Ilgai,
ilgai, tiek kiek trunka jaunystė, svajojau tapti romano ar bent jau apsakymo
heroje. Ne dėl didybės ar tuštybės – tiesiog. Kaip svajonė tapti vėžliuku (kiautas tvirtas) arba paukščiu
(skraidyt moka). Subyrėjo tos malonios literatūrinės veikėjos vizijos. Duomenų
nėra ir viskas. Balerina, sveriant 120 kg, tapti lengviau. Taip ryškiai, tarsi lempos
parke, sušvito realybė. Tiek tų neatitikimų, neįsibraškinimų į standartus, kad nors skradžiai prasmek:
1. Pas psichoanalitiką nesu buvusi, o kaip be to
išgyventų emocingos, dvasinių išgyvenimų kupinos apsakymų herojės? Aš
psichologą tik troleibuse mačiau. Tiesa, nežinojau jo profesijos.
2. Ir
kūnas nei liaunas, nei gležnas. Kur jau čia – ne susmukčiau negandos ištikta,
bet drėbtelėčiausi taip, kad bliūdai nuo
palangių nukristų. Vieni nemalonumai – šukės namie. Literatūriniams herojams
tokių buitinių nesklandumų nesinori. Per daug tiesiog. Ir ant rankų tokios
personos nepanešiosi. Net ir supervyriškiams užduotis per sunki. O į komiksų
žanrą aš nesitaikau.
3. O
jau gracingumas tas... Jei jau knygoj kas indus plauna tai tik lėtai ir
gražiai. Tikrai nesukula penktos lėkštės per pusmetį ir per kiekvienas Kalėdas
neužsisako dovanų... naujo vyno taurių rinkinio. Sukasi valso žingsniu, niekam
ant kojų nemindo. Laiptais į viršų, pas mylimuosius, kaip ant sparnų užkyla.
Jokiu būdu nedūsta ir nerausta... Namuose su šluota nešniūruoja, WC nešveičia
(man vis kyla įtarimas, kad tos herojės iki ausų apsidirbę gyvena ir jų šilkinės
skraistės voratinkliuose siūbuojasi)... Ech, beviltiška aš.
4. Meilės
manęs neištinka nei už kampo, nei prieš jį. Gatvėje nepažįstamieji nekalbina, o
vienintelė man sudainuota serenada buvo tokia girta, jog nuoširdžiai
pagalvojau, kad rujojantis briedis po langais. Pirmasis semestras universitete
ir kanopinių meilės laikotarpis tai
sutampa...
Susidėliojau,
susikonspektavau aš tuos savo proto prašviesėjimo blyksius, apverkiau jaunystės
svajonę. Nebūsiu knygos heroje. Nei romano, nei apsakymo. Pasigraudindavau dar
ilgą laiką. Vis po truputį, neskubėdama atkepėstavo ir kita svaja. Juk galiu iš
kart biografiją spausdint. O ką.. padurkus
tik pasikedenu, per ankštus džinsus pagaliau užsisegu ir jau beveik herojė. Ir,
o siaube, tai gi... žiūrėti punktą pirmą... Ir visus kitus dar prisiminti.
Kokia nesėkmė. Peržvelgiu naujai išleistas knygas – dar yra vilties. Reik lieknėt.
Kuo greičiau ir kuo daugiau kg atsikratyt. O tada jau bestseleris garantuotas. „Kaip
atsikratyti X kg per Y dienų“, „Kaip aš sulieknėjau“ ir t.t. Niekaip nesuprantu
kodėl niekas nepasivargina bent pavadinimų įdomesnių sugalvot, vis kyla
įtarimas kur tie autoriaus riebalai buvo ir ką jis prarado jų netekęs... Ech,
nuoširdžiai prisipažįstu – ne man visa tai. Kaip ir visokiausiai leidiniai „Papuošk
stalą per Kalėdas“, „Šventinė nuotaika lėkštėje“ ir pan. Beviltiška, nebent
būtų „Išgyvenk šventes bei neišprotėk tarp viryklės ir kriauklės“, „Kai
nesinori Kalėdų Senelio“ ir pan. Bet ne, tematika tai „ne ant bangos“.
P.S.
jei kam rimti klausimai kilo tai šis tekstas – pokštas. Nieko bendro su mano
realiomis svajonėmis ir vizijomis, tik trumpa supaprastinta reakcija į
kultūrinėje spaudoje pasirodančius apsakymus, knygynų TOP ir pan. dalykus.
"Šventinė nuotaika lėkštėje" - super ;)))
AtsakytiPanaikinti