Sustingęs pūgos gūsis. Vienkiemis.

Sudygo pirmieji čili pipirai, o aš vis dar neturiu augalams skirtos lempos. Žadėjau, ruošiausi – šiemet jau tikrai. Maži tie senos trobos langeliai.

            Sąskaitoje liūdnai mažai skaitmenų, o aš niekaip nebaigiu darbo X. Žadėjau, ruošiausi. Jėgas pervertinau. Ir laiko skuodimo greitį.

            Iššlaviau grindis, tada vėl pritrepsėjau. Skirtumo jokio. Nugraibiau voratinklius. Bet, kad jie šviesos greičiu vėl atsiranda.

            Ilgokai jau laikosi sniegas žemės paviršiuje. Stirnos sode jį kapsto, užsilikusius obuolius graužia. Kompostinę, į kurią keliauja augalinės atliekos, patikrina. O per pūgą stebėjau kaip kėkštas nuo vėjo slėpėsi kadagio šakose. Mama šiandien iš Dzūkijos skambino, džiaugėsi, kad pas juos pasnigo. Gražu. Kažin ką mūsiškiai žvėrys jai pasakytų. Turbūt ant ragų į pietus sniegą nuneštų, kad tik čia jiems maisto jis neuždengtų.

            Neperskaičiau knygos, kuriai seniai kaupiuos. Vilniaus bibliotekoje pamiršau susirasti. Kaimiškose nėra ko ir bandyt. Už 30 km nuo vienkiemio esančion neprisiruošiu užsirašyt. Nervina smalsios provincijos įstaigų darbuotojos. O aplinkiniuose knygynuose... karaliauja reitingų TOPai – trileriai, meilės romanai. Daugiausia – pratybų sąsiuviniai ir vadovėliai. Vis dažniau skaitau kompiuterio ekrane. Malonumas gerokai sumažėja. Patogumas irgi. Akys pavargsta. Turiu dar krūvą neskaitytų knygų anglų kalba, rusiškai visas jau prarijau. Bet šiandien norisi tik lietuviškai.

            Prisivalgiau. Skaniai ir sočiai. Dar išsimiegojau. Saldžiai, nors ir trumpai. Kūnas atsigavo.

            Pasivaikščiojau. Pustant ir sningant. Mintis prašviesino. Šunį pralinksmino.

            Užsinorėjau parašyti laišką draugui. Bet neparašiau. Ir ką gi rašyti – vienkiemio (ne)ramybę  ar audras galvoje. O gal tai, kad pasiilgau. Tada pažadėt, kad kai grįšiu Vilniun susitiksim. Nors žinau, kad vėl nespėsiu ir graušiuosi.

            Perskaičiau kultūrinę spaudą internete. Ten, nes popierinio varianto mažiausiai 50 km spindulio rasti nebeįmanoma. Pagerėjo. Seniai buvau beprisiruošus. Toks geras jausmas – nepatiko, nesiskaito – spustelėjai kitą straipsnį ir skaitai. Yra iš ko rinktis, pakaupiau.

            Vakar nusipirkau specialaus popieriaus, cigaretėms skirto. Ir aparatą kimšimui. Ir tabako. Mėgaujuosi procesu. Ieškau pirkti veislinio tabako sėklų. Aptiktos internetinės parduotuvės laiškų ir siuntinių į Lietuvą nepakuoja. Vat ir globalizacija. Svarstau ar lenkiškos parduotuvės personalui galima rašyt laišką anglų kalba, prašyti – gal gi išsiųstų voką su sėklom. Būtų keista jei nesuprastų. Bet gal... žmogus moka 6 kalbas, tik ne anglų. Visko būna, net ir tokių retų egzempliorių, kurie nepasiduoda masinei globalizacijai – nekalba, nerašo ir neskaito angliškai.

            Supaišeliojau Kalėdų proga dovanų gautą piešimo sąsiuvinį. Nieko nepanaudosiu nei dėžių viršeliams, nei dar kam. Bet už tai malonumas koks... ir tiek visko vidiniuose savo užkaboriuose atradau. Ir ryškių pabaisų ir blankių geriečių. Prisiminiau, kad mokykliniais metais labai mėgau piešti anglimi. Kai gali ir pirštai patrinti, efektą išgauti. Piešiniu fiksuodavau pačiu pigiausiu plaukų laku. Mano ševeliūra tokios chemijos debesis gal pora kart gyvenime yra ištvėrus. Kai leidausi šukuojama kirpėjos. Artimiausiuose miestuose specializuotų parduotuvių nėra, raštinėse prekėse nebus... anglies piešimui nusipirkt nepavyks. O gaila.

            Prisiminiau, kad vėl pamiršau atsivežti dailės reprodukcijų albumą. Būtent tą, kurį labai norisi šiandien pavartyti. Ir dar haiku rinktinę pamiršau. Irgi norisi.

            Sugalvojau, jei jau tiesą sakyt – subrandinau, dėžutės apipavidalinimą. Ji gal mėnesį mano darbo kambaryje tupi. Toks pusgaminis – jau dėžė, bet dar ne dėžutė. Be viršelio ir be motyvo. O vis galvoju, kad va – galėčiau dėžes kurdama duonai užsidirbt tai nuo ryto iki vakaro, nuo vakaro iki ryto, tik jas ir meistraučiau. Kartoną pjaustyčiau, audinius šilko popieriumi dubliuočiau, klijais išteptus glostyčiau... Ir rikiuotųsi dėžutės visokių kalibrų. Su kojomis ir uodegomis. Kiškio ausimis, gudriomis akutėmis. Ryškių, akis rėžiančių spalvų ir tokios, kaip iš nebylių ir nespalvotų filmų. Sustingę, pasiruošę bėgti. Siuvinėtos ir apipaišytos, audinių natūralumu besididžiuojančios. Dar dėklai popieriams, piešiniams ir... dėžės cigarams. Nežinau kodėl jiems, bet būtent cigarams. O šiandien niekaip. Jokių dėžių.

            Vakar pamiršau nusipirkt mėgstamiausios arbatos. Tokios su pipirais. Aštrios. Senokai baigėsi, o aš vis pamirštu... nors retai ir geriu. Bet būna išimčių. Šiandien. Daug kavos, daug arbatos, daug tylos. Reikės prieš miegą paklausyt muzikos.

            Dar pagalvojau, kad ką tu ten bute pakontempliuosi – sekmadieniais už sienų kaukia kaimynų žvygdomi vaikai, stumdomi baldai ir plaktukais kulami karbonadai. Bet gi visą gyvenimą, tą iki vienkiemio, taip gyvenau. Ir eidavau ramybės į miestą ieškoti. Į vieno parką, kito santaką, trečio senamiestį. O grįžus taip jaukiai ir saugiai nuteikdavo kaimynystėje unitaze nuleidžiamo vandens garsai. Dėl to ir pripratau dirbti naktimis. Dar prisiminiau šį rudenį Pernu. Kai bado jausmas ir pilvo urzgimas nuginė į prie stoties esančią užkandinę. Išsirinkau patį, patį, sočiausiai atrodantį sumuštinį. Ir neužsižiūrėjau, kad su kiaušiniu. O pastarųjų valgyt negaliu. Bloga po to... Sužavėjusį  Pernu palikau su vis labiau streikuojančiu skandžiu. Pora dienų kančių dėl alkio apakintų akių nepastabumo.

            Namuose vis dar nėra katino. Ir meilumo priepuoliai Mokai. Šiandien pavargusi nuo liuoksėjimo per pusnis ramiai parpia. Matosi, kad metai šuniškos energijos resursus menkina. Dar eisim į sodą ar kiemą. Trypčiosiu su veltinio šlepetėmis po pusnį ir skubinsiu šunę – greičiau, greičiau. Tarsi ji kalta, kad tingiu batus apsiauti, striukę užsisagstyt.

            Vėl kaupiasi sąrašas ką reik surasti/nupirkti/padaryti sekančio apsilankymo mieste metu. Neužsisega viršutinė džinsų saga. Reik naujų. Tingiu matuotis, nemėgstu parduotuvių. Tai arba pilvą gerai įtraukiu arba su neužsegta saga vaikštau. Po megztiniais ir paltu nesimato. Bet reikia, reik susikaupt ir nusipirkt.

            Nesvarbu kur esi, svarbu kas esi. Tą patį papasakot galima ir mieste gyvenant. Kaip tris kart per dieną eini su šuniu pasivaikščiot. Per pūgą. O kieme ne stirnas, o vaikus gali stebėt. Tiesa, jie triukšmauja kaip gervės. Bibliotekoje gali būt sukauptos viso pasaulio knygos, bet didelė tikimybė, kad reikiamą kažkas bus pasiskolinęs. O skaityklose sėdėti nemėgstu. Knygyne geidžiamos knygos kaina gali versti rinktis tarp maisto ir skaitymo. Parduotuvė gali būt ir už 100 metrų, bet jei nėra noro į ją eiti... įsijungia režimas „kaip nors“. Kaip nors be būtent tos arbatos, be duonos ar be grietinės. Ir gali kasdien praeiti pro pastatą nepastebėdamas pasikeitimų fasade. O šimtas pirmąjį nustebti. O aš papildysiu, kad kai išlaikai atstumą, greičiau atrandi pasikeitmus. Tada miesto kaimynai pradeda senti, jų vaikai labai greitai augti, o šunys storėti. Bute kaupiasi voratinkliai ir pelėsiai. Ir užtrunka pora dienų kol vėl prisijaukini miestą.