2014 m. birželio 30 d., pirmadienis

Skiaučių šokis lietuje

                      Kuo nuoširdžiausiai sakau – gerai, kad Pasaulio futbolo čempionatai kas ketverius metus vyksta. Na dar Europos čempionatai. Gaunasi kas dvejus tos šventės. Metas kai nieko nespėju ir miego trūksta dar labiau nei paprastai. Prie TV naktimis prilimpu, o šiandien dieną vos nosies nesusitrenkiau į kompiuterio klaviatūrą :D Darbingumas sumažėjęs, o dar tas lietus už lango. Saulė švietė tada, kai mūsų vienkiemyje nebuvo. Darar pagaliau šilta ir net girdžiu kaip piktžolės pasispygaudamos nosis į šviesą kiša. Nei laiko, nei noro jas iš ten krapštyti :D
                      Po rimtų darbų (kažin kodėl žaislai, dėžės ir skiautiniai visiems atrodo taip nerimta... ? Kruopštumo bei darbo reikalauja tikrai daug...) toliau kabinuosi svajonės bei tikslo link. Vienkiemio veiklą išvystyti, amatais užsiimti ir vargo nematyti. Jei konkrečiau – naujiems skiautiniams ruošiuosi. Atraižas, kurios dar neišplautos, skalbiu ir... po lietų lakstau – džiaunu :D Dar ir kikenu pati iš savęs – spalvotais medžiagos gabalais lietui pliaupiant lauke mojuoju ir tikiuosi, kad greitai išdžius. Dar jau praėjusias šį procesą, sausas, atraižas lyginu bei dėlioju. Kai kas jau ir karpymo – pjaustymo etapą priėjo. Beveik kaip lino kelias tas skiautiniavimo procesas – išplaut, išlygint, sukarpyt, susiūti, išlyginti, dar siūti bei lyginti, lyginti, lyginti, ištempti, sudygsniuoti, apsiūti. Pagaliau nufotografuoti ir naujus namus rasti.
                      Šį kart labai nekantrauju, kada gi išdžius. Spalvoti sumanymai laukia ir net spirga. O gal avimis mekena.... :D (beveik ir išsidaviau). Iš kart du – didelis rimtas bei mažas smagus.
                      Beje, pastebėjot, kad yra darbų, kuriuos darydamas nesijauti triūsiantis? Nuovargis, žinoma, ateina, bet visiškai kitoks nei bandant įveikti kitus darbus. Lekiu medžiagų pjaustyt. Tų išdžiūvusių. Ir namuose kabinti šlapiųjų, iš lauko atneštų :D


2014 m. birželio 25 d., trečiadienis

Vasaros ryškumas

                Net juokas ima – niekaip užkloto nufotografuot nesigauna. Lauke lietus priepuoliais ir kai susiruošiu, pasiruošiu fotosesijai tenka skuosti, užklotą pagriebus, namo. O viduj tamsoka ir nuotraukose spalvos visai nepanašios į realias.
                      Bet vis tiek rodau naujausią baigtą skiautinį – lietuviško lino langelių užklotą. Išorinė ir apatinė pusės – linas bei linas su medvilne. Vidinis sluoksnis – sinteponas. Dygsniuotas rankomis. 135x212 cm.

                      Kiek prieš eilinį lietaus pliūptelėjimą spėjau.





        Ir truputis viduje.



Dar ir keletas pastebėjimų. Kadangi blokai (jei reikia paaiškinimo – detalės) gana stambūs, o linas medžiaga minkšta, sudygsniavus rankomis ir pats skiautinys toks gana purus gavosi. Mėgstantiems „kietesnius“ tokiais atvejais siūlyčiau dygsniavimą mašina. Jei blokai iš smulkių dalių, ir rankomis dygsniuojant tarsi labiau „sutvirtėja“ viskas.   Manau skonio reikalas čia. Man purūs skiautiniai pats tas – jaukumo priduoda. Ir tas dygsniavimas rankomis, kai viską iščiupinėji ne tik siūdamas, bet dar ir dygsniuojant nuolat rankose laikai, po centimetrą viskas išglostyta būna...  Nors ką čia slėpt – dygsniuoti mašina greičiau gaunasi. O kartais ir paprasčiau. Bet šį kart sumanymas buvo purus ir minkštas. Ir languotas. Ryškus. Vasariškas. Lietuviško lino.

2014 m. birželio 24 d., antradienis

Vasara

             Dienos trumpėja, oras šaltas, lietus nusibodo ir iš vis... kokia čia vasara. Sutinkate? Vadinasi esate niurzga ir galite toliau neskaityt :D Nušlepsėjau, tarpelį tarp lietaus šuorų ištaikius, žirnių daržan, apsidairiau – tai gi vasara. Pati geriausia :D Nors prisipažinsiu – agurkai su cukinijom nuo šalčio susisukę, taip į juos graudu žiūrėt, kad užklotais apkamšyt norisi.  Optimistiškai tikiu, net ir tvirtai žinau, viskas jiems bus gerai. O bambekliai tada bus nepatenkinti, kad karšta :D

                      Gėlės tai tokios... na labai populiarios ir beveik kiekvienam kieme žydi. Bet kai pati iš sėklelių išaugini tai daug smagiau :D 







Paskutinieji. Iki kitų metų, tikiuosi.



Tuoj, tuoj, tuoj, keletas dienų saulutės ir žydės visa pieva. Visokiausiom spalvom.






Dar truputis, dalelė žydėjimo.







Žiedelis iš kopūstų daržo. Neveltui Joninių naktį sode laužą kūrenom. Apie ketvirtą ryto šalia projekto „Kopūstai“ poligono zuikis buvo pastebėtas :D Budėjimas pasiteisino :D Beje, Moka tuo metu namie, lovoj parpė. Jai mūsų pasisėdėjimai nusibodo ir pati namo pasiprašė.


2014 m. birželio 22 d., sekmadienis

Rasos ant žolės visą parą

Jei lyja ir šalta kas? Joninės :D Kasmet jos tokios ir kiekvienais metais visi skundžiasi – vaje, koks šaltumas tos vasaros :D Tiesa, bent vienkiemyje pernai puikus vakaras buvo – nešalta, nekaršta ir net nelijo. Tai čia jau beveik anomalija. Beje, klausėmės latviško folkloro (nedidelės ir radijo stočių pasirinkimo galimybės mūsų užkampyje) ir aš vis lyginau su lietuvišku (visgi baltai esam), kankliavimo ypatumus nagrinėjau. Net pačiai keista ir iki tol nesusimąsčiau, kad  ryškų pėdsaką paliko mokslai muzikos mokykloje :D Kankles išgirdus neretai galvoju kaip čia sugrot reikia. Arba negalvoju, bet pirštai susidėlioja. Gal metas kankles susirast, suderint... :D
Vienkiemyje gyvenimas vyksta priepuoliais. Tikras gamtinis – pagal lietų. Tarp darbų prie kompiuterių ir kovų su žolėmis – ravėjimas bei šienavimas glemžiasi visas jėgas. Kai ilgėliau neatvažiuoji vienkiemyje džiungles randi :D Nors šiandien išdidžiai baigiau visus ravėjimus ir pagalvojau, kad po savaitės tai gi net nesimatys, kad šitiek laiko tam skyriau :D Viskas grįš į savas, tas teisingąsias, vėžes – puslaukinio vienkiemio vaizdą :D Kol kas šlapia visą dieną, rasos nuolatinės. Po balas šlepsim.  
Ilgiau mieste pabuvusi Moka surujojo. Dabar apsimeta labai rimta teta ir dar asmeninio dėmesio bei švelnumo ciucei labai reikia. Jau laukiu kada vėl atvirs į linksmą, kartais šiek tiek pakvaišusį, šunį. Baigs gulinėti ir niurzgėti :D
Bitutės šaltų ir lietingų orų nukamuotos. Kai giedra pažiūriu kaip skraido, o į aviliukus ir nėr kaip įlyst. Kol dūminę užsikursiu, įrankius susirinksiu – vėl lietus. O jau prieš lietų geriau net neit. Net ir gėlyno, šalia avilių esančio, geriau neravėt :D Užsikuičiau ir net nepastebėjau, kaip keletas bičių į plaukus įsivėlė. O gi apsidairau – visos prieš lietų namo greičiau lekia, o aš vidury jų tako atsidūrus. Susitarėm draugiškai – ravėjimą atidėjau, kad visos ramiai iki lietaus namo spėtų grįžti.
Supratau, kad negalima man į svečius niekur važiuot. Ten, kur triušiukai, avys, vištos ar katinai gyvena. Visko man norisi ir reikia :D Net va planą sugalvojau – vasarą tik vienkiemyje gyvenu ir triušius bei paukščius auginu. Rudenį išlekiu kokiai savaitei, kad draugai su peiliais ar kuvaldom (oi, nežinau kokiais būdais tuos padarėlius nudobia ir net žinot nenoriu) sugužėtų. Mėsą sudoroja, dalį išsidalina, kitką į šaldymo kamerą sukiša ir dar man kokį pliušinį zuikį palieka. Aš grįžus savaitę sriūbauju netikrą zuikį apsikabinus. Vėliau suprantu, kad savo zuikučio valgyt niekaip negaliu – iškart lėkštėje švelnios pūkuotos ausytės pradeda vaidentis. Ir likusią mėsą draugams išdalinu. Ot koks planas :D Man rodos, vienkiemyje niekaip neprasigyvenčiau :D Dar kartais popą iš „Dvylikos kėdžių“ prisimenu. Jis puikų verslo planą buvo sumanęs – triušius augint. Tik pastarieji raugintų kopūstų persivalgė ir... planas žlugo. Bet rimtai, reik gi tos gyvybės. Ir kad jau įsivažiavau su savom daržovėm, tai vis mintiju, kad va ir kiaušiniai, ir mėsa savi nieko būtų :D Bet ir šiaip geras metas vasara vienkiemyje – išeini laukan ir pietus beveik turi. Salotos, sriubos daržovių... desertui uogos ar žirniai. Mmmm....

Beje, didžiąją dalį daržovių teko atsėt – kažkas vėl nuėdė. Ir šiaip, kai šalta bei šlapia, ne itin puikiai šilumamėgiai auga. Bet projektas „Kopūstai“ tęsiasi puikiai. Tris kart į medį beldžiu ir per kairį petį spjaudau. Tikiuosi laimėti kovą ir išaugint nors vieną sau ir tik sau (nors ir nemėgstu), o ne zuikiams su stirnomis :D Jei pavyks, dalinsiuosi patarimais :D Tyliai, tyliai išsiduosiu – pirmasis pomidoras irgi beveik visai raudonas :D Laukiam :D 

2014 m. birželio 16 d., pirmadienis

Kai esi ne ten, kur norisi būti


Teoriškai taip – kai esi mieste darbas prie kompiuterio tiesiog tirpsta. Nes nėra pagundų į daržą ar gėlyną nubėgt, kokią žolę išraut, ką nors suremontuot. O praktiškai – vis prisimenu vienkiemyje likusią pasiūtą, bet neprikimštą mešką, skiautinių užklotą, iki kurio pabaigimo sąlyginai nebe daug darbo beliko. Dar dėžes, kurių labai reikia ir kuo greičiau. Bites, kurioms gal vienoms liūdna :D Daržus ir šiltnamį, kuriame viskas džiūsta. Kuriu planus kaip čia pragyventi iš tų hobių, kad po visą Lietuvą nereiktų makaluotis. Iš meškų bei skiautinių, dėžių ir veltinių. Ir kiek rimtesnį bitininkystės ūkelį įkurti kainuotų. Vat tau ir darbas produktyvus, kai teoriškai vienintelės neišvengiamos pertraukos – pasivaikščiojimai su Moka :D Velniava, ne darbas, sakyčiau. O dar remontas kaimyniniame bute, triaukščiais rusiškais keiksmai po langais besižodžiuojantys kaimynų vaikai. Išmetamųjų dujų kvapas kambary (to, užaugus mieste, niekada nejausdavau, vienkiemis mane čia taip sugadino) ir šiaip... triukšmo prisotinta aplinka. Ai, dar paslaptį pasakysiu, kailiuką vienai meškai, ir į miestą pasiėmiau :D Irgi ramybės neduoda :D
Kad jau išsidaviau tai ir spintos atradimais dalinuosi. Dar kartą apžiūrėjau mano itin saugojamą ir tausojamą dar močiutės austą drobę. Tą, kurią net į sodybą vežti gailiu, nes miesto spintoje jai saugiau atrodo. Ir eilinį kartą suprantu – daiktai skirti naudojimui. Tokio pats amžiaus staltiesės ir lovatiesės, vienkiemyje įsikūrusios, atrodo tikrai puikiai. Naudojamos, skalbiamos, prieš saulę džiovinamos, jokių amžiaus ženklų nerodo. O vat spintoje laikoma medžiaga... sensta, dėmėmis dengiasi. Iki šiol mažus šios drobės gabalėlius tik itin autentiškiems dalykams naudojau – lietuviškai lėlei, kuri toli, toli iškeliavo, dar keletos darbelių detalėms. Net mamai skambinau pasikonsultuoti, kokia gi tikroji tos drobės paskirtis. Paskui juokiausi. Na, tam metui logiškas paaiškinimas. Mano turima, grubi drobė – paklotėms skirta. O staltiesėms švelnesnė, dailesnė būdavo. Su savim pasitariau ir nusprendžiau, kad visgi šonams maloniau švelnumas, o ant stalo niekas nesivolioja – gali ir grubesnės medžiagos staltiesės puikuotis. Belieka „smulkmena“ – kuo autentiškesnį raštą siuvinėjimui surasti. Beje, dideliausias ačiū Žemugnei iš http://zemugne.blogspot.com/. Už nuorodas ir patarimus kur ieškoti visokiausių siuvinėjimo raštų bei raštelių. Ir šiaip, už visokius akiračio praplėtimus. Kas bus ant tų drobinių staltiesių dar neapsisprendžiau, bet bus :D
Ir pabaigai truputis miestietiškų nuotykių. Su priešistore, kaip be jos. Viena mėgstamiausių mano vaikystės knygų buvo F.Mowet „Šuo, kuris nenorėjo būti šunimi“. Ten šuva tvoromis lakstydavo ir po medžius karstydavosi. Dažniausiai pats ir žemyn nulipdavo, bet juokingiausios istorijos kai nenusikabarodavo... Vaikystėj juokdavausi iki ašarų. Matyt prisižvengiau, nes realybėje tai ne visada juokinga. Moka visur paskui lekia, net ir kopėčiomis į įvairiausio aukščio apžvalgos bokštus užsiropščia. O žemyn... kojytės per trumpos, ir šiaip keturios letenos leidimuisi kopėčiomis nepritaikytos. Žemyn nešti tenka. Net jei aukštis nemažas, šuva prieš tai po purvynus lakstė, griebi glėbin ir bandai žemyn nuo kopėčių su visu šuniu nenudardėti :D
Šiandien miestietiškame miškelyje vaikštinėjom, Moka voveres gąsdino. Net nemačiau, kad kažkas į medį atremtas kopėčias palikęs. Turbūt nereikia sufleruot kur viena iš šunės nusižiūrėtų voverių nuliuoksėjo – medin, šalia kurio kopėčios :D Aukštyn – greitai ir žvaliai, o paskui, viršuje... tiesiog svyruot ir juokingai balansuot ciucė pradėjo. Niekaip tas jos kūnelis stabilios lygsvaros laikyt nenorėjo, nes iš įkarščio priekines letenas net ant šakos sukėlė. Tai va – teko man ropštis aukštyn, bandant nesijuokt ir dar bebambant, kad ne itin patogu tarp šakų laviruot. Ir nors dažniausiai mūsų pamėgtame miškelyje jokio žmogaus nepamatysi, kaip tyčia... iš visų kraštų smalsuolių rinktis pradėjo. Klausimai „tai kam tą šunį į medį įkėlei?“, „įkėlei, o dabar žemyn neši?“ pradžioj juokino. Paskui jau norėjosi visiems garsiai pranešti kur jiems eiti... Moka sulaukė daugybės užuojautos su supratimų linkčiojimų – kankina šunį, ne kitaip. O aš buvau įvertinta kaip didžiausia nusikaltėlė ir šuniukų skriaudėja...Šuns nuleidimo operacijai pasibaigus sėkmingai, namų pusėn skutom neatsisukdamos. Jau net nebeklausiau ką ten dėdės ir tetos tarpusavyje kalbėjo ir kokiais žodžiais mane, baisiąją šunų kankintoją, vadino :D   

Skuodimas


         Ar Jūsų namuose šventė? Maniškiuose – taip. Futbolo čempionatas :D Tiesa, kad visas rungtynes pažiūrėti ir po to žvaliai striksėti per darbų kalniukus sudėtingoka. Arba miegas, arba futbolas. Labai ne koks pasirinkimas ir net nepriklauso nuo norų. Reik organizmui miego ir gana. Prieš gamtą nepasišiauši ir miegoti mesti niekaip nepavyksta. 
            O aš su šeštadienio nuotykiais, kurie puikiausiai atspindi gyvenimą ir jo greičius. Arba mano žioplumą. Kaip pavadinsi, taip ir tiks. Bet realiausia – skuodimas. Šilkinėmis kojinėmis per grindinius.
            Tai va – susiruošiau pagaliau į svečius, susitikt su seniai matytais draugais, įkurtuvėse sudalyvaut, vyno pagurkšnot ir plepesniuose pasimaudyt. Aprėdus susirikiuoju ir kyla išganinga mintis – puiki proga užmaskuot ant veido besipuikuojančius uodų įkandimus, saulės iškrėstus pokštus – nudegimus ir nuo jų šerpetojančią odą. Išverčiu rankinę – meškos ausis, tekstiliniai dažai, vandeniui atsparus markeris, peilis, net guašo indelis. Tai kur ta kosmetika, a? Prisimenu, kad tušą akims paskutinį kartą naudojau prieš kokius keturis ar penkis metus. O mačiau... vienkiemyje. Savos logikos ir poelgių motyvacijos vingiai man dažnai būna paslaptis. Vienintelis logiškas paaiškinimas – sodyboj zuikius ruošiausi gąsdinti. Nusipieši veidą ir pirmyn po sodą :D Na, ką jau čia nėra – tai nėra. Tiks ir kaip visada.
            Tingiai nušlepsiu į stotelę ir... eilinį kartą vilnietiškas transportas pokštauja. Grafikas internete, kabantis autobusų stotelėje ir realus važiavimo laikais – visai skirtingi dalykai. Visiškai. Ir jau nuo laimės priklauso kiek teks laukti. Knyga tokiems rymojimams visada kartu, bet važiuodama suvokiu, kad vėluoju. Labai. Mintyse dar kartą susidėlioju viską, ką esu pažadėjusi nuveikti ir nupirkti senamiestyje ir autobusui sustojus pasileidžiu. Greitai suprantu, kad bateliai nei maratonui nei sprintui netinka ir daug patogiau grindiniais skuosti basomis. O jei tiksliau – kojinėmis šilkinėmis, kurios, pasirodo, visai patvarios ir išbandymus atlaikė :D Greitutėliai sulakstau visur kur reikia ir skrieju stotelės link. Belipant į troleibusą suskamba telefonas ir atsiliepus vietoj labas išgirstu seniai matyto žmogaus balsą: „Tai kur gaisras“ :D. Cituoju „sėdžiu prie lango, kavą geriu ir matau kaip gatvėmis lekia beprotė. Nelabai pati suvokia, kad su sijonu ir skuodžia žingsniais beveik kilometriniais, pro žioplinėjančius turistus braunasi rankoje laikomais batais mojuodama. Pažiūriu geriau – tai gi pažįstama ta beprotė“.
            Va kaip čia tie du zuikiai nušaunami – ir į svečius spėjau, ir su seniai matytu žmogumi telefonu papliurpiau. Eilinį kartą įsitikinau, kad sudėtingiausias dalykas – suplanuoti susitikimus su draugais. Kad visiems laikas ir vieta tiktų, darbai smegenų negraužtų ar kokia pūga pakeliui nesustabdytų. Tada belieka mėgautis bendravimu, vynu, maistu, smulkiais ir dideliais džiaugsmais. Verta, o verta, skuosti net ir basomis, nes ką gi geresnio žmogus gali turėt, nei keletą valandų smagaus bendravimo :D

2014 m. birželio 10 d., antradienis

Žolynai, žolynėliai... nuo kvapo sukasi galva




          Rankos ir plaukai, ir net namai kvepia žolynais. Prieskoniais ir arbatomis. Gerą pusdienį į vazonus daigelius kaišiojau ir kelionėn ruošiau. Reikia gėrybėmis dalintis ir kitus džiuginti. Komplektai, pagal poreikį, gavosi gan rimti – šaltmėtės, pipirmėtės (net pačiai juokinga), melisos, čiobreliai, rozmarinai, raudonėliai, anyžiniai lofantai. O, kad jau į žoles įsisukau tai ir džiovinimo sezoną pradėjau – kvepia namai raudonėliais ir šalavijais. Pietums – žuvies salotos su kalendrom, o aš jau apžiūrėjus katžoles galvoju reiks jas patiekaluose išbandyt. Pirmą kartą auginu, kates vilioju :D
                 Beje, nuoširdžiai prisipažįstu, žolelių arbatų nemėgstu. Ir  ištisus laukus žolynų užsiveisiau, nes tai prieskoniai, prieskonėliai seniai pavilioję. Galvoju gal gi panašu į arbatas, ar ne? Net ir daugiau visko į maistą suberiu nei į puodelį vandens telpa. Ir ant pagaminto maisto barstant, daugiau visokių gerųjų savybių lieka :D
                 Dabar užsimaniau dėžučių prieskoniams – linu trauktų, siuvinėtų. Bazilikams ir raudonėliams, kalendroms bei krapams, mėtoms bei melisoms... Beje, dalis žolių ir šaldytos labai puikiai virtuvėje tinka. Tik, kad per kelis namus keliaujant nepasiteisina – vienkiemio šaldiklį Mokos mėsa okupuoja ir nieks nebetelpa. O vežiotis tikrai nepatogu. Mieste – iš šaldymo kameros, kaime – žolės tradiciškai džiovintos. Vat ir įvairovė gaunasi :D 


2014 m. birželio 9 d., pirmadienis

Darbingo pirmadienio pradžia

Kas būna po tinginio dienos? Darbų sąrašas sparčiai pradeda trumpėti :D Patys nepasidaro, bet noro ir jėgų jiems atlikti padaugėja. Ir daržai kažkaip nusiravi, ir planų daugiau atsiranda, ir, ir, ir... Net ir dėžės pasigamina :D Šiaip tai turėjo būti viena dėžutė su dangteliu. Bet blogai išmatavau norimą supakuoti daiktą ir gavosi dvi dėžutės :D Linu trauktos, dryžuotos. Ir šiaip tokios... na visai nieko :D Ot gražiai aš čia. Truputį pasigyriau :D Keliu foto ir lekiu toliau pirmadienio skinti. Carpe diem.







2014 m. birželio 8 d., sekmadienis

Sekmadienio ryto mintijimai

Šiandienai buvo numatytas stebuklingas planas – miegoti! Ilgai ir saldžiai. Daug ir dar daugiau. Bet ryte ir vėl kažkokie „reikia tą, aną ir kitą“ pažadino. Hm... gal pietų miegučio galima numigti. Sekmadienis gi. Nors tos ribos tarp tradicinių darbo ir nedarbo dienų jau seniai išnykę. Visos jos darbo, arba, kadangi darbai visi mėgiami, visos nedarbo. Bet gi būna nuovargio, ypač kai per dieną visi 750 km nuvažiuojami.
                      Yra vienas klausimas, į kurį niekada nežinau ką atsakyti. Į neviltį tiesiog varo. „Iš kur tu?“. Kai žmonės nori paklausti kur gyveni. Tikrai, kur? Vilniuje? Retokai. Vienkiemyje? Gal... bet tradiciškai tas gyvenimas įsivaizduojamas, kad visus pažįsti ar bent jau žinai kas kur ir kaip. Tai irgi netinka. Gal automobilyje? Turbūt tai būtų tiksliausia. Nes preliminariai galiu tik spėti kuriame mieste būsiu trečiadienį. Ketvirtadienį dar kitame. O paskui... pagal situaciją. Tai gal čia ir yra tas tikrasis mobilumas ir, gal šiek tiek mini globalizacija. Ne tai, kad draugė gyvena Dubline – tame pačiame bute metus ir daugiau. O tai, kad nebežinai kur būsi už keletos dienų. Ir kur tavo daiktas X arba knyga Y. Svarbu, kad būtų aišku kur ieškoti švarių kojinių ir apatinių – mašinoje :D Ir kodėl gi vis dar žvelgiama taip tradiciškai – turi gyventi vienoje vietoje ir šaknydintis ten iki begalybės. Na kol žemės vidurį pasieksi ir suaugsi su aplinka visiems laikams. Oi, vienkiemis tai mane jau seniai susiurbė. Bet labiau dūšioj, negu fiziškai :D Ir darbai jame vyksta priepuoliais – kai esi ir dar laiko tam turi. Vis galvoju, reik surašyti patarimus kaip auginti daržoves ten, kur kartais ir tris savaites niekas nesilanko. Per vasaros karščius. Kad netektų skintis sudžiūvusių pomidorų ir keptų agurkų :D

                      Gerdama kavą susidariau sąrašą darbų, kuriuos šiandien reikėtų ir norėčiau padaryti.  Belieka braukyti ir braukyti. Na niekaip į tas vienos paros valandas netelpa. Ai, kas gausis, tas. Darbas ne vilkas į mišką nepabėgs. Ir dar Sekmines reikia su vainikais minėt, o ne su kauptukais,  kompiuteriais, šluotomis ar puodais. Taip, juk? Čia pasiruošiau pasiteisinimą jei nuovargio likučiai ir truputis tinginystės nagus bei ragus parodys :D

2014 m. birželio 3 d., antradienis

Kai norisi žydėjimo

Nežinau kaip čia pačiai sau paaiškinti, bet visiškai šiemet daržovėmis nesirūpinu. Kiek pasėjau vėluodama, tiek. Dar net ne visi daigai lauke išsodinti. Reikia tikėtis gerų metų, kuomet maisto atsargos ne tokios svarbios :D Kitaip tariant – gėlių ir gėlynų periodas šiemet. Nieko negaliu sau padaryt – sėju, sodinu ir iš anksto įsivaizduoju žydintį vienkiemį. O vat daržo plotą įsirengti jėgų neužtenka... :D Net sugalvojau iškabą prie įvažiavimo – svečiai įleidžiami tik su palergonija. Na tinka visos gėlės, kurios itin išrankios ir gali išgyventi mūsų kelionių ir klajonių periodais. Bet ką jau čia... svečiai visada laukiami ir be vazonų. Negražu terorizuoti.
Šiek tiek vienkiemio gyvenimo realybės:
Net jei atrodo sausra, geras šuo visada ras kur išsivolioti. Net Moka, kuri į tokius žygius ne itin linkusi, sugebėjo taaaip kailiuką išsidailinti, kad teko ciucę gramdyti ir skalbti šuniško šampūno negailint :D O po to ir lietūs prasidėjo.
Nesvarbu, kad darbinės pirštinės palinktos po stogu. Jei jau ant žemės tai labai rekomenduojama prieš dėvėjimą atidžiai patikrinti. Nemalonus jausmas kai užsimauni pirštinę ir supranti, kad ji pilna sliekų :D
Niekada nieko nežadėk jeronimui (gėlė čia tokia, bobutiška ir kaimiška). Ir juokinga ir graudu su šiuo kvietkeliu. Galiu drąsiai sakyti, kad retus ir egzotiškus augalus sugebu popinti ir prižiūrėti. O vat jeronimui šiemet nesiseka. Išnešiau į lauką – saulėje apsvilo, patraukiau į kitą vietą – pasirodė, kad trukdo ten. Jau, atrodo, išrinkau idealų pasienį, įkurdinau... vėjai įsisiūbavo, pagaliais vargšą apmėtė, šakas aplaužė. Teko nešt namo, ant palangės – kaip tikroje senoje sodyboje, kad būtų, pro langelį žiūrėtų. Ir ką – būtinai ten trukdyt pradėjo. Dabar stovi augaliukas saulutėje apsvilęs, dalies šakų netekęs prie kito langelio. Žadėjau jam, kad jau tikrai, tikrai paskutinės kraustynos,... bet :D Visko gali nutikti. Gal aš čia dar šiek tiek per jauna tokioms bobutiškos gėlėms? Čia save taip apgaudinėju ir guodžiu :D
Jei jau kurmiai pasakė, kad plotas jų, tai nėr ko ginčytis. Gali ir trečią kartą atgal jurginų gumbus sukišt, vis tiek paviršiuje rasi.


2014 m. birželio 2 d., pirmadienis

Atsargų dėžė

Kuo rimčiausiai sakau, liga nauja nebepaleidžia. Dėžėmis vadinasi :D Kai lietus pliaupia tai dar maloniau prie jų krapštytis. O kartais rezultatai praverčia kitų ligų maskavimui. Konstravau dėžutę siuvimo siūlų atsargoms sukrauti. O tai vat dabar spėkit ar telpa? Nea... netelpa, nes buvau pamiršusi dar vieną maišelį su siūlais: D






Dėžutės matmenys 25 cm x17 cm, aukštis 12,5  cm. Svoris su siūlais... visai neprastas :D Traukta lino audiniai, paišeliota tekstiliniais dažais :D