Turėjau
tokį vieną “niekada, niekada, niekada”. Ir jį dabar sudorosiu – apie maistą
rašysiu :D Ir savo silpnybes išpažinsiu – aštriuosius pipirus litrais
marinuoju, o padažų koks dešimt rūšių jau rikiuojasi ir galo eksperimentams
nesimato :D Jei jau čilius bute, ant šiaurinės palangės buvau įsigudrinus
auginti tai vienkiemy plantacijos neturėt sarmata būtų.
Padažai
– tik eksperimentiniai. Bet ir senąsias receptų knygas pavartyt mėgstu –
duonkepė reikalas rimtas, o ir didelis. Dar ir autentikos norisi – senąjį raugą
ar midų daryt, nors šiuolaikiškų receptų ieškot net nereikia. Juos bet kuriame
forume aptikti įmanoma. Ir prisirankiojau aš tos senosios receptūros su kaupu.
Sėdžiu ir mintiju, kad kai kas man didesnė egzotika nei sraigės ar varlės :D
Nors negaliu pasigirti gausia gastronominių kelionių patirtimi, bet…
ekstremalūs išbandymai galimi ir seną lietuvišką receptų knygą atsivertus. Į tikrąją istorinę kilmę bei lietuviškumą nesigilinsiu. Bet 1936 m. “Didžiojoje virėjoje”
įkvėpimo egzotiškų patiekalų degustacijoms su kaupu prisirankiojau. O kur dar
žemaitiški valgiai, kulinarinio paveldo leidinukai…
Kaldūnų
(taip jie užvadinti, ne klaida čia) indaras – sumaišome maltą veršieną, maltą
silkę ir virtus kiaušinius. Dar kepintų svogūnų nepamiršti. O gal karvelių
sriubos? Ar šiaip kepto įdaryto balandžio? Prie jautienos – silkės padažas.Sriuba
iš maltų žuvies kremzlių. Pyragėliai su smegenų įdaru taip nekaltai atrodo…
kaip ir koks nors žarnokų padažas.
Kadangi
vienai tas gėrybes lietuviškas ragaut… na kažkaip nesmagu ieškomi bendraminčiai.
Esu rimtai nusiteikus pašmirinėti po Vilniaus Kalvarijų turgaus mėsos skyrių
(oi, paskutinį kartą ten net tik smirdalą (nevalytą jaučio skrandį) “iš po
prekystalio”, bet ir nuopjovų su pažadu “ai, tai tuos du litus kitą kart atneši”
gavau). Ir kartą per mėnesį, atsivertus seną ir storą receptų knygą, ant pečiaus
lietuviškus patiekalus gamint. Tik, kad labai jau jautrūs tie mano draugai bei
pažįstami. Šviečiasi pasirinkimas – arba nesakyt iš ko pagaminta arba vienai
valgyt :D Tik šunė pamačius jaučio pautus džiaugsmo neslepia, o tįstančios
seilės byloja – skanu. Dar teks meniu pateikimo ragautojams strategiją gerai apmąstyti.
Keptų
burokėlių sriuba su vynu, virta veršio galva su vyšnių padažu, pyragėliai su
žuvies kremzlėmis arba jautienos kepenimis. Desertui “Bulkos pūdingas su
obuoliais”. Ir gal lietuviško krupniko
nuskalavimui? Dėl pastarojo sudėtingiau – spiritas litrais pilamas… bijau, kad
net turgus nepadės ir gauti bus sudėtinga :D Čia preliminarus meniu, kad iš kart
kozirių ant stalo netiekt. Nuo švelnesnių variantų reikia pradėt.
Su
siaubu supratau, kad negaliu prisiverst valgyt tik to kas juda :D Pasirodysiu
storžievė, bet gerkle aukštyn, į šviesą, šliaužianti austrė man nėra
delikatesas. Net kibiras šampano nepadeda :D Na dar virtos morkos bei svogūnai –
bjauru iki begalybės. Tai gal čia ne aplinkiniai maistui išrankūs, o su manim
kažkas ne taip… jei jau valgau viską. Tik su keletu išimčių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą