Eskizai

             Labai smagiai vakar laiką leidau. Kelionės, susitikimai su draugais ir kūrybinė veikla – reikalas smagus ir ilgam pakraunantis. Įspūdžius siurbiu visur. Net autobusuose, kur tiek visko nugirsti ir pamatyti galima, kad šypsena dar keletą dienų nedingsta. Ne, ne, priskišusi ausies neklausau kas ką šneka. Bet žinot kaip ten būna, kai labai garbaus amžiaus žmonės bendrauja. Girdi net vairuotajas. Nes ausų tai neužsikiši :D Tai vat ir išklausiau dviejų žilutėlių vyriškių pokalbį. Apie tai, kad yra tokios tabletės nuo kurių be galo linksma pasidaro, gerai miegasi ir ryte nieko neatsimeni :D Vieno iš pašnekovų proanūkis tokias kartais vartoja. Ir dar diskusijos kilo ar čia su receptu tokį gėrį parduoda, ar šiaip vaistinėje reikia teirautis. Švietimas ir akcijų prieš narkomaniją milijonai matyt ne visiems įtaką daro :D.

            O aš po įspūdžių pilnos dienos iki penkių ryto… eskizus piešiau. Geometrines figūras dėliojau, spalvinau ir visa kaip savo kūrybines galias miklinau. Net kompiuterio pagalbą išmėginau. Pirminiam variante popierius ir spalvoti pieštukai… maloniau ir greičiau. Nors ir labai mėgstu technologijas kūrybinis paišeliojimas toks…. jaukesnis lovoje po šiltu užklotu. Kai jau griežti skaičiavimai ir matavimai vyksta – pats metas ir šiuolaikines galimybes pasitelkt.

            Braižymas, piešimas ir spalvojimas – puiki labai nuostabaus ir įtraukiančio darbo pradžia. Medžiagos naujam skiautinių užklotui atkeliavo! Tokiam dideliam, dideliam ir storam, storam. Šiltas ir jaukus bus. Tik šiek tiek neramu kaip pavyks dygsniavimo metu su tokiu dičkiu susitvarkyti. Bet, tikiuosi, viskas bus gerai :D

            Nuostabus dalykas tas ruduo. Galima sušildyti visus draugus, pažįstamus ir pirmą kart matomus žmones. Kam šlepetės, kam užklotukas. O kai kam ir tiesiog gero žodžio užtenka.

Drugeliai ir obuolienė

          Ir mano nuopelnas čia visai, visai mažutis. Drugelius po parduotuves vaikėmės drauge su užkloto šeimininke. Tokia labai simpatiška ir linksma. Todėl ir skiautinys gavosi neliūdnas. O aš  mintijau kaip tuos spalvotus drugelius į vieną vietą  sutupdyti, kad nesipeštų ir per marga nebūtų. Tikiuosi, kad rezultatas kaip tik rudeniniams vakarams :D Drugeliai skraidys, plasnos ir vasarą primins. 

O kai nusibos vasariškos spalvos apverčiam ir – obuolienė dygsniuota :D Irgi ne mano idėja. Obuoliai audinių parduotuvėje patys mus susirado.

Užklotas, išskyrus keletą dekoratyvinių siūlų, dygsniuotas rankomis. Tai gi ne tik su meile siūtas, bet dar ir su daug glostymų bei kalbinimų.Procesas, kaip visada siuvant skiautinius, man patiko be galo ir be krašto. Tik kaip nufotografuoti bute, kad neatrodytų banguotas, išblukęs ir t.t. tai iššūkis rimtas. Tik vienkiemyje tokius dalykus daryt :D

Paukščiukai ir tiesiog skrybėlė

Rašiau, rašiau beveik savaitę. O internetas vienkiemyje toks lėtas buvo, kad pasidalint mintimis nepavyko. Tai kaip čia dabar viską išdėstyt, a? Gal iš eilės…

Labai skaudžiai suvokiau, kad vienkiemyje vyrauja… tyla. Ne paukščių klegėjimas (o jie pas mus tikrai triukšmingi), gandrų  kalenimas snapais, o tiesiog tyla. Dieną sudrumsčia tolumoje ūžiantys kombainai ir tiek tų garsų. Lauksim briedžių rujos, tada klausysim baubimo :D

Pasiguodžiau ir savo atradimais galiu dalintis. Šį kart – vadovų paukščiams pažinti žala. Mėgstu juos pavartyti, kažkur pasidėti, po mėnesio vėl atsiversti.  Dabar nauja liga, tikiuosi trumpam, atsirado – pradėjau viešose erdvėse kvailai kikenti, akis į šalį nuo pardavėjų nusukinėti ir net kankintis juoką bandydama sulaikyti. Kalti dėl šių nepatogumų – piešinukai su paukščiais. Na, gal šiek tiek, mano fantazija, kuri labiausiai įsisiūbuoja Vilniaus stoties rajone ir bet kurioje kaimo, mažesnio miesto parduotuvėje.

Ką daryt ir kaip nekrizenti jei… Rokiškio “Maximoje” tikrai, tikrai mačiau moterį kuri priminė kukutį tuoktuvių apdaru. Ir net panašia poza, įsikibusi į prekių vežimėlį, stovėjo. Gatvėje lėtai ir sunkiai praėjo moteris primenanti kuoduotąjį vieversį. Vaizdas šalia mokyklos dažnai asocijuojasi su banguotųjų papūgėlių narveliu. Margumas tų plunksnų, kad akys raibsta… Nemaža dalis vyriškių panašūs į pasišiaušusius žvirblius. Dar į antis (ne antinus). Berniūkščiai kaip kuoduotosios zylės… Parduotuvės kasininkė tooookius nagus galando, kad jokiam plėšrūnui gėdos nepadarytų (na man labiau patinka būti aptarnautai nei į svetimo manikiūro subtilybes gilintis, bet niekas neklausė). Kartais tos asociacijos išlenda ir viskas, niekaip negaliu atsikratyt.

O vienas paukštiškas atsitikimas man visai ramybės neduoda. Gatvėje pro šalį praėjo garbaus amžiaus ponia. Pasipuošusi ir pasitempusi – kelianti susižavėjimą. Panaši, o gal ir iš tiesų tos senos inteligentų kartos atstovė, kurios kojos iš namų nepasidabinusios nekelia. Ir viskas buvo labai smagu, kol skrybėlės nepastebėjau. Tokios… hm… retro. Ir dar su povo plunksnomis. O vat povas tai tikrai seniai tas savo grožybes prarado. Mano versija – paukštis buvo suvalgytas alkano pokario metu… Tos elegantiškos damos jaunystės laikais. Plunksnas pradžioj skrynioj saugojo, o paskui ant skrybėlės užtupdė. O gal iš karto puošmena pavertė… Kita versija – vis gi ta skrybėlė tarpukario galvos apdangalas. Paveldėtas su visomis plunksnomis… O gal ir plunksnos net ne Lietuvoje gyvenusio povo. Sprendžiant iš vaizdo joms, rūpestingai saugomoms, tikrai galėtų visas šimtas greit stuktelti. Parūpo man tos skrybėlės ir paukščio istorija tiek, kad mintyse visos giminės (žmonių, ne povų) istorijos rutuliojasi. Be jokio noro svetimuose gyvenimuose knistis. Tiesiog šiaip. Kaip istorijos kurios jau užrašytos ar papasakotos. O gal toje šeimoje karta iš kartos klausėsi vienos elegantiškos skrybėlės legendos. O kokie nors povai tarpusavyje burbuliuoja apie giminaitį, kuris buvo (o gal vis gi ne) suvalgytas ir jo uodega iki šiol keliauja per pasaulį. Klausti mandagumas neleido… bet tą skrybėlę iš tolo atpažinčiau :D Ją dėvėjusios moters niekaip.