2013 m. vasario 20 d., trečiadienis

Lietuviško pavasario meškutė


Man visuomet kelia įtarimą žmonės, kurie teigia, jog jiems viskas gaunasi. Na ką tik pačiumpa – ir puikus rezultatas be pastangų jau ir yra. Atrodo, kad arba meluoja, arba nieko nedaro :D O gal čia tik guodžiuosi ir savo ne visuomet pavykusius darbus teisinu.
            O būna, tikrai būna tokių dienų, kai viskas tiesiog krenta, šleivojasi bei kreivojasi ir pradeda atrodyti, kad net rytinės kavos puodelio plovimas yra pavojingas ir sudėtingas darbas. Arba suduš, arba ne. Pasirinkus pastarajį variantą, vis tiek jam kas nors nutiks. Po penkių valandų nesėkmingų bandymų užbaigti nesudėtingą (čia tomis gerosiomis dienomis toks atrodė :D ) ir daug laiko neturėjusi užimti darbelį, net ir išsigandus buvau. Na, pasitikėjimas savimi tikrai gerokai sumenko. Ir ką? O gi nieko – rūškanas veidas dar niekam nepadėjo susitvarkyti su mintimis :D Pačiupau nebaigtą siūti meškutį, paglosčiau ir taip gera pasidarė. Šypsenos krašteliai ausis siekt pradėjo, mintys ne tokios pilkos ir juodos tapo. Na, gi geriausia terapija tos meškos. Mažos ir didelės, šleivos ir kareiviškai pasitempę.
            Taip ir gimė labai lietuviška ir labai pavasariška meška. Žaliai geltono lietuviško lino, su nerta skraiste ir gintaro papuošalu - sege. Ir su puikiausios nuotaikos užtaisu – tokiu pavasarišku, lengvu ir šypsotis verčiančiu. Ne tik rankomis siūta, bet procese dar ir nuolat paglostoma bei pakalbinama buvo :D



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą