2013 m. sausio 7 d., pirmadienis

Tinkamos vietos darbui nėra. Ir taškas. Griaunam stereotipus?



Na, taip, jei jūsų specializacija didelio restorano vadybininkas, nuošaliame vienkiemyje darbo  nerasite. Teks į jį važinėti. O jei esate laukinių arklių išjodinėtojas mažai tikėtina, kad dirbsite sostinės senamiestyje. Ir kas? 
O gi kratom smegenines ir apibendrinam stereotipius – kaime visi girti, pikti (arba dėl to, kad girti, arba dėl, to, kad dar neišgėrė), mieste visi kaimynai durni arba buduliai (išskyrus tuos asmeninius draugus, su kuriais galima pašnekėti, alaus atsigerti ir t.t.). Vat kaime visi neišilavinę, o mieste... protingi (nepamiršti punkto prieš tai :D ). Dar tie kaimiečiai visiškai nieko nematę, nežino, negirdėjo ir t.t. Nors kiekvienas pažįsta bent keletą Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos senbuvių, kurie daugelį metų nekiša nosies iš savo rajono. Ir kam gi – šalia viskas ko reikia. Parduotuvė, chebra (arba panašiai - garbaus amžiaus draugės ir draugai), dar poliklinika, dar... na ko ten gali prisireikt – baras, vaistinė. Ai, gi kaime visi vaikšto mėšlini, purvini ir ... net nevaikšto, nes visą dieną kauptukais bei kastuvais mojuoja, šakėmis karves po laukus vaikosi. Čia tie, kurie girti prie parduotuvės nerymo (tai vis gi gal yra ir tokių :) ). 
Aš, beje, dabar turėčiau nuleidus akeles prisipažinti, kad kartais ir pati, pamačius prie artimiausio kaimuko parduotuvės išgėrusius piliečius, vidun smunku kuo greičiau. O dar mieliau tuo metu iš viso ten neičiau. Bet taip elgiuosi ir Vilniuje. Ir kuo rečiau pastarąjame būnu, tuo baisesni man atrodo miestietiški vėlyvo, tamsaus vakaro pasivaikščiojimai su šunimi. Na, po velnių, pamiškėj su stirnom ir šernais saugiau jaučiuos. Beje, esu visiškai miesto vaikas (vaikė?), paauglys(ė) ir net jaunuolis (ė). Ką čia slėpt – daugiau nei tris dešimtis metų miestuose praleidau.
Ir ko aš čia įsiburbuliavau taip? Paskaitai žmogus kokią kultūrine besivadinančią spaudą ir nežinai ar žvengt pradėt, ar... na mane priverst žliumbti gal ir sunkoka, bet bent jau purkštauti tai pradedu. Užmėtykit mane akmenimis ar plytomis – bet pjaunasi ten tie požiūriai nors tu ką. Niekaip nesuprantu kodėl reikia liaupsint visus meistrus bei meistrelius, kurie kuria kaimuose. Toks jausmas, kad vien dėl tos garsiai deklaruojamos gyvenamosios vietos, taikomi mažesni standartai. Kokie jūs šaunuoliai, kad tokioje tamsybėje, balanos gadynėje apskirtai kažką darot. Ir t.t. Tai gi kaimas labai nepalanki terpė kūrybinei ir protinei veiklai! Hm... Ir kitame laikraščio ar žurnalo puslapyje (cha, gerai, kad ne tame pat) labai puikiai įsitenka tokie nusistebėjimai, kaip, kad „net betono džiunglėse gimsta kultūra“. Tenka su(si)prasti daugiaaukščių rajonai žudo bet kokias smegenų ir vaizduotės galias. O tai kas tada jų nenumarina? Gyvenimas senamietyje, ir būtinai Vilniaus, na dar koks Kaunas iš bėdos tiks?  Esu rašiusi straipsnius, klibinusi ataskaitas pačiose įvairiausiose vietose – išprotėjusio taksisto vairuojamame automobilyje, stoties tualete, net nekalbant apie savaime suprantamą dalyką – kavines. O bet tačiau, protiniam darbui, išsimiegojimui rinkčiausi ramesnę vietelę, negu butas virš baro. Taip, taip, yra tame senamiestyje ir ypač ramių vietelių. Ir visi mes galime rinktis kur mums gyventi. Bet jau teoriškai (užsimerkiam prieš visas finansines, šeimynines, vidines bei išorines priežastis kažką daryti ar nedaryti). Bet vat dirbti kūrybinius, protinius darbus ir gaudyti įkvėpimus Lietuvoje vietos nėra. Netikit? Žiūrėti aukščiau :D Jei vis tiek nesitiki tai spaudą pavartykit, portalus paskaitykit. Kaime niūru ir gūdu, o daugiaukščiai slopina bet kokias mintis :D  Gal nebent visus Lietuvos piliečius, kurie net tik fiziniu darbu užsiima, reiktų į senamiesčius sugrūsti. Tokius draustinius padaryt. Na, o gi kur kitur jiems dėtis kai viskas aplink tik slopina, mažina, trukdo, kenkia ir apskritai, neaišku kaip ten galima kažką dirbti :D


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą