaspinu, o gaunasi... Dėdė Klausutis :D 

 Taip jau nutiko, kad siuvimo metu klausiausi radijo spektaklių – Agatos Kristi detektyvų. Ir ne todėl, kad labai didelė gerbėja būčiau. Tiesiog norėjosi kažko lengvo, paprasto, bet neprasto. O kai įgarsinta profesionalių aktorių, istorijos sukaltos irgi puikiai, tai visai smagus fonas gaunasi. Be to vaikystę primena, kai naktimis tuos detektyvus didžiuliais kiekiais rydavau. Taip klausiau, klausiau ausį pakreipus, kad ir meškučiui persidavė :D Iš ties – viena ausytė ir akis pakreiptos, kad meškinas geriau girdėtų. Ir tikrai ne problema (tinginys tokiais atvejais nekamuoja) pastebėjus nelygumus ar netikslumus išardyti ir dar kartą, tiksliau prisiūti ausį ar akį pritvirtinti. Proporcingumas grožio priduoda :D Bet sėdėjau, žiūrėjau, šypsojausi ir atrodė, kad šitas meškinas toks ir turėtų būti. Keletą dienų bendravau su žvėriuku ir klausinėjau – tai reik tą ausį ir akį koreguot ar ne. O jis kaip – ne, taip ne :D Galutinai abejones išblaškė R, kuris pamatęs meškiną sureagavo: „Oi, koks dėdė“. 

Belieka pristatyti smalsų Dėdę Klausutį. Kai dauguma pagyvenusių damų ir džentelmenų labai domisi tuo, kas vyksta aplinkui. Ypač dalykais, kuriuos nuo dėdės norima nuslėpti. O, kad geriau girdėtų – viena ausį pakreipęs, akį šiek tiek primerkęs. Manau, kad švelniai pakalbinus, ir pats istorijas riesti pradėtų. Kai įdėmiai klausai, išgirsti labai daug įdomaus :D

Siūtas rankomis. Visos galūnės juda, tvirtintos specialiais sąnariais. Maždaug 18 cm ūgio.

Namų teatro kvaksius

           Patinka man lėlių teatras. Tikrai. O jei dar savas būtų... mmm... Ir labai ilgai brandinau mintį pasiūti lėlę – pirštinę. Kas gi dar taip puikiai pasakas sekti galėtų, mažylio nuotykius išklausyti arba vaidinti namų spektaklyje. Užsidedi ant rankos – ir jau gali kvaksėti, miauksėti ar mūkti.

            Šį kartą – mažas varliukas. Žalias, akimis gudriomis ir labai plepus.

         Šis kvaksius gavosi pritaikytas mažai, vaikiškai rankutei. Tai man gal šiek tiek sunkoka jį teisingai užsimaut ant savo letenos ir visas galimybes atksleisti. Nepagalvojau apie fotosesiją... 

   Koserę varlius atidaryt gali tikrai plačiai – ir operą sudainuotų, ir lopšinę.

      Tyliai, tyliai prisipažinsiu – laksčiau su varliuku ant rankos po trobą ir kiemą, šunį kalbinau ir uodams grąsinau, kad suėsiu. Nežinau ar padėjo jų populiaciją sumažint, bet smagumo begalės. Ir galiu reziumuoti – tinka ne tik vaikams, bet ir dideliems. Bet kai pradėjau savo balseliu dainelę traukt, tai jau ir Moka žvairuot į mane pradėjo.

„Aš mažas varliukas

Esu aš daininkas

Medžioju uodus ir

Uodegas pūkuotas“

            Jaučiu, kad naujas apsėdimas atsirado. Tai, mielieji, traukiate dabar smagiausias pasakų knygas, parašot laiškutį/žinutę kokių herojų trūksta namų teatrui ir... smagiai vasarojat :D Dydį pagal poreikį galima pritaikyti – didelei tėčio rankai, mažutei jaunojo aktoriaus rankutei ar universalesnį, visiems pritaikomą. Rimtai. Nes man tai ir dekoracijų idėjos jau šaršalą smegeninėj kelia. Tokios, kad namų teatras dar tikresnis ir smagesnis būtų. Ir herojai kuo įdomesni bei sudėtingesni, tuo didesnis gamybos malonumas.

            Siūta, kaip visada, rankomis. Su meile bei įkvėpimu.

Prisitaikę išgyventi

        Ką jau ir slėpti – patinka man dokumentiniai filmai apie gamtą. Ir niekam ne naujiena, kad beždžionės naudoja įrankius, ūdros įsigudrina gyventi judriame uoste, varnos riešutus ant kelio mėtyt, kad snapais nereiktų daužyt – automobiliai sutraiško ir t.t. Viskas tam, kad tik išgyventi, maisto lengviau gauti. O kai pradedi savo šunį stebėt... na juokas ima, suvokus kokie įgūdžiai Mokos gyvenime susiformavo. Ir medžioklė – tikrai nereikšmingas dalykas naminiam šuniui. Nebent malonumas lapes, zuikius ar stirnas vaikyt. Nei pagauna, nei kada nors pavys. O ir akis į akį susidūrus su miško gyventojais neįsivaziduoja ką daryt. Nebent man už kojų slėptis. Dėl visa ko.

       Ir kas gi svarbu šuns – keliauninko gyvenime? Pavyzdžiui gulėt ant lovos taip, kad traukiant iš po šuns užklotą, uodeguotoji nenusiridentų ir neprarastų patogiųjų minkštųjų pozicijų. Čia kaip staltiesę nuo stalo nutraukti indų nesudaužant. Tik šiuo atveju pastangas deda gulėtoja :D

        Akis vartyti taip, kad visi supratų – šunį reikia glostyti bei girti, žaisti ir kasyti. Esant reikalui išraiškingai žvairuoti vakarienės link, parodyti kur durys ir t.t. Žiovavimu ir niurnėjimu paskubinti užsimiegojusius. Sudainuoti bent kelių rūšių daineles, kurios vadinasi „Lapė/zuikis/stirna po langais. Išleeeeeeiiiiskit. Greitai, greitai, greitai, greeeeeiiiiitai“. O kur dar savotiškos džiaugsmo serenados supratus, kad beveik atvažiavom į sodybą ar Alytų. 

Ir tikrai esam ne vieninteliai šeimininkai, kuriems tarpusvyje kalbant kartais praverčia kitų kalbų žinojimas. Nes ištarus „važiuosim“ ar „eisim“ Moka jau sėdi prie durų, lagaminus susipakavusi ir pasiruošusi kelionei. Jei jau krauni krepšius, tai ir susiprask, kad važiuoti reikia ne rytoj, o dabar. Iš karto. Nėra pas šuniukus to „vėliau“, dabar reikia viską daryt. Ir greitai.

     Nors kai prisimenu tuos rytus, kai mes jau ruošiamės, o mieguistas šuva pakelia galvą ir priekaištingai žiūri – „o tai gal galima nors vieną dieną ramiai išsimiegot, a? Nu kur jūs ir vėl baladojatės. Kuo namuose negerai?“... Ir juokas ima, kai aš, visą gyvenimą svajojusi apie šunį ir skaičiusi begales literatūros, patarimų ir pasisakymų kinologijos tema, labiausiai makaulėn įsikaliau, kad labai dažnai klaida/bėda, kuomet šuo per aktyvus savo šeimininkams Na neturi jie tiek energijos ir jėgų, kad šunį „iškraut“. Tai vat jau galiu konstatuoti priešingą atvejį. Metams bėgant Moka darosi tingi tetulė, o mano energija... hm... na kol kas nemažėja. Tik, kad pagaliukais ir kamuoliukas man dažniau norisi žaisti negu šuniui. Ir tikrai kartais kvailai, žmogus, pasijunti, vidury miškelio su pagaliu lakstydamas, kai šuva tuo metu išdidžiai/atlaidžiai žiūri „Na pažaisk, pažaisk, jei jau taip nori. Aš čia pasėdėsiu, pažiūrėsiu“. Atrodo neįtikėtina, kad prieš šešerius metus, dešimt valandų kasinėjimuose atidirbus, vakarais dar šunį prie dviračio segdavau ir palei geležinkelio pylimą pedalus mindavau. Kad tik tas jaunas šuo energiją išlietų. Na, dabar, spėju, nebent krepšį prie bagažinės pritaisyt :D Kitais atvejais laukia išraiškingas šuns žvilgsnis „Tiiiingiu. Aš čia pavėsyje pagulėsiu, palauksiu“.

        Vienas, labai svarbus, dalykas keliaujant – prisitaikyti šuniukui. Po valandos plaukimo baidare jau ir Mokai aišku, kad išgirdus „atsargiai“ reikia pasilenkti. Kitaip šakos gan skaudžiai gali užgauti. Kartą pabandžius susidraugauti su ežiu – daugiau nerizikuoti. Po skausmingo spygliukų traukimo iš nosies ir letenėlių, ežiai tapo nematomi. Ignoruojami. Kaip ir katinai, kurie nebėga (cha, cha... dar nuskriaus, ką su jais gali žinot). Išsiaiškinti teritoijos ribas, nes savoje gamtiniai reikalai neatliekami. Pasitatai žmogus palapinę vidury miško ir... eini šuns vedžiot. Kad žinotų, kur jau galima pritūpti. Ir visai, visai rimtai čia :D Na, bet esi tikras, kad neįminsi į krūvelę.

      Kas dar svarbu? Sugebėt įsirangyti į mažą foteliuką ir ten nusnūsti. Paskui šeimininkus užlipti kopėčiomis į viršų ir graudžiai žiūrėti žemyn, nes nusileisti nepavyksta. Kai klausia kur kamuoliukas/šernas/kiaulė (suprask, šuns žaislas) apsimesti, kad labai ieškai. Ir būna, kad po keletos minučių suprantu, kad po palovius landžioju aš, o šunė gudrią miną nustačius laukia, kada surasiu. Dar nutaisyti skriaudžiamo šuns snukelį ir skūstis/guosti jei kažkas sudrausmino. Nes juk šuo tikrai, tikrai nekaltas.... Išgaudyti muses (nes labai giriu už jų populiacijos namuose mažinimą). 

      Svarbiausia – džiaugtis. Pamačius antkaklį ir pavadėlį. Džiūgauti aptikus mažą varliuką. Ir net jei išeini pusvalandžiui, tavo grįžimas namo – nuostabi šventė. Kad ir kas beatsitiktų, visuomet laukia padaras, kuriam esi nuostabus, puikus ir savo pasirodymu sukeli audringo džiaugsmo pliūpsnį.