2014 m. gruodžio 23 d., antradienis

Laimingų, linksmų ir... pasiutiškai besišypsančių švenčių

Ilgai brandinau mintis ką gi čia noriu pasakyti beįžengiančių švenčių proga. Linkėjimai, palinkėjimai ir maišai svajonių lyg ir savaime suprantama...
                      Ir... arba aš ne ten skaitau, ne ten vaikštau ir ne su tais žmonėm bendrauju, arba dabar mada visuotinė. Rėkti – nepatinka man Kalėdos, parduotuvės, lemputės, dovanos, nieko negaminsiu, nedarysiu, nedovanosiu ir šiaip aš pats esu dovana. Įsivaizduoju kaip tuos žmones kažkas grasindamas verčia plaukti per žmonių minias prekybcentriuose. Iš rankų lupa pinigus ir liepia stumti daiktų pilnus vežimėlius. O jie vargšai ten neranda nei vieno naudingo rakando. Žvilgtelėjus į papuošimus jiems išvarva akys. O jau Kūčių vakarienė atsiranda tiesiog patiesus stebuklingą staltiesę. Ir dovanėles gauti jiems tikrai nemalonu, nes ką jau čia – ką gero gali padaryti artimasis. O jei dar jis pirko tai iš vis... š. Nors, matyt, smagiausia tikrai nieko nedaryt – ateini į svečius, prisikemši pilvuką ir išeini laimingas. Kodėl gi ne :D Man kompleksas pradeda vystytis – nejaučiu jokios prievartos. Nei po parduotuves kasdien šmirinėt (nors užsukti tikrai reikia... silkės darže neauga :D, eilės nedžiugina bet ten puikiausiai galima apgalvoti darbus ir reikalus), nei ten nereikalingus daiktus pirkti (hmmm... niekas į rankas neįdeda, tikrai netvarka). O jau lempučių virtinės mieste mane tikrai be proto žavi, nes... dažniausiai vaikštau gatvėmis, kurioms neteko laimė būti apšviestoms paprastais žibintais. Tie Kalėdiniai papuošimai padeda neišsisukti kojų! Tikrai, nes esu traumų ekspertė :D
                      Ir vienkiemyje man patinka Kalėdos. Visur man jos patinka. Nors… sutvarkius dvejus namus ir pakeliui į dar vienus, kurių virtuvę ruošiuosi okupuoti, kartais baisoka darosi. Bet… žinau, kad viskas įveikiama. Ir tas nuovargis, ir nešvarių indų kalnai labia greitai išnyksta. Noriu eglutės kvapo, noriu atsisėsti prie mandarinais kvepiančio stalo, noriu… Juk kaip išgyventi kasdienybę jei iš kojų išverčia Kalėdos, a?

                      Tokie tat palinkėjimai – į viską žvelgti linksmai ir giedrai. Ir kiekviename nepavykime rasti tą gabalėlį, kuris verčia šypsotis. Priežasčių bambėti niekada netrūksta, bet… ar to reikia :D Gerų, gerų ir linksmų švenčių!

2014 m. gruodžio 17 d., trečiadienis

Trumpa apžvalga – prieš Kalėdiniai malonumai


Oi, pažiūrėjau – gi jau trečiadienis. Vėl kažkaip labai greitai bėga tos dienos. Savaitgalį atlaikėm audrą. Tokią kur ūžia, kaukia ir namuose sėdėdamas baiminiesi dingsiančios elektros ar, kad trobos stogas, net neatsisveikinęs, nuskries. Automobilį patraukėm toliau nuo medžių. Suskaičiavus nuostolius – tik vienas,  bet didelis. Uosio netekom. Džiugu, kad niekas neužvirto ant laidų, automobilio ar stogo. Vat jums ir šiaurės rytai. Nes vėjus, lyg ir, tik pajūryje pranašavo.
Namuose beveik viduramžiais kvepia. Jau gerą mėnesį mano siuvimo mašina užsispyrusiai neveikia. Likus tik tiek dienų iki Kalėdų... tenka rankomis darbuotis. Nes medžiagos išrinktos, sukirptos ir net kitų idėjų dovanoms nebėra kada ieškoti. Tai va – miklinu rankeles. O, kad per maža nebūtų – veltinius kočioju. O su siuvimo mašinau jau visai rimtai kalbėt pradedu. Šiaip manau, kad ji serga senatviniu marazmu – pamiršta kas tokia ir kam skirta. Būna, kad tiesiog pastovėjus vėl pradeda veikti. Oi... prigrąsinsiu išmest, gal prabus... Nes naktimis apsiūdinėti didelę, ilgą ir plačią prijuostę (tokią, kur visas gali susivyniot – maža kas, gal kokie kotletai iš pasalų norės ir užpakalį aptaškyt :D) darosi šiek tiek... graudu :D
Pirmadienį  namai kvepėjo medumi. Tiksliau midumi. Pirmasis bandymas jį virti. Dabar fermenteryje burbuliuoja. Mirksta prieskoniai sekančiam eksperimentui – krupnikui. Jau laukiu to virimo, kai visuose namuose saldžiai ir vasariškai kvepia. Beje, niekada nemėgau medaus, kol... savo neatsirado. Oi, šitas kažkoks skanesnis atrodo :D
Vieną dieną jau skyriau didžiąjam namų tvarkymui. Bet... per anksti. Vėl spintos lentynose sena tvarka darosi. Matyt kalėdinis namų šveitimas bus prieš pat išvažiuojant – iš anksto niekaip nepasiteisina. Visą dieną savo darbo kambarį tvarkiau. O naktį dovanas gaminant vėl apverčiau – tai to, tai ano prisireikia. Tai ko čia ir stengtis :D

2014 m. gruodžio 11 d., ketvirtadienis

Baisiojo antradienio atspindžiai

           Taip, taip žinau, kad šiandien jau ketvirtadienis. Bet tik dabar atsigaudinėju po antradienio baisumų. Jau ryte, šlepsint kavos darytis, pajutau, kad sienos šiek tiek siūbuoja ir savijauta labai vargana. Geriausia tokiais atvejais gulėti lovoje, bet nugalėjo tas baisusis žodis „REIKIA“. Oi... naudos iš to jokios. Kompiuteryje lentelės krakoviakus ir visokiausius tryptinius išdarinėjo. Sugadinau kalną vilnos, o toks dalykas jau net nepamenu kada buvo. Viskas krito iš rankų ir net dėžutė gavosi.... hm... apie ją šiek tiek vėliau, bet velniava ten gavosi. Ir nors bent pietūs buvo įvertinti kaip skanūs, į pyragą per daug uogienės sukroviau. Šiaip jis tam ir buvo skirtas, kad pradarytą uogienę sunaudoti. O dienos gale, griuvus į lovą, supratau, kad ir skaityt negaliu – raidės akyse liejasi. Kaip be skaitymo užmigti? Prasivarčiau iki paryčių.

                      Vakar taisiau antradienio katastrofas. Super duper turbo diena gavosi – namus tvarkiau, kompiuteryje lenteles ir rašliavas atsirinkinėjau, naujas šlepetes suvėliau, dar kalnelį skalbinių sudorojau. O gi ne tik antradienio, bet ir trečiadienio darbus norisi padaryt. Vakare griuvau lovon ir... po keletos puslapių knygos kietai užmigau. O dar vieną klaidą, kurios atitaisyti jau nebeįmanoma pasilikau šiandien dienai. Na sunku pabaigti dėžę kai matai, jog ne taip ten viskas. Negerai tiesiog. Labai negerai. Net buvo minčių nebaigtą palikti. Tai va kokia čia man begemotystė gavosi – dėžutė su atsidarymu į kitą pusę ir šiaip trūkumų yra. Oi... reikėjo tą baisųjį antradienį tiesiog lovoj pragulėt. Vis tiek iš naujo viską teko daryt. O kai ko jau ir nebeištaisysiu. Tik va darbo ir energijos tai gaila. 




Vėjuose

Naktį kažkas nuolat beldė į sieną. O gi slidės, pamirštos lauke :D Ir juokingai jos atrodo – sniegas kieme nutirpęs, nors šaltukas šiandien ir yra. Vėjas toks, kad šlapius marškinius teko vaikytis po laukus, o miško ūžimas priminė jūrą. Interneto ryšys irgi su vėju nuskriejo :D
                      Kadangi neištveriu nei dienos be pasivaikščiojimo, o ir kam kankintis, kai vienkiemio esmė gamta, žandai vėjo nugairinti kartais net peršti. Už tai sparčiai ir padūkusiai su Moka vaikštinėjam – nėra noro koja už kojos kėblinti. Sniegui nutirpus kiemas plikas, nors paviršius su sušalęs. Kai jau būtą baltų dienų tai net keista. Mat prisnigus yra toks dėsnis – kuo rečiau išeini į lauką tuo daugiau pėdsakų kieme. Tos žmogiškos pėdutės tokios vienišos. O dabar... vienintelės pėdos, sniegui nutirpus, namuose. Šunės letenėlių antspaudai.

                      O aš sulaukiau dėžučių foto. Tų, kurios į antikvariatą iškeliavo ir talpins savyje smagius dalykus – 1920 -1930 m. apatinių drabužių kopijas. Dydžiai dėžių net trys.


2014 m. gruodžio 7 d., sekmadienis

Geros savaitės – geras savaitgalis


        Kas yra gera savaitė. Kai nuveiki daug darbų. Kai aplankai svarbius ir mylimus žmones. Kai išdalini dėžes ir jauti, kad suteikė džiaugsmo. Kai į naujus namus iškeliauja žaislai. Kai gauni dovanų nuostabaus rankų darbo muilo (dabar metu lauk šampūnus, dušo žele ir negaliu atsidžiaugti). Kai parduotuvėje pirktoje dešroje randi sagą ir galvoji, jog va – dar viena dovana. Kai per plikledį paveži šalikelėje sustojusį žmogų. Kai bibliotekoje randi daug norimų perskaityti knygų (o taip pasiseka ne visuomet). Kai supranti, jog verta ilgiau pabūti vienkiemyje, jog iš naujo įsimylėtum savo miesto užkaborius. Ir grįžus dar labiau vertinti vienkiemio ramybę. Ir dar labiau suprasti kodėl tokiu metų laiku ne visi pas mus ištveria – mane maitinanti tyla kai kuriems per daug spengianti. Gauti smagų darbinį pasiūlymą. Impulsą tobulėti ir padrąsinimą eiti toliau. 
            Ir kai savaitgalį nusprendi skirti sau, nors telefonu ir teko pameluoti, jog taip, taip, taip darbai vyksta. Gaminti valgį, bet neplauti indų (oi, čia mano košmaras šitas darbas). Išsiuvinėti būsimos dėžutės dangtelį. Lovoje skaityti knygas. Šypsotis už kelių metrų nuo trobos tupinčiai lapei ir suvokti, kad kuo ilgiau neišeini į kiemą, tuo daugiau ten pėdsakų. Ir skaityti „Paukščių vadovo“ ištraukas pilkajai meletai. Mat ji nežino, kad uoksą turi išsistuksenti medyje, o ne mūsų rąstinio namo sienoje. O šiandien nuostabiai snigo. Taip gražiai ir gausiai, kad su Moka išlandžiojom takus bei takelius ir gabalą miško. Klaidžiojom po tankmę, kur naktinį prieglobstį randa žvėrys. Po tankiomis eglių šakomis keturiomis ropojau ir tyrinėjau akivaizdžius šernų buvimo pėdsakus. O už nugaros nuo šakų šleptelėjus sniegui išsigandau :D Kadangi tuo jausmu užkrėčiau ir Moką, skutom per įgriuvas lauk, kol užkliuvau ir buvo nuspręsta, jog voliojimasis sniege yra dar vienas žaidimas. Ir kai grįžęs džiaustai drabužius, o pavargęs šuo susirango miegoti. Kai sekmadienio vakarą neskubėdamas vartalioji visokiausias idėjas ir turi laiko jas palikti pabręsti bent iki rytojaus. Netikėtai atrandi, jog vienintelei mėgstamai arbatai su pipirais net ir priedų namuose esama – savo medaus ir pieno, nors pastarojo beveik niekada nebūna, mat negaliu jo vartoti. Tik šlakelį su arbata. Ir kai tikiesi, jog ir kita savaitė bus puiki ir darbinga. Kad savaitgalį galėsiu pasakyti – puikiai padirbėjau ir dabar ilsėsiuosi, o ne darbuosiuosi ir bambėsiu, jog nieko nespėju.
            Kai prirašai tokių smulkmenų ir jomis džiaugiesi, nors supranti, jog čia kaip sniegas. Kai krenta gražu, greit ištirpsta ir nėra. O iš esmės gyvenime nedaug ką ir keičia. Na, nebent pusnyje įstringi ir išvažiuoti nepavyksta :D

Gal dovanų?


     
     Šiandien pas mus labai gražiai sninga ir dabar pusnys visur. Šventinė nuotaika apėmė, dovanomis dalinuosi. Gal kam knygos, a?



     O, kad jau niekas nieko nesuprato tai daugiau foto keliu.




            Pati knyga namuose atsirado... spėju, kad kažkada iš dėvėtų drabužių parduotuvės parsitempiau. Tai gi ir kvapas jos, tikrai nėra naujas, šviežias bei gaivus. Bet jei domitės scrapbookingu (nežinau kaip lietuviškai užvadinti) gal gi bus naudinga?
            Visus norinčius prašom iki trečiadienio rašyti čia arba vienkiemio paskyroje facebooke, o tada, jei bus daugiau nei vienas, burtus trauksiu.



2014 m. gruodžio 1 d., pirmadienis

Kviečiu


        Taip, taip,taip metas. Metas vienkiemiui turėti ir dar vienus namus. Skirtus tiems mažiems pastebėjimams, kuriems viso įrašo tinklaraštyje nereikia. Bet pasidalinti tai norisi. Mažmožiams visokiausiems. Štai čia https://www.facebook.com/vienkiemis.pasaulio.pakrasty kviečiu užsukti. Ir tinklaraščio neapleisti, žinoma. O puslapiui dar daug ko trūksta ir bus dar tobulinamas, bet jau tiek pradžią atidėliojau, kad atėjo metas „Dabar arba niekada“.

Dėžės ir dėžutės


Kam žiema ir baltuma, o pas mus žaluma :D Labai jau tokios dėžės norėjosi, tai ir sumeistravau. Vadinasi „Kad niekas neatspėtų“, nes joje dar vienos mano idėjos fix pasekmės. Vis bandau nemaukti tiek kavos ir vieną dieną nusprendžiau, kad tirpi, su cukrumi ir grietinėlės milteliais, gal ir ne itin sveika, bet kofeino tikrai mažiau turi. Pasekmės, kaip ir reikėjo tikėtis – kavą vis dar siurbiu, nes ir skanu ir kitaip mieguista būnu, o saldumo iš vis nemėgstu. Už tai spintelės užkaboriuose tirpios kavos pakučiai mėtėsi, o kad jau vis trukdė, tai laikui bėgant vis sunkiau juos rasti. Kuris už puodelio slėpėsi, kuris tarp prieskonių indelių ar iš vis dėžė nuo kapučino nemažą dalį lentynos užimdama, savyje tik vieną pakutį slėpė.



O jei jau apie dėžes ir dėžutes tai praėjusią savaitę nemaža krūvelė skirta matavimams, pačiupinėjimams ir kitiems aptarimams iškeliavo. Dabar darbas verda, vyksta lėčiau negu planavau ir... ne visai taip kaip planavau. Po dešimtos dėžės atrodė, kad jau beveik viską moku ir sugebu. Keturiasdešimt kažkelintą darant vis atrodo, kad galėtų būti geriau, tiksliau ir visaip kaip –iau ir au :D Bet dėžutės skirtos labai įdomiam ir smagiam dalykui. Manau, niekas neatspėtų tai jau ir triūbiju – tarpukario moterų apatinių kopijoms. Čia, aš tikrai nejuokauju – šio antikvariato https://www.facebook.com/pages/Antikvariatas/166996070000002 šeimininkė ir muziejuose lankėsi, ir literatūros ieškojo ir dar begalę darbo atliko, kad juos atkurti.  Medžiagos švelnios, gražios ir drabužėliai tokie... Susižavėjau :D Bet kai tikslias kopijas pačiupinėjau, tai dalis kaip tik, o vat kai kurie... Su mano manekenišku ūgiu ir dvigubomis apimtimis, ne itin tinkami. Bet, sakė, pagal užsakymą visokių dydžių gali pasiūti. Net ramiau pasidarė :D Visko ten gali pripasakoti apie 1920 – 1930 m. apatinių drabužių madas, o aš šiek tiek to meto dėžučių dizainą tyrinėjau. Rezultate – siuvinėti dangteliai, išmatavimai jei ir keisti tai proporcingai originaliems. Na ir gal šiek tiek romantinės improvizacijos. Krūvą surikiuosiu ir vešiu dėžes su visais drabužiais pozuot.


Dar vienas tų dėžių darymo smagumas – audio knygos. Klausau savo vaikystės knygą Gerald Durrell „Mano šeima ir kiti gyvūnai“ ir kikenu kaip kažkada. Vis bandau prisiminti kada atėjo tas momentas kai nebenorėjau būti gamtininke. Gal tada kai biologijos mokytoja pareiškė, jog nesvarbu kaip atrodo ar elgiasi gyvūnai, ne tai biologijos esmė. Svarbiausia – žinoti sandarą ir procesus, o kitais niekais domėtis neverta. Vat ir nusprendžiau, kad tokį mokslą, iš kurio visas smagumas išpurtomas, vargu ar norėčiau krimsti... Dabar kitaip atrodo :D


2014 m. lapkričio 30 d., sekmadienis

Rudenį palydint


Šiandien užsispyrusiai, kantriai ir ilgai siuvinėjau būsimų dėžučių dangtelius. Pasikartojantis motyvas ir dar kartą atliekamas darbas. Jau buvo tokie dangteliai, tik ar tarp krosnies ir kartonažo lakstydama ištepiau ar šiaip kas uodega ar letenos galiuku prisilietė. Nedera pieno baltumas ir lengvi, lengvučiai juostelėjimai - dėmelių užuomazgos. Nors realybe ir atsiduoda. Teko daryt darbą iš naujo. Vis pamąstant, kad gi pažįstu žmonių, kurie niekada niekur neskuba. Viską spėja – ir išsimiegot, ir darbus padaryt. Niekur nelėkdami. O aš... toks pavydas suėmė, bet pagalvojau, kad būtent jie dažnai ir guodžiasi, kad vidurnakty nubudus nėr ką veikt. Matyt ir ta ramybė turi savą, išvirkščią pusę. Ir tikrai, adata besidarbuodama apmąsčiau tuos pasakojimus ir prisiminimus, kai net svetimai kariuomenei kieman žengiant, žmonės ramiai ir kantriai savus darbus dirbo. Gyvulius šėrė, valgį virė ar prie tų pačių audimo staklių ar siuvinių sėdo. Ir tai nuostabą kelia tik jauniems memuarų autoriams. Kitiems tai toks savaime suprantamas dalykas, kuriuo įsitikinama tik su metais. Ramus darbas padeda apmąstyt, nusiramint ir gal dar iliuziją suteikia. Kad viskas bus gerai. Kažkaip juk bus.
            Žvilgtelėjau į kalendorių – paskutinė rudens diena. Gruodis rytoj. Aš ir vėl nespėsiu visų suplanuotų Kalėdinių dovanų padaryt. Net ir nebežinau ar stengsiuosi. Pagalvojau, kad vis gi pasiryšiu ir pasižadėsiu šiemet paskambint. Tiems, kuriems neprisiruošiu. Ir ne dėl laiko stokos. Gėda prisipažinti, bet dėl kantrybės. Dėl to nenoro giliai įkvėpti ir išklausyti dvidešimtą kartą girdimų istorijų. Ir dėl to, kad niekas mūsų nemoko ir niekas nepasufleruoja kaip padėti ištverti senatvę ir bejėgystę. Su sava dorosimės patys, bet ką sakyti tiems, kuriuos ji užklupo dabar. Kuri atsėlino, nors jos nelaukė. Ir yra baisesnė negu jie įsivaizdavo. Ir nuoširdžiai nežinau ką sakyti, kai išgirstu, kad viskas būtų gerai, bet nėra sveikatos, nėra noro, nėra jėgų... ir viskas ne taip kaip buvo. Pralemenu, kad bus geriau. Bet ir aš, ir kitas žmogus supranta, kad tai netiesa. Sakau, kad suprantu, kad man labai gaila. Ir tai tiesa, kiek galiu suprasti, ir graudu iki gniužulo gerklėj, bet tai nieko nekeičia. Ir tam žmogui nepalengvėja. Kodėl niekas nemoko ir nepasako kaip guosti tuos, kurie tavo vaikystėje buvo tokie dideli ir stiprūs. Ir turėjo atsakymus į visus klausimus, o jų buvimas reiškė tarsi garantą, kad viskas bus gerai. O pats to suteikti, po tiekos metų, nebegali. Ir kai guodžiasi, kad va, nėra sveikatos jau vištas auginti, o pirktiniai kiaušiniai tokie neskanūs, tyliu. Nors galėčiau papasakoti, kad artimiausioje kaimo parduotuvėje kiaušinių visai nebūna. Visi vištas augina, savų turi. O jei, kartais ir prekiauja kiaušiniais, baisu pirkti, nes aišku kiek jie ten jau prastovėjo. O tolimesnėj parduotuvėje prieš Šv.Velykas kiaušiniai iš vis buvo pasibaigę. Nes ten jau miestelis. Su bažnyčia ir gimnazija. Ir dar mini daugiaukščiais. Ne visi gyvulius augina, o kiaušinių reikia visiems. O vienas kaimietis parduotuvėje siūlė pirkti jo vištų, kurias tik sau augina, kiaušinių. Už dešimt litų dešimtį. Kai pradėjau juoktis, kad tada pusryčių omletas kainuos kaip kavinėj, jis niekaip netikėjo. “Kas gi kavinėse kiaušinienę valgo?“ Sakiau, kad būna, valgo. Net restoranuose. Ir viešbučiuose rytais. Jis tik galvą purtė ir mačiau, kad mielai pirštą prie smilkinio pasukiotų. O kai jaunystėje po buvusią SSSR keliavo tai viešbučiuose savo augintos kiaulės lašinius valgė. Ir visi jam pavydėjo tokio gardumo. Ypač miestiečiai, kurie parduotuvėje pirktus konservus su batonu atbulais dantimis kišdavo. Arba į valgyklas eidavo. Bet, kad tie konservai skanesnis nei pavandenijusios sriubos ar kotletai be mėsos.
Galėčiau papasakoti, bet kažkodėl nepasakoju. Tik tyliu į ragelį ir klausausi. Ir kodėl man kartais atrodo, kad ataskaitos, kurias rašau dabar, yra svarbesnės už tai kaip prieš septyniasdešimt metų išsivedė mano pašnekovo tėvą. Arba kokia buvo šalta žiema ir bulvės prie krosnies sušąlo. O badas įsiminė visam gyvenimui. Apie savo darbus kažkodėl šnekėt negaliu. Rodos nesupras, beprasmybė atrodys. O gal skaudu, kad tai yra dalis tiesos. Kad dviejų tūkstančių metų puodas nėra vertingesnis už tą, kuris dingo per karą. Nors saugotas ir naudotas ne vienos kartos. Ir košės jame būdavo be galo skanios. Ir visa šeimyna iš jo šaukštais kabindavo, vis spirgų pasistengdami sužvejot. O paskambinu ir... nieko nebegaliu pasakyti. Tik klausytis girdėtų istorijų. Iš bejėgystės norisi greičiau nutraukti pokalbį. Nors suprantu, kad klausymas ir paprastos kasdienybės istorijos – vieninteliai dalykai, kuriuos galiu duoti. Šiemet. Šiemet jau tikrai. Nes kasmet vis graudžiau rikiuoju sąrašus žmonių, kuriems per mažai skambinau, per mažai aplankydavau. Prieš šias Kalėdas tai jau tikrai, tikrai. Ir klausysiu daug kartų girdėtų istorijų, ir net savas pasakosiu. Gal kartais pameluodama ir nutylėdama, bet pasakosiu... Ir kai pasakiau, kad va, koks negerumas namie – šuniui alergija, o nuo ko neaišku. Kasosis vargšas, negera. Tikrai gailėjausi prasitarus, rodos, ko čia dabar tokiais rūpesčiai kitų gyvenimus taip jaukti, kad paskui kasdien skambintų ir teirautųsi apie paprastos ciucės sveikatą. Atsiprašinėt net norisi, o man sako – tai gi gerai, kad turiu kuo rūpintis, nors ir svetimu šunimi, nes man tai kasdien skauda, net galvot apie tai nesinori... Tai šiemet jau tikrai, tikrai visiems paskambinsiu. Ir ilgai, ilgai klausysiu bei kalbėsiu. Tikrai.

2014 m. lapkričio 26 d., trečiadienis

Ir vėl košės prisiviriau...

„Ir vėl!!! Kodėl???“ – retoriniai, vidiniai bet beveik isteriškai garsūs klyksmai galvoje. Kai žioplumo skyrelis smegenyse užima nemenką dalį tenka suktis. Buvau įsitikinusi, kad į konferenciją važiuoju šeštadienį. Prisižadėjau iki jos darbų ir darbelių padaryt. Ir... pasirodo penktadienį, penktadienį ji. Ir dar šeštadienį. Be to darbai užima bent tris kart daugiau laiko nei planavau. Oi. Apsukas tenka didinti ir didinti. Vis priedainį „Ir vėl!!! Kodėl???“ mintyse kartojant. Nuo sekmadienio sukantis padidintu greičiu namai virsta keistoka irštva. Šiandien pastebėjau, dideliausias neplautų indų krūvas. Ir čia vis gi mistinis dalykas, nes rimtesnei maisto gamybai nei laiko, nei noro. Tai iš kur tie indai, a? Ant grindų daugėja purvo (oi, gerai, kad minusinė temperatūra lauke, nes balos lauke reiškia ir letenų antspaudus namuose) ir Mokos šerių, o aš viską nukeliu tam metui... kai bus laiko. Vat čia tas mistinis periodas, kuris niekada neateina :D O kai šiandien vakare supratau, kad jau nei dirbti nei miegoti nebegaliu teko imtis priemonių. Išgėriau raminančios arbatos. Pasitvirtino mano spėjimas, kad turiu katiniško kraujo. Pažvalėjau, prakutau, sudėtį arbatos patikrinau ir konstatavau, kad valerijonas manęs neramina :D Į knygą įsikniaubti, bet tada tikrai iki ryto neužmigsiu...
                      O kad jau atėjus vėlyvam rudeniui ir žiemai visi klausinėja kaip ten tam kaime tai reik pasisakyt. Net nežinau kodėl visi šį laikotarpį akcentuoja, nes gi nieks nesiteirauja kaip bute sekasi žiemot. Čia gal dėl to dienos trumpumo. O mūsų izoliacija visai nepriklauso nuo metų laiko. Nors gal šiek tiek meluoju – yra kategorija svečių, kurie į vienkiemį važiuoja geru oru. Po svetimus daržus ir šiltnamius palandžiot :D Tai jie mane nepriklausomai nuo metų laiko nervina :D O ir šiaip, kadangi vis dar gyvenam „tarp“ pagrindiniai bendravimai ištinka mieste. Ir ten tiek visokių reikalų būna prisikaupę, kad man kartais ir per daug žmonių pasidaro. Tiesiog pavargstu nuo šnekėjimo. O kas būna kai tris savaites iš savo trobelės niekur kojos nekeliam? Čia taip sąlyginai, kartą ar du per savaitę vis tiek maisto atsargas papildom. Tai va – aš visai atprantu šnekėt :D Visus reikalus, kiek tik įmanoma, stengiuosi sutvarkyti telefonu arba internetu. Ir bet koks pašalietis suardo mano erdvę. Nors jau seniai pusiau juokais sakau, kad ateityje visiška atsiskyrėle tapsiu. Gyvensiu uždaroj erdvėj, su tvorom ir vartais (kad niekas nepastebėtas nepatektų), maistą ir viską ko prisireiks užsisakinėsiu nuotoliniu būdu ir prašysiu, kad prie vartelių paliktų... Tai turbūt jau aišku, kad man to gyvo bendravimo ne itin ir trūksta. Tik žinau, kad vis tiek reikia kartais išlįst, dėl socializacijos. Nes pastebiu, kad kartais viešose erdvėje kaip pusiau laukinis žmogus elgiuos :D Arba, pav. praėjusią savaitę, draugų namuose sulaukus, iš vis bet ką plepu. Net prisiminiau laikus kai grįžus iš pusantro mėnesio ekspedicijų miškuose labai baisu būdavo Vilniaus traukinių ar autobusų stotyje išlipti. Triukšmas, žmonių grūstys ir dar smarvė. Tai dabar tikrai taip negyvenam – tokio šoko nebūna. Tik bendraut man vis sunkiau sekas :D Yra ir kitokio izoliacijos poveikio pavyzdys. R, nors šiaip plepumu nepasižymi, pradėjo itin daug kalbėt. Su televizoriumi  diskutuot, laidas komentuot ar šiaip emocijas garsiai reikšt. Vidiniai monologai persikelia į garsinę erdvę :D O kaip jaustųsi itin bendravimą ir svečius mėgstantys žmonės? Aš gal nerėšiu taip iš kart – išprotėtų. Manau pažinotų aplinkinių kaimų gyventojus, prisijungtų prie kokios nors kaimo bendruomenės, parduotuvėse plepėtų su pardavėjomis. Dar kas mėnesį turėtų apmokėt įspūdingas telefono sąskaitas ir visus metus įmantriausiai būdais svečius į namus viliotų. Išeitis visada yra :D Dar vienas variantas – kokie šeši vaikai, tėvai, seneliai. Ir, blogu oru, visi namuose lindi. Man vien pagalvojus plaukai pasišiaušia ir galvoju, kad tada tikrai geriau vienam kur bute lindėti. Arba avilin kraustytis, laką iš vidaus užsidaryt :D

                      O geriausiai jaučiasi Moka :D Kartais, kadangi aš vis pamirštu kalbėt, pati mane kalbina. Beveik haskiškai balsu bamba, na ir šiaip turi savų būdų. Paskutinį kart mieste, kadangi kaip tik sniego buvo, bandė nuskriaustą vaizduoti. Kaip gandras letenas aukštai kilojo ir graudžiu žvilgsniu bandė įrodyti „matai kaip man negera ir nepatogu taip eiti“. Bet supratus, kad nieko nebus – miestietiškiems pasivaikščiojimams pavadėlis būtina, pasirodymą baigė. Tai gal šiek tiek jaučiasi, kad Moka nuo miesto šuniui savaime suprantamų dalykų truputį atpranta. Bet vis tiek bute dūsauja ir iš paskos vaikščiodama bando įrodyti, kad ne čia jos namai. Pasidžiaugiu, kad žmonių kalba šnekėt nemoka, nes tas monologas šeimininkams ne itin malonus būtų :D Tikrai žinau :D Greit atgal į kaimą lėktumėm :D. 

2014 m. lapkričio 23 d., sekmadienis

Ar jau?


     Ar jau, jau jau? Ar jau spėjot senį besmegenį nulipdyt? Mes taaaip. Šeštadienio vėlų vakarą, tamsoje :D


        Jau beveik prieš dvi savaites žinojom, kad penktadienį vyks elektros linijos tvarkymo darbai ir nebus namuose elektros. Tai ir skyrėm tą dieną važinėjimams, reikalų tvarkymams. Dar mintyse dėkojau, kad vis gi elektra dingo valanda vėliau nei planuota. Nes netikėtumas ryte užklupo – išsikrovęs automobilio akumuliatorius. Spėjom pasikraut ir palikom lengvai žiemišką vienkiemį. Pakeliui į Vilnių nekantriausiems telefonu aiškinau, kad greitai nebūsim – sniegas kelius dengia, nepaskubėsi. Šeštadienį į tikrą žiemą pargrįžom. Gražu, šviesu ir... džiaugiuosi automobiliu su keturiais varomais ratais :D 
Grįžus, kol į šaldiklį ir šaldytuvą atsargas sukaišiojau, kol visus smulkius darbus atlikau. O dar skalbinių džiaustymas (oi, nepavyko mieste išsimiegot – vis skalbimo mašinos tykojau, keturi reisai po 6 kg... ir visai mes ne murziai :D)... Sutemo. Bet tos sutemos, pasnigus, tokios... šviesios :D :D O žinot kodėl čia ta žiema atėjo? Ketvirtadienį virtuvėje staltiesę  su žiemos motyvais užtiesiau. Matyt priviliojau vienkiemin sniegą :D



2014 m. lapkričio 19 d., trečiadienis

Saulėtai vėjuota


Nors ir saulėta, vėjas šiandien toks, kad dėžučių dangčius kiloja. Paskutinės minutės foto reikalas rimtas – pakartot negali. O gavosi labai, labai ne kas. Tikiuosi iš naujų dėžučių namų geresnių sulaukti, nes dabar ir rodyti iš arti dar nesinori.





             O man jau ir pačiai juokinga – įspūdingą per gyvenimą patirtų traumų sąrašą papildė... raivymosi pasekmės. Taip raiviausiu ir rąžiausi, na man atrodo kaip visada..., kad kakle kažkas pasitempė/išsinarino ar pan. Pasekmė – sekmadienį iš vis galvos pajudint negalėjau, naktį nemiegojau. Pirmadienį jau šiek tiek geriau. Tik šiandien žmogumi atvirstu – net galvą galiu pasukt. Ką jau bepridursi, tik posakį belieka prisimint „netikęs daiktas ir per Šv.Joną užpakalį prišąla“. Graudžiai teisingai skamba :D Mintyse suskaičiavau sudėliojau ir nusprendžiau, kad ši trauma į juokingesnių penketuką tikrai patenka. Tarp kojos nikstelėjimo pirmosiomis futbolo rungtynių sekundėmis, bebėgant link kamuolio. Nevykusio išlipimo iš lovos (oi, dvi savaites paeit negalėjau :D). Dar sugebėjau keliant puodą uždegti rankšluostį, o liepsnai pradėjus deginti rankas netyčia verdančiu vandeniu jas apsipyliau. Įsipjauti plastikiniu vienkartiniu peiliu (tai gi jie iš vis nieko nepjauna...) taip, kad pora savaičių ištinęs pirštas pūliuotų. Tai tarp šitų talpinu rąžymąsi :D Nes kitos traumos, avarijos, elektrošokas ir visokie nikstelėjimai, patempimai, jau rimčiau skamba. Užtai namuose visada turiu nuskausminamų, skysčio žaizdoms dezinfekuoti ir binto bei pleistro :D
            Jei kam atrodo, kad tamsiai vakarais vienkiemyje nuobodu tai iš kart sakau – patys jūs nuobodos :D Va Moka gavo dovanų naują guminį ir dar cypiantį žaislą. O naujus žaislus vis neša naktį į lovą gal saugiau ir patogiau jiems ten. Šokčiojau iš miegų kaip zuikis – pasiverti ir kažkas pradeda cypti. Išmeti tą guminę vištą, po kiek laiko bundi iš sapno – cypia :D Didesnieji, pusiau naminiai, gyventojai irgi nesnaudžia. Prietemoje skalbinius džiaustydama klausiausi iš pamiškės sklindančio briedžio baubimo – kūnas pagaugais eina. Balsas į dangų gal ir nekeliauja, bet laukais ir pamiškėmis labai gerai sklinda. Stirnų pulkelius jau kasdien matom – pamiškėse žolytę rupšnoja. Sprendžiant iš krūvų ir į vienkiemį užsuka kai mūsų nebūna. Arba kai namuose esam, nes tamsoje nosies kišt niekur nesinori.
            Vakar namuose panika kilo – kuuur saldumynai, kuuuurrr. Vat pripratinau, kad nuolat koks nors pyragas iškeptas būtų. Ar bent šokoladas spintelėje paslėptas. Teks kišt nosį į šaldytuvą ir tešlą kokiam saldėsiui makaluot :D Vakarienei :D

2014 m. lapkričio 14 d., penktadienis

(Ne)miegančios atsargų kaupikės laikotarpis

Gyvenu kol... užmiegu :D Tikrai, tikrai. Naktį dirbu, skaitau kol paryčiais užmiegu. Šviesai spiginant ir dar visokiausiomis nepatogiomis pozomis. Dieną tą patį veikiu kol... užmiegu. Nes tų ketvertos ar penketos valandų naktimis ne visada užtenka. Kavą rytais geriu lauke ir mėgaujuosi rudens tyla bei lapkričio vidurio neprimenančiais orais. O kartais užmiegu su kavos puodeliu rankoje :D
Šiandien buvo šarkų laimės diena. Jei ir ne šitų paukščių, tai visokių atsargų kaupikų tikrai. Net pačiai juokinga kaip tokie paprasti dalykai  nuotaiką pakelia – radau atraižėlių, nėrinių ir kaspinėlių. Būtent tokių, kokių reikėjo. Puiki diena, ar ne? Kaip ir visos kitos, kuomet atsikeli iš anksto nusiteikęs geriems dalykams :D Dėliojant atraižas, vilnas ir planuojant bei svajojant kiek visko su tais turtais galima nuveikti pagaliau nušvitimas ištiko. Savo ligos pavadinį suformulavau – tekstilė. Taikomoji tekstilė tai yra. Mane ji žavi. Smagumas suteikti audiniams formas – nuo plokštumos, kuri ant stalo tiesiama ar į tos kuri skiautiniu pavirtus šildo, iki formų pačių įvairiausių. Žvėrių ir pagalvių. Ir net į dėžės, skirtingai nuo daugelis kartonažo mėgėjų, žvelgiu ne kaip į darbą su kartonu, o kaip malonų triūsą su audiniais. Skirtingo storio, švelnumo ir raštų. Juos galima siuvinėti, išpiešti ar tiesiog aplikacijomis apsiūti. Net palengvėjo savo ligą įvardinus :D Nes kaip gi paaiškinti žmonėms kuo užsiimi – vakar veltinio šlepetės ir dėžės pradžia, šiandien audinių dubliavimas šilko popieriumi, rytoj skiautinio pabaigtuvės ir dėžutės aptraukimas audiniu.. O gal veltinio pirštinaitės, o gal... Į svajonių sąrašus matyt metas įtraukti tekstilės mokslus. Dailės mokykloje pastudijuoti teko, o tekstilės ne :D
Dabar mįslę atspėkit. Devyni amatai dešimtas...? Ne, ne, ne badas. Bent jau tikiuosi. Dešimtas - betvarkė darbo kambaryje. Savaitgalį tvarkymosi šišo apimta ir dar paskatinta suvokimo, kad pradedu kraustytis ant virtuvinio stalo, nes saviškis per mažas, buvau įsisukus. Dvi valandas į lentynas, dėžės bei maišelius viską kaišiojau. Gražiai dėliojau ir paspausdama kišau. Tada atsisėdau dirbti ir supratau, kad nieko nerandu, viskas kažkur toli ir apskritai... Geriausiai randu daiktus kai jie „krūvoje ant lovos, kur arčiau durų, maždaug per vidurį“ arba „čia kažkur reikia pasiknist, tikrai turi būt“. Viskas tuomet greitai ir paprastai atsiranda. Darbo kambario susitvarkymas turėjo tik du pliusus. Kokį pusvalandį buvo gražu bei tvarkinga (paskui ilgai bambėjau ir visko ieškojau, kol grįžo kūrybinis chaosas) ir suteikė nepakartojamą reginį. Seną lagaminą su lino atraižomis uždarinėjau ant jo atsisėdus. Kitaip niekaip, o niekaip, užraktas nenorėjo fiksuotis. Tai kai jau prisireikė atidaryt... tik spustelėjau mygtuką ir dalis turinio įspūdingai šovė į viršų. Toks medžiaginis vulkano prasiveržimas. Nežinojau, kad taip būna :D
O vienkiemio gyvenime ruduo. Tylus, belapis ir žvitrus. Mokos šiandien iš kluono ilgai išprašyti nepavyko. Kažką šiene gaudė, urvus rodė, nosį į juos kaišiojo. Tik užvedus mašinos variklį apsisprendė – vaaažiuoooosiu, lekiu :D Jau galvojau, kad pirmą kartą gyvenime šuo pasirinks likimą namuose, o ne kelionę. Nors... yra buvę rytų kai šunė priekaištingai žiūrėdavo – gal dar pamiegam, gal niekur nevažiuojam, nusibodot su savo ekspedicijomis ir žygiais :D Bet ką vienkiemyje pastebėjau – šuns nuotaiką labai veikia oras. Saulėtą dieną striksi kaip jaunas šuniukas, o lietui lyjant parpia ant lovos, karts nuo karto ateidama glostymo dozės išsireikalaut. Namuose tik aš lietų mėgstu ir visai puikiai esant darganai jaučiuosi – lauko darbus galima atidėt ir ramiai namuose likusius klibinti. Berods sinoptikai ir prognozuoja dulksnas bei niūkalus atkeliaujant. Darbingas metas. Beje vakar susivėlinau ir į tradicinį mini pasivaikščiojimą su Moka jau prietemoje išsiruošiau. Rūkas toks, kad už trijų šimtų metrų nuo namų tik viena blausi, blausi švieselė matėsi. Jei ne ji visai nežinotum trobos, seno sodo ir dar ūkinių pastatų ten esant. Maskuojamės. Šiuo metu esu (ne)mieganti ir užsislaptinusi rūkuose tekstilės maniakė :D O kaip kitaip, ruduo gi :D


2014 m. lapkričio 7 d., penktadienis

Kasdienybė ir terapija


Oi, kad jau užpuolę mane buvo... net pačiai dabar juokinga, kad taip jautriai ir baisiai reagavau. O istorija paprasta – iki šiol per gyvenimą jei ne valso ar maršo žingsniu tai pasišokinėdama tikrai liuoksėjau. Čia apie plaukuoseną kalbant :D Ataugo kudlos – nukirpo kirpykloje ir iki kito karto. O šį kartą... nusižengiau savo, per gyvenimą išbandytiems, kirpyklų vertinimo principams. Jei miestukas mažesnis – apsidairai aplink. Dažniausiai šukuosenos tokios – mokytoja, melžėja ir merginos juodai dažytais plaukais. Tada eiti kirptis neverta. Užeini kirpyklon ir žvilgteli į kirpėją. Dažnai bėgt kuo toliau norisi :D O vat ir nepaklausiau nuojautos, nepabėgau. Rezultatas – lizdas „a la kaimo mokytoja“ ant galvos. Tai pirmą kartą gyvenime taip užsipergyvenau dėl savo ševeliūros. Tarsi įdomesnių dalykų nebūtų :D Bet vis tiek... darbingumas labai ne koks buvo. Dabar visokiausių skrybėlių dairausi, rengiuos elegantiška tapti. Jei rimtai tai skrybėlėms visą laiką silpnybę jaučiau. Bet nei vienos kol kas neturiu. Vis atrodydavo, kad jos ir elgesio, ir aprangos, ir net gyvenimo būdo elegantiško bei rafinuoto reikalauja. Nors... gi skirtingos būna :D Būtinai išbandysiu. Kai rasiu arba pasigaminsiu man patinkančią :D Ataugs kada nors tie plaukai. Net šūkį sugalvojau – „Nėra kaimo kirpėjos, kurios triūso neištaisytų skrybėlė“ :D
O vieną dieną ir dar graužatis prisidėjo. Kai veterinarijos gydytojas gali tik patraukyti pečiais ir pasakyt „Tiesiog senatvė...“ norisi staugti. Bent jau ūbauti tai tikrai. Na kokia čia senatvė, Mokai juk tik aštuoneri. Ech... Ir pažaidžia, ir pakvailioja :D Mes net senus laikus prisiminėm. Kažkada, kai šunei buvo dveji, treji metai abi ruošėmės canicross varžyboms. Taip labai mėgėjiškai, savamoksliškai, bet smagiai. Abiems tiko ta veikla :D Jei kas nesusidūrėte reikalas toks – šuo gauna petnešas ir amortizuojančiu trosu rišamas šeimininkui prie juosmens. Tada smagiai, iš visų jėgų pirmyn žemėlapyje nubraižyta trasa – šuo tempia, o žmogus stengiasi neatsilikt, rėkaudamas kada pasukt ir kur link reikia bėgt. Taip ir nesudalyvavom nei vienose rimtose rungtynėse, o dabar jau ir per vėlu – šunims amžiaus limitas taikomas, o ir jėgos nebe tos.  Bet vat sugalvojau vėl pabėgiot, tiesa jau be diržų. Reziume – Moka primiršo komandas „Kairė“, „Dešinė“, o aš... jau po trijų šimtų metrų plaučius pasiruošusi iškosėti :D Na nebetinkamos mes jau varžyboms :D
Po kirpyklos, veterinaro... viskas man iš rankų krito. Teko imtis terapijos. Laužą kūrenom, kepsniukus lauke kepėm, dar ir savo šių metų vyno buvo proga paragaut. Šiltas vakaras visai lapkričio nepriminė. Ir... padeda tokia terapija, tikrai padeda. Šiandien minčių ir jėgų atsirado. Na, tikrai, ko gi nesidarbuoti ir gyvenimu nesidžiaugt. Kai gali namuose triūsti, pro langą lietumi grožėtis (oi, jo tikrai jau ir pasiilgus buvau), spragsinčių malkų klausyti. Vis gi gyvenimas gražus. Man rašant Moka kažką gero sapnuoja. Net šypsosi per miegus. Taip, taip. Šunys moka šypsotis. Ir akį pamerkti. Ir prajuokint. Ai, viską jie moka ;D
Dėžutės ir veltiniai vis gimsta. Tik rodyt kol kas negaliu – dovanos, siurprizai ir panašūs dalykai.

2014 m. lapkričio 1 d., šeštadienis

Kai atsargos ant galvos krenta


           Rūkuose ir ūkuose mes šiandien. Namuose garų tumulai – alus verdamas. Šilta ir kvepia :D Tik vienas trūkumas – dėžių tinkamai nufotografuoti niekaip nepavyksta. Lentynose sudėjus – tamsu. Lauke ne ką geriau – prieblanda nesibaigianti. Vis tiek kavą lauke geriu – negaliu atsidžiaugt ramybe ir oro gaivumu :D
            O dėžučių istorija „žiurkėniška“. Prisidžiovinau šiemet kaip niekad daug žolių – maistui gardinti, arbatoms plikyti (oi, šitų negeriu, bet žinau kas mėgsta). Į užsukamus stiklainius sudėjau, pasidžiaugiau kiek daug ir... netelpa. Net ne taip, o iš tiesų NETELPA į spinteles. Laikyti geriausia tamsoje, bet visose lentynose už durelių tų stiklainiukų prikaišiota. Ir tarp lėkščių, ir tarp puodelių. Rasti neįmanoma ir dar ant galvos nukristi grasina. Teko dėželiaut. Pradžioj idėja buvo ant kiekvienos dar ir po prieskonio lapelį išsiuvinėt, elegancijos šiek tiek pridėt. Bet kai stiklainis su raudonėliais guzą ant pakaušio įtaisė supratau, kad ne laikas dabar siuvinėjimams. Reik dėžių, kad atvirose lentynose gražiai rikiuoti galėčiau. Nors apie spintelę, tik prieskoniams skirtą dar kartais pasvajoju... 
            Kol kas trys. Reik dar bent dešimt....:D Dar ir su įvairiais dangtelių variantais pažaidžiau. Jei kažkieno virtuvėje panašios bėdos – rekomenduoju. Geras dalykas :D




2014 m. spalio 31 d., penktadienis

Grįįįįžžžooom

Kartais pertraukos tik į gerą – sužinai, kad yra žmonių kuriems rūpi ir įdomu. Labai ačiū visiems, kurie teiravosi kas gi nutiko ir kodėl taip tylu tinklaraštyje. Ištiko didysis darbymetis mieste. Dvi savaites ritmu žadintuvas-lėkimas-Mokos vedžiojimas-lova gyvenau. Jėgų net el.paštus dažnai tikrinti nebuvo. Ir koks džiaugsmas kai pagaliau, pagaliau galimybė atgal vienkiemin grįžti atsirado. Tamsoje atsibeldėm ir net šalta troba, ūkuose ir tamsoje paskendus, tokia sava ir pasiilgta atrodė. Pirmą kartą mes taip ilgai čia nebuvom. Moka dar penketui kilometrų iki vienkiemio likus automobilyje pradėjo džiaugsmo serenadas traukti. Ir čia tamsoje, kai šunė ne taip gerai orientuojasi. Jei dieną būtumėm spėję tai net nebandau įsivaizduoti kiek kilometrų dainų būtumėm klausę.. gal trisdešimt? Skiria, įsidėmi šunys kelius ir vietas. Tikrai, tikrai :D
                      Atbildėjom visus darbus, rakandus susikrovę. Tiek, kad iki stogo užkištas automobilis, tik Mokai vietelė liko. Mat nusiteikiau be rimto reikalo ilgesniam laikui niekur nevažiuot. Dirbsiu čia :D Vakar teko važiuot maisto atsargomis apsirūpinti, namus prišildyti ir pagaliau.... Šiandien ryte kavą gėriau lauke. Ne į automobilių aikštelę žiūrėdama, o į ūkuose paskendusią pamiškę. Susidariau savaitės darbų sąrašą ir jis pasirodė labai jau rimtas, sunkiai įveikiamas. Nuotaikai pataisyt išlėkiau laukan padirbėt – grįžus viskas gražiau atrodo. Dar liko abejonių ar ne per daug užsigriebiau tai nužingsniavom su Moka pasivaikščiot. Vat grįžus sąrašas tikrai geras atrodo. Toks teisingas – tinginiaut neleidžiantis, bet įveikiamas. Vykdau akciją – nors vienas laisvadienis per savaitę. Nežinau tik ar pavyks, mat vis norisi dar ir daugiau, o vieną dieną supranti, kad... net iš lovos išlipti sunku ir nieko nesinori. Reik kažkaip protingą darbo-poilsio ritmą palaikyt. Dabar tokia nuostabi ramybė vienkiemyje. Tik dirbk ir mėgaukis gamta :D
Pasiilgau žaislų, veltinių ir skiautinių. Ir maisto :D Ne tik naminio, bet kaimiško naminio. Ant dujinės viryklės gaminti troškiniai ne tokie skanūs kaip iš ant krosnies tupėjusio katiliuko. Kai lėtai, lėtai troškinasi ir kartu namus šildo. O kur dar visokie bulviniai švilpikai (dzūkiškai juos šiuškėmis vadinom :D), kukorai – kepti ir ant krosnies troškinti. Seilės renkasi.  Į rimtų darbų sąrašą neįtraukta bet jau žinau kur dalis mano laiko pražus – virtuvėje :D Šiemet tiek visokiausių prieskonių prisidžiovinau, kad vėl galėsiu raganaut virš puodų :D
                      Tai man sunku be vienkiemio. O jame ir be mūsų gyvenimas verda. Kompostinės peliukai snukučius iškišę žmonių visai nebijo ir iš smalsumo patys man po kojom šmirinėja. Kas gi čia pas juos lankosi, a? Kas palėpėje gyvena žinoti nenoriu :D Kaip ir to ką Moka tamsoje po sodą vaikosi. Akys tai žiba įvairiame aukštyje :D

                      Dabar šunė lauke sėdi, aplinką stebi, grynu oru kvėpuoja ir atsisako eiti į vidų. O aš supratau, kad ši pertrauka labai į sveikatą. Normaliai gulasi idėjos ką, kaip ir kodėl galima dirbti vienkiemyje, kad blaškytis nereiktų. Net ir verslumo neturint, veiklų idėjos gimsta. Kai labai, labai nori, įmanoma, ar ne?

2014 m. spalio 14 d., antradienis

Medžioklės sezonas

Medžioklė įsibėgėjo – nuodus dėliojam ir spąstus spendžiam. Niekas, o niekas, neperspėjo kaip ten rudenį vienkiemiuose būna :D O būna taip – orams atšalus iš laukų graužikai traukia šilumos, žiemojimo vietų ieškot. Net neslėpsiu – bijau aš jų. Ir naktimis labai įdėmiai klausau ar dar nepateko koks vidun. Tfu, tfu, tfu ir dar beldžiu į medį, kol kas tik negyvenamose patalpose. Bet kovojam. Net Moka turėjo progą didvyriškai pasižymėti. Tiesa, džiaugsmo gal mažoka – buvom tikri, kad bent žiurkės neužklysta, bet klydom... viena iš spąstų išsilaisvino. Šunė ją už čiuprynos čiupo, purtydama po lauką nešiojo. R dar padėjo ją pribaigt. Vat, koks drąsus mūsų šuo :D Apie save to nepasakyčiau. Beje, pernai tokiu metu, skaičiavau - per mėnesį nuodams ir spąstų atnaujinimui išleidome daugiau pinigų nei Mokos maistui. Vat kiek visko reikia išmaitinti :D Tiesa, praėjusiais metais kova ir truko apie mėnesį. Iki kitų metų buvau ir pamiršusi tuos baubus. Matyt kas nugalabytas buvo, o kas ir šiaip susiprato, kad mūsų namai yra tik mūsų ir nėra ko čia landžiot. Tikiuosi, labai tikiuosi, šiemet greičiau ji baigsis. Kluoną su šienu jiems paliekam.
Turim ir daugiau medžioklės pagalbininkų. Lapiukas-paaugliukas visai rimtai buvo kluone įstrigęs. Bijojo išeit, teko visiems namie sėdėt, kol vargšas įsidrąsins. Dar keletą kartų tikrai matėm ir esu tikra, kad tamsiai vakarais, kuomet mes namuose, jis aplinkui medžioja. Peles ir kitus gyvius gaudo. Ir žebenkštis užklysta. Tik... Zigmo nesimato. Labai, labai gaila... O gal vakarais ateina... Tik aš jau bijau dubenėlius su maistu palikinėti kai nežinia kas juos tuština. Kai kurių gyvių tikrai nesinori maitinti.
Ruduo toks metas kai nusižengiu saviems principams. Nors Mokai nuolat lašinami lašiukai, kad tik apsisaugoti nuo blusų, erkių ir pan. vis tiek sunerimstu jei šuo kasosi. Nors kaip tos blusos atrodo nelabai žinau, bet tikrai nemėgtu jei kas kandžiojasi. Patirtimi vienkiemyje besiremdama šiandien visus namus iššveičiau su cheminiais valikliais. Grindis, medines lubas, baldus ir pan. Iki devynių prakaitų ir akių ašarojimo plušau. Tikrai, tikrai toks dalykas apsaugo, o kokiam vabaliukui patekus, ir sunaikina nuo nepageidaujamų svečių. Pirmais metais aš stebėjausi kai kaimiečiai sakydavo, jog tuo metu kuomet iš laukų pelės pradeda kraustytis, jos dar ir blusų atnešti gali. Arba pats iš malkinės ar kitų ūkinių patalpų ant klešnių į trobą atgabensi. Man taip baisiai skambėjo ta realybė. Toks apsileidimas atrodė... Tiesa tokia ir tiek. Rizika yra. Ir pernai mane tikrai kažkas buvo pradėję kramtyt. Vos ryto sulaukus viską šveičiau, skalbiau ir kaitinau. Šiemet nebelaukiu, apsidraudžiu. Ir namai švarūs, ir man ramiau :D

Vakarais lauke nejaukumas kartais kankina kai šuo tamsoje kažką vaikosi. Nors nepasakyčiau, kad mieste vėlų vakarą neapšviestuose miškeliuose  šunį vedžiojant labai smagu :D O šiandien dar antraštę, primenančią, kad tuoj ir laikrodžius persukt reikės, mačiau. Tai kada gi jau taaamsu bus, a? Tuoj sniego laukti pradėsiu :D Dabar pats didžiausias siaubas – sulaukiau pirmojo Kalėdinės dovanos užsakymo. Net savo ausimis nepatikėjau, man gi žiema dar už jūrų, marių ir šimto kalnų atrodo. Užsakymais tai aš labai džiaugiuosi ir visus metus laukiu. Bet netikėtumas vis tiek milžiniškas, net pasitikslinau ar gerai nugirdau :D Dar rudens grožiu mėgaujuosi, o čia jau Kalėdų senelio maišo kontūrai šmėžuoja. Ar gi nebaisu?

2014 m. spalio 7 d., antradienis

Lapams krentant


            Tikras krituolių metas vienkiemyje – medžiai lapus barsto, paskutiniai obuoliai žemėn bumsi ir dar Moka vasarinio kailio šerius mėto :D Kava, šunį paglosčius, su šeriais, kiemas su slidžiais lapais, o sodo takai obuoliais nubarstyti. Jurginus bei serenčius šalnos įveikė, išdidžiai kol kas laikosi tik medetkos bei raganės. Dar keletas astrų ir petunijų nepasiduoda. Žydėjimą keičia gelsvi ir rusvi atspalviai. Ir smagumas namuose. Toks didelis, didelis iš miesto grįžus – kai bute 14 laipsnių šilumos sodyboje tik pamačius krosnį iš kart nuotaika pagerėja :D Padoriai išsimiegot norisi ir kibt į darbus. Jurginus jau iškasiau, o visų gėlynų ir daržų sutvarkymui dar ne vienos dienos gali prireikt. Beje, pomidorų ir paprikų dar turim. Ir salotų, ir ridikų... Šviežių daržovių sezonas nesibaigia. 
            Patirtys ir atradimai rudeniniai smagūs. Į tikrų tikriausių kaimiečių gretas įsirašiau. Stebėjausi, stebėjausi kam gi šiais laikais kaliošų reikia. Parduotuvėse pardavinėja, tai turbūt kažkas ir perka. Orams atšalus, lietui nulyjant, sumintijom, kad gal geras toks apavas kai reikia greitai laukan išlėkt. Įšokai ir pirmyn malkų – kojos sausos lieka. Nes prisipažįstu – guminius ar ir šiaip batus dėl tokios smulkmės dažniausiai tingiu autis ir grįžtu šaltom, šlapiom kojom. Tai va – kaliošai geras daiktas. Ir dar kartu bobutišką eiseną dovanų galima gaut :D Tokią, kur susikūprinęs, pastenėdamas pėdini. Išlėkiau užsimiegojus, paslydau ant lapų. Uodegikaulis sutrenktas, koja nikstelėta – eisenos kitaip kaip klibinkščiavimas neįvardinsi :D Oi, laikinai tik, nesmargiai pačiužinėjau, po to sugebėjau ir jurginus iškast ir šiaip dar po namus pamaklinėt.
            Darže – nemokama signalizacija. Įžengiau – kad pradės kažkas cypti, net sustingau vietoje. O gi jaunam, žioplam peliukui uodegą primyniau :D Mulčio sluoksnyje įsikūręs nesitikėjo lankytojų.
            Ir svarbiausias atradimas – norai kasdieniniai ir darbų planavimai. Mieste jie tokie paprasti, bet lemiami daugybės faktorių. Vienkiemyje juos tik gamta koreguoja... Vat penktadienį norėjosi nepatekti į automobilių spūstį, paskui, kad ji greičiau baigtųsi. Kad kaimynai viršuje greičiau perstumdytų baldus, o gretimais gyvenantieji nesibartų. Vakare, prieš einant pasivaikščioti su šune, mintyse kartojau „kad, tik išeitų, kad, tik...“, bet prie laiptinės sustoję girtuokliai  visiškai niekur nesinešdino. Teko brautis laukan. Dabar galvoju, kad jei rytoj nelis, dieną dalinsiu tarp kompiuterio ir lauko darbų. Jei lietutis – vilna laukia, dėžutės slegiasi... Vakare malkos pečiuje spragsės, o vienintelis triukšmas – ūžaujantis vėjas. Toks, kuris padeda supranti kaip kartais gera namuose, kuriuose yra krosnis.

2014 m. spalio 1 d., trečiadienis

Veltinis iš likučių


Kartais atrodo, kad „laisvadieniai“ tai tokios dienos, po kurių labai reikia išeiginės. Aišku, jos nebūna :D Vakar atsikėliau su nutirpusiu sprandu – nepatogaus miegojimo pasekmė jautėsi visą dieną. Nors lėk pas kaimyną masažo prašyti, bet kad jau nesinorėjo žmonių gąsdinti, teko dantis sukandus darbuotis.
Su šilko popieriumi dubliuotomis, dėžėms skirtomis, medžiagomis laksčiau. Kambariuose būtinai visiems reikia praeiti ten kus patiesta, lauke lapai rudeniniai limpa. Taip pirmyn – atgal ir nešiojau, dalis dar dabar neišdžiūvo. Kartoną pjausčiau, lino atraižas skiautiniams ruošiau. Namuose tvarką ir švarą bandžiau palaikyti, milijoną stiklainių išploviau, vynus išpilsčiau, dažuose dar dalį derliaus nuėmiau. Kopūstų smarvę kentėjau – balandėlius gaminau. Dar šiek tiek prie kompiuterio teko darbuose pasiknaisioti. Vilnones šlepetes sukočiojau, vakarop su Moka išlėkėm pasivaikščioti. Ai, niekada tie darbai nesibaigia, o vakare niekaip negaliu užmigt – atrodo dar daugiau buvo galima nuveikt, tik jėgų nebeliko. Tas sprandas, oi....
O šlepetės vadinasi „Kai kojos šąla“. Visa vilna namuose jau suvelta, kol nauja atkeliaus laukti nesinorėjo. Visokiausių spalvų likučius surinkau ir šiek tiek fantazijos pasitelkiau. Mintis buvo – sau pagaliau nusivelsiu, nes būtent aš ir nebeturiu naujų šlepečių. Visos iškeliauja, o man nebelieka. Iš likučių niekas nenorės, niekam nereikės ir pati smagiai šiltomis kojomis straksėsiu. Kaip tyčia – šiek tiek didokos gavosi ir jau naują šeimininką turi :D Teks sau kitas velti...




2014 m. rugsėjo 30 d., antradienis

Fėjos


                              Vieną iš priešpiečių (tą metą kai jau nebe rytas, bet iki pietų dar toloka) žingsniuoju Vilniuje Savanorių prospektu ir vualia – akių negaliu atitraukti. Moteriškaitė tiulio nėriniuosna įsivyniojus, matosi besijaučianti puikiai, išdidžia eisena plaukia. Pradžioj prisiminiau „šviežią“, melsvą vištą, kokios puikuodavosi parduotuvių virtinose prieš daugiau nei dvidešimt metų. Ir dar į tinklinę terbelę įdėtą. Nes ir oras rudeniškas, ir praeivė akivaizdžiai iš vakarykščio baliaus grįžinėjo. Bet paskui Vokiečių gatvėje esančios parduotuvės pavadinimas prieš akis išliko – „Tiulio fėjos“ (o gal vienaskaita – fėja...). Aš jį pamačius visada žvengiu :D Nieko negaliu padaryt – juokinga ir viskas. Tai ir nusprendžiau, kad diena bus puiki ir būtina ją paskirti fėjų paieškai. Kaip tik kelionės maršrutas dėkingas pasitaikė – iš Savanorių prospekto (Krasnuchos jei konkrečiau :D ) į stotį. Oi, kiek aš visokiausių fėjų užmačiau :D Jei ne krikštamočių, tai bent jau gelbėtojų tai tikrai. Troleibuse teta išdidžiai traukė iš krepšių rūkytas žuvis ir draugei rodė kokį gėrį pigiai nusipirko, kvapais pradžiugindama visus keleivius. Mergaitė su bendraklasiu derėjosi ką gaus mainais į galimybę nusirašyti namų darbus. O nugalėtoja tapo nenusakomo amžiaus moteris, kuri stotyje savo palydovui atidavė paskutinį gurkšnį alaus. Nors tikrai matėsi, jog jiems abiems negera ir tas alus tiesiog dievų gėrimas jų smegeninėms. O aš tuo metu vykdžiau akciją – stotyje nerūkyti, nieko nepirkti, negerti, nevalgyti ir kuo mažiau kvėpuoti :D Nes ten tiek kaulintojų, kuriems visko reikia, kad kartais baisu, jog ir oro paprašys. Visai nefėjiška buvau :D
            Bet ne visi tiki fėjomis, tikrai ne visi. Net ir tomis tiulio. Tai nematė, tai nežino ar šiaip jų egzistavimo fakto nepripažįsta. Bet, bet, bet... meškomis visi tiki. Yra jos ir viskas. Čia kaip velnias giesmėje. Net jei po lova negyvena, pasaulyje egzistuoja :D





     Galva ir letenos sukiojasi, pats stovi. Ir dar cirkui tinka – ant obuolių, kaip kamuolių, balansuoja. 





2014 m. rugsėjo 21 d., sekmadienis

Prisirpęs sekmadienis


Į svečius – į namus. Beveik tas pats pastaruoju metu. Ir svečiuose pabūnam, ir namuose kaip svečiuose užtrunkam :D Nors ne, trumpiau… Bet kaip gera saulėtą, nors ir vėsų, sekmadienį po vienkiemį slampinėt. Ir net sąžinė negraužia dar neatliktus darbus pamačius. Nusprendžiau, kad metas poilsio dienai. Jėgas atgauti, pirmadieniui pasiruošti ar malonumams skirti. Gerti kavą lauke, skaityti knygą lovoje, oi tikrai daug visko norisi.
Viskas ir be mūsų gyvuoja – jurginai žydi, obuoliai bumsi, nepriklausomai nuo to esam namie ar ne. Tik graužikai galėtų ir ne taip intensyviai naujų namų ieškoti.
Sode prisirpo… dramblys. Pats tikriausias, lininis ir taip prinokęs, kad net rausvas :D Tikrai, tikrai.  




Jau spėjo per visą Lietuvą iškeliauti pas mažą žavią mergytę.

2014 m. rugsėjo 15 d., pirmadienis

Ach... jei išsipildytų ji, mano svajonė nuostabi...

Ilgai, ilgai, tiek kiek trunka jaunystė, svajojau tapti romano ar bent jau apsakymo heroje. Ne dėl didybės ar tuštybės – tiesiog. Kaip svajonė tapti  vėžliuku (kiautas tvirtas) arba paukščiu (skraidyt moka). Subyrėjo tos malonios literatūrinės veikėjos vizijos. Duomenų nėra ir viskas. Balerina, sveriant 120 kg, tapti lengviau. Taip ryškiai, tarsi lempos parke, sušvito realybė. Tiek tų neatitikimų, neįsibraškinimų į  standartus, kad nors skradžiai prasmek:
1.       Pas psichoanalitiką nesu buvusi, o kaip be to išgyventų emocingos, dvasinių išgyvenimų kupinos apsakymų herojės? Aš psichologą tik troleibuse mačiau. Tiesa, nežinojau jo profesijos.
2.      Ir kūnas nei liaunas, nei gležnas. Kur jau čia – ne susmukčiau negandos ištikta, bet drėbtelėčiausi taip, kad bliūdai nuo palangių nukristų. Vieni nemalonumai – šukės namie. Literatūriniams herojams tokių buitinių nesklandumų nesinori. Per daug tiesiog. Ir ant rankų tokios personos nepanešiosi. Net ir supervyriškiams užduotis per sunki. O į komiksų žanrą aš nesitaikau.
3.      O jau gracingumas tas... Jei jau knygoj kas indus plauna tai tik lėtai ir gražiai. Tikrai nesukula penktos lėkštės per pusmetį ir per kiekvienas Kalėdas neužsisako dovanų... naujo vyno taurių rinkinio. Sukasi valso žingsniu, niekam ant kojų nemindo. Laiptais į viršų, pas mylimuosius, kaip ant sparnų užkyla. Jokiu būdu nedūsta ir nerausta... Namuose su šluota nešniūruoja, WC nešveičia (man vis kyla įtarimas, kad tos herojės iki ausų apsidirbę gyvena ir jų šilkinės skraistės voratinkliuose siūbuojasi)... Ech, beviltiška aš.
4.      Meilės manęs neištinka nei už kampo, nei prieš jį. Gatvėje nepažįstamieji nekalbina, o vienintelė man sudainuota serenada buvo tokia girta, jog nuoširdžiai pagalvojau, kad rujojantis briedis po langais. Pirmasis semestras universitete ir kanopinių meilės laikotarpis  tai sutampa...
Susidėliojau, susikonspektavau aš tuos savo proto prašviesėjimo blyksius, apverkiau jaunystės svajonę. Nebūsiu knygos heroje. Nei romano, nei apsakymo. Pasigraudindavau dar ilgą laiką. Vis po truputį, neskubėdama atkepėstavo ir kita svaja. Juk galiu iš kart biografiją spausdint. O ką.. padurkus tik pasikedenu, per ankštus džinsus pagaliau užsisegu ir jau beveik herojė. Ir, o siaube, tai gi... žiūrėti punktą pirmą... Ir visus kitus dar prisiminti. Kokia nesėkmė. Peržvelgiu naujai išleistas knygas – dar yra vilties. Reik lieknėt. Kuo greičiau ir kuo daugiau kg atsikratyt. O tada jau bestseleris garantuotas. „Kaip atsikratyti X kg per Y dienų“, „Kaip aš sulieknėjau“ ir t.t. Niekaip nesuprantu kodėl niekas nepasivargina bent pavadinimų įdomesnių sugalvot, vis kyla įtarimas kur tie autoriaus riebalai buvo ir ką jis prarado jų netekęs... Ech, nuoširdžiai prisipažįstu – ne man visa tai. Kaip ir visokiausiai leidiniai „Papuošk stalą per Kalėdas“, „Šventinė nuotaika lėkštėje“ ir pan. Beviltiška, nebent būtų „Išgyvenk šventes bei neišprotėk tarp viryklės ir kriauklės“, „Kai nesinori Kalėdų Senelio“ ir pan. Bet ne, tematika tai „ne ant bangos“.

P.S. jei kam rimti klausimai kilo tai šis tekstas – pokštas. Nieko bendro su mano realiomis svajonėmis ir vizijomis, tik trumpa supaprastinta reakcija į kultūrinėje spaudoje pasirodančius apsakymus, knygynų TOP ir pan. dalykus.  

2014 m. rugsėjo 13 d., šeštadienis

Pilnas kiemas

            Kabinu rudenį net ne šaukštais – samčiais ir ąsočiais. Kvapus, garsus, skonius ir užmiegu prie pradėtų ir niekaip nebaigiamų tekstų tinklaraščiui :D Visko dabar daug – pukši eksperimentiniai vynai,  kunkuliuoja iki tol negardautos uogienės, niekaip nesibaigia plaunamų stiklainių virtinės, o vakarais susikaupusios nešvarių indų stirtos visai netrukdo nardyti knygų pasaulyje. Fotografavimosi seansų laukia žaislai, vilnos kalnas mažėja, o norisi visko dar daugiau...
                      Gyventojų, rudeniui atėjus, pas mus tiek, kad kartais jauties kaip bendrabutyje. Šiene daugėja urvų bei urvelių. Nepatvirtintais duomenimis (prieblanda buvo) ir žebenkštis, kuri pernai pas mus žiemojo, jau grįžo. Vakarais namuose įtariai, su trupučiu baimės, klausau ar kur nekrebžda pelės. O vieną rytą žvilgtelėjus pro langą visai nustėrau – ruda meška koją pakėlus skalbinius laisto :D Artimiausio (na... 1 km jei tiesiai per laukus ir griovius, keliu daugiau) kaimyno šuo, rudas dičkis, į svečius užsukęs :D Ir visai netyčia paspartėjo Zigmo jaukinimasis. Labai pergyvenau kai vieną dieną katinas tiesiog nepasirodė. Gal nepatiko, netiko ar šiaip nemiela pas mus... Net Mokai pamokslą išrėžiau, kad jei čia ji išvijo Zigmą tai tikrai, tikrai važiuosim į prieglaudą ir pasiimsim tokį katinėlį, kuris iš kart lovoje miegos, po namus drąsiai šmirinės. Arba savo seną-naują svajonę įgyvendinsiu ir Siamo katytę turėsim. Bet neprireikė savo grąsinimų pildyt – išvažiavom ketvertui dienų ir... grįžus radau daug drąsesnį Zigmą :D Man tikrai pasirodė, kad katinas net ir pasiilgo. Arčiau prieiti prie jo galima, bet ir pasitiko parvykus :D Tiesa, sausas maistas jam hm... ne itin patinka. Mėsos ir varškės duokit. Ateina kada nori ir laukia, kada gi čia jį pavaišins :D
                      O kad jau apie gyventojus detaliau pradėjau tai ir pasiguosiu – šiemet labai džiaugiausi gražiomis ropėmis. Vis praeidama apžiūrėdavau – puikuma. Tikiuosi ir skanios buvo, nes mus nebeliko. Kaip ir paskutinio darže palikto kopūsto. Beje, Briuselio kopūstai labai vienkiemiams tinkama daržovė – visas miškas skabo jų lapus ir viršūnės, o vat kopūstėlių dar neatrado :D Paradoksalu, bet šiems augalams rudeninis apskabymas labai sveikas. Galiu pasidžiaugt, kad pačiai to daryt netenka – viskuo stirnos su zuikiais pasirūpina. Kol briedis neatsidangino – šis ne itin elegantiškai elgiasi ir ko nesuėda, kanopomis sutrypia. Bet gal dar palauks... Nors miške jau girdisi kanopinių serenados – ruja prasidėjo. Lauksim sode :D

                      Toks rudeniškas apsėdimas kamuoja... istorijas pasakoti ne tik tekstais, bet ir skiautiniais. Užklotais, kuriuose užkoduoti svarbiausi dalykai – šeimos ar giminės istorija, brangūs atsiminimai ar užmiršti žaislai. O kur dar sagos. Ne, tos, kurių pasigendama tik tada kai kelnės krenta, ne... Bet tos gražiosios, dailiosios, iš vaikystės. Turiu tokią. Pamenu vis žiūrėdavau ir nenuspręsdavau  kur gi ją įsiūti, kad savo paslaptingumo bei grožio neprarastų. Ta saga iki šiol dėžutėje guli. Vaikystėje joks drabužis neatrodė jos vertas :D Istorijų skiautiniui idealiai tiks... 

2014 m. rugpjūčio 29 d., penktadienis

Zigmas ir kiti reikalai


          Gavo vakar katinas asmeninį dubenėlį. Specialiai pirkau – kaip čia dabar gyvuliukas iš senos lėkštės valgys :D Toks ryškiai raudonas ir Zigmas jį jau iš tolo atskiria. O Mokai labai knieti į tą dubenėlį savo nosį įkišt. Kol kas šunė laikosi... :D Bet žinau, žinau, kad kada nors, kai niekas nematys, patikrins kas tai per daiktas. O po to, kadangi jausis kalta, pati prisipažins – ateis ausis priglaudus, akutes nunarinus. 
            Specializuotoje parduotuvėje dar ir maisto katinam pagriebiau. Ir spėkit? Sėdi Zigmas prie bliūdelio su sausu maistu, liūdnai žiūri ir nesupranta – o tai čia dabar kas :D „Čia man, o tai čia valgoma ar kaip?“. R juokauja, kad gali jis ir pabėgo iš namų, kur sausu maistu šeria. Už tai ir liesas toks. Oi, neatlaikė mano širdelė – katinas vėl gauna mėsos nuopjovas ir pan. gėrį, kurį Moka šlamščia. Dar neapgalvojau taktikos – rimtai pratinsiu katiną prie sauso maisto ar ne... Nes maišyt su faršu, sultiniu ir pan. sausas granules darbas visgi. Ir nebūtinai rezultatų duos. O mėsos ne gaila, tik sausas maistas praktiškiau – tokio bailio su savimi niekur nesiveši, o maisto palikti tai galima. Sauso, žinoma, ne žalios mėsos. Na ir subalansuoti mitybą sunkoka...
            Kol kas neteko Zigmo paglostyti – baimės dar pilnas. Bet visai rimtai apsigyveno žolėse priešais duris/virtuvės langą. Maždaug 10 metrų atstumu. Kai išeinu – galvą iškėlęs žiūri :D Reiks gal būdą katinui sukonstruoti – gi ir per lietų jis ten snaudžia ir saulei šviečiant nesitraukia. Į langus/duris žiūri. O vat prieiti arčiau nei 1 metras kol kas neleidžia. Balso jau nebebijo, iš tolo kalbinamas net ir murkteli kartais. Gal gi ateis tas metas kai aplink kojas suksis glostymo reikalaudamas...
            O namai džiovintais baravykais kvepia. Niekur nesinori eit – tas kvapas užburia ir nepaleidžia. R su Moka po vietinį mišką pasivaikščiojo ir iš kart 45 egzempliorius parnešė. Oi, džiaugiasi mano pilvas be galo. Dar ir dėl to, kad grybaut labai, labai nemėgstu (švelniai išsireiškiau...), o vat grybus tai... kasdien ir įvairiom formom galiu ryti.  Ir šiaip dabar stiklainių pildymo metas. Rodos, daržas visą vasarą dėmesio negavo, o tuščių stiklainių jau tuoj ir trūkumas bus. Keista kažkaip :D Kas mamos neklauso... perka stiklainius :D Siūlė mama, kai svečiuose buvau, pasiimti tuščius stiklainius, pravers. O aš taip išdidžiai – kad gi šiemet nieko tuose daržuose nebus, nereiks man prie puodų su atsargom suktis... Vat ir neklausyk vyresnių :D
            O visus vienkiemio gyventojus jau senokai širšės terorizuoja, visos pakampės gaudyklėmis apstatytos. Laikosi tik Moka – ji jas gaudo ir ėda. Neklauskit kaip tai pasiseka, nes prieš septynerius metus dar stebėjausi ir bijojau dėl šuns, dabar jau pripratom. Kartais, atrodo, ir įgelia kokia, bet laaabai retai. Sukaukši Moka dantimis – ir nėra širšės. Kamanes arba širšių vilkus (čia tie dideli ir baisūs širšinai) dar pakramto... O mes šiemet visur išlandžiojom širšių lizdo beieškodami – ir ūkiniuose pastatuose, ir klėtyje, ir palėpėj ieškojom. Niekur neradom. Iki vakar. Atsitiktinai dviese su Moka aptikom. O aš tai jau pasidžiaugiau ta dargana lauke – jei ne ji nebūčiau obuolių rinkusi su guminiais batais, megztiniu... Tiesiai ant žemėje esančio širšių lizdo angos užsisrioglinau... Pakilo debesėlis :D Bandydamos neprarast išdidumo, bet gana sparčiai, namo abi su Moka parlėkėm. Nors šunė tai gal ir likus būtų, bet griežtai liepiau namo eit :D Dabar purškiam ir laukiam... pagal angą ir širšių kiekį ten ne mažas lizdelis. Knietės iškast pažiūrėt :D
            O pabaigai toks buitiškas daržininkystės pastebėjimas. Pirmi metai kai morkos visai šaunios užaugo. Patarimų nesilaikant :D Visi kaip susitarę gieda – retint morkas reikia, retint. Nors man įtarimas ir anksčiau kilo – gi ūkininkai didieji tikrai po laukus nevaikšto ir nerauna per tankiai augančių morkyčių... Šiemet neretinau, paeiliui su svogūnais augo ir pagaliau. Rezultatas neblogas – tvirtos, vidutinio dydžio morkos :D Čia į temą kaip neapsikraut nereikalingais darbais :D

2014 m. rugpjūčio 27 d., trečiadienis

Jaukinamės





         Va koks mūsų Zigmas iš rapsų. Nors per daug drąsiai aš čia – iš kart mūsų. Realiai tai jaukinamės vieni kitus. Katinėlį vis matydavom sušmėžuojantį tai pievoj, tai aplink augančiuose kaimyno rapsuose. Ir dabar jis juose slapstosi, jei nedrąsu pasidaro – įlenda į lauką ir tiek jo tematei. Pasirodė vieną kart, pažiūrėjo į mus, kieme prie stalo vakarieniaujančius, ir dingo. Dabar pažanga tokia – man ant laiptelių besėdint ateina, per pagarbų atstumą palaukia, kol ėsti atnešiu :D Vakar kartu prieskonių daržą tvarkėm – aš kapsčiausi, katinas už trejeto metrų atsitūpęs procesą stebėjo. Kartais prie durų pasėdi... Ir visada kai viena lauke būnu, Moka namuose parpia.
            O jaukinimąsi norėtųsi pagreitinti. Kol kaimynas rapsų nenupjovė Mokai pristatyti ir prigrąsinti neskriausti katino vardu Zigmas iš rapsų. Nes kur gi jis slėpsis... Pasiūlyti galim nakvynę pagal poreikius – kluoną su šienu (manau jis ten ir taip lankosi) arba šiltą trobą, maitinimą – graužikus, mėsytę ar sausą maistą ir, žinomą, dėmesio bei meilės :D Nes jei kur ir turi namučius, pyragais ten katino tikrai nešeria – liesas ir bailus. Ir dar balso bijo – per keletą metrų prisileidžia kol kalbint nepradedu. Tik išgirdęs balsus – lekia slėptis. Gal kas turit kokių patarimų kaip čia tą jaukinimąsi paspartint?
            P.S. Pavasarį katžoles sodindama sakiau, gal pagaliau kokį katiną prisiviliosim. Tikiuosi taip ir bus :D
           

2014 m. rugpjūčio 26 d., antradienis

Jaučiat rudenį artėjant?

Išlindau ryte, apsimiegojus, į lauką ir pirma reakcija iš kart kaimiškai, be delikačių užuominų – „Eina šikt“ :D Vat kaip būna kai iš įpročio, tik su naktiniais, rytmetį pasveikint nori. Oi, koks rudeninis oras – devyni šilumos ryte taip ir tyko apsimiegojusių vėplų :D Dalį vazoninių augalų jau į vidų partempiau – ne itin patenkinti gyvenimu. O bambėt nesiruošiu – patinka man toks metas. Už lango lietus pila, o viduj derlių dorojant toks jaukumas apima. Pagaliau sėsliau gyvenam ir skrandžius, kelioninių maistų nualintus, vis norisi lepint ir lepint :D Tada ir pasidžiaugiu tuo rudenišku metu – išeini į lauką ir tik rinkis kas pietums :D  Paskui, puodams kunkuliuojant, pyragams kepant, virtuvėje šilta ir kvepia.
Karščiams pasibaigus atsigavau. Su malonumu puolu krapštytis prie naujų žaislų, skiautinių ir veltinių. O kol kas tai ką galima aptarti rudenėjant – daržo eksperimentai. Čia nepamirštant, kad šis vienkiemio kampas šiemet labai apleistas buvo. Laiką visą vasarą kažkas valgė ir neleido daržininkyste pasimėgaut :D Bet šis bei tas nustebino, nudžiugino ir šiaip pasiteisino. Susiruošiau briuselio kopūstus į kompostinę išgrūsti, lapai pusės miško žvėrių apgraužti iš tolo kaip baidyklės atrodo, o gi ten – kopūstėliai susisukę :D Tikiuosi dar paaugs ir į puodus keliaus. Sodinta pagal principą – sukišau, užmulčiavau, tik dabar prisiminiau.
Projektas „Išaugint kopūstą sau, o ne stirnoms/zuikiams“ oficialiai baigtas. Kalafiorai ir paprastieji kopūstai sudoroti. Tikrai, tikrai pasiteisino pridengimas agroplėvele. Tiesa, vienu metu nuėmiau ir atgal neužklojau. Po priedanga nebuvo niekas, joks drugelis, nutūpęs. Atidengus šiek tiek nukentėjo. Tarpuose sodinau nasturtas – tos padorotos vabalų. O šiaip, prieš keletą savaičių vieną kopūstą, visgi kažkoks kanopinis apgraužė. Spėju, kad stirna ar elnias, nes briedžiai ne tokie elegantiški – aplink viską ištrypia :D Ta proga visi kopūstiniai iš daržo namo parkeliavo.
Kaliaropių ir svogūnų mišrainė lysvėje – dar vienas pasiteisinęs eksperimentas. Jokių kenkėjų nei viena daržovė neregėjo, derlius džiugino. Ir šiaip viską tarpusavyje maišau, nes pačiai būtų labai nuobodu matyt lysves, kuriose tik vienos rūšies daržovės. Šiemet visur dar ir gėlių prikaišiojau. Tuo metu, kai per darbus nebuvo laiko ravėjimams ar net ir paprastiems pasivaikščiojimams po daržą, spalvoti intarpai tikrai gerino vaizdą. Ne šiaip koks piktžolynas, bet žydėjimo pilna pieva, spalvotas plotas :D
Ravėti per karščius kenkia sveikatai. Ir šiaip įtarimą kelia žmonės, kurie esant 36 laipsnių karščiui savo noru lauke triūsia. Dar ir daržui žala iš tokio darbo. Vienu metu dalį ploto nuravėjau ir nors atgal tas piktžoles kišk – vienintelis išdegintas plotas ir buvo. Vieta kur nemulčiuota ir dar nuravėta.

Po trečio daržininkystės sezono tvirtai tikiu, kad tai daugiau protinis, o ne fizinis darbas. Suplanuoti ką, kur ir kada sėti, kad dirvos nenualinti. Sideratai, sėjomaina ir dar daržovių – gėlių miksas, o gal tiesiog organika maitinamas dirvožemis. Paprakaituoti pavasarį, paskui mulčiuoti ir... ateiti derliaus. Jei yra noro bei laiko – galima ravėt, laistyti, purent.... Hm... Čia kada nors :D Net susimąsčiau. Jei lysvėse praleisčiau tiek laiko kiek dauguma tradicinių daržininkų labai pikta būtų jei kažkas neaugtų. Dabar tik džiaugiuos, net jei ir ne parodinio dydžio svogūnai  ar burokai. Beje, dar atradau „uždelsto veikimo“ lysvę. Plotelis pavėsyje, žemė – vienas smėlis. Pirmus dvejus metus bandžiau ten daržoves augint – vargsta, dydžiu – nykštukams pritaikytos. Šiemet pavasarį pasėjau ten salotų, o vėliau sugalvojau, kad ne – nėra ko augalų ir savęs kankint. Neauga, tai neauga. Kol kas po mulčo sluoksniu plotą palaikysiu, gal kokį pavėsinį gėlyną kitais metai įkurdinsiu. Vakar sušlamščiau tame plote pavasarį sėtos salotos lapą :D Neperaugęs, sultingas :D Ilgai, matyt, augaliukas galvojo „dygti/nedygti/augti/neaugti“.