Prisijaukinti miestą R

Taip jau yra su tais miestais mano gyvenime, kad vienus tiesiog įsimyliu, kiti neutralūs lieka. O kai kurie tokie... kuriuos labai sunku prisijaukinti. Ką jau čia slėpti – labai mėgstu Vilnių. Dar Veisėjus ir Molėtus. Norėčiau kada nors grįžti į Kopenhagą ir Liublijaną. Ir galėčiau ilgai vardinti tuos, į kuriuos būtinai kada nors nuvyksiu. 

Bet yra vienas miestas, kurio jau beveik metai niekaip neprisijaukinu – Rokiškis. Ir nežinau kodėl gi taip negražiai gaunasi. Juk yra ten ir puikus dvaras, alėja centrinė, išpieštos langinės, raudona bažnyčia, prie kurios paspoksoti specialiai vežėm dzūkišką ekipažą. Posakis „raudona kaip Rokiškio bažnytėlė“ Dzūkijoj turbūt jau ir visą šimtą metų skaičiuoja. Tik tų dzūkų, matyt, nedaug čia lankydavosi. Dar tvenkiniai su įrengtu paplūdimiu. Ir net ledo ritulio komanda, pasak rajono gventojų, stipri ir tvirta. Tai kame gi tos mano nemeilės šiam miestui šaknys? Nežinau...

Ir kai mintyse vartalioju visus ten man nervinančius dalykus, tai jie, spėju, daugeliui mažesnių Lietuvos miestų būdingi. Pavyzdžiui Anykščiuose pirmadieniais nedirba nei vienas suvirinimo aparatą turinti automobilių remontininkas. Kodėl - nežinau. Gal sekmadieniais kokią profesinę progą visi švenčia :D O Rokiškis pasižymi ne tik trumpu servisų, parduotuvių ir pan. darbo laiku (kas vis dar mane stebina, kadangi esu pripratusi prie vilnietiško patogumo), bet ir tokiu gerokai retro aptarnavimu. Kai pardavėja, tikrai menanti daugiau nei dviejų dešimtmečio senumo laikus, kuomet dėl savo darbo buvo iki svarbus asmuo daliai piliečių, ignoruoja klientus. Nes juk ji užsiėmusi pusryčių aptarimu su kolege/kalba telefonu/yra pavargusi/ šiaip neturi nuotaikos. Tai vat ir stovi nuolankiai galvą nuleidęs kol dėmesį į tave atkreips. Ir kai jau teiksis aptarnauti  tai tas kaimiškas smalsumas retai kada liks pardavėjos viduje. Na gi kaip ji gali nežinoti ką veiksi su keliais metrais sintepono ar kokiomis keistesnėmis sagomis :D

Panašų aptarnavimo modelį drąsiai galima taikyti ir daugeliui kitų įstaigų. Ir net visą Lietuvą okupavusiuose prekybos centruose yra vietinio savitumo. Tai, kad kasininkė greitai skanuoja prekes, nereiškia, kad taip greitai sulauksi savo eilės. Nes nedideliame mieste tikimybė, jog į parduotuvę užsuks pažįstami ar draugai tikrai nemenka. O neaptarti visų naujienų – nedovanotina. Net jei eilėje stovi skubantys ar visai nesidomintys pirmą kart matomos moters šeimyniniais reikalais.

O dabar, o dabar... kad jau apie Rokiškio autobusų stoties smagumus jau esu rašiusi, apie turgų reikia paplepėt :D Na kaip gi be jo kai mėsos šuniui paieškos yra gyvenimo dalis. Ketvirtadieniais ir šeštadieniais – mielai prašom į aukštaitišką turgų. Ir rekomenduotina tomis dienomis neplanuoti apsilankymų statybinių ir maisto prekių parduotuvėse. Mat dalis gyventojų iš turgaus traukia ir visų kitų reikalų sutvarkyti, parduotuvių aplankyti. Kai kurių turgaus lankytojų vairavimo ypatumams tinkamiausias apibūdinimas – sodinininkas su kepuraite. Čia asociacija su Vilniaus sodais, kurių kryptimi pavasarį išrieda žiguliukai ir stabdydami eismą, penkiasdešimties km per valandą greičiu, pirduliuoja sodo link. Neprognozuojami ir sulėtintos reakcijos...  Tiesa, čia žiguliukų neužmačiau, bet vairuotojų, kuriem sunkoka orientuotis erdvėje, o žiemą tą dar apsunkina ir ausinė kailinė kepurė, iš turgaus automobilių stovėjimo aikštelės pajuda nemažai.

Žiemą, tiesą sakant, turguje su kaimiška pakraipa, gana nyku. Primena vaizdus iš kino filmo „Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai“ (čia R mintis). Kai visi sušąlę tripinėja, o kai kurie pardavėjai net ir savo jaunystės kailinukus bei kailines kepures išsaugoję. Manau, kad pas sendaikčių pardavėjus ir koks paveikslas su undinėle ar berželiais atsirastų.

Ne, nėra tame turguje tokio dzūkiško linksmumo ir lengvumo. Bet ir ne suvalkietiškas suktumas... Nors šiaurės Lietuvoje tik Biržus, ilgų kasinėjimų juose dėka, esu prisijaukinus. Tai vat tas toks neįprastas man atspalvis yra juose abiejuose... Perkant gėles iš kokios bobulytės visuomet laukiu patarimų kaip tą augalėlį prižiūrėti ir palinkėjimų, kad gerai augtų. Cha, cha... pati sau mintyse to palinkiu, pinigus krapštydama. Tik medelynų ar gėlynų augintojai, jei tik jaunesni ar pažangesni, tokiais monais užsiima :D Jiems, matyt, teko kažkur girdėti ar matyti apie mandagų ir malonų aptarnavimą su patarimais :D Nors irgi toks keistumas, kad kol galvoji, abejoji tai patarimai trykšte trykšta. Pirkimo metu irgi patarimų negailima. O vat pasidėjus augalą į mašiną grįžau dar šio bei to paklausti ir... buvau nesuprasta :D Tai gi viskas – esi neįdomus kai pinigus sumoki :D Ir čia ne kažkoks išskirtinis, tik man skirtas, nemandagumas. Taip tiesiog ten yra. Ir viskas.

Bet, bet, bet... galiu parekomenduoti Rokiškyje vieną labai nuostabų punktą, į kurį stengiamės užsukti. Tai tokia kepyklėlė-parduotuvėlė, kuri kvapais iš tolo vilioja. O joje bandelės minkštos, šiltos ir skanios. Dar pyragai ir torčiukai, čeburėkai (nea... ne tokie kaip Vilniaus autobusų stotyje. Čia visai kitoks patiekalas :D), duona ir kiti kepiniai. Ir pigiau negu kokiame prekybos centre ir skonis nesulyginamas. Ir kvapas iš proto varo, kai po mašiniuką pasklinda ir nosį iki pat sodybos kutena. Ech... net man, neišprotėjusiai dėl saldumynų, seilė pradėjo tekėt :D

Dar vienas toks stebuklingas taškas, į kurį, karts nuo karto įkišu nosį, - viena iš dėvėtų drabužių parduotuvių. Telieka sulaukti dienos, kai visos prekės būna po vieną litą ir... nerti į knygų stirtas :D Ne kas kart tokia laimė nusišypso, bet tikimybė nemaža. Į šoną atidėjus knygeles vaikams, literatūrą vokiečių kalba, galima aptikti visai neblogų angliškų leidinių. Dar kartą pažiūrim į prekių kainą – vienas litas- ir tempiam stirtelę link kasos. Beje, kažkada eilėje pribloškė labai šneki pagyvenusi moteris. „Kad ir kokie jie ten būtų, ir kalba nei šiokia nei tokia, bet vat kūrent kažkaip negaliu. Gal ten kokie šventi raštai... „ Iš mano kvailos minos turbūt greit suprato, kad esu labai negudri ir reik paaiškinti prie ko čia tos knygos. O gi, pasirodo, jos kaimynė vis ateina kokios storesnės už litą, prakuroms :D

O šiaip šaltuoju metų laiku Rokiškis man kvepia senais miesteliais. Tikrai taip. Nes centre dauguma namų yra seni ir krosnimis kūrenami. Tai tas dūmas ir nuvinguriuoja į viršų tokius kvapus, kurių niekada neužuosi naujos statybos privačių namų rajonuose ar daugiabučių kvartaluose, skleisdamas. Vaikystėje man tokie kvapai atrodė labai egzotiški, nes nei Alytuj nei Kauno senamiesty tokių nebuvo.

Tiek čia apie tą mistišką miestą Rokiškį. Tikiuosi, pagaliau susidraugausiu aš su juo. Ar bent prisijaukinsiu. Nes nei miestas kaltas, nei aš, bet nelimpam vienas kitam :D   Kol kas...