Lininiai

         Cha, ,cha… saulė švietė, į lauką kvietė, o kai fotografuot susiruošiau vėjas pradėjo šėliot. Taip, kad beveik teko po sodą pagalvių užvalkalus vaikytis :D Nors ir dygsniuoti, bet ne pakankamai sunkūs, kad rudeninius vėjus stoiškai atlaikytų.

            Apniko ir nepaleidžia ta skiautinių manija. Niekaip.

Ir nunešt vėjas bandė, ir balioną padaryt :D

Lietuviškas linas, dygsniuota rankomis. Vidurinysis sluoksnis – medvilnė. Kadangi linas turi polinkį glamžytis sumaniau jog galimybė lyginti užvalkalus- būtina.

Kaip aš į lėktuvus spoksojau

Labai ilgai, labai atidžiai ir po daugybę kartų apžiūrinėjau lėktuvėlius. Dviviečius ir aštuonviečius, parengtus skraidymui ir jau atitarnavusius bei ekspozicija virtusius. Kai kurių visus nubrozdinimus pamenu ir iš atminties menkiausias detales nupieščiau.

            O dabar ir tikrąją įžangą galiu dėstyti bei rikiuoti savo patirtis. Iki šiol teko laikraščiams bei žurnalams rašyti bei pačiai interviu duoti. Prieš TV kameras informacija dalintis, laidų filmavimus stebėti. Na ir po užkulisius su diktofonu lakstyt (nesu išprotėjusi paparacė – tuo metu darbas toks buvo :D ). Dar tiesioginėje radijo laidoje šnekėti. Ir labai smagiai į radijo spektalių garsinimo subtilybes gilintis. Išbandžiau ir darbą studijoje, sužinojau kaip tie garso efektai išgaunami ir dar daug visokių įdomybių. Jaučiate ko trūksta? O gi kino!

            Po visą kino virtuvę landžioti tikrai neteko. Net prie jos puodų neprisiliečiau. Bet masinėse scenose žingsniavau, plojau, šokinėjau ir dariau viską ką tik reikėjo. Visas dvylika valandų. Ir ne bet kur, o Kyviškių aerodrome filmuojant lietuvišką filmą “Sangailė”. Kam įdomu šiek tiek apie jį http://www.lrytas.lt/-13757000961374772116-lietuviškas-filmas-sangailė-pakilimo-trasoje.htm?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=rss

            Kine dublių daugiau nei TV laidas filmuojant tai ir daryti vis tą patį teko daugybę kartų. Ir nieko. Dar ir apsimesti jog vasara ir labai karšta reikėjo. Sunkiausia, lininiu sarafanu apsirėdžius, 5.45 į  stotelę skuosti ir jo padelkais mojuojant ankstyvą rytą žvaliai žingsniuoti. Šaaalta :D Tik paradoksas toks, kad sušalau ir… veidą saulei su vėjeliu šėliojant nudegiau. Raudonai ir skaudžiai. 20.45 pasiekus namus labiausiai norėjosi į šiltą lovą šmurkštelti :D

            Ir nors scenos masinės, manęs nesimatys (labai tikiuosi), įspūdžių prisisiurbiau su kaupu. Labiausiai bendravimo. Spėkit kas aktyviausi, labiausiai įnoringi, bendravimo ištroškę bei užsispyrę dalyviai? Niekaip? Pensijinio amžiaus žmonės :D Žinoma kadre visos amžiaus grupės figūruoja. Bet… vaikai tėvų prižiūrimi žingsniuoja, vyresni dirba savo darbą ir tiek. Na  o garbingesnio amžiaus masuotės dalis spėja viską – receptus aptarti, nugaros skausmą mažinančio masažo specialistų kontaktais pasidalint, apsipykt, susitaikyt ir dar pakikent. Iš kur žinau? Ne tik ausis turiu, bet, matyt, ir veidelį “man galima išsipasakoti”. Tai jei kokio pokalbio negirdėjau kas nors iš jo dalyvių būtinai perpasakodavo :D Kartais graudu kaip tiems žmonėms bendravimo trūksta. Tik vat vaikai tėvų klauso, o su tokiais darbuotojais… Man tai šypsena niekaip nuo veido nedingo, bet filmavimo komandą užjaučiu :D Pietums vėluojant vyresniųjų tarpe bambėjimas. Ir apsimesdami koncerto žiūrovais linguot, judėt jie negali. Po pietų irgi negali – sriuba pilve kliuksi :D Kol kažkam iš toks kompanijos geniali mintis šovė – kuo geriau dirbs, tuo mažiau dublių reikės ir namo greičiau. Tai man jau tikrai nesunku buvo besijuokiantį veidelį nutaisyt. Nes po protingojo pastebėjimo, kad prasidėjo šokiai :D Aš tokių judesių neišraityčiau. Pažiūrėjus į nuolat masažo bei gydytojų kabinetus lankantį vyriškį vis galvojau, kad greitosios šalia tai nėra :D Ir nieko. Bet gal reikėjo pasiūlyt kokiam breiko konkurse sudalyvaut. O sakė, kad daug metų lietuviškus tautinius šokius trypė.

            Dar vienas labai smagus patirties aspektas – filmavime dalyvavo pats tikriausias lėktuvų  pilotas. Ne J.Kairys, scenos su juo jau nufilmuotos, bet bendrauti mokantis. Tai beveik išsižiojusi klausiau tikrų istorijų apie Kyviškių aerodromą, skraidymą, triukus ore, kaip tą piloto-mėgėjo licenziją gauti ir dar daug visko. Po velnių, taip galima ir dar viena liga susirgti. Arba, mažiausiai, ilgą norų sąrašą skraidymo lėktuvais punktu papildyti.

            Bet aš dabar tikrai lauksiu filmo pasirodant. Rimtai. Na gi smagus reikalas tas kinas, nors ir negaliu sakyt, kad daug mačiau, žinau ar patyriau :D Beje, aš kažkur filmo pradžioje. Šviesus lininis sarafanas :D Filmas “Sangailė” vadinasi.

           

Kam mokslai nauji, o kam… tiesiog gera

Kiekvieną rugsėjo pirmąją džiaugiuosi, kad nebereikia į mokyklą. Yra gyvenime nors vienas košmaras kuris nesikartoja. Atsėdėjai tuos dvylika metų ir pagaliau laisvas :D Gal universitetui tik šiek tiek nostalgija. Studentavimui su visais pasisėdėjimais parke, mėnesiais palapinėse ir daugeliu kitų smagumų.

Darbams įkalinus mieste vis nostalgiškai dairaus į netoli namų esančius žemės sklypelius. Jie tokie miestietiškai maži, kad net kolektyviniais sodais nepavadinsi. Bet koks darbymetis ten šiuo metu! Tik spalvoti užpakaliai iš tolo matosi  - kažkas kasa, kažkas rauna… Ir karts nuo karto save ir aplinkinius nuodija. Liepsnose tikrai ne tik daržo atliekos žūsta. Dūmų aštrumas ir plastiką, ir gumą išduoda… O aš vis apie savo vienkiemiuką galvoju. Ten likusius pomidorus, moliūgus ir cukinijas. Vis dar lauke esančius kambarinius augalus… byrančius obuolius ir sode smaližiaujančius šernus bei stirnas. Tikiuosi jau greitai, greitai ir aš grįšiu į tą nuostabų būvį.

Bet gi negali žmogus tik sriūbaut ir ilgėtis. Tai jau kad pasigirsiu tai pasigirsiu dabar. Gal šiek tiek gėda taip viešai krykštaut, bet… džiaugsmais reikia dalintis. Juk taip? Tai va – kažkada skiautiniai buvo tiesiog gražu. Tada atėjo bandymų stadija – labai rimtai visokiomis technikomis ir būdais siuvau. Ir kartais gėda dėl tų jau naujuose namuose apsigyvenusių užklotų – aš gi žinau, kad ne viskas ten tvarkingai ir teisingai padaryta. Žinoma, dovanoms visi iškeliavo. Kol pagaliau sulaukiau labai, labai patyrusios siuvėjos įvertinimo – puiku! Oi, tobulėti dar tikrai yra kur. Visokias įmantrybes išbandyti ir gudrybes ne tik perprasti, bet ir savas susikurti. Bet jau jaučiuosi turinti teisę oficialiai sakyti – siuvu skiautinius! Užklotus. Ir labai mėgstu kažką naujo, vis sudėtingesnio. Esu pasiruošusi išbandymams, šąlančiųjų svajonių įgyvendinimams :D O kad jau visi žinomi norai įgyvendinti, lauksiu naujų. Rankos pačios tiesiasi :D

Kam šilto, lengvo, storo ar plono, spalvoto, dryžuoto, kvadratuoto,ar šiaip margo, rankų darbo, jaukios vienkiemio ramybės prisigėrusio užklotuko/užtiesalo/patiesalo?