Atleiskite man mano darbai, būtinųjų
tvarkytinų reikalų sąraše, visi pažadai ir ruošimaisi. Net ir dovanos
nesupakuotos. Šiandien užmerkiau akis prieš visus darbus ir siuvau pelėdą. Po
to ilgai niekaip negalėjau pritaikyti jai ir man patinkančių sągų/akių. Tada
prieš fotografuojat netyčia apliejau kavos likučiais (kur bebūčiau mano darbo
stalo apšnerkštimo pobūdis nesikeičia :D) ir teko pelėdai išsimaudyti. Stengdamasis
vidury nakties netriukšmauti laksčiau su lempomis. O sukonstravus nakties
sąlygoms pritaikytą mini fotostudiją vis gi paaiškėjo, kad fotoaparatas
nefokusuoja kadrų iš arti, internetas per lėtas talpinti nuotraukas į blogą ir
apskritai fotosesija nepavyko :D
Ir visa tai neturi nieko bendro su Kalėdom – pelėdom ir kitais
reikalais iš TV reklamos. Tiesiog viena iš smagiausių mano vaikystės, ir ne tik,
knyga yra Astridos Lindgren „Mes Varnų saloje“. Tiems kas nepamena - miestiečių
šeima atvyksta vasaroti į salą, bando prisijaukinti seną namą ir šiaip viskas
kaip A.Lindgren knygose – daug smagumynų, nuotykių ir humoro. Ir jau beveik
trisdešimt metų kikenu prisiminus, kaip atvykėlius vietinė mergaitė įtikino,
kad jei krosnies dūmai rūksta į vidų – kamine apsigyveno pelėda :D Aš pati, jei
tik namuose dūmai pasklinda, iš kart konstatuoju pelėdinį faktą. Ir vis
pagalvoju, kad gi nieko keisto, jei mums pirmą kartą užkūrus pečių būtų pradėję kristi
keptos varnos. Vis gi troba irgi apleista, negyvenama buvo.
Tai jau ir aišku turbūt, kodėl man seniai sodyboj reikėjo
pelėdos :D Jaučiu aš joms silpnybę, ir tikiuosi pirmas inkilas, kurį sugebėsiu
sukonstruot bus būtent pelėdinis :D (čia dar vienas iš milijono dalykų, kuriuos
noriu išmokti/išbandyti/nuveikti). Taip mane ta pelėdų vizija bei manija
kamavo, kad pagaliau turiu lietuvišką lininę, rankomis siūtą, kaimiškai
purviną, maloniai kvepiančią kava pelėdą. Ir galutinę apsėdimo ir išprotėjimo
diagnozę :D
O prasidėjo tie apsėdimai taip nekaltai – vienos kitos sukočiotos
veltinio šlepetaitės, mažas skiautinis puodkėliukas, šleivas meškiukas... Baigiasi
tuo, kad jau kaip kokia čeburėkų pardavėja galėčiau klykauti „kam žailiukų,
veltinukų, užklotėlių – skiautinių“ :D Ir ne dėl to, kad turiu drąsos,
priekabumo ir labai noriu įkyrėti. Tiesiog mane galutinai užvaldė kūrybiniai
apsėdimai. Kai žmogus penktą ryto leki braižyti, nes pagaliau sugalvoji, kaip
turėtų atrodyti medžiaginis raganosis, laikas susimąstyti. Paskutinio
apsilankymo parduotuvėje metu mačiau moterį keistos spalvos paltu ir
spontaniškai kilo mintis prieit paklaust kur tokį apdarą gavo, nes atrodė
ideali medžiaga mano įsivazduojamai lapei – snapei sukurpti :D Na, mandagumas
ir sveiko proto likučiai nugalėjo ir negąsdinau aš tos moters. Bet žaislų
daugėja, naujų namų paieškos jiems intensyvėja, o idėjos dauginasi geometrine
progresija :D
Neseniai pradėjau lankytis statybinių prekių parduotuvėse
esančiuose veržlių skyriuose – ten galima rasti visą lobyną detalių, tinkančių
judančioms meškinų letenoms. O pigių dirbtinių blakstienų klausimais tuoj pradėsiu
konsultuoti visas puošeivas. Tik blakstienas atsargiai perku vis kitose vietose,
nes paskutinio apsilankymo kosmetikos parduotuvėje metu išsigandau, kad man
medikų brigadą iškvies :D Jaunutės pardavėjos paklausiau kur gi pas juos
blakstienos sudėtos. Na, ji kaip ir priklauso – nuo bragiausių, geriausių
(nenusimanau :D) ekskursiją pradėjo. O kai jau pagaliau tų tinkamiausių-pigiausių-kiečiausių-meškiniausių
blakstienų lentyną pasiekėm, dar ir intensyviai bandė atkalbėti nuo
išsirinktųjų, nes gi klijai nepridėti. Aš kažkaip netyčia ir leptelėjau, kad
nereikia man tų klijų – PVA arba Moment puikiai tinka. Kai į nustebusios
pardavėjos klausimą atsakiau, kad ne, ne sau klijuosiu, o meškai ir pažvelgiau
jai (pardavėjai :D ) į akis, supratau, kad laikas man kuo skubiau vyniot
meškeres iš tos parduotuvės. Sunkus reikalas su tais apsėdimais :D
Kad jau įsiplepėjau tai reik kažkaip sustoti ir
pasidalint naudinga informacija su tetomis ir dėdėmis, kurie dovanas perka.
Mano neįkainojamas konsultantas, kurio kompetencija abejoti neleidžia faktas,
kad yra „beveik protingiausias kieme, nes kitais metais jau eis į mokyklą“,
paklaustas ar meškiukai turi šypsotis išdėstė visą teoriją. Meškiukus galima
daryti tokius kokius norisi tau arba pačiam meškučiui. Bet jie linksmi būna kai
mama arba tėtė nuperka ledų, kiemo draugas leidžia pažaisti traukinuku
(techninius traukinio duomenis praleisiu, nes ten ohoho koks mokslas :D ) ir
važiuoji prie jūros. O liūdni tampa kai reikia eiti miegoti, nors kaip tik tada
rodo/vyksta/žada ką nors įdomaus, tenka gerti vaistus ir yra barami. Vat taip.
Tiesa, mano konsultantas sako, kad jis jau „per didelis miegoti su žaislais,
bet mamai kažkaip ramiau kai lovoj ne vienas būnu. Ji nieko nesako, bet jaučiu“.
Apibendrinam dabar. Jei norit, kad meškučiai linksmi būtų – žengte marš ledų pirkti,
traukinių konstruoti :D
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą