2013 m. vasario 27 d., trečiadienis

Pasipasakojimai apie paštą arba supakuok žirafą



Toks jau keistumas mano gyvenimo, kad pastaraisiais metais gana daug tenka lankytis Lietuvos pašte. Įvairiose vietose, vietovėse ir skyriuose. Tai veltinukus ar  žaisliukus supakavus išsiųsti, tai kokią sąskaitą apmokėti (retkarčiais neramumas apima ir lėtuoju internetiniu ryšiu naudojantis baisu į internetinę bankininkystę uodegą kišti) ar siuntinuką pasiimti. Dar dokumentus užsakovams išsiųsti, dar išvadas kokias ir dar... visokių dar daug. Atradau neabejotiną dėsningumą – kuo mažesnis pašto poskyris, tuo daugiau laiko jame teks praleisti. Kad ir pusvalandį ant suolelio atsisėdus kojom makaluoti, nes darbuotoja telefonu aiškinasi kaip išsaugoti tekstinį dokumentą :D Bet tikrai tikiu, tikiu ir dar kartą tikiu, kad yra tam pašte geranoriškų, gudrių ir malonių darbuotojų. Čia tik man ne visuomet sekasi.
Štai mūsų vilnietiškojo pašto padalinys turi tokią savybę, kaip itin trumpą ir nepatogų darbo grafiką. Nepaisant to labai rekomenduoju ten apsilankyti pensijų, pašalpų mokėjimo dieną arba atsiskaitymo už komunalines paslaugas įkarštyje. Pirmuoju atveju dalį mažytėje patalpoje besigrūdančių piliečių apima išskirtinis bendrystės jausmas. Toks, kad klausimai kurioj parduotuvej, ką ir kiek sprendžiami tiesiog susimirksėjimais. Ir tie naujai susiformavusios mini bendruomenės nariai tokie draugiški patampa, kad ir be eilės užleidžia piliečius, kurie netyčia įsiterpė tarp laimingųjų brolybės jausmu susaistytų pašalpų gavėjų. „Nes mes niekur neskubam, o Gena vienas nežinos ką pirkti“.
Antruoju atveju sėdinčiųjų prie pašto mandagumas trykšta šaltiniais: „Teta Lione, tai kaip sveikata? Kaip sekasi? Kaip anūkai? Tai už butą sumokėjote? Tai turbūt ir pinigėlių šiek tiek liko?“ (laisvas vertimas iš rusų kalbos). Prieš kokius metus (atsimenu, kad buvo labai slidu), tempiau iš pašto du didžiulius siuntinius su vilna. Matyt pakankamai juokingai atrodžiau, kad sukėliau visą diskusiją (perteikiu laisvo vertimo forma :D ): „Kokie dideli. - Bet atrodo nesunkūs. – Nu bet nepatogūs nešti. – Tai čia nieko, o jei butelius taip reiktų. –Čia jau ne vienai dienai užtektų tiek. – O pameni tada.... „
O teko kada nors stebėti gaunančių pašto perlaidas reakcijas? Na, aš taip jau labai ir nespoksau, bet žinot kaip tuose mažuose paštuose. Ypač mažų miestelių. Džiaugiesi dviem atvejais – kad tave teikėsi pastebėti ir aptarnauti paštininkė (kai žmonių mažai), arba kas nors prie sienos nepriplojo (kai žmonių daug). Kažko nepastebėti neįmanoma tampa. Tai gi emocingiausios dvi kategorijos pagyvenusių moterų – vienos dejuoja taip, kad ir už kilometro girdėtųsi, kad jų vaikai uždirba ten milijonus, o vat jai tik keturis šimtus litų atsiuntė. Na ir kita kategorija, čia jau labai logiškai sekantis antipodas, kuriai atrodo, kad gi nieko joms nereikia. Ten gi tiems vaikeliukams ir patiems sunku. Ir taip graudžiai sentimentalu pasidaro, kai pakuoja už kelis litus pirktą žailiuką, kurio kelionės paštu kaina dešimtimis kartų viršys pačio žaislo. Jei jis tą kelionę iš viso ištvers – taip jau būna su tais pigiais žaislais už kelis litus.
Nors ir kaip ten kartais smagu ar nesmagu (čia jau viskas priklausio nuo paties nusiteikimo – nori greit ir be problemų (o Lietuvos pašte taip būna? :D ) ar lėtai, bet su istorijomis) vis gi ne šiaip sau ten užsuku. Kažkada, kai prisireikė supakuoti ir išsiųsti žaislinę žirafą, 65 cm be ausų ir ragų, buvo visai rimta neviltis apėmus. Na ir kas, kad žaislinė ir nei šerti jos kelionėje, nei girdyti. Po nesėkmingo pakuočių paieškų namuose, nuoširdžiai pradėjo atrodyti, kad gyvą vis gi paprasčiau transportuoti. Nors ir į pasaulio galą. Paskambinai į gyvūnų pervežimo firmą, pasiklausinėjai. Ir jei jau į arkliams skirtą furgoniuką netilps tai bent patars kur kreiptis. Nors manau, kad iš kart į zoologijos sodą skambinčiau klausti. Ir koks nustebimas – pašto darbuotoja atrado žaislui tinkamą dėžę, gražiai supakavo ir... net geros dienos palinkėjo! Tai dabar, jei Rokiškio pašte lankausi, tik pas ją einu. Eilėje stoviu, nors kitos tetos prie gretimų langelių nosis krapšto. Nes... nerizikuoju daugiau su kitomis bendrauti. Paskutinį, iki pareikalavimo siųstą, siuntinį atgavau tik po kokio pusvalandžio aiškinimosi ir įtampos kupino bendravimo. Nes paaiškinimas „tai paštininkė namo išsinešė“ man neatrodo toks normalus ir natūralus kaip, kad tiem pašto darbuotojams :D
Dar vienas smagesnis nutikimas iš pašto. Atlėkiau su dviem porom veltinio šlepečių ir... be dėžės. Nes juk pašte jų turėtų būti... Turėtų :D O gi paštininkė pastvėrus vieną pavartė rankose ir nuėjo tinkamos pakuotės ieškot. Grįžus sako – tai čia ne 39 dydis? Atsakiau, kad ne. O ji – „taip ir galvojau, nes man netinka“. Likau išsižiojus. Ir dar dėžės nerado. Sakė, kad kažkur sandėly lyg ir buvo... o gal nebuvo... bet gerokai pagrūdus tilps ir į mažesnę...
Na vis tiek – linksmas bei smagus dalykas tas paštas. Centriniame Vilniaus pašte esu prastovėjusi eilėje pusantros valandos, nes labai vienos prenumeratos prisireikė (kodėl neužsisakinėjau internetu iki šiol nesuvokiu). Ir ką – sužinojau pagyvenusios moteriškės gyvenimo istoriją (ir labai džiaugiausi kai pagaliau buvo jos eilė keliauti prie išganingo langelio :D :D ), padėjau raminti įsibliovusį apsisnarglėjusį vaikį, buvau pavaišina sausainiu ir supratau, kad pašto darbuotojoms daug blogiau negu man. Aš, kai nepažįstamas žmogus pasako „Laba diena“, taip piktai nežaibuoju akimis :D Su kai kuriais pažįstamais, turbūt, visaip būna :D


2 komentarai:

  1. Dėl mokesčių mokėjimo, tai sutinku, kad pašte viskas gerai ir visi labai draugiški, bet siuntinių pervežimas man pas juos nėra patikimas, todėl renkuosi kitas tarnybas.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Labiausiai patiko citata "kodėl neužsisakinėjau internetu iki šiol nesuvokiu" :D Ir aš naudojausi paštu, kol artimieji nepradėjo naudotis kurjeriais, ir tada pamačiau kaip patogu, kad nereikia tysti tų didelių ir sunkių siuntų iš to pašto. Man įdomu, ar dar kas nors, be vyresnio amžiaus žmonių vis dar naudojasi paštu, laukia eilėse... niekas nebeturi tam laiko...

    AtsakytiPanaikinti