Aš jau prieš savaitę (atrodo...) džiūgavau kai elektra dingo. Paskui įdėmiai
perskaitėm atsiųstas žinutes ir iš anksto planavau šiandien dieną. Elektros
nėra- darau itin smagius dalykus. Atsikeliu rytą – yra elektra. Sveika, gyva, lempelėmis
pliskina ir šaldikliu burzginasi. Tai kavą gerdama dar įdėmiai mintijau, kaip
čia taip... Atšaukt visus smagius dalykus? Bet, kad ir reikalingi – šiltnamį sniego
prikasti seniai ruošiausi. Vis tokios, vat tokios, legaliai nuo darbo namuose išvaduojančios, dienos laukiau. Ir ką, dabar
nekasti, nesilinksmint? Pasitariau su savimi, Moką pakalbinau ir vis gi pasidarbavau kastuvu. Dar buvo
suplanuotas šakų sudeginimas ir maisto ruošimas ant laužo. Bet pietums skirta
mėsa taip ir liko šaldiklyje, pamiršau ištraukt...
Po
lauko darbų grįžtu – na gi nieko tai elektrai nenutiko. Kad ją kur... O aš,
maloniai pajudėjusi, taip tikėjausi atsisėsti prieš lango, knygą atsiversti ir
nesijaudinti, visai nesijaudinti, kad nieko neveikiu. T.y. nedirbu...
Rezultatas aiškus – dauguma darbų nakčiai liko :D Taip neplanuotai.
O
aš galiu pateikti vienos dienos, kai užpakalis nuo kompiuterio ir dėžučių
ilsėjosi, apžvalgą:
Šiltnamin
be Mokos kojos kelt nesinorėjo. Mulčo sluoksnyje gyvenvietė susikūrusi.
Urveliai, urveliukai ir dar mažyčiai urvelyčiai. Moka iš laimės nuo vieno prie
kito šokinėjo ir nusprendė, kad per daug jų čia, nebeįdomu kai tiek. Po sniegu
peliukams šilčiau bus :D
Kam
reikia išsikapsto ir apsnigtus obuolius.
Urvai
ir urveliai bei jų gyventojai sode bei darže prisitaikę visoms gamtoms
išdaigoms.
Sniegas
labai geras daiktas, ramybės į dūšią atneša. Nes aš jau po Naujųjų, kuomet
atlydys daržuose siautėjo, bandžiau naują daržą susikast. Nekantrumas buvo
užvaldęs. Dabar balta aplink – nieko aš kasti nenoriu, žiema mėgaujuosi.
Kadangi ilsėjosi ne tik sėdimoji, bet ir
smegeninė, kuriai lyg ir baigėsi krizė pavadinimu „o jojoj, gi nieko
nenuveikiau, o metų tai jau tiek“, susidėliota apžvalga tokia:
Mokytis. Vėl. Tyrinėju Coursera siūlomus
kursus ir ruošiuosi. Beje, pernai mokiausi veterinarijos, tai praktiškai labai
pravertė įgytos žinios. Gal teisingiau supratimas. Prieš tai net keletą kursų
Auksarankių akademijoje išklausiau/atlikau/išbandžiau. Mmm... na dar vieni mokslai
universitete irgi neblogai būtų, bet kol kas renkuosi tai kas nekainuoja ir
įveikiama nuotoliniu būdu.
Kodėl aš taip ir nepradedu verslo? Tokio
amatiniško, kuriam vystyti vienkiemis pati tinkamiausia vietą. Ir tas retorinis
Kodėėėėl? tai tik sau skirtas. Nes niekas kitas ir neatsakys. Neaišku kodėl
bijau. Nors lyg ir nedaug ką prarast yra. Bet... gal neapsimokės, nepavyks. Oi,
nekenčiu bailių ir abejotojų, bet save kažkaip reikia mylėt :D Ar ne?
Dar vakar iškėliau klausimą – malonumą knistis
bibliotekose bei knygynuose, pasinerti į stirtas knygų ir nenorėti jų užversti
fetišizmas ar ne? Buvo balsuojančių, kad taip...
Vis bandau kokią naują liaudies dainą
išmokti. Sako, kad visos jos apie alų, vyną ar šiaip karo. Peržiūrėjau savo
repertuarą – tikrai pastaruoju metu tik tokias ir išmokau. Sumintijau, kad tada
jau reik kokią raudą susirast. Bet tada sako, ne... atseit man prie veido
raudos netinka. Vadinasi gyvenu tikrai gerai :D O kai prisimenu Dzūkijoje
girdėtas raudas tai... sunkiausias dalykas buvo šermenyse nesusijuokti. Ką
galvoji tą ir giedi arba kai po pusvalandžio saldumų pritrūksta karti tiesa
išlenda: „Na ir durnas buvai kai degtinę gėrei“, „Pragėrei mano žiedą, nevidone“
ir t.t.
Visi didieji pokyčiai prasideda „Rytoj“.
Geriausiai „Rytoj ryte“, bet aš tai gi žinau, kad rytais niekas neprasideda.
Per anksti pradžioms, jos irgi turi pabusti, išsirąžyti, gal dar ir prasimankštinti
(kodėl gi ne... bet sportas tai lyg ir nuo pirmadienių prasideda?), kavos pora
puodų susiversti, internetan užsukti. „Rytoj“ visada realiau negu „ryte“.
Ir, dėėėėmeeesio, mano metų atradimas. Na,
metai tai tik prasidėjo, tai gal bus ir geresnių, didesnių. Bet džiaugiuosi.
Nereikia išsiritus iš lovos galvoti „vaaaje, ojojojoj jau 10 ar 11 valandų, o
aš nieko dar nepadariau“. Jokios panikos, savigraužos ir saviplakos.
Prasikrapštot akis ir išdidžiai klausiat aplink tupinėjančių vyturių „nuo kelių
dirbi?“ „kiek valandų jau dirbi?“. Tikėtinas atsakymas – viena ar dvi
valandėlės. Tai gi aš, jei skaičiuoti nuo vidurnakčio, tą parą jau daugiau prie
darbų praleidusi būnu. Galiu didžiuotis ir džiaugtis, dar iš lovos neišsiritus
jau dalį darbų įveikus :D Gudriai aš čia susidėliojau?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą