2014 m. rugsėjo 30 d., antradienis

Fėjos


                              Vieną iš priešpiečių (tą metą kai jau nebe rytas, bet iki pietų dar toloka) žingsniuoju Vilniuje Savanorių prospektu ir vualia – akių negaliu atitraukti. Moteriškaitė tiulio nėriniuosna įsivyniojus, matosi besijaučianti puikiai, išdidžia eisena plaukia. Pradžioj prisiminiau „šviežią“, melsvą vištą, kokios puikuodavosi parduotuvių virtinose prieš daugiau nei dvidešimt metų. Ir dar į tinklinę terbelę įdėtą. Nes ir oras rudeniškas, ir praeivė akivaizdžiai iš vakarykščio baliaus grįžinėjo. Bet paskui Vokiečių gatvėje esančios parduotuvės pavadinimas prieš akis išliko – „Tiulio fėjos“ (o gal vienaskaita – fėja...). Aš jį pamačius visada žvengiu :D Nieko negaliu padaryt – juokinga ir viskas. Tai ir nusprendžiau, kad diena bus puiki ir būtina ją paskirti fėjų paieškai. Kaip tik kelionės maršrutas dėkingas pasitaikė – iš Savanorių prospekto (Krasnuchos jei konkrečiau :D ) į stotį. Oi, kiek aš visokiausių fėjų užmačiau :D Jei ne krikštamočių, tai bent jau gelbėtojų tai tikrai. Troleibuse teta išdidžiai traukė iš krepšių rūkytas žuvis ir draugei rodė kokį gėrį pigiai nusipirko, kvapais pradžiugindama visus keleivius. Mergaitė su bendraklasiu derėjosi ką gaus mainais į galimybę nusirašyti namų darbus. O nugalėtoja tapo nenusakomo amžiaus moteris, kuri stotyje savo palydovui atidavė paskutinį gurkšnį alaus. Nors tikrai matėsi, jog jiems abiems negera ir tas alus tiesiog dievų gėrimas jų smegeninėms. O aš tuo metu vykdžiau akciją – stotyje nerūkyti, nieko nepirkti, negerti, nevalgyti ir kuo mažiau kvėpuoti :D Nes ten tiek kaulintojų, kuriems visko reikia, kad kartais baisu, jog ir oro paprašys. Visai nefėjiška buvau :D
            Bet ne visi tiki fėjomis, tikrai ne visi. Net ir tomis tiulio. Tai nematė, tai nežino ar šiaip jų egzistavimo fakto nepripažįsta. Bet, bet, bet... meškomis visi tiki. Yra jos ir viskas. Čia kaip velnias giesmėje. Net jei po lova negyvena, pasaulyje egzistuoja :D





     Galva ir letenos sukiojasi, pats stovi. Ir dar cirkui tinka – ant obuolių, kaip kamuolių, balansuoja. 





2014 m. rugsėjo 21 d., sekmadienis

Prisirpęs sekmadienis


Į svečius – į namus. Beveik tas pats pastaruoju metu. Ir svečiuose pabūnam, ir namuose kaip svečiuose užtrunkam :D Nors ne, trumpiau… Bet kaip gera saulėtą, nors ir vėsų, sekmadienį po vienkiemį slampinėt. Ir net sąžinė negraužia dar neatliktus darbus pamačius. Nusprendžiau, kad metas poilsio dienai. Jėgas atgauti, pirmadieniui pasiruošti ar malonumams skirti. Gerti kavą lauke, skaityti knygą lovoje, oi tikrai daug visko norisi.
Viskas ir be mūsų gyvuoja – jurginai žydi, obuoliai bumsi, nepriklausomai nuo to esam namie ar ne. Tik graužikai galėtų ir ne taip intensyviai naujų namų ieškoti.
Sode prisirpo… dramblys. Pats tikriausias, lininis ir taip prinokęs, kad net rausvas :D Tikrai, tikrai.  




Jau spėjo per visą Lietuvą iškeliauti pas mažą žavią mergytę.

2014 m. rugsėjo 15 d., pirmadienis

Ach... jei išsipildytų ji, mano svajonė nuostabi...

Ilgai, ilgai, tiek kiek trunka jaunystė, svajojau tapti romano ar bent jau apsakymo heroje. Ne dėl didybės ar tuštybės – tiesiog. Kaip svajonė tapti  vėžliuku (kiautas tvirtas) arba paukščiu (skraidyt moka). Subyrėjo tos malonios literatūrinės veikėjos vizijos. Duomenų nėra ir viskas. Balerina, sveriant 120 kg, tapti lengviau. Taip ryškiai, tarsi lempos parke, sušvito realybė. Tiek tų neatitikimų, neįsibraškinimų į  standartus, kad nors skradžiai prasmek:
1.       Pas psichoanalitiką nesu buvusi, o kaip be to išgyventų emocingos, dvasinių išgyvenimų kupinos apsakymų herojės? Aš psichologą tik troleibuse mačiau. Tiesa, nežinojau jo profesijos.
2.      Ir kūnas nei liaunas, nei gležnas. Kur jau čia – ne susmukčiau negandos ištikta, bet drėbtelėčiausi taip, kad bliūdai nuo palangių nukristų. Vieni nemalonumai – šukės namie. Literatūriniams herojams tokių buitinių nesklandumų nesinori. Per daug tiesiog. Ir ant rankų tokios personos nepanešiosi. Net ir supervyriškiams užduotis per sunki. O į komiksų žanrą aš nesitaikau.
3.      O jau gracingumas tas... Jei jau knygoj kas indus plauna tai tik lėtai ir gražiai. Tikrai nesukula penktos lėkštės per pusmetį ir per kiekvienas Kalėdas neužsisako dovanų... naujo vyno taurių rinkinio. Sukasi valso žingsniu, niekam ant kojų nemindo. Laiptais į viršų, pas mylimuosius, kaip ant sparnų užkyla. Jokiu būdu nedūsta ir nerausta... Namuose su šluota nešniūruoja, WC nešveičia (man vis kyla įtarimas, kad tos herojės iki ausų apsidirbę gyvena ir jų šilkinės skraistės voratinkliuose siūbuojasi)... Ech, beviltiška aš.
4.      Meilės manęs neištinka nei už kampo, nei prieš jį. Gatvėje nepažįstamieji nekalbina, o vienintelė man sudainuota serenada buvo tokia girta, jog nuoširdžiai pagalvojau, kad rujojantis briedis po langais. Pirmasis semestras universitete ir kanopinių meilės laikotarpis  tai sutampa...
Susidėliojau, susikonspektavau aš tuos savo proto prašviesėjimo blyksius, apverkiau jaunystės svajonę. Nebūsiu knygos heroje. Nei romano, nei apsakymo. Pasigraudindavau dar ilgą laiką. Vis po truputį, neskubėdama atkepėstavo ir kita svaja. Juk galiu iš kart biografiją spausdint. O ką.. padurkus tik pasikedenu, per ankštus džinsus pagaliau užsisegu ir jau beveik herojė. Ir, o siaube, tai gi... žiūrėti punktą pirmą... Ir visus kitus dar prisiminti. Kokia nesėkmė. Peržvelgiu naujai išleistas knygas – dar yra vilties. Reik lieknėt. Kuo greičiau ir kuo daugiau kg atsikratyt. O tada jau bestseleris garantuotas. „Kaip atsikratyti X kg per Y dienų“, „Kaip aš sulieknėjau“ ir t.t. Niekaip nesuprantu kodėl niekas nepasivargina bent pavadinimų įdomesnių sugalvot, vis kyla įtarimas kur tie autoriaus riebalai buvo ir ką jis prarado jų netekęs... Ech, nuoširdžiai prisipažįstu – ne man visa tai. Kaip ir visokiausiai leidiniai „Papuošk stalą per Kalėdas“, „Šventinė nuotaika lėkštėje“ ir pan. Beviltiška, nebent būtų „Išgyvenk šventes bei neišprotėk tarp viryklės ir kriauklės“, „Kai nesinori Kalėdų Senelio“ ir pan. Bet ne, tematika tai „ne ant bangos“.

P.S. jei kam rimti klausimai kilo tai šis tekstas – pokštas. Nieko bendro su mano realiomis svajonėmis ir vizijomis, tik trumpa supaprastinta reakcija į kultūrinėje spaudoje pasirodančius apsakymus, knygynų TOP ir pan. dalykus.  

2014 m. rugsėjo 13 d., šeštadienis

Pilnas kiemas

            Kabinu rudenį net ne šaukštais – samčiais ir ąsočiais. Kvapus, garsus, skonius ir užmiegu prie pradėtų ir niekaip nebaigiamų tekstų tinklaraščiui :D Visko dabar daug – pukši eksperimentiniai vynai,  kunkuliuoja iki tol negardautos uogienės, niekaip nesibaigia plaunamų stiklainių virtinės, o vakarais susikaupusios nešvarių indų stirtos visai netrukdo nardyti knygų pasaulyje. Fotografavimosi seansų laukia žaislai, vilnos kalnas mažėja, o norisi visko dar daugiau...
                      Gyventojų, rudeniui atėjus, pas mus tiek, kad kartais jauties kaip bendrabutyje. Šiene daugėja urvų bei urvelių. Nepatvirtintais duomenimis (prieblanda buvo) ir žebenkštis, kuri pernai pas mus žiemojo, jau grįžo. Vakarais namuose įtariai, su trupučiu baimės, klausau ar kur nekrebžda pelės. O vieną rytą žvilgtelėjus pro langą visai nustėrau – ruda meška koją pakėlus skalbinius laisto :D Artimiausio (na... 1 km jei tiesiai per laukus ir griovius, keliu daugiau) kaimyno šuo, rudas dičkis, į svečius užsukęs :D Ir visai netyčia paspartėjo Zigmo jaukinimasis. Labai pergyvenau kai vieną dieną katinas tiesiog nepasirodė. Gal nepatiko, netiko ar šiaip nemiela pas mus... Net Mokai pamokslą išrėžiau, kad jei čia ji išvijo Zigmą tai tikrai, tikrai važiuosim į prieglaudą ir pasiimsim tokį katinėlį, kuris iš kart lovoje miegos, po namus drąsiai šmirinės. Arba savo seną-naują svajonę įgyvendinsiu ir Siamo katytę turėsim. Bet neprireikė savo grąsinimų pildyt – išvažiavom ketvertui dienų ir... grįžus radau daug drąsesnį Zigmą :D Man tikrai pasirodė, kad katinas net ir pasiilgo. Arčiau prieiti prie jo galima, bet ir pasitiko parvykus :D Tiesa, sausas maistas jam hm... ne itin patinka. Mėsos ir varškės duokit. Ateina kada nori ir laukia, kada gi čia jį pavaišins :D
                      O kad jau apie gyventojus detaliau pradėjau tai ir pasiguosiu – šiemet labai džiaugiausi gražiomis ropėmis. Vis praeidama apžiūrėdavau – puikuma. Tikiuosi ir skanios buvo, nes mus nebeliko. Kaip ir paskutinio darže palikto kopūsto. Beje, Briuselio kopūstai labai vienkiemiams tinkama daržovė – visas miškas skabo jų lapus ir viršūnės, o vat kopūstėlių dar neatrado :D Paradoksalu, bet šiems augalams rudeninis apskabymas labai sveikas. Galiu pasidžiaugt, kad pačiai to daryt netenka – viskuo stirnos su zuikiais pasirūpina. Kol briedis neatsidangino – šis ne itin elegantiškai elgiasi ir ko nesuėda, kanopomis sutrypia. Bet gal dar palauks... Nors miške jau girdisi kanopinių serenados – ruja prasidėjo. Lauksim sode :D

                      Toks rudeniškas apsėdimas kamuoja... istorijas pasakoti ne tik tekstais, bet ir skiautiniais. Užklotais, kuriuose užkoduoti svarbiausi dalykai – šeimos ar giminės istorija, brangūs atsiminimai ar užmiršti žaislai. O kur dar sagos. Ne, tos, kurių pasigendama tik tada kai kelnės krenta, ne... Bet tos gražiosios, dailiosios, iš vaikystės. Turiu tokią. Pamenu vis žiūrėdavau ir nenuspręsdavau  kur gi ją įsiūti, kad savo paslaptingumo bei grožio neprarastų. Ta saga iki šiol dėžutėje guli. Vaikystėje joks drabužis neatrodė jos vertas :D Istorijų skiautiniui idealiai tiks...