Kas yra gera savaitė. Kai nuveiki daug darbų. Kai
aplankai svarbius ir mylimus žmones. Kai išdalini dėžes ir jauti, kad suteikė
džiaugsmo. Kai į naujus namus iškeliauja žaislai. Kai gauni dovanų nuostabaus
rankų darbo muilo (dabar metu lauk šampūnus, dušo žele ir negaliu
atsidžiaugti). Kai parduotuvėje pirktoje dešroje randi sagą ir galvoji, jog va –
dar viena dovana. Kai per plikledį paveži šalikelėje sustojusį žmogų. Kai
bibliotekoje randi daug norimų perskaityti knygų (o taip pasiseka ne visuomet).
Kai supranti, jog verta ilgiau pabūti vienkiemyje, jog iš naujo įsimylėtum savo
miesto užkaborius. Ir grįžus dar labiau vertinti vienkiemio ramybę. Ir dar
labiau suprasti kodėl tokiu metų laiku ne visi pas mus ištveria – mane maitinanti
tyla kai kuriems per daug spengianti. Gauti smagų darbinį pasiūlymą. Impulsą
tobulėti ir padrąsinimą eiti toliau.
Ir
kai savaitgalį nusprendi skirti sau, nors telefonu ir teko pameluoti, jog taip,
taip, taip darbai vyksta. Gaminti valgį, bet neplauti indų (oi, čia mano
košmaras šitas darbas). Išsiuvinėti būsimos dėžutės dangtelį. Lovoje skaityti
knygas. Šypsotis už kelių metrų nuo trobos tupinčiai lapei ir suvokti, kad kuo
ilgiau neišeini į kiemą, tuo daugiau ten pėdsakų. Ir skaityti „Paukščių vadovo“
ištraukas pilkajai meletai. Mat ji nežino, kad uoksą turi išsistuksenti medyje,
o ne mūsų rąstinio namo sienoje. O šiandien nuostabiai snigo. Taip gražiai ir
gausiai, kad su Moka išlandžiojom takus bei takelius ir gabalą miško. Klaidžiojom
po tankmę, kur naktinį prieglobstį randa žvėrys. Po tankiomis eglių šakomis
keturiomis ropojau ir tyrinėjau akivaizdžius šernų buvimo pėdsakus. O už
nugaros nuo šakų šleptelėjus sniegui išsigandau :D Kadangi tuo jausmu užkrėčiau
ir Moką, skutom per įgriuvas lauk, kol užkliuvau ir buvo nuspręsta, jog
voliojimasis sniege yra dar vienas žaidimas. Ir kai grįžęs džiaustai drabužius,
o pavargęs šuo susirango miegoti. Kai sekmadienio vakarą neskubėdamas
vartalioji visokiausias idėjas ir turi laiko jas palikti pabręsti bent iki
rytojaus. Netikėtai atrandi, jog vienintelei mėgstamai arbatai su pipirais net
ir priedų namuose esama – savo medaus ir pieno, nors pastarojo beveik niekada
nebūna, mat negaliu jo vartoti. Tik šlakelį su arbata. Ir kai tikiesi, jog ir
kita savaitė bus puiki ir darbinga. Kad savaitgalį galėsiu pasakyti – puikiai padirbėjau
ir dabar ilsėsiuosi, o ne darbuosiuosi ir bambėsiu, jog nieko nespėju.
Kai
prirašai tokių smulkmenų ir jomis džiaugiesi, nors supranti, jog čia kaip
sniegas. Kai krenta gražu, greit ištirpsta ir nėra. O iš esmės gyvenime nedaug
ką ir keičia. Na, nebent pusnyje įstringi ir išvažiuoti nepavyksta :D
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą