Trumpai

Johaidi ir jedritvaikocin (o tarti kaip uo). Gėda, tikrai truputį gėda, kad bevartant kaimynų latvių kalbos žodynėlį labiausiai įsiminiau… du keiksmažodžius. Nieko nepadarysi – matyt smegenys nuo karščio dviem dešimtim metų atgal nukeliavo ir informacijos atranką gana keistai vykdo. Tvirtai galiu teigti – latvių kalbą žemaičiai įvaldę :D Panašumų tikrai daug.

            Gal tie keiksmai ir su realybe susiję – kai darbai svyla, o kompiuteris vienas dviems, pasąmonės srautas keistai reaguoja. Bet viskas tik į gerą. Tikrai. Jei aparatūra iš rikiuotės nesitrauktų, kartais ir nežinotum, kad gerų bei malonių žmonių esama. Kartais tampu bambekle ir gerokai niurzgu vien pagalvojus apie tai kaip mažesniuose miestuose aptarnaujami klijentai, o ir patirtis Rokiškyje iki šiol buvo tikrai nekokia. Tai dabar metas viešai pasakyti, kad būna ir kitaip. Ir smagu, ir malonu, ir pagalbos sulauki. Jei ištiks bėda (tfu, tfu, tfu niekam nelinkiu to jausmo, kuomet nusprogus kompiuteriui dangus griūva, o kompiuteriniuose reikaluose nusimanantys draugai už kelių šimtų kilometrų) rekomenduoju – “Intelektualūs kompiuteriai” pagrindinėje Rokiškio miesto aikštėje. Vat taip.

            Pasiguodžiau, pasipasakojau… metas Joninių burtus rinktis, špygas laikyti, kad tik planų nieks nesujauktų, nelaukti svečiai neužgriūtų ir dangus žaibais nesisvaidytų. Sąrašas ką nuveikt iki tos paslaptingos nakties netrumpėja, o norų daugėja. Nors pusdienį laisvės ir tingulio pasidovanot reikia… Tokios tat paprastos svajonės. Dar meškučiai letenėlėmis moja, pabaigiami prašosi. O aš  pro juos eidama stipriai, stipriai užsimerkiu. Kai baigsiu darbus 1, 2, 3…. n, būtinai lepečkojus stversiu. Pasiilgau. Pora veltinio šlepečių laukia apglostymo, siuvinukų nebaigtų. Ech. Padovanokit man laiko, ką?

            Bet viena avantiūra tikrai labai kirba – latvių kalba ramybės neduoda. Ką čia sėpt – patinka man mokytis. Ir savarankiškai vadovėlius, gramatikas bei žodynus pavartyt. Tai dar vienas ateities projektas – kaimynų kalbos nors šiek tiek pramokt. Kol kas su tom pamokom – jo dzilāk mežā, jo vairāk malkas. Kitaip – kuo į mišką giliau, tuo medžių daugiau. Ir ne pasigirt aš čia noriu, o savidisciplinos daugiau įvest. Viešai apsiskelbus, gal kantrybės savarankiškoms pamokoms padaugės ir norai greičiau pildysis.  

Medžioklės sezonas atidarytas

        Galiu, turiu ir būtina pasidalint patentuotinu atradimu – kaip žvėris ir kitus gyvius išbaidyt. Žinoma, jei kam tai aktualu. Man jie, kol visiškai neįsismarkauja, netrukdo ir džiugina… Bet būdas patikrintas. O gi nusprendžiau, kad gana pasakoti, reikia ir nufotografuot visą zoosodą. Nors lengvų kelių bei takelių idėjos įgyvendinime nesitikėjau, bet… išėjus su fotoaparatu net varliukai ir rupūžiukai išsislapsto :D Tikrai. Išbandyta. Sąrašas gyvių, kurie turėtų fotografijose puikuotis gana rimtas – nuo sraigių ir varliagyvių iki briedžio. O aš kol kas tik “Atostogas Rūgpienių kaime” prisimenu ir vis kikenu iš Šariko, kuris fotomedžiokle užsiiminėjo. Tai vat – manęs elnias ant ragų nepargabens. Nes jei jį matau, tai fotoapratas kaip tyčia kažkur. O jei kamera šalia – joks žvėriukas nešmėžuoja. Dar ir Moka prisideda prie greito foto objektų dingimo iš horizonto… Nors vienas refleksas jau atsiradęs – žiūronus sugebu pačiupti gan greitai. 

            Uh, kad susigalvojau sau įšūkį naują. Tiesiog penkmečio planas :D Bet tikiuosi į terminų dėžės nesitalpinti ir kantriai laukti. Juk zuikių meilės metas jau baigėsi, ir ilgaausiai ne tokie svajingi. Nors, kadangi šunys skaityt nemoka, tai šiek tiek pasišaipysiu ir iš Mokos bėdų. Pradeda zuikį iš kopūstų vyti – tas pabėgėja, atsisukęs pažiūri kas gi čia tokia ir… Ir pasėdėjęs, be panikos ir labai lėtai nuliuoksi savais keliais. Suprask – “Ai, čia šita. Ji gi vis tiek nepaveja”. Bet fotoaparatas kažkur toli būna…

Preliminarus stambiųjų ūkio gyventojų sąrašėlis: zuikiai, lapės, stirnos, elniai, briedžiai, šernai, kažkas (kuris žiemą ant šieno gyveno, paukščiukais ir peliukais maitinosi), kitas kažkas (kuris užsuka, bet nesirodo ir tikrai nėra tas kluono gyventojas). Na, dar pernai katinų iš artimiausio kaimo pasirodydavo, bet deja, deja… nei vieno prisijaukint nepavyko. Manau, kad vasarį vilkų meilės dainas kažkur toli girdėjau. Bet nesu tikra, be to ir ne profesionali gamtininkė… Tai galvos dėl šio dalyko neguldyčiau :D

Smulkesnio kalibro gyventojų sąrašiukas (būtinai ką nors pamiršiu): pelės, pelėnai (rūšys bent penkios), šikšnosparniai, varlės, rupūžės, driežiukai, žalčiukai (pora kart tikrai mačiau), sraigės ir milijonas skraidančių bei ropojančių vabzdžių.

Paukščiai, sparnuočiai… hmmm… Kaip visus sukaičiuot nežinau. Nuo pempių bei gervių šalia iki kregždžių kluone, lakštingalos kieme. Varnėnų peštynės, labai drąsios kielės, zylės ir dar… daug tokių, kurių pavadinimus vis “Vadove paukščiams pažinti” tikslinuos.

Planas minimum nusistatytas. Kiek metų reiks gražioms nuotaukoms padaryti – tiek. Bet tikiuosi, pavyks. Ir būdas žvėrims baidyti atrastas.

Dingusių daiktų istorijos ir šventė

Toks iki begalybės keistas laikotarpis. Pagaliau į gyvųjų pasaulį grąžinus vieną kompiuterį, kanopėles užvertė kitas. Tiesa, pataisomai, bet… laiko ir finansų tai reikalauja. Dingo dvi ežio kojos. Ežiukas žaislinis, bet kojos tai tikros, ir labai jų trūksta. Dar prašapo kol kas bevardžio padaro kelnės. Ir visa tai išnyko vienuose namuose. Hm… Viena versijų – kaltas pagreitintas tvarkymasis laukiant svečių. Čia tokia tvarkdarystės rūšis, kuomet reaktyviniu griečiu kuo giliau ir toliau sukaišiojama viskas, kas neskirta svetimos akims. Bet gi jokioje slėptuvėje ar pakeliui į ją ieškomi objektai neaptikti. Kita versija. Jos tiesiog nėra. Nors ir po visą Lietuvą šią savaitę teko pasibastyt, puikiai žinau, kad automobilyje nekeliavo nei ežys nei tas savo identiteto dar laukiantis padariukas.

Dar kažkur pasislėpė labai svarbus blonknotas ir krūva naktinių peckelionių – eskizų. Vieni liko kol kas amžinuoju miegu besimėgaujančiame kompiuteryje, o kiti… nežinau kur. Kitaip nebūtų dingusių daiktų istorijos :D  Ir tik vienas geras dalykas – namus rado visas rinkinukas lino skiautinių – padėkliukų.

Ir visai ne šiaip sau  aš apie eskizus sriūbauju. Praktiškai ant peties skaitytojams šniurkščioju. Tiesiog labai, labai pribrendo metas idėją paversti realybe – sukurti Vienkiemiui pasaulio pakašty savą ženklą. Tokį, kuris drauge su meškomis bei kitais žvėriukais į naujus namus keliautų. Prie skiautinių ir kitų siuvinių derėtų, draugams dalinamų uogienių ir draugams dalinamų aštrių  padažų stiklainius puoštų. Dar naminio alaus ar vyno butelius ženklintų. Na ir šiaip smagus būtų.

Idėjų ir minčių sugaudyt nespėju. Naktimis prieštukais ir angliukais popierių marginau, kompiuteryje piešti mėginau. Bet kol kas tik smagiai praleisto laiko prisiminimas – realaus daikto nėr. Ir mintys, kaip turėtų atrodyti galutinis rezultatas, vis keičiasi. Nors minimalizmas man vis gi artimiausias. Gal kas kokių idėjų turit? T.y. su kuo jums asocijuojasi mūsų vienkiemiukas ir jo žvėrys? O gal… gal kas pajausit įkvėpimą piešimui? Ir dar -  vienas kalendorius sako, kad šiandien tarptautinė blogerių dieną. Šis internetinis dienoraštis dar, drąsiai reik prisipažinti, kūdikiško amžiaus, bet… švęsti juk galima :D O švenčių proga ir šį bei tą įdomesnio sugalvoti. Lauksiu pasiūlymų kaip turėtų atrodyti tas ženklas ir po savaitės traukiam burtus kam atiteks žvėriukas arba skiautinukas (pasirinktinai). 

Lauuuukiu. Nes galvoje bent dešimt idėjų, bet tos galutinės nėr.