2014 m. kovo 31 d., pirmadienis

Pavasario džiaugsmai

Ar pasidavėt tai visuotinės migracijos bangai? Pavasario judėjimui, kai keliauja visi: paukščiai, žvėrys ir žmonės. Pastarieji išsisklaido penktadienio vakarą ar šeštadienio rytą – kas į sodą, kas į sodybą ar šiaip miškan. Kol vienkiemio neturėjom traukdavom į miškus ir miškelius. Su palapine, o kartais ir be jos. Romantiška minusiukui spaudžiant po atviru dangumi nakvot, tik labai nepatogu. Moka į miegmaišį sušilti lenda, o kadangi abi ne itin lieknos, tai sunkiai telpam... Rytinė kava ant laužo beveik dieviškas gėrimas pasidaro – šildo ir budina...
Po savaitgalio skaičiuoju ar jau. Ar pasodinom tiek pat medžių, kiek išpjovėme apleistame sode. Pirmais metais gaila, labai gaila buvo pjauti, bet patirtis su laiku ateina. Kai jau išvirto pora senų, supuvusių obelų, nusprendėm, kad geriau jas patiems sudorot. Mažiau nuostolių ir bėdos negu savarankiškai išvirtęs medis. Tfu, tfu, tfu... ant stogo niekas neužgriuvo. Tik neapsisprendžiu kaip čia tą apskaitą vesti – ar slyvų atžalų tankumynai prie medžių ar ne? Net juokinga, kad tik pora metrų į aukštį išvešėjusius dilgėlynus ir sužėlusias slyvas išpjovę atradom... vyšnių sodelį. Visiškai jo nesimatė :D   
Dabar kasdien vaikštau ir kalbinu sodinukus – ar gerai jiems naujuose namuose, ar žemė patinka. Tikiuosi augs ir derės. Noriu... gervuogių, slyvų, kriaušių, svarainių... visko noriu :D Ir iš viso sodinukų mugėse jaučiuos kaip drakoniukas šokolado fabrike.
Truputis naudingos info. Žinojau, tikrai iš knygų žinojau, kurie medžiai kaip sodinami. Vis tiek smagu kai primena ir pakartoja. Tai gi sodininko, iš kurio šiemet vaismedžius pirkom, patarimas kaip prisiminti ir neabejoti – „kaulai po žeme“. T.y. kaulavaisiai sodinami skiepo vietą užkasant. Kriaušės, obelys – paliekant viršuj.

O man labai keista, kad Šiaurės Rytų Lietuvoje labai mažai kriaušių auginama... ir mes vienkiemyje radom dešimtis obelų ir tik vieną kriaušaitę. Tiesa, sodas labai senas, o kriaušės ne tokios ilgaamžės. Žinau, kad jos mažiau šalčiui atsparios, jautriau reaguoja į užmirkusias šaknis. Bet lyg ir yra tas veislių pasirinkimas. Keista ir tiek... arba aš kažko nežinau. 

Sėklelės, didelės ir mažos...

              Sėklų dėžė – labai aktualus pavasarinis daiktas. Ką jau ten aktualus – gelbsti nuo maišelių krūvos. Prieskoniai vienam, daržovės kitam, gėlės, dar daržovės, dar ir dar... ir nieko nebesigaudau, bet vis tiek pro sėklų stendus praeiti negaliu. Nors jau kyla įtarimas, kad ir dėžė su skyreliais čia nepadės, niekas netilps ir apskritai... liga tos sėklos :D


                  O galvosi kas gavosi. Lietuvišku linu traukta, oda „kaustyta“, tekstiliniais dažais tapyta. Motyvas nusižiūrėtas nuo XIX a. lietuviškos kraičio skrynios. Tai nėra tiksli skrynios kopija, bet būtų labai įdomu ir tokią padaryt. 

        

              Beje, pastebėjimas. Peržiūrėjau tikrai nemažai skrynių bei kuparų nuotraukų. Tai kas man patinka – simetriški piešiniai ant jų nėra jau tokie tikslūs, kokius mums bando įpiršti dabartinis gyvenimas. Nes taip jau gaunasi, kad iš simetrijos reikalaujama itin didelio tikslumo. Nei velnio – senieji meistrai jos laikėsi, bet tikrai nebuvo dantimis ir nagais įsikibę. Yra šiek tiek neatitikimų, „pakvailiojimų“ tuose simetriškuose paveiksliukuose. Ir tai suteikia tam tikro žavumo. Nes reikia būt robotu, kad iš akies, nekopijuojant ir pan. viskas būtų idealiai tikslu.
Oi, kaip man patiko šitos dėžės tapymo procesas... reik kartot :D Formą ir raštą skrynios išgaut... 

2014 m. kovo 30 d., sekmadienis

Kai namuose...


Kai namuose verdamas alus ir daromas vynas klausimai „kur nukišai termometrą?“, „o tai kur dingo mano mielės?“ arba šiek tiek isteriški pareiškimai „nelįsk prie pektinų“ tampa gana dažnu reiškiniu. Neišvengiamai daiktai keliauja, dėliojasi ir slepiasi ten kur jiems patinka.
Taip ir atsirado dvi didelės ir labai reikalingos dėžės. Naudojau namuose rastas atraižėles, kurios prašėsi sunaudojamos.





Rimta, labai rimta aludario rakandų dėžė. 35x26x10 cm. Skyreliai – pagal pageidavimus, kad tilptų būtent tai kas planuojama dėti. Ir atradimas – labai patogu lipnius lapelius viduj klijuoti. Atmintis gerai, bet priminimas irgi reikalas svarbus :D






O čia tai jau tekstiliniais dažais tepliojau... Net pati nustebau, kaip čia tokia šviesi dėžė gavosi. Spėju, kad įsivaizdavau vasaros vakarą. Kai lauke maloni vėsa, sode staltiese užtiestas stalas, keletas vyno taurių. Lėkštės su daržo gėrybėmis – pomidorai gausiai bazilikais pabarstyti, jaunos cukinijos riekelės, apkeptos ir prieskoninėse žolėse paskendę... Ech... Dėžutės matmenys 29x21x10 cm. Audinys – linas.



Vienu techniniu sprendimu dėžės viduje visgi nesu patenkinta. Pati sau nagus apkapočiau. Tai daugiau taip nedarysiu... Bet vyno paslaptis jau supakavau, į lentyną įkroviau.



Beje, gal kas žinot kur gauti sugeriamo popieriaus? Tokio, koks į sąsiuvinius būdavo dedamas. Turėjau lapelį ir labai gailėdama, bet sunaudojau. Ir dar atradimą padariau. Priešistorė paprasta. Būna tokių svečių, prieš kurių atvykimą viską reikia slėpt. Kuo giliau ir dar spynas pakabint. Geriausiai būtų pačiam pasislėpt, bet jei nepavyksta... bent jau nepalikt paslėgtų detalių... Tai vat – viršeliai dėžių nukentėjo nuo riedučių. Vėžės ant jų liko labai rimtos. Ir purvinos. Valiau drėgnu skudurėliu – ant šviesios medžiagos plėmai plečiasi ir dar purviniau atrodo. Kad jau nebuvo ką prarast tai gerokai vandens panaudojau ir sugertuką. Purvas nuo dėžės iškeliavo – liko ant sugeriamojo popieriaus. Vat taip. Nežinau ar čia visais atvejais padeda... tikiuosi greitu metu neteks vėl išbandyt. Nes triūsti, specialiai purvinti ir valyti nesinori... Tai dabar lauksiu netyčinio išsiterliojimo, bet, kad sugeriamojo popieriaus daugiau neturiu...

2014 m. kovo 28 d., penktadienis

Laukiam grįžtančių vienkiemio gandrų

Kad jau išvėdinau namus, tai išvėdinau. Dabar sėdžiu ir uodus mušinėju... Spoksau į kalendorių ir įtarinėju jį apgaviku esant. Uodų įkandimų kovą tai tikrai nelaukiau. Kol organizmas nepripratęs tai ir tinsta ir net gi skauda :D
Ar jau matėt, matėt, matėt, matėt? Gi Gandrinės jau buvo. Ir nors jas teko mieste praleist, pakeliui į vienkiemį vos sprando nenusisukau pro automobilio langus į gandrus besidairydama. Kaip tyčia visi matytieji lizduose stovėjo. Matyt visuotinis namų tvarkymas, švaros metas gandrų pasaulyje. Nors vienkiemio apylinkių gandrai dar negrįžo, bet laukiam jų. Tikrai laukiam. Pernai prie mūsų gandrų-viengungių kolonija buvo įsikūrusi. Pievoj nakvojo, čia pat maitinosi. Ir su Moka tiek apsiprato, kad net linksmintis pradėjo. Mat turi šunė vieną labai blogą savybę. Net galvojau rašyt čia ar ne, visgi paukštis – nacionalinis simbolis. Bet va – mėgsta Moka gandrus pavaikyt. Kol iš pasipiktinimo nieks kiaušiniais neapmėtė, šiek tiek reabilituosiu ciucę. Nieko gandrams nenutinka, tiesiog link jų lekia ir džiaugiasi, jei tie į orą pakyla. Grėsmės šuniui daugiau, nei gandrams. Nes jei gandras nesupratingas tai Moka, jo dydžio sugluminta, pati susitingsta, labai arti neina.
Šiaip gandrai pas mus drąsūs. Jei ramiai dirbi ir už poros metrų nuo žmogaus varlinėja. O pernai ne vieną kartą ir tokį „žaidimą“ stebėjau. Sustoja gandras prie pat vienkiemiuko, galvą užvertęs kleketuoja. Moka beveik kūlvirsčiais besirisdama lekia link jo. Paukštis paskrenda keletą metrų ir vėl leidžiasi – kleketuoja. Šunė – vėl vyti. Ir taip aplink vienkiemį, su visu sodu ir daržais, trejetą ratų. Vienas paskrenda ir leidžiasi, kitas vejasi. Buvau, net išsigandus, gal gandrui kokios negerovės, o čia šuo jį skriaudžia. Bet ne – po kiek laiko abiems nusibodo. Šunė ant pievos priešais saulę pailsėt išsidrėbė, o paukštis beveik jai prieš nosį varles rankiot pradėjo. Vėliau išsiskirstė savais keliais... Po kiek dienų - tas pats ritualas, ir atrodė, kad gandrui net malonesnis negu šuniui. Ir šiaip manau, kad atpažįsta šie paukščiai ne tik žmones, bet ir gyvuliukus. Bent jau šunis su jų charakteriais. Na vasaros gale nei vienas Mokos nebijojo... visiškai. Dėl vaizdo tik paplasnodavo. Tuo džiaugiuosi – mažiau graužiuos, kad šiuo klausimu šuo neišauklėtas...  
Išbandžiau šiandien piktžolių gąsdinimo būdą. Naują, savišką. Jei pasiteisins patentuosiu :D :D :D Vakarienė sode – sriuba su dilgėlėm, varškės užtepėlė su garšvom. Idealus planas toks – pamatys, pajaus piktžolės, kas joms gręsia ir nekiš nosių iš žemės... nesirodys ir gyvenimo man negadins. O tai net per mulčą kai kurios sugeba prasimušt... Bet prisipažinsiu, tos dilgėlinės sriubos tai, man rodos, ir valgomos tik iš neapykantos žolėms. Kad ir kaip išvirtos, vis tiek man primena visokius dilgėlių šampūnus. O tie tai nevalgomi :D :D :D
Dar reik kažkokį ritualą susikurt, kad pavasario gėrybės greičiau augtų... Na kodėl, kodėėėėėllll tie pavasariniai ridikai taip lėtai auga. :D :D Čia klausimas retorinis, žinau kodėl. Bet vis tiek greičiau norisi :D


2014 m. kovo 25 d., antradienis

Skelbimai


Susiradau pramogą... tris vakarus linksminausi. Labai smagus užsiėmimas skelbimų skyreliuose „Flora ir fauna“ arba „Gyvuliai“ ir pan. skaitymas. Na ir šiaip visokių, labiau kaimiškų, padargų pardavėjų išmintį verta patyrinėt. Čia jei užsimerki prieš klaidas ir elementarų neraštingumą. Dzūkijoj baronukus parduoda, Aukštaitijoj – aviniokus. Dar buliukai, veršiukai,  kiauliukai, kuiliukąi, „naminė kiaulė“, „X veilės avinukas ir mišrūnas“ ir t.t. O iš vieno skelbimo tai jau seniai žvengiu. „Keičiu Golf į kiauliną“. Kaip supratau auto važiuojantis, mainų objektui judėjimo reikalavimai nekeliami. Nevykę sutuoktiniai netinka – reikia tikro kriuksinčio kiaulino :D Dar pasitaiko ir tokių – „Parduodu Verą. Ožką.“ :D Veros labui tikiuosi, kad čia vienas ir tas pats objektas.  Jei jau rinktis ožkai tai tik pagal vardą, daugiau nieko žinot nereikia :D Arba skyrelyje „Gyvuliai“ skelbimas „Parduodu kombaino Niva dalis“. Tai ir įdomu, čia kombainas gyvulys ar gyvuliams skirtas :D
Suprantu, kad tiesiog rašybos klaidos, bet vis tiek... na juokinga ir viskas: „Parduodu, ožy“; „Parduodu, ozį“; „Perku nestandartinius sužalotus galvijus“ (oi, sužalojimai yra kraupu, bet negi jie būna dar ir standartiniai...?).; „Grazuolis 2012-12 gim.Tarzanas iesko paneliu“ (kokios giminės tas Tarzanas tai nenurodyta... bet, kad neraštingas tai tikrai :D Vat sėdi paskui ir fantazuoji apie jo priklausomybę gyvulių arba žmonių rūšiai). 
Beje, skelbimai kaimuose kabinami vadovaujantis senaisiais papročiais – dažniausiai nei telefono nei el. adreso nėra. Pavardė ir viskas. Visi viską žino ir net privalo žinoti, o jei nežinai - tavo bėdos. Artimiausiuose kaimeliuose būna ir taip – pasirašoma tiesiog Antanas.

Gaila, kad ne visi vienkiemio gyventojai internetu naudojas ir šiaip skaityt moka. Prirašyčiau tam kažkam visokių baisybių. Gal liautųsi topinambus ėst. Nes jau neramu, kad visai nebeliks. Ne tik valgymui, bet ir tolimesniam augimui. Oi, pačiupčiau už ausų arba uodegos ir rimtai barčiau „ar tu auginai, ar tu sėjai... „ :D Bet gi nesirodo, į akis bijo pažiūrėt. Ir apetitu nesiskundžia. 

2014 m. kovo 21 d., penktadienis

Istorijos - Dešra

Prieš dvejus ir daugiau metų literatūriniame žurnale „Laimiukas“ šuniukė Moka, pravardžiuojama Morka, pradinukiško amžiaus vaikams pasakojo savo nuotykius archeologiniuose kasinėjimuose. Apie įrankius, radinius ir visokiausias įdomybes. Juk archeologijos yra visur – po žeme ir po vandeniu. O kur dar radiniai su savo istorijomis...
Bet tų Mokos nuotykių ir istorijų prisikaupė tiek, kad net keletui išorinių kompiuterių diskų iškeliavus į technikos rojų (gal vis gi pragarą – daugelis duomenų prarasta), jos visuose kompiuteriuose kiša ausis. O kiek jų kažkur prašapo... Tai, galvoju, gal metas po truputį krapštyti lauk. Nes ir likusios pražus. Nors į literatūrines aukštumas nepretenduoja, tai gal šiek tiek per drąsiai čia aš taip jas viešindama. Ir skirtingos tos istorijos... Bet visi turi pasirinkimą – neskaityti. Arba skaityti ir raukytis. Galima dar skaityti bei šypsotis. To ir linkiu.
O Mokos gyvenimas vyksta ne tik archeologinėse ekspedicijose, žygiuose po miškus bei laukus ar plaukiant, važiuojant. Daugelis senesniųjų istorijų – miestietiškos. Su visais kaimynais (oi, išgalvoti personažai – realybėj tie kaimynai šiek tiek kitokie :D), šaligatviais ir suoliukais. Bet... nuotykių netrūksta ir vienkiemyje. Ypač pirmaisiais metais, kai zuikiai kieme tupinėjo ir Moką pamatę tik ausis kraipė. Tai, manau bus ir tokių istorijų. O kol kas pirmoji, iš kompiuterio aplankalų pavadinimais „Rašliavos“, „Niekalai“, “Moka“ ir pan.

Dingusi dešra

Nors rytas buvo gražus, prasidėjo jis keistai – prie laiptinės stovintis dėdė Juozas itin įtariu žvilgsniu nulydėdavo kiekvieną praeivį. O pamatęs Morką ne tik, kad nepaglostė paausio, bet dar ir šuniukės pilvelį itin kruopščiai apčiupinėjo. Kadangi pusryčių Morka dar nebuvo valgiusi, dėdulė tik pakraipė galvą ir burbtelėjęs
-          Išsisukai, - nusigręžė nuo šunytės.
Dar keisčiau tapo kai grįžus namo ant palangės užšoko persigandęs katinas Pranas, kurio pilvelį dėdė Juozas taip pat patikrino. Beje, Pranas, tai Morkos kaimynas iš ketvirto aukšto. Gyvena jis su garbaus amžiaus ir gerokai neprigirdinčiu senuku, vardu Pranas. Tačiau kai pas senučiuką kas nors ateina į svečius ar šiaip koks draugiškas kaimynas kreipiasi vardu, pirmiausiai pasirodo katinas. Net vidury kiemo sušukus „Pranai !!!!” pirmiausiai pamatysite guvias rainio akis. Dabar niekas kitaip ir nevadina katino iš ketvirto aukšto kitaip – tiktai Pranu.
Taigi Pranas buvo itin nepatenkintas ir įžeistas – jo savimeilė gerokai nukentėjo, kol dėdė Juozas neaišku ką bandė užčiuopti katinėlio pilve, ir dabar iš pasipiktino leido gan juokingus garsus tiesiog Morkai prieš nosį.
Visai grėsminga situacija tapo kai po penkiolikos minučių iš kiemo pakilo varnų pulkas, kurių pusryčius nutraukė tas pats dėdė Juozas.
-          Surasiu aš tą niekadėją, tikrai surasiu, - kieme šūkčiojo įsikarščiavęs kaimynas.
Po poros valandų nerimąstingo dėdulės blaškymosi sukruto ir daugelis kaimynų. Juk suaugęs bei rimtas vyriškis paprastai nepersekioja šuniukų, katinėlių bei varnų. O tuo labiau nenulydi kiekvieno įtariu žvilgsniu bei klastingai šypsodamasis neklausinėja “Ką gi ponas pusryčiams valgėte?”.
Tada ir pradėjo aiškėti, dėl ko gi visas šitas triukšmas kilo.
-          Ji dingo, ji tikrai dingo. Ir dar svetimam pilve, - paklaustas kas gi atsitiko beveik pro ašaras rėkė dėdė Juozas. Ir tik iš jo žmonos paaiškinimo smalsuoliai suprato, kad vakar kaimynas nusipirko itin kvapnią bei skanią dešrą. Ir kai šiandien pagaliau susiruošė pusryčiauti, kaip tyčia pasirodė, jog visas skanumas kažkur pražuvo.
-          Visi žino, jog dešros vieta šaldytuve arba pilve. Na dar ant sumuštinio, kad smagiau į skrandį keliautų. O vat šaldytuve jos nėra, aš dar be pusryčių. Kažkas suėdė. Mano dešrą!!!!!  Skaniąją, kvapniąją, - net seiles rydamas porino dėdė Juozas. – O vietoj jos į šaldytuvą seną plaktuką padėjo, - iš pasipiktinimo vyriškis net išraudo.
Visą dieną dėdė Juozas praleido ant suoliuko prie laiptinės akylai stebėdamas aplinką. Ir tik vėlai pavakare, kai urzgiantis pilvas pranešė, jog susitaikė su dešros netektimi ir džiaugtųsi bet kokio maisto porcija, patraukė namo.
Sekantį rytą Morkos, o taip pat ir kitų kaimynų, gyvenimas rutuliojosi kaip visada. Kas po miškus vaikė paukščiukus, kas skubėjo į darbą ar ant suoliuko prie laiptinės apkalbinėjo kaimynus. Gana greitai istorija apie dingusią dešrą buvo pamiršta, kol dėdės Juozo žmona neprasitarė plepiausiai kaimynei, jog visai visai netikėtai, atsirado dingusioji dešrytė. Netrukus kriminalo su dešra pabaigą žinojo visi laiptinės gyventojai, ir žinoma nepraleido progos tyliai pakikenti, – dešra buvo atrasta balkone stovinčioje įrankių dėžėje. Beje, joje kaip tik trūko seno plaktuko, labai jau panašaus į rastąjį šaldytuve.
-          Jei ne aš tai jis ne tik, kad švarką vietoj kelnių apsiautų, bet ir kvėpuot pamirštų, - bambėjo dėdės Juozo žmona. – Visai nukvako. Dešrą pasidėti įrankių dėžėj, o plaktuką – šaldytuve.
Pats dėdė Juozas apsimetė, jog tikrai nežino kas gi tą dešrigalį balkone paliko. Tiesa, iki šiol, labai nemėgsta pajuokavimų apie plaktukus, dešras bei vagystes iš šaldytuvo.


Pavasario lygiadienio pasakos

Keikiau save, burnojau visaip – beklajojant po Lietuvą svarbius užrašus Vilniuj palikau. Laikinai strigo mano darbai. Bet... giliai įkvėpiau ir galiu tik užuojautą reikšti tiems, kurie, tokiam pavasariškam orui laukan viliojant, kabinetuose sėdi.
Susitikau šiltnamyje slieką. Gero pavasario vienas kitam palinkėjom, su Lygiadieniu pasveikinom. Patikinau, kad meškerės valo greitu metu tikrai nepervyniosiu. Sakė, daug betvarkės nepridarys.  
Galutinai išsiaiškinau kur dingsta skalbinių segtukai. Kadangi pirkau kuo ryškesnius tai vilioja smalsiuosius kėkštus. Jau keletą kartų mačiau, kaip paukštis, ant virvės siūbuodamas, bando tą ryškumą nutraukti. Tikiuosi, kad tik šiaip pažaidžia, nieko jiems blogo nenutiks. Kėkštams. Nes segtukai tai negrįžta atgal.
Vaikštom su Moka po daržus, šiek tiek pakapstom kur sausiau. Darbų pasidalinimas toks – aš kapliu žemę papurenu, jei urvelis koks pasitaiko - Moka letenomis pabaigia rausti, kas gyvena patikrina. Gal ką nors ir išbaidys :D Kuklius medžioti pernai lyg ir suviliojau (reiks dar šiemet būtinai priminti, koks geras šuo tas bjaurybes gaudantis). Pelių medžioklėje pasiekimai kol kas kuklūs, bet juda į priekį – šunės sąskaitoje trys graužikai ir vienas kurmis. Tai, dar yra kur tobulėt :D
Gervės pačios Mokai priminė, kad prie jų negalima artintis. Aukų ir traumų išvengta, bet stebimos per pagarbų atstumą.
Į pamiškę geriau nežiūrėti. Ten dar sniego pilna. Nors... prieš keletą dienų kiemą gerokai apipustytą radom. Ir tas baltumas manęs nenervino. Tik gaila, kad per didžiuosius sniegus keliavom, gal būtų buvus proga nors kartą šiemet slidėmis pasidžiaugti.  Dar ir nuo beprotybės sulaiko – neleidžia po daržus su pilnomis kišenėmis sėklų lakstyt. Ir per šalta, ir per šlapia, bet vis tiek knieti. Nesenus įvykius prisiminus galiu kompetentingai patvirtinti – nieko smagaus per vėtras mišku važiuot. Šakos ant kelio krenta, o linkstantys medžiai su visais kamienais grąsina prispaust.
Erkės didelės ir alkanos. Čia, tiems, pas ką keturkojai gyvena – metas naują partiją lašiukų nuo erkių varvinti. Keletą nuo Mokai šviesaus kailiuko nurinkau ir susirūpinau, kad matyt jau baigėsi veikimas anksčiau lašintųjų. Keliausiu į Veterinarijos vaistinę.

Su Pavasario Lygiadieniu visus!

2014 m. kovo 7 d., penktadienis

Šiukšlynėliai


          Koks jau ten malonybinis žodis. Tikrų tikriausi šiukšlynai. Ir tikrai niekas, o niekas galvodamas apie sodybą nesistiki tokio ankstesnių šeimininkų palikimo. Bent aš nebuvau tam nusiteikusi ir supratimo net neturėjau, kad taip būna.  Įsivaizdavau pievelę, lauželį, žydintį sodą, žiemą – malkas pečiuje spragsinčias. Bet yra ir tamsioji vienkiemių pusė... Na trobą iš kart matėm ir kuopėm nedelsdami. Labai ir daug – nuo šiukšlių iki pelių ir žiurkių lavonų. Bet aplinkoje... už ūkinių pastatų... Tonomis, priekabomis ir panašiais kiekiais šiukšlės gyvena. Tokie dalykai laukia bandančių prikelti naujam gyvenimui ir įsikurti apleistame vienkiemyje. Nebent pasisekė ir jis jau tiek laiko apleistas, kad ankstesni šeimininkai plastiko pakuočių net nesapnavo, o nepūnančios atliekos buvo apibrėžiamos kaip drabužiai ar rakandai, kurių „kada nors prireiks“. Ir, aišku, į palėpę tempiamos :D Tai va – mums nenuskilo.
            Dvejus metus vis bandau surinkti bei išrinkti. Ir labai norėčiau nežinoti ką ankstesni gyventojai valgė, gėrė, kokius vaistus vartojo, sauskelnes kaip dažnai keitė. O kur dar visokiausios baterijos, leputės, padangos, stiklai ir visa, kas tik kažkada buvo naudinga ūkyje, bet su laiku tapo nebereikalinga. Zonomis pas mus jos užsiveisę, bet... jausmas, kad dažniausiai viskas sau po kojomis buvo metama. Tiesa, kai kur šiukšlių duobės buvę. Tik kai jos užsipildė – viskas ant viršaus ir aplink suvesta. Ir tokie plotai sudaro arus...
            Metus laiko savas šiukšles į Vilnių vežiojomės. Rimtai. Nes... komunalininkai, pas kuriuos nukeliavom tik įsigiję sodybą, kaip į žalius žmogeliukus žiūrėjo. Šiukšlių konteinerio mat užsimanė... mokėt kas mėnesį nori. Niekam aplink tokio daikto niekada neprisireikė. Vienintelis pasiūlymas, kurio sulaukėme, - kartą per mėnesį prie kelio, už 7 km, su konteineriu stovėti. Maždaug keturias valandas, bet kokiu oru, ten stypsoti, nes kada tiksliai atvažiuos šiukšliavežė irgi niekas nežino. Atsisakėm. Tiesa, dabar konteineriuką jau turim, ir tik už kilometro jį galima palikti, kad būtų ištuštintas. Stovėti nereikia. Su kaimynais pasitarėm bei susitarėm, jie net kelią žiemą traktoriumi sutiko nuvalyt, kad komunalininkų mašina privažiuotų. Kai dalį atliekų kompostuoji, ne tiek ir daug jų lieka.
            O žinot kas apmaudžiausia?  Beveik niekam tos šiukšlės neatrodo problema – tai gi užkaskit arba deginkit. Ypač vyresnio amžiaus kaimų gyventojai sunkiai suvokia, kuo gi tai blogai. Apima jausmas, kad niekas niekada apie oro, grunto taršą negirdėjo. Ir dar jaučia malonumą šiukšlynuose gyvendami.  Beje, turim ir plotelį, kuriame kartais, prieš kokį dešimtmetį, būdavo deginamos atliekos. Niekas ten neauga. Net garšvos, kurios pirmais metais visame sklype iš proto vedė. Susidaręs ten sluoksnis stiklo ir metalo (niekas nežinojo, kad šios medžiagos nedega? Netikiu). Nurinkti neįmanoma – sluoksnis tikrai gilus... Bet vis tiek koks pensininkas jaučiasi turintis teisę aiškinti – deeeginkit. Viską deginkit. Tai išspręs atliekų problemą. Kartais atrodo, kad visas pasaulio problemas :D Braidžioji paskui sau po apsvilusias atliekas, nei šienaut, nei ravėt...
            Vis prisimenu kaip pirmais metais po langu gėlių sugalvojau prisodint... kastuvas ir šiukšlių maišas – du reikalingiausi daiktai norint sukasti žemę :D.
            Prisipažinkit, miestiečiai, gi niekas ne tik negalvoja, bet net ir neperspėja, kaiman kraustytis susiruošusių romantikų, apie tai kas laukia. Tokia nematoma, neviešinama tema... Atrodo, kad visi tiesiog užsimerkia... Žinot koks tokio palikimo irimo laikas?
Maisto atliekos – maždaug mėnuo;
Kartoninės dėžės -  apie 3 mėnesius;
Įprastas popierius - 2 metus;
Lentos - 10 metų;
Geležinės skardinės - 10 metų;
Plytgaliai ir betono nuolaužos - 100 metų;
Akumuliatoriai - apie 100 metų;
Folija - daugiau nei 100 metų;
Baterijos, elementai - 110 metų;
Guminės padangos - 120–140 metų;
Plastikiniai buteliai - apie 180–200 metų;
Aliuminės skardinės - 500 metų;
Stiklas - daugiau nei 1000 metų
Tikiuosi šį pavasarį galutinai iškuopti viską... Didysis vienkiemio projektas, kuri prisidėjo nuo pirmos dienos jame...


2014 m. kovo 3 d., pirmadienis

Tradadam…


             Gal ir ne visai čia tas tradadam, o tiksliau tai buvo jis labai seniai. Prieš visus du mėnesius mano mokslai pasibaigė. Bet pagaliau įrodymų sulaukiau. Kad sąžiningai rankeles miklinau. Ir dar kartą galiu pasigirti ir pagirti, kad kartonažo gudrybių mokė šių šaunių dirbtuvėlių šeimininkė http://margi-dalykai.blogspot.com/

            Vat kokį lapą gavau:



2014 m. kovo 2 d., sekmadienis

Tinginio atradimai

Šuniukai nelaipioja ant lovų. Nors idealiai švariuose namuose gyvūnai turbūt visai nepageidaujami. Prie stalo visi sėdi ramiai, kojom nemakaluoja, netrupina ir niekas nenuvarva, nenubėga... grindys idealiai švarios. Jūs turbūt labai laimingi žmonės, kuriems tikrai netenka spręsti kai kurių buitinių rūpesčių. Nors, prisipažinsiu, pati nenorėčiau tokios sterilios aplinkos.
Dabar apie tuos tinginio atradimus. Didelės, močiutės austos, lininės lovatiesės. Lininės, naminės drobės, staltiesės. Gražu. Funkcionalu. Kol... neateina tas metas kai supranti, kad lovų užtiesalai dekoruoti šuns letenomis (o kai kieme purvynas, Mokai, kaip tyčia, tik įsmukus į vidų, prisireikia ant lovos įsitaisyti). Ant staltiesių, niekas nežino iš kur, atsiranda visokiausių spalvų dėmių. Ir tik nereikia čia apie XX a. išradimus ir tai, kad jau ir XXI a. namuose. Skalbimui aukštoje temperatūroje tokie daiktai nepritaikyti. Ir net po ketvertos vartymosi skalbyklėje seansų, ant lovos užtiesalų vis tiek lieka letenų žymės. Neryškios, bet...
Patentuoju audinių, nuo staklių nuimtų dar prieš antrą pasaulinį karą, priežiūros būdus. Mirkome kokias tris dienas – kol moraliai jėgas sukaupsime. Vandenį vis pakeičiam. Pradžioj šiltam, paskui tinka ir šaltas, jei tingisi šildyti. Miltelių kartais tiesiog pamirštam įberti. Po tų puvo tirpdymo vandenyje dienų, traukiam skalbinius lauk. Jei yra ūpo – užvažiuojam kokiu kočėlu. Nuoširdžiai. Galima ir apie ką nors galvoti. Paskutinį kart praskalaujam ir kabinam prieš saulę.
Bent man taip gaunasi... švariau nei automatinėje skalbyklėje, švelniausias programas nustačius. Letenų, padažų ir kt. dėmių nerasta. Iki sekančio šuns šuolio, sočios vakarienės ir t.t. :D 


2014 m. kovo 1 d., šeštadienis

` Tylai nutraukti


Tylu tinklaraštyje.. ir net ilgokai. Pas mus pavasaris prasidėjo – pirmosios pempės ir gervės klykauja, balų gilumą tikrina. Patys tikriausi purvynai darosi, o darbuoti prie kompiuterio kartais net labai sunku – tik išlenda saulutė iš už debesio ir jau norisi į lauką. Gaivuma pakvėpuoti, pirmųjų sugrįžėlių - sparnuočių paklausyt. Kartais taip reikia to lengvumo ir gerumo...
            O tylu dėl to, kad norisi išlaikyti pozityvumą ir geros nuotaikos užtaisą virtualiuose vienkiemiuko namuose. Tik, jei nuoširdžiai, gyvenimas juk dryžuotas, ar ne?
            Kaip ir daugelis mano draugų bei pažįstamų naktimis ir dienomis sekiau įvykius Maidane. O dabar ir visoje Ukrainoje. Tiesiog noriu išreikšti pagarbą savo bičiuliui, žuvusiam Maidano aikštėje. Be vardo ir pavardės, nes vis dar tikiuosi, kad... vardas ir pavardė, tuose ilguose gyvenimus paaukojusiųjų sąrašuose, tiesiog sutampa. Kad nuotraukose tik panašus žmogus. Kad dar gausiu el. laišką iš Ukrainos. Ir, kad kaip ir žadėjo, vasarą atvažiuos į svečius...
            Ir dar paliūdėsiu, kad Valiukiškės nebeteko savo sielos – nebėra Arvydo Jankausko. Tiems, kas pavardžių neklausinėja, belieka garsųjį šlipsmedį priminti... Pats svetingiausias iš mano pažinotų žmonių. Tikrai, tikrai...
            Oi... kažkoks, visgi, nelabai pavasarinis įrašas gavosi. Bet, dirbtuvėlėse darbas vyksta ir tikiuosi greitu metu vėl dalintis tik gerais dalykais. Išsibarsčius kažkokia dabar: tarp darbų, reikalų, sėkmių ir nelaimių. Bet tuoj, tuoj... susirinksiu save ir vėl :D Juk visada yra dėl ko šypsotis. Taaaaaiiiip!