Vakar tikrai
darbinga ir smagi diena buvo. Dar karšta. Po vidurnakčio susirangiau lovoj su
knyga. Žinoma, tikėdamasi malonaus atsipalaidavimo po perkaitimo ir nuovargio.
Skaitant pirmą sakinį užmušiau du uodus ir prisiminiau, kad vakare tikrai buvo momentų
kuomet šviesos uždegtos, o durys atlapotos… Na, nieko. Nudobiau kelis uodus,
pavaikiau muses… Skaitau toliau, o vabalų tik daugėja. Kai pro nosį praburzgė
karvabalis kantrybė trūko galutinai. Pradėjau daužytis, baladotis ir po visus
namus zyzeklius vaikytis. Apie pirmą valandą baigiau akciją “skraidūnams ne”,
išsidrėbiau lovoj ir, kad pokštelėjo… Baimės pliūpsnis, bet susivokiau, kad gi
langas atviras, išoriniai rėmai nuo vėjelio siūbuoja. Patikrinu – lango tinklelis
užsilankstęs, prie plyšių uodai ir peteliškės net į eilę rikiuojasi, vidun
taikosi. Teko uždaryt – ir dėl vabalų, ir dėl ramybės. Visi namai miega, niekas
nieko, be manęs, negirdi.
Susirangau su knyga vėl. Nuovargis
jau laužia, snūduriuot pradedu. Taip jautriai, jautriai… sapnuoju, kad kažkas į
kiemą žirgu atjoja. Prabundu – Moka po lova parpia ir sapnuose kažką vaikosi.
Letenomis ir uodega ritmingai į grindis taktą muša. Ir dar tyliai loja. Miegas
kažkur prašapo, nuovargis liko.
Mintyse susidėlioju sekančios dienos
darbus, paslampinėju po namus, po nosim pazurzu, kaip tvanku bei karšta ir
susirangau miegot. Užsimanau į WC, tada gert, grįžtant užkliūnu už Mokos
kamuoliuko ir visu ilgiu išsitiesiu ant grindų. Namuose vis dar sklinda
nepertraukiamas knarkimas. Net pavydu, kaip galima taip sladžiai miegot.
Skaityt jau nebegaliu – per daug
pavargus. Užmigt irgi. Priežastis ta pati. Iš po lovos išlenda pasipiktinęs
šuns snukis ir žiovaudamas pasižiūri – “tai ko nemiegi, vartaisi vis, kitiems
trukdai”. Ir vėl dingsta. Pasijaučiu blogietė, miegot kitiems neleidžiu. Tada
pradedu dar labiau vartysis – lova atrodo per kieta, patalynė per šilta ir t.t.
Apie ketvirtą ryto pagaliau užmiegu…
Ryte pasidarau kavos, apsidairau – o
namai, net keista, veiksmo pilni. Atrodo, visi žvalūs ir laimingi. Net Moka, nepaisant
karščio, pilna energijos ir visur makaluojasi. R kažko klausinėja, o aš galiu
tik atsakyt – “Palauk, kol kavą išgersiu”. Vienas puodas nepadeda, tenka
susiverst dar vieną. Vėl jaučiuosi blogietė – prie veiksmo neprisidedu, į
klausimus rišliai atsakyt nesugebu.
P.S. Apsimiegojus labai gerai pas
bites eit. Ten reikia lėtai, ramiai elgtis. Tai va – rytais aš taip ir
jaučiuosi. Lėtai, neskubant apžiūrėjau aviliukus. Nuo vadovėlinio grafiko
bitutės atsilieka. Pasak knygų jau turėjo būt visas medus užakiuotas, bet va…
dar nesuruoštas sukimui. Matyt karštis ir joms galveles susuko. Nors skųstis
negaliu – jau ragavom savo medaus, apsisaldinom patys ir dar kitiems išdalinom.
Kito teks palaukti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą