2013 m. kovo 25 d., pirmadienis

Kišeninė siena


                Pastaruoju metu esu įsivėlusi į labai smagią avantiūrą. Šį kartą nekenksmingą sveikatai ir sveiką smegenims – padeda pravėdinti mintis tarp ataskaitinių reikalų. Kai baigsis galima bus ir daugiau papasakoti, o kol kas vienas iš šio smagumo inspiruotų įkvėpimų. Kišeninė siena, kuri netelpa į kišenę :D Iš tiesų tai savotiškos lentynos padarytos iš senų, suplyšusių kelnių kišenių.





Štai taip, kai pagaliau žmogus turi savą kambarį :D




2013 m. kovo 22 d., penktadienis

Zuikis paprastasis


         Būna dienų kaip tyčia. Ir net savaičių. Kai visi suplanuoti darbai juda lėčiau nei norisi, kai viskas tarsi užsikonservuoja vietoje. Ir nuotaika tokia, kad nebežinai kur lėkti ar geriau iš vis pranykti. Kaip vaduotis kiekvienas savų receptų turi. O aš gi puikiai suprantu, kad jei nerasiu laiko kokiam žvėriukui sumeistraut, tai jau ir rukšna pikčiurna tapsiu :D Taip ir atsirado zuikis keistuolis, kurio siuvimo procesas ir nuotaiką iki padebesių pakėlė, ir mintis padėjo susidėlioti. 
            Tai gi zuikis svajojant apie tą metą kai vakare po darbų lauke hamake galima gurkšnoti gaivų vyną. Vėsa lauke ne piktina ir dantis barškina, bet jėgų suteikia ir džiugina. Tuomet  viskas atrodo taip paprasta, paprasta. Kaip zuikis šitas vynuoginis :D
            Toks vat primityviesiems žaislams priskiriamas žvėris gavos. Ūgis gan rimtas – 45 cm be ausų, o jei ir pastarąsias skaičiuosim tai ir visi 62 cm gaunasi.





          Kalendorius porino ir apie 40 paukščių dieną, ir Pempės dieną minėjo, ir Gandro diena jau netrukus. Bet mūsų šiaurėje tik tokie padarai medžiuose čiulba. 





       Ir kaip voverės kokios visaip šakomis striksi.






     Žinau, žinau, kad mano skonis žaislams savotiškas :D







2013 m. kovo 21 d., ketvirtadienis

(Ne)gerieji kaimynai


             Kad jau praėjusį pavasarį viskas vertėsi kūlvirsčiais ir progos gilinti draugiškos aplinkai daržininkystės žinias buvo labai retos, tai pastaruoju metu neriu į didžiuosius malonumus. Tokius paprastai smagius – naktimis tyrinėju augalų kaimynystę. Visas mokslas žinoti koks augaliukas nuo kokios daržovės kenkėjus nubaido, kuris pritraukia ir suklaidina. Kas kopūstų drugeliams galvas susuka, o kas visokias muses maitina ir žmonių sveikatai naudingų daržovių neleidžia doroti. Nors į mūsų šiaurietišą pakraštį užsukus pavasariui bus kaip visada – kiek tos velėnos spėsiu paverst daržu tiek. Ir ką turėsiu tą ir sėsiu. Ir taip kaip norėsiu. Ir dar spąstų svečiams, kurie turi keistą įprotį svetimus šiltnamius ir daržus tikrinti, pristatysiu :D Čia juokauju, nes į spąstus zuikučiai ir stirnos gali pakliūti. O jų man nesinori žaloti, nors ir praretina lysves. Pirmųjų salotų ir pupų net neparagavom – viską miško kaimynai sudorojo. Ai, dar vieną cukiniją kažkas iš miško gyventojų nukniso. Bet taip kultūringai, kad visai mažai ištrypė. 
            Kad jau apie kaimynus, tai neišvengsi jų Lietuvoj gyvendamas. Ne stepės gi, kur šimtais kilometrų kito homo sapiens nesutiksi. O jau daugiaaukštyje gyvendamas tai gali nepažinot (cha, cha rimtai – per dešimt (?) metų savame bute, šalia gyvenančių kaimynų nelabai pažįstu), bet susidurti teks. O mūsų miestietiškų namų laiptinės kaimynai tai, manau, verti mažiausiai kokios apybraižos. Beje, yra toks šuninkų bruožas – žinai viso rajono šunis, bet ne jų šeimininkus. Net ir daugelio šunų vardus bei charakterio savybes.
            Tai vat ką geriausiai žinau, tai tai, jog mūsų keturių aukštų laiptinėje, apart Mokos, gyvena Tera, Čita, Meška, Aira. Ir dažnai jorkšyro terjeras užsuka. Ir Morka yra didžiausia iš visų. Sakyčiau, bailiausia... tiek ta prasme, kad pati visų bijo, tiek daugelis kaimynų jos privengia (dėl dydžio?). Tiek tų vardų tik... Už tai žmogiškieji mūsų kaimynai turi kodinius pavadinimus :D Visai neprastus, sakyčiau, nes iš kart tarpusavyje suprantam, kas ir kaip. Kaimynas, Kaimynė, Jaunasis kaimynas, Piktoji kaimynė, Meškos šeimininkas, Meškos šeimininkė, Jaunasis Meškos šeimininkas, Budulis, Buduliukas, Budulio žmona, Mokytoja, Tas kur sveikinasi, Bananinis, Džipininkas, Jurga (koks tikras vardas tikrai nežinau). Dar buvo Gena, bet vienintelis kaimynas, kurio vardą daug maž žinojom, jau miręs... Tai dabar niekas sunkius krepšius nešant nepasisiūlo padėt, o paskui neprašo penkių litų alui.
            Nežinau, kaip kitur, bet kai kurie mūsų kaimynai, tikrai išskirtiniai personažai. Gal ir augalai turi tokius kaimynus? Pav. koks kvanktelėjęs, savimi patenkintas svogūnas stengiasi visus auklėti ir baisiai įkyri, o jo žmona jį viešai vis apkula. Jei jau mūsų vienam įkyriam daugiaukščio kaimynui, nuo žmonos kliuvo, nes su išeiginėm kelnėm į kiem išėjo, tai ką gali žinot... Nes gi visai rimtai, sodinti rekomenduojama, ne tik pagal tai kas kam pagelbėja kovoje sukenkėjais. Bet ir atsižvelgti į tai, kas ką skriaudžia. Suprask, naujai iškeptas daržininke, kad ir lysvėj savas budulis gali atsirast. Vis taikysis kam marmūzę (lapūzę :D) išmalt, saulę užstot, maistines medžiagas pavogti. Arba baklažanas iš už jūrų marių kolorado vabalų prisikvies, o jei kokią bulvę šalia žemėn įkišai? Gal kas mėgsta naktimis dainuoti, o šalia ramybę mėgstantis kaimynas. Taip ir įsivaizduoju kokį pomidorą su bulvėmis besipykstantį, vis žeme besidalijanti. Gi giminės, vienos šeimos nariai, tai konfliktai neišvengiami :D Jaučiuos kaip kokį svarbų socialinį darbą dirbanti – ką su kuo vienon grupėn talpint sprendžiu. Kokią gaują izoliuot, kuriai pagalbininkų pasiūlyt. Na, gi įdomus reikalas ta daržininkystė be trąšų ir kitos chemijos.
             

2013 m. kovo 17 d., sekmadienis

Miestietiški memuarai (tiems kurie sako, kad miestas ir valstybės tarnyba – normalu)


„Tik trys užsienio kalbos... rusų gi nesiskaito... mažoka...“ - moteris, kuri tris metus lanko anglų kalbos pradedantiesiems kursus. „Kaip reaguojate į konfliktines situacijas“ – iki tol nežinojau kaip būna kai „konfliktas dėl nieko tyko už kampo“.  „Jūs suprantate, kad šiame darbe daug atsakomybės? Nenorėčiau dėl jūsų klaidų nukentėti.“
„O kaip jūs paėmėte tušinukus renginiui? Net tris. Reikia parašyti tarnybinį raštą, surinkti parašus ir tada... Tiesa X ir Y grįš tik po trijų savaičių.“, - trys valandos iki konferencijos.
„Nepasirašysiu“. „Nežinau kas čia“. „O tai ką man dabar daryti?“. „O kodėl čia nėra kablelio? Tikrai nereikia?“. „O tai jūsų skyrius neturėtų žinoti?“. „Nu bet... tai man reikės dirbti?“. „O tai čia tikrai mūsų skyrius atsakingas?“. „O tai kodėl šypsotės? Matyt per gerai čia jums?!!!!!!“
Kiekvieną rytą, 7.20 išeinu pro duris ir pėdinu į stotelę. Visus geidaujančius ir ne (o rytais aš tikrai, tikrai niekur nenoriu) jis veža į autobusų stotį. Surenka užkampio gyventojus ir bildėdamas lekia keliu. Ir visada būna aišku koks šis rytas. Jei vairuotojo namuose audra, įsikibti į priešais esančią sėdynę reikia ne tik įveikiant posūkį, bet patartina jos nepaleisti visą kelią. Jei ramu – tas pats. Tik rusiška radijo stotis groja garsiau.
Kiekvieną vakarą, 17.30 autobusų stotyje įlipu į mikroautobusą, kuris visus trokštančius ir ne (neseniai miesto centre dirbti pradėjęs mano kaimynas (?) kas vakarą padejuoja, jog mielai būtų susipylęs dar vieną puslitrį, bet vat – mikriukas atvažiavo, o kitas tik už valandos), gabena į priemiestį. Gyvenvietę, kurioje nėra prekybos centrų, bankomato. Ir parduotuvės, kurioje galima būtų nusipirkti „ko nors skanaus, kvepiančio ir šviežio“. Bet yra užrašai „šviežūs vištas“ ir pardavėja gali patikinti, kad „baton minkštas“ arba tris kart paklaususi „a co to jest“ įleisti už paslaptingo prekystalio, kad pats pasiimtum daiktą neaiškiu pavadinimu.  O dar geriau nieko nenorėti jei nežinai „kak eto po rusky“ arba „po polski“.
Kiekvieną vakarą 17.55 aš išlipu vienoje iš transporto žemėlapyje neegzistuojančių stotelių „prie parduotuvės“. Ta parduotuvė buvo sudeginta... seniai. Kai šiame rajone tebuvau išgyvenusi pusmetį. Ir moteris, kuri rytais nesisveikina su autobusiuko vairuotoju bei pasistengia išbambėti visas per gerą pusę amžiaus susikaupusias nuoskaudas, vakarais išlipdama visada mandagiai pasako ačiū. Tarsi dirbtų labai tinkamą darbą ir per aštuonetą valandų būtų išliejusi net tik pyktį, pagiežą, bet ir visas kitas įmanomas emocijas.
Vyriškis, kuriam kasdien pritrūksta penkių šimtų gramų iki išsvajotosios darbo dienos pabaigos palaimos, pramiega stotelę.  Bet niekas jau nebenori būti kaip „mano žmona, kuri b.... vis neduoda išsimiegot“. Būtinai kada nors važiuosiu likusius 500 m iki mikroautobuso galinės stotelės. Įdomu ar vairuotojas jau priprato pavaduoti eilinio keleivio žmoną, o gal nustato žadintuvą.
Pirmadieniais ir trečiadieniais iš raudono autobusiuko išsirita pusamžis vyriškis, kuris trenkia duris paskui jį besirioglinantiems keleiviams prieš pat nosis. Ir nueina garsiai juokdamasis bei jausdamasis itin šmaikštus. O likę, stebuklingu būdų išvengę pirštų amputacijos, mintyse jam linki įlipti į šuns krūvą. Tie, kurių mintys veržiasi garsiai, galvoja ne taip gražiai.
Vakarais iš stotelės namo visada einu kitu keliu nei ryte. Nebeklampoju patvoriu. Žengiu drąsiai per daugiaaukščių kiemus. Kol neprasidėjo sutemos, nes tada visur tamsu ir eiti geriau automobilių takais– ten mažiau duobių. Žinau, kad mieste gatvėse dega lempos.
Jei ryte kieme nepavyko pamatyti kaimyno, vadinasi vakare jis paprašys penkių litų. Ir, nors sveikintis neįprato net tokia proga, dėl penkių litų išdidžiai ir jausdamasis nusižeminęs pabandys suregzti sakinį. Matyt sunku būti bedarbiu. Iki šiol taip ir nenusprendžiau – jis tikras ligonis ar ne... Na, kad kai labai įkyrės trečią ryto paskambinęs į buto duris ir kaulindamas butelio arba pinigų degtinei, ką kviesti – greitąją ar policiją. Taip niekada ir nesupratau ką jis ten bamba. Tik tiek, kad visi kvailiai.
Jei ryte nesutikau margo šuns, vakare jis tupės prie vienos iš mano pakelyje sušmėžuojančių laiptinių. Ryte vėliau išleistas pro duris, vakare vėliau ir grįžti privalai. Toks šuns (šeimininkų?) grafikas. Mano šuo ir šitas šuo niekada nebuvo susitikę. Grafikai nesutampa.
Jei pievelėje ganosi valkataujančios katės, visi benamiai šunys jau pašerti. Prireikus žinosiu po kurios virtuvės langu laukti atskrendant blynų, kotletų ar trumpo sriubos dušo.
Kai išėjau iš darbo nusistačiau žadintuvą, kad lygiai 18.05 galėčiau apsimesti, kad pamiršau prie darbovietės ką nors nusipirkti ir per kiemą nupėdint paerzinti vietinių pardavėjų. Na paprašyt ko nors... pavyzdžiui kepimo  miltelių. Skamba pakankamai sudėtingai, ar ne? O gal 18.00 pasižvalgyti galinėje mikroautobuso stotelėje.
Ir jei kada nors eisiu į pokalbį potencialioje darbovietėje, ten manęs teirausis – kiek mokate užsienio kalbų? Tik dvi. Kodėl manote, jog esate tinkamas darbuotojas? Nemanau ir man nerūpi. Kokios jūsų neigiamos savybės? Esu. Kaip susidorojate su stresu? Puikiai. Ypač penktadieniais bare. Kodėl manote, kad tinkate mūsų įstaigai? Nemanau. Netinku. Niekam. Vat sėdėčiau dabar šikinyke ir skaityčiau „Pūkuotuko pasaulį“. Gudri kaip pelėda.   
Jei jei didelė bėda ištiks eisiu pasižvalgyti po paslaptingu daugiaukščio virtuvės langu. Tik nenusprendžiu – pasiimti lėkštę ar ne. Gal puodas geriau?




Ir po to dar kas nors klausia ar nepsiilgsti valstybės tarnybos/nenori grįžti/būti „kaip visi“?!!!!!!! Ekit Pūkuotuko išminties skaityt. Ar bent Karlsono.


2013 m. kovo 13 d., trečiadienis

Prisijaukinti miestą R


Taip jau yra su tais miestais mano gyvenime, kad vienus tiesiog įsimyliu, kiti neutralūs lieka. O kai kurie tokie... kuriuos labai sunku prisijaukinti. Ką jau čia slėpti – labai mėgstu Vilnių. Dar Veisėjus ir Molėtus. Norėčiau kada nors grįžti į Kopenhagą ir Liublijaną. Ir galėčiau ilgai vardinti tuos, į kuriuos būtinai kada nors nuvyksiu. 
Bet yra vienas miestas, kurio jau beveik metai niekaip neprisijaukinu – Rokiškis. Ir nežinau kodėl gi taip negražiai gaunasi. Juk yra ten ir puikus dvaras, alėja centrinė, išpieštos langinės, raudona bažnyčia, prie kurios paspoksoti specialiai vežėm dzūkišką ekipažą. Posakis „raudona kaip Rokiškio bažnytėlė“ Dzūkijoj turbūt jau ir visą šimtą metų skaičiuoja. Tik tų dzūkų, matyt, nedaug čia lankydavosi. Dar tvenkiniai su įrengtu paplūdimiu. Ir net ledo ritulio komanda, pasak rajono gventojų, stipri ir tvirta. Tai kame gi tos mano nemeilės šiam miestui šaknys? Nežinau...
Ir kai mintyse vartalioju visus ten man nervinančius dalykus, tai jie, spėju, daugeliui mažesnių Lietuvos miestų būdingi. Pavyzdžiui Anykščiuose pirmadieniais nedirba nei vienas suvirinimo aparatą turinti automobilių remontininkas. Kodėl - nežinau. Gal sekmadieniais kokią profesinę progą visi švenčia :D O Rokiškis pasižymi ne tik trumpu servisų, parduotuvių ir pan. darbo laiku (kas vis dar mane stebina, kadangi esu pripratusi prie vilnietiško patogumo), bet ir tokiu gerokai retro aptarnavimu. Kai pardavėja, tikrai menanti daugiau nei dviejų dešimtmečio senumo laikus, kuomet dėl savo darbo buvo iki svarbus asmuo daliai piliečių, ignoruoja klientus. Nes juk ji užsiėmusi pusryčių aptarimu su kolege/kalba telefonu/yra pavargusi/ šiaip neturi nuotaikos. Tai vat ir stovi nuolankiai galvą nuleidęs kol dėmesį į tave atkreips. Ir kai jau teiksis aptarnauti  tai tas kaimiškas smalsumas retai kada liks pardavėjos viduje. Na gi kaip ji gali nežinoti ką veiksi su keliais metrais sintepono ar kokiomis keistesnėmis sagomis :D
Panašų aptarnavimo modelį drąsiai galima taikyti ir daugeliui kitų įstaigų. Ir net visą Lietuvą okupavusiuose prekybos centruose yra vietinio savitumo. Tai, kad kasininkė greitai skanuoja prekes, nereiškia, kad taip greitai sulauksi savo eilės. Nes nedideliame mieste tikimybė, jog į parduotuvę užsuks pažįstami ar draugai tikrai nemenka. O neaptarti visų naujienų – nedovanotina. Net jei eilėje stovi skubantys ar visai nesidomintys pirmą kart matomos moters šeimyniniais reikalais.
O dabar, o dabar... kad jau apie Rokiškio autobusų stoties smagumus jau esu rašiusi, apie turgų reikia paplepėt :D Na kaip gi be jo kai mėsos šuniui paieškos yra gyvenimo dalis. Ketvirtadieniais ir šeštadieniais – mielai prašom į aukštaitišką turgų. Ir rekomenduotina tomis dienomis neplanuoti apsilankymų statybinių ir maisto prekių parduotuvėse. Mat dalis gyventojų iš turgaus traukia ir visų kitų reikalų sutvarkyti, parduotuvių aplankyti. Kai kurių turgaus lankytojų vairavimo ypatumams tinkamiausias apibūdinimas – sodinininkas su kepuraite. Čia asociacija su Vilniaus sodais, kurių kryptimi pavasarį išrieda žiguliukai ir stabdydami eismą, penkiasdešimties km per valandą greičiu, pirduliuoja sodo link. Neprognozuojami ir sulėtintos reakcijos...  Tiesa, čia žiguliukų neužmačiau, bet vairuotojų, kuriem sunkoka orientuotis erdvėje, o žiemą tą dar apsunkina ir ausinė kailinė kepurė, iš turgaus automobilių stovėjimo aikštelės pajuda nemažai.
Žiemą, tiesą sakant, turguje su kaimiška pakraipa, gana nyku. Primena vaizdus iš kino filmo „Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai“ (čia R mintis). Kai visi sušąlę tripinėja, o kai kurie pardavėjai net ir savo jaunystės kailinukus bei kailines kepures išsaugoję. Manau, kad pas sendaikčių pardavėjus ir koks paveikslas su undinėle ar berželiais atsirastų.
Ne, nėra tame turguje tokio dzūkiško linksmumo ir lengvumo. Bet ir ne suvalkietiškas suktumas... Nors šiaurės Lietuvoje tik Biržus, ilgų kasinėjimų juose dėka, esu prisijaukinus. Tai vat tas toks neįprastas man atspalvis yra juose abiejuose... Perkant gėles iš kokios bobulytės visuomet laukiu patarimų kaip tą augalėlį prižiūrėti ir palinkėjimų, kad gerai augtų. Cha, cha... pati sau mintyse to palinkiu, pinigus krapštydama. Tik medelynų ar gėlynų augintojai, jei tik jaunesni ar pažangesni, tokiais monais užsiima :D Jiems, matyt, teko kažkur girdėti ar matyti apie mandagų ir malonų aptarnavimą su patarimais :D Nors irgi toks keistumas, kad kol galvoji, abejoji tai patarimai trykšte trykšta. Pirkimo metu irgi patarimų negailima. O vat pasidėjus augalą į mašiną grįžau dar šio bei to paklausti ir... buvau nesuprasta :D Tai gi viskas – esi neįdomus kai pinigus sumoki :D Ir čia ne kažkoks išskirtinis, tik man skirtas, nemandagumas. Taip tiesiog ten yra. Ir viskas.
Bet, bet, bet... galiu parekomenduoti Rokiškyje vieną labai nuostabų punktą, į kurį stengiamės užsukti. Tai tokia kepyklėlė-parduotuvėlė, kuri kvapais iš tolo vilioja. O joje bandelės minkštos, šiltos ir skanios. Dar pyragai ir torčiukai, čeburėkai (nea... ne tokie kaip Vilniaus autobusų stotyje. Čia visai kitoks patiekalas :D), duona ir kiti kepiniai. Ir pigiau negu kokiame prekybos centre ir skonis nesulyginamas. Ir kvapas iš proto varo, kai po mašiniuką pasklinda ir nosį iki pat sodybos kutena. Ech... net man, neišprotėjusiai dėl saldumynų, seilė pradėjo tekėt :D
Dar vienas toks stebuklingas taškas, į kurį, karts nuo karto įkišu nosį, - viena iš dėvėtų drabužių parduotuvių. Telieka sulaukti dienos, kai visos prekės būna po vieną litą ir... nerti į knygų stirtas :D Ne kas kart tokia laimė nusišypso, bet tikimybė nemaža. Į šoną atidėjus knygeles vaikams, literatūrą vokiečių kalba, galima aptikti visai neblogų angliškų leidinių. Dar kartą pažiūrim į prekių kainą – vienas litas- ir tempiam stirtelę link kasos. Beje, kažkada eilėje pribloškė labai šneki pagyvenusi moteris. „Kad ir kokie jie ten būtų, ir kalba nei šiokia nei tokia, bet vat kūrent kažkaip negaliu. Gal ten kokie šventi raštai... „ Iš mano kvailos minos turbūt greit suprato, kad esu labai negudri ir reik paaiškinti prie ko čia tos knygos. O gi, pasirodo, jos kaimynė vis ateina kokios storesnės už litą, prakuroms :D
O šiaip šaltuoju metų laiku Rokiškis man kvepia senais miesteliais. Tikrai taip. Nes centre dauguma namų yra seni ir krosnimis kūrenami. Tai tas dūmas ir nuvinguriuoja į viršų tokius kvapus, kurių niekada neužuosi naujos statybos privačių namų rajonuose ar daugiabučių kvartaluose, skleisdamas. Vaikystėje man tokie kvapai atrodė labai egzotiški, nes nei Alytuj nei Kauno senamiesty tokių nebuvo.
Tiek čia apie tą mistišką miestą Rokiškį. Tikiuosi, pagaliau susidraugausiu aš su juo. Ar bent prisijaukinsiu. Nes nei miestas kaltas, nei aš, bet nelimpam vienas kitam :D   Kol kas...


2013 m. kovo 10 d., sekmadienis

Migracijos ypatumai


         Apie paukščių keliones nusimanau tik iš knygų, todėl nieko naujo parašyt negaliu. Laukiu trumpam į Lietuvą pargrįžtančių draugų, bet jų kelius žinau tik iš pasakojimų. O vat apie gyvenimą kai daiktus iš bagažinės išsikrauni tik savaitgaliais, arba gyvenimą tarp dviejų namų išmanau puikiai – praktiškai ir visokiausias to puses esu savu kailiu ištyrinėjus. 
            Pradžiai apie ekspedicinius smagumus, mat būta metų kai septynis mėnesius iš dvylikos, namuose lankiausi tik savaitgaliais. Ir tai ne visuomet. O visą kitą laiką manta (įskaitant ir šunį :D) buvo talpinama automobilio bagažinėje bei salone. Ir po darbo ne visuomet žinai kur nakvosi – mat tiksliai negali prognozuoti kada darbus baigsi ir kuri nakvynės vieta teiksis priimti. Ką jau čia slėpt – po dviejų savaičių labiausiai mašinoje jaučiasi nešvarių kojinių kvapas. Kad ir kaip tuos nešvarius drabužius bepakuotum ir maišelius raišiotum, vis ką nors greitai įgrūdi ir nesandaru lieka. O dar prisiminus sezoną, kuomet namuose esanti skalbimo mašina buvo sugedusi, jos remontas siaubingai ilgai truko (na visi žinom kaip tie meistrai bendrauja ir kokio greičio jų apsisukimai) tai net ir juokinga pasidaro – laisvadienį skiri skalbimui, o paskui drėgnus drabužius atgal mašinon krauni.
            O dabar apie realybę kasdieninę – gyvenimą tarp miesto ir kaimo. Tokie tat dėsniai:  jei prisireikė kokio retai naudojamo daikto, jis būtinai kituose namuose likęs; jei mirtinai kokios knygos ar albumo reik – tai irgi jie ne ten kur esi; jei įsigrūdai važiuodamas kažkokį daiktą (ir savimi didžiuojies, kad iš anksto prisiminei ir suplanavai jo reikėjimą) tai nei velnio jo nenaudosi. O prisireiks ten, iš kur išvežei :D; Kai pakuoji kokį rakandą, kuris mieste tik vietą užima, kažkaip kartais gaila jį į sodybą vežti pasidaro – dar atsitiks jam ten kas (kas tas stebuklingas kas tai nežinau); Jei susidedi visus darbus ir jų reikmenis su mintimi, kad kituose namuos pabaigsi tai būtinai visus rakandus teks atgal vežtis. Ir net jei nieko neplanuoji kraut mašinon, vis tiek viską teks gerokai pagrūst, kad užsidarytų. Ir netilps tai, ką norėtum nusivežt (pav. iki šiol į sodybą neatsigabenau dviračio). Ir jei galvoji, kad prieš savaitę pirktas šampūnas yra mieste, tai jis būtinai bus sodyboj. Ir ne šiaip bus – bet kokie du buteliukai sukrauti. O jei kažko neimi, nes tikrai nereiks, tai žinoma, tas daiktas pasidarys mirtinai būtinas.
            Sakyčiau, kad buitinis-rutininis kai kurių darbų deja vu tampa natūralia būsena. Pav. antradieni nurengi patalynės užvalkalus, juos sukrauni į krepšius. Vakare juo iškrauni iš krepšių ir grūdi į skalbimo mašiną. Trečiadienį nukabini ir dedi į krepšius, ketvirtadienį iškrauni iš krepšių ir pakloji lovą. Po dviejų savaičių viską pradedi iš naujo – ištrauki krepšius iš spintos ir dedi į juos visą turtą :D
Turi ta migracija ir nuotabiųjų pusių – progą namų užkaborius iškraustyt. Vat sugalvojau, kad „Poezijos pavasarius“ reik į sodybą išvežti. Nes jei kur ir turėsiu laiko juos skaityt tai tik čia (naivumas tas mano :D). Na ir ką – naktis mieste į posmus panirus ir sodyboj atradimų pilnos naktys. Ir smagu, ir juokas ima, ir galvoju, kad kai kurių eilėraščių geriau neskaityt. Tai kas aštuoniolikos atrodo puiku, dabar dažnai ne taip jau ir žavi. Ir kai kurių, dabar jau vyresnių ir labiau subrendusių, poetų ankstyvosios eilės šypseną kelia. Atsiminimuose visai neblogi tie eilėraščiai buvo...  Bet proga pasiknist po praeitį ir posmus jaunystės visai nebloga.
Net nepagalvotum kiek tų atradimo džiaugsmų mažame bute telpa – mat kai vietos mažai viskas taupant erdves puikiai ir talpiai suštabeliuota į plyšius ir kampus. O kai pradedi kraustyti tiek tų atradimų malonių. Kada gi visokius zinus pavartysi, jei ne kraustynių metu. Beje, turiu vieną nusistatymą – kaimiškų namų nepaversti sąvartynu. Ir to link nuolat iriuosi bei kovoju. Bet mamai vis dar sunkiai pavyksta išaiškinti, kad erdvės turėjimas nereiškia milijono rakandų, iš serijos jie geri tik nenaudojami arba gal kada gyvenime pravers, atsiradimo namuose. Patinka man erdvūs namai, nors tu ką. Geriau mažiau ir ne bet ko. Pav. nuostabi beveik šimtmečio senumo spinta artrasta garažo kampe – puikus baldas į kurį negaliu atsižiūrėti (net po kelenos valandų šveitimo vis dar miela atrode :D) visiškai pralaimi kovą prieš tarybinių laikų spinteles. Klėtyje aptiktas senas kuparas nugali prieš apsilupusią, bet garbingoj vietoj paliktą, keturiasdešimtmetę sekciją. Ką jau ir bepridursi. Kartais  dėžė – pati puikiausia lentyna :D

2013 m. kovo 4 d., pirmadienis

Lininis, skiautinis. Kas? Atvirukas!



          Daugelis pasakų prasideda taip: „Seniai, seniai... „. Šis mano pasakojimas – nuo paburnojimo, kad niekas man nieko iš anksto nesako :D Ir kai sužinai, kad po šešto dienų teks kažkur važiuoti, ir ne tik važiuoti, bet ir dovanos mielos bei rimtos reik, tai kartais ir šokas ištinka. Kadangi iš tų šešių parų keletas skirta kelionėms, dar kažkiek pradėtų skubių darbų baigimui, turiu pasakyti, reikalas visai rimtas ir įtemptas tapo. Sąskaitoje ir piniginėje siausiančių skersvėjų proga buvo pats metas iškuisti visas vilnos ir medžiaginių  atražaų atsargas. Tada raitojiesi rankoves, apsirūpini kava ir pirmyn su kūrybinio įkvėpimo sparnais.
 Rimto brainstormingo (na nežinau normalaus lietuviško atitikmens... visi kažkokie ne tokie rodos) rezultatas – atviruko iš lietuviško lino idėja. O, kad jau esu iš tų, kuriems daiktai nors kiek praktiški turi būt (cha, cha... nors žaislai tai nežinau kiek jau čia praktiški :D ) tai atvirukas gan didelis gavosi. Į užklotuką pavirto. Su dovanojančiųjų rankų ir letenų antspaudais ir sveikinimais. Manau, kad ir visokius linkėjimus ant tokio daikto  išrašyt galima ir, pagal pageidavimą, kokį posmelį ar kvietkelį išsiuvinėt. Tik, vat laiko tam tai norėčiau daugiau turėti – nemiegojus ir skubant siūlės ne visuomet puikios gaunas :D Na ir šiaip po to miego bei nugaros pailsinimo reabilitacijos mirtinai reik.
O, kad jau skiautiniai man ypač jaukūs, asmeniški ir nepakartojami atrodo, tai ir neslepiu tos savo meilės jiems :D Ir nenuginčijamo fakto, kad laiko bei darbo jie taip pat reikalauja.
Kadangi atvirukas jau įteiktas ir, tikiuosi, pradžiugino ar bent nustebino, tai ir pristatau labiau viešoj erdvėj :D