Patinka man lėlių teatras. Tikrai. O jei dar savas
būtų... mmm... Ir labai ilgai brandinau mintį pasiūti lėlę – pirštinę. Kas gi
dar taip puikiai pasakas sekti galėtų, mažylio nuotykius išklausyti arba
vaidinti namų spektaklyje. Užsidedi ant rankos – ir jau gali kvaksėti,
miauksėti ar mūkti.
Šį kartą
– mažas varliukas. Žalias, akimis gudriomis ir labai plepus.
Šis kvaksius
gavosi pritaikytas mažai, vaikiškai rankutei. Tai man gal šiek tiek sunkoka jį
teisingai užsimaut ant savo letenos ir visas galimybes atksleisti. Nepagalvojau
apie fotosesiją...
Koserę varlius atidaryt gali tikrai plačiai – ir operą
sudainuotų, ir lopšinę.
Tyliai, tyliai prisipažinsiu – laksčiau su varliuku ant
rankos po trobą ir kiemą, šunį kalbinau ir uodams grąsinau, kad suėsiu. Nežinau
ar padėjo jų populiaciją sumažint, bet smagumo begalės. Ir galiu reziumuoti –
tinka ne tik vaikams, bet ir dideliems. Bet kai pradėjau savo balseliu dainelę
traukt, tai jau ir Moka žvairuot į mane pradėjo.
„Aš mažas varliukas
Esu aš daininkas
Medžioju uodus ir
Uodegas pūkuotas“
Jaučiu,
kad naujas apsėdimas atsirado. Tai, mielieji, traukiate dabar smagiausias pasakų
knygas, parašot laiškutį/žinutę kokių herojų trūksta namų teatrui ir... smagiai
vasarojat :D Dydį pagal poreikį galima pritaikyti – didelei tėčio rankai,
mažutei jaunojo aktoriaus rankutei ar universalesnį, visiems pritaikomą.
Rimtai. Nes man tai ir dekoracijų idėjos jau šaršalą smegeninėj kelia. Tokios,
kad namų teatras dar tikresnis ir smagesnis būtų. Ir herojai kuo įdomesni bei
sudėtingesni, tuo didesnis gamybos malonumas.
Siūta,
kaip visada, rankomis. Su meile bei įkvėpimu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą