Mano laukiniai arkliai

Trečia diena vis prisimenu prieš gerą mėnesį perskaitytą Jeannette Walls knygą “Neprijaukinti arkliai”.

O konkrečiai keletą pastraipų:

„Atsisakiau minties pernelyg dažnai skalbti. (...) Kai viena marškinių pusė pajuosdavo, išversdavome juos į išvirkščiąją pusę ir vilkėdavome, iki pajuos ir kita pusė, o paskui ir dar, ir dar kartą juos išversdavome. (...) Kai marškiniai pajuosdavo taip, kad, kaip Džimas juokaudavo, baidydavo galvijus, susėmusi jų visą krūvą gabendavau į Seligmaną ir vos už vieną svarą švariai juos išgarindavau.“

“Levis džinsų apskritai neskalbdavome, nes skalbiant šie tik susitraukdavo ir atbrigzdavo siūlės. Trindavome juos tol, ko nuo susikaupusio purvo, taukų, galvijų seilių ir kanopų šie imdavo blizgėti, bet net ir tuomet neskubėdavome jais atsikratyti. Galiausiai Levis tiek pajuosdavo, kad prisilietus rodėsi, jog glostai riebią odą, be to, nebepraleidžia vandens – tai būdavo ženklas, kad pats metas jais atsikratyti.“

Matyt ne mane vieną toks laiko taupymo būdas sužavėjo. Nors knyga jau seniai gražinta į biblioteką, citatas be vargo radau internete. Tik to susidomėjimo jomis priežastys turbūt skirtingos… Tiesiog sugedo mano skalbimo mašina :D

O knygą, kurią autorė rašė apie savo senelę, labai ir dar kartą labai rekoenduoju tiems, kurie bijo įgyvendinti savo svajones. Istorija apie itin tvirtą bei užsispyrusią moterį, XX a. pradžioje laužiusią lyčių stereotipus ir iš gyvenimo pasiėmusi daaaug. Sunkiu darbu bei drąsa įgyvendinti galima viską. Arba beveik viską. Įkvėpimo ir tvirtybės beieškantiems.