Lapams krentant

            Tikras krituolių metas vienkiemyje – medžiai lapus barsto, paskutiniai obuoliai žemėn bumsi ir dar Moka vasarinio kailio šerius mėto :D Kava, šunį paglosčius, su šeriais, kiemas su slidžiais lapais, o sodo takai obuoliais nubarstyti. Jurginus bei serenčius šalnos įveikė, išdidžiai kol kas laikosi tik medetkos bei raganės. Dar keletas astrų ir petunijų nepasiduoda. Žydėjimą keičia gelsvi ir rusvi atspalviai. Ir smagumas namuose. Toks didelis, didelis iš miesto grįžus – kai bute 14 laipsnių šilumos sodyboje tik pamačius krosnį iš kart nuotaika pagerėja :D Padoriai išsimiegot norisi ir kibt į darbus. Jurginus jau iškasiau, o visų gėlynų ir daržų sutvarkymui dar ne vienos dienos gali prireikt. Beje, pomidorų ir paprikų dar turim. Ir salotų, ir ridikų... Šviežių daržovių sezonas nesibaigia. 

            Patirtys ir atradimai rudeniniai smagūs. Į tikrų tikriausių kaimiečių gretas įsirašiau. Stebėjausi, stebėjausi kam gi šiais laikais kaliošų reikia. Parduotuvėse pardavinėja, tai turbūt kažkas ir perka. Orams atšalus, lietui nulyjant, sumintijom, kad gal geras toks apavas kai reikia greitai laukan išlėkt. Įšokai ir pirmyn malkų – kojos sausos lieka. Nes prisipažįstu – guminius ar ir šiaip batus dėl tokios smulkmės dažniausiai tingiu autis ir grįžtu šaltom, šlapiom kojom. Tai va – kaliošai geras daiktas. Ir dar kartu bobutišką eiseną dovanų galima gaut :D Tokią, kur susikūprinęs, pastenėdamas pėdini. Išlėkiau užsimiegojus, paslydau ant lapų. Uodegikaulis sutrenktas, koja nikstelėta – eisenos kitaip kaip klibinkščiavimas neįvardinsi :D Oi, laikinai tik, nesmargiai pačiužinėjau, po to sugebėjau ir jurginus iškast ir šiaip dar po namus pamaklinėt.

            Darže – nemokama signalizacija. Įžengiau – kad pradės kažkas cypti, net sustingau vietoje. O gi jaunam, žioplam peliukui uodegą primyniau :D Mulčio sluoksnyje įsikūręs nesitikėjo lankytojų.

            Ir svarbiausias atradimas – norai kasdieniniai ir darbų planavimai. Mieste jie tokie paprasti, bet lemiami daugybės faktorių. Vienkiemyje juos tik gamta koreguoja... Vat penktadienį norėjosi nepatekti į automobilių spūstį, paskui, kad ji greičiau baigtųsi. Kad kaimynai viršuje greičiau perstumdytų baldus, o gretimais gyvenantieji nesibartų. Vakare, prieš einant pasivaikščioti su šune, mintyse kartojau „kad, tik išeitų, kad, tik...“, bet prie laiptinės sustoję girtuokliai  visiškai niekur nesinešdino. Teko brautis laukan. Dabar galvoju, kad jei rytoj nelis, dieną dalinsiu tarp kompiuterio ir lauko darbų. Jei lietutis – vilna laukia, dėžutės slegiasi... Vakare malkos pečiuje spragsės, o vienintelis triukšmas – ūžaujantis vėjas. Toks, kuris padeda supranti kaip kartais gera namuose, kuriuose yra krosnis.

Veltinis iš likučių

Kartais atrodo, kad „laisvadieniai“ tai tokios dienos, po kurių labai reikia išeiginės. Aišku, jos nebūna :D Vakar atsikėliau su nutirpusiu sprandu – nepatogaus miegojimo pasekmė jautėsi visą dieną. Nors lėk pas kaimyną masažo prašyti, bet kad jau nesinorėjo žmonių gąsdinti, teko dantis sukandus darbuotis.

Su šilko popieriumi dubliuotomis, dėžėms skirtomis, medžiagomis laksčiau. Kambariuose būtinai visiems reikia praeiti ten kus patiesta, lauke lapai rudeniniai limpa. Taip pirmyn – atgal ir nešiojau, dalis dar dabar neišdžiūvo. Kartoną pjausčiau, lino atraižas skiautiniams ruošiau. Namuose tvarką ir švarą bandžiau palaikyti, milijoną stiklainių išploviau, vynus išpilsčiau, dažuose dar dalį derliaus nuėmiau. Kopūstų smarvę kentėjau – balandėlius gaminau. Dar šiek tiek prie kompiuterio teko darbuose pasiknaisioti. Vilnones šlepetes sukočiojau, vakarop su Moka išlėkėm pasivaikščioti. Ai, niekada tie darbai nesibaigia, o vakare niekaip negaliu užmigt – atrodo dar daugiau buvo galima nuveikt, tik jėgų nebeliko. Tas sprandas, oi....

O šlepetės vadinasi „Kai kojos šąla“. Visa vilna namuose jau suvelta, kol nauja atkeliaus laukti nesinorėjo. Visokiausių spalvų likučius surinkau ir šiek tiek fantazijos pasitelkiau. Mintis buvo – sau pagaliau nusivelsiu, nes būtent aš ir nebeturiu naujų šlepečių. Visos iškeliauja, o man nebelieka. Iš likučių niekas nenorės, niekam nereikės ir pati smagiai šiltomis kojomis straksėsiu. Kaip tyčia – šiek tiek didokos gavosi ir jau naują šeimininką turi :D Teks sau kitas velti...

Fėjos

                              Vieną iš priešpiečių (tą metą kai jau nebe rytas, bet iki pietų dar toloka) žingsniuoju Vilniuje Savanorių prospektu ir vualia – akių negaliu atitraukti. Moteriškaitė tiulio nėriniuosna įsivyniojus, matosi besijaučianti puikiai, išdidžia eisena plaukia. Pradžioj prisiminiau „šviežią“, melsvą vištą, kokios puikuodavosi parduotuvių virtinose prieš daugiau nei dvidešimt metų. Ir dar į tinklinę terbelę įdėtą. Nes ir oras rudeniškas, ir praeivė akivaizdžiai iš vakarykščio baliaus grįžinėjo. Bet paskui Vokiečių gatvėje esančios parduotuvės pavadinimas prieš akis išliko – „Tiulio fėjos“ (o gal vienaskaita – fėja...). Aš jį pamačius visada žvengiu :D Nieko negaliu padaryt – juokinga ir viskas. Tai ir nusprendžiau, kad diena bus puiki ir būtina ją paskirti fėjų paieškai. Kaip tik kelionės maršrutas dėkingas pasitaikė – iš Savanorių prospekto (Krasnuchos jei konkrečiau :D ) į stotį. Oi, kiek aš visokiausių fėjų užmačiau :D Jei ne krikštamočių, tai bent jau gelbėtojų tai tikrai. Troleibuse teta išdidžiai traukė iš krepšių rūkytas žuvis ir draugei rodė kokį gėrį pigiai nusipirko, kvapais pradžiugindama visus keleivius. Mergaitė su bendraklasiu derėjosi ką gaus mainais į galimybę nusirašyti namų darbus. O nugalėtoja tapo nenusakomo amžiaus moteris, kuri stotyje savo palydovui atidavė paskutinį gurkšnį alaus. Nors tikrai matėsi, jog jiems abiems negera ir tas alus tiesiog dievų gėrimas jų smegeninėms. O aš tuo metu vykdžiau akciją – stotyje nerūkyti, nieko nepirkti, negerti, nevalgyti ir kuo mažiau kvėpuoti :D Nes ten tiek kaulintojų, kuriems visko reikia, kad kartais baisu, jog ir oro paprašys. Visai nefėjiška buvau :D

            Bet ne visi tiki fėjomis, tikrai ne visi. Net ir tomis tiulio. Tai nematė, tai nežino ar šiaip jų egzistavimo fakto nepripažįsta. Bet, bet, bet... meškomis visi tiki. Yra jos ir viskas. Čia kaip velnias giesmėje. Net jei po lova negyvena, pasaulyje egzistuoja :D

     Galva ir letenos sukiojasi, pats stovi. Ir dar cirkui tinka – ant obuolių, kaip kamuolių, balansuoja.