2015 m. rugsėjo 15 d., antradienis

Gabalėlis kasdienybės

Kai lyja ir nesirašo tekstai, kurie privalo rašytis. Kai šalta ir urzgia pilvas, o dėžutė su pietumis lieka namuose. Kai... važiuodamas dainuoji taip, jog pamiršti, kur važiavai. Kai... metas pagaliau surašyti. Apie pažinimo kelius bei klystkelius. Apie dainas, kurios padeda pažinti kraštą.
Taip – folkloras vienas iš pažinimo elementų. Jame susijungia tradiciniai drabužiai ir dainos. Dar tai pasakojimai apie žemdirbystę, buitį, darbus ir papročius. Viskas apdainuota – nuo linų iki girtuokliaujančio vyro. Nesijuokite, esama ir tokių dainų. Ir apie girtuokles moteris dainuota. Ir apie mergeles, bernelius, rūtų darželius. Arba darbus, kurių niekas jau nebedirba. Toks tas mano pažinimo etapas dabar – klausau. Tik neužsimerkiu, mat laiko tam dažniausiai turiu tik automobilyje.
O vienkiemyje ruduo karaliauja. Toks, kad neretai išvažiuoju tamsoje ir grįžtu kai jau nieko nebesimato. Ir dūsauju – praėjusią žiemą sėjau, vasarą laisčiau ir džiaugiausi, o dabar nebežinau ką ir bedaryti. Visos palergonijos tikrai, tikrai niekur namuose netilps. O kur dar kiti vazoniniai augalai... Bet vis tiek nuoširdžiai prisipažįstu – labai laukiu daigų meto. Nes man tai įdomiausia auginimo dalis – iš mažos sėklytės išlenda daigelis, aplink kurį sukinėjuosi, kalbinu ir laistau. Štai dėl to pavasario pabaigoje nebežinau kur kišti šimtą pomidorų, kurių nemėgstu, daigų. Kur dėti begales vienmečių gėlių ir t.t. :D Liga, ne kitaip.
Dabar apie tą, kas nebuvo planuota ir apgalvota iš anksto – nebeturime vandens. Tiesa, šiek tiek siurbliuku dar pasiekiame, tačiau vandenį tenka kibirais tempti ir dar labai taupyti. Kai priprasti prie karšto dušo rytais, kai nuolat skubi ir leki, toks variantas nėra labai smagus ir šaunus. O orams atšalus dar ir veltinių norisi, sriubų ir troškinių... šilumos namuose reikia. Bet... kai nesi namuose niekas ir krosnies neužkuria, namų nesušildo, vandens neprineša, maisto nepagamina. Reikia aitvaro. Daug neprašysiu – grūdus lai kaimynui neša, o vienkiemyje užteks ir ūkio darbų. Nors gal tokiems atvejams labiau bildukai tinka? Žinau, kad aitvarai dažnai atrodo kaip juodas gaidys. Reikia ieškoti tokio – gal padės :D Jei ne tai lapės tikrai padėkos. Jos mėgsta pavalgyti, o labiausia vilioja tai, ką galima vogti. Manau žvėriukai kartais linksminasi ir susėdę miške nuotykius planuoja – iš kurio kiemą ką nugvelbs. Nejuokauju, tikrai vieną ankstyvą rytą, važiuodama pro kaimelį, mačiau kaip lapė per kelią vištą tempė :D

Dar rengiuosi žygiui – obuolių rinkimui su žibintuvėliu. Nes noriu sulčių, labai daug sulčių, dar naminio obuolių sidro, kuris praėjusiais metais gavosi itin skanus. Surinkti obuolius laiko nėra. Vadinasi teks priimti vienkiemišką sprendimą – pasidaryti atrakciją – neeilinį renginį „Naktinis obuoliavimas“. Naktį pusę keturių... :D Kviečiami prisijungti visi norintys :D

2015 m. rugpjūčio 20 d., ketvirtadienis

Pajausti miestą

                 Vilniaus senamiestis, gimtasis Alytus su savo parku bei muzikos ir dailės mokyklomis, Kauno užkaboriai. Tais laikais, kai jo senamiestis nebuvo toks koks dabar. Su senaisis gyventojais, jų rietenomis ir moteriškomis apkalbomis. Su vaikais kovojančiais dėl vienintelio visame kvartale esančio, laipiojimui skirto medžio. Su pagyvenusiomis žydėmis, kurios vieną dieną triukšmingai kovodovo už... viską ir įkūnydavo karingų bei tvirtų moterų pavyzdį. Kitą dieną, duodavo saldainį, apsikabindavo ir sakydavo – rytoj į Izraelį. Aš tada nieko nesuprasdavau. Kai kurios pasakodavo... Ir tik dabar žiniasklaidai pradedant, kol kas tik tyliai, kalbėti apie tai kiek buvo sunaikinta romų tautybės žmonių iškyla prisiminimai... Apie devintąjame dešimtmetį po Kauno senamiestį vaikščiojantį pagyvenusį vyrą. Vietinės moterys apibūdindavo trumpai – čigonas. Praradęs viską. Ir netekęs proto. Dar nusistebėdavo kaip jis gyvas. To vyriškio bijojau. O dabar suprantu, kad man tai buvo tarsi pasakos. Toks kuriuos ruošia gyvenimui. Sekė jas karta išgyvenusi karą, pokarį ir visus drauge keliaujančius baisumus. Visa tai nukišusi giliai, giliai, po devyniais užraktais. Kad tik neprasiveržtų, nepradėtų kalbėti. Juk iš ties pasakos ir buvo skirtos parengti gyvenimui ir jo dėsniams. Jei netikit – yra apie tai net knygos.
                      Dar miestai, kuriuose teko trumpiau ar ilgiau gyventi, dirbti, būti. Vieni tarsi iš karto „prilipo“. Net praleidus tik savaitę ar keletą dienų, rodos jauti kuo gyvena. Arba kuo apsimeta tas miestas. Susikuri savo viziją bei iliuziją ir sakai – norėčiau grįžti arba ne. Ir pasakoji kitiems apie miestą savaip. Dažnai kitokį nei mato kiti, bet daugiasluokniškumo esmė – kiekvienas gali rasti tai kas jam artima. O su vienu miestui užstrigau. Beviltiškai... taip, kad labai ilgai negalėjau jame rasti vietos sau.
                      Beveik treji metai vienkiemiui Rokiškio rajone. Taip, kai gyveni tokioje vietoje, miestas dažniausiai yra parduotuvių vieta, kur perki begales remontams, įsikūrimui, žemės ūkiui ir, be abejo, pilvui, reikalingų ir nelabai rakandų bei produktų. Galvojau gal čia slypi tas atstumiantis  nejaukumo ir svetimumo jausmas. Taip, muziejus, dvaras, bažnyčia bei langinės – viskas buvo apžiūrėta ir ištyrinėta. Ir miesto erdvės, kurios sakė – gražu, bet... Dabar dirbu Rokiškyje. Ir pirmą mėnesį landžiojau po visus įmanomus užkaborius. Rimtai. Net į kažkokią aptriušusią aludę nosį įkišau. Greitai moviau lauk, bet išbandžiau su siaubu galvodama – kodėl, kodėėėėl šitas miestas manęs neįsileidžia ir neatsiskleidžia. Nes viskas jame yra, visko užtenka ir tarsi viskas gražu, bet... Raktas jo kur? Juk tokie dalykai slypi atsitiktinumuose. Liublianoje tai buvo greitosios pagalbos broliukai, vidurį nakties stabtelėję šalikelėje ir paprašę ugnies prisidegti suktinėms. Kopenhagoje – senas hipis man, tuomet dar paauglei suplėšytais džinsais, pasiūlęs puodelį arbatos. Tiesiog. Ir taip virtinė miestų, o čia...
Pagaliau! Susitarėm. Tyrinėjam vienas kitą smalsiai ir aktyviai. Aš ir Rokiškis. Esmė? Žmonės. Nebus dabar apie tai kaip bendruomenės kuria, daro gerą, šluoja šaligatvius ir pjausto medžių šakas. Taip, tai tiesa. Bet man miestas pradėjo skleistis drauge su pokalbiais. Su pikčiurnomis, kurie nustemba, jog jų nepažįsti. Ir net nenori nieko. Jiems užtenka to ką turi, pažįsta ir žino. Dar maloniais pašnekovais, kurie supranta, suvokia ir yra bent jau mandagūs (nes į klausimą „iš kur atsiradai?“ dažniausiai norisi atsakyti – „gandras atnešė“.) Su žmonėmis, kurie kuria, daro ir organizuoja. Nuo langinių tapymo plenerų iki akcijos, kuria siekiama paremti sunkiai besiverčiančias šeimas. Ir dabar einu gatve, o kasdien viskas atrodo kitaip. Vakar išgirdau istoriją kaip buvo tapomos konkretaus namo langinės. Dabar jis man atrodo kitoks. O vaikas gatvėje sakė, kad prie vieno namo pernai buvo labai gražių kačiukų vada. Žmonės juos išsidalino. Tas namas mano galvoje pramintas kačiukų namu. Nors paprastas daugiaukštis. Dar yra parkai, kurie man atrodė geriausiu atveju saulėgražų valgytojų arba tuštumos erdvės. Dabar jie kitokie. Ir ne, ne turistiniai vadovai, kuriuos ištyrinėjau dar prieš trejus metus, suteikia tą jausmą ir gaivina erdves. Bendravimas. Ir dar – girdėjau pasipiktinimą, jog viename straipsnyje buvo neteisingai parašytas pavadinimas. Liongino Šepkos parkas pavadintas Liudo... taip sunervino skaitytoją, taip pikta jai pasidarė. Apmaudi klaida, bet...  ar tame parko esmė? Jaunimas su pledais, renginiai ir šurmulys. Tokia buvo straipsnio esmė. O parko? Vardas?
Su miestu esame... procese. Kartais atrodo, kad užsiveria, trinkteli prieš nosį ir neįsileidžia. Gal dar nelaikas? Man irgi būna dienų, kai norisi jam pasakyti – padarom pertrauką. Nenoriu, kad šiandien mane stebėtum. Liksiu nematoma. Bet vakar prisijaukinau Rokiškio mešką. Tą, kuri keistai žvaira stovi muziejuje. Eksponatas, kurį gali pamatyti nenusipirkęs bilieto. Apėmė jausmas, kad ji – tai mano bilietėlis į miestą. Tas, kurio pagaliau nusipelniau. Bet tik mažutis, dar tik daliai erdvės. Dar ieškau.
P.S. Ir vis tiek man trūksta mažo dėvėtų bei pigių knygų knygynėlio. Iki negalėjimo. Metas raitotis rankoves?

                      

2015 m. rugpjūčio 3 d., pirmadienis

Džiazas ir agurkai

Siaubingai bijau žvyrkelių. Ypač jais važiuoti. Bet kai klausau muzikos tik švyst ir nepajaučiu kaip ta žyruota kelio atkarpa baigiasi. Prie ko čia džiazas ir agurkai? O gi niekuo dėti. Na, nebent automobilyje džiazo klausau ir baubiu. Taip kaip išeina – gi paukščiai negirdi, nepradės iš baimės negyvi nuo šakų kristi. O jei koks briedis giliau miškan nuklampos tai tik į gerą. Su meile ir linkėjimais aš jiems siūlau ant vieškelių nerymoti ir vairuotojų negąsdinti. Vis ko gi gali nutikti...
Na dar ir džiazo koncerte buvau, pasikroviau energijos. Pasiilgau aš gyvo dainavimo ir muzikos. Kai žmonės, o ne paukščiai, garsus leidžia ir dar į aplinką reaguoja. Nes gervėms tai nusi... ar tu plosi ar kojom trypsi. Nei bisui iškviesi jas, nei nuo pamiškės nušvilpsi.

O agurkai yra labai gera daržovė. Dėl skonio nesiginčijama, bet tokia prieraiši, dėmesio ištroškusi. Nenueik pora trejetą dienų agurkų aplankyt ir iš kart matai – laukė, storėjo, sėklas augino. Iš ilgesio net pernoksta kai kurie... 

2015 m. liepos 27 d., pirmadienis

Didžiosios permainos arba mano užsieniai

Įrašas pradėtas šeštadienio naktį, baigtas... sekmadienio. Prisižadėjau neapleisti tinklaraščio, prikūriau planų. Taip, išsipildė. Todėl sakau – apie norus reikia tyliai, tyliai. Nes kai jau dribtels... Vienkiemis tapo nuolatiniais namais. Ar kas pasikeitė jame? Taaaip, daržai bei gėlynai skendi žolėse. Beje, visai puikiai ten jaučiasi – žvėrys neranda, todėl nesugraužia. Sausra neišdžiovina, nes piktžolės teikia pavėsį. Po namus ritinėjasi Mokos šerių tumulai, o vis vidun patenkančioms musėms paskelbtas karas. Einant per kiemą ar pievą iš po kojų vis purpteli kurapkos. Arba net nesivargina skristi ir labai juokingai skubėdamos tiesiog nužingsniuoja takučiu.  Ir vis tiek kas kartą išsigąstu to jų sukeliamo triukšmo. Turime net „savo“ lingę, o aš gyvenu... tirštai, tirštai. Kai daug naujų pažinčių, žmonių, vaizdų, raidžių ir tekstų. Apie ką svajoju dabar? Apie vieną dieną. Ramią, ramią. Kad galėčiau susirangyti ir... nieko neveikti. Nekalbėt ir neklausyt. Nematyt naujų veidų... Žinau, kad dar ilgai tokios nebus tad geriu įspūdžius ir aplinką. O, kad jau apie tai prabilau, tai yra ką permastyti. Tikrai yra.
Taip, gyvenu vienkiemyje, bet dalis darbų – artimiausiame mieste. Kartais atrodo, jog darbų kaugės tokios, jog  gyvenimas mieste buvo labai ramus. O kartais atrodo, jog tiesiog išsiplėtė vienkiemio ribos. Tapo platesnės ir labiausiai trūksta... privatumo. Vienkiemyje gyvenant :D Iš ties, didžiausias skirtumas, prie kurio niekaip nepriprantu – asmeninės erdvės suvokimas. Kai kalbant darbiniais reikalais pašnekovui atrodo normalu klausti kas tu, kur gyveni, kiek turi vaikų ir pan. Kultūriniai skirtumai kartais tokie, jog jaučiuosi tarsi užsienyje. Ne, nieko įžeisti nenoriu. Tiesiog tai mano gyvenimo permainos. Didelės, kartais nemalonios arba netikėtai nuostabios. Beje, liepos viduryje prirašiau savo šių metų darbo/idėjų knygą. Hm... tai dabar kaip, dvitomį reikės su savimi tampytis?

Išsivystė naujas sindromas. Vilniuj eidavau į koncertus, renginius, spektaklius ir... vartodavau. Na, gerai, susimąstydavau jei būdavo apie ką, kartais ir ilgokai jausdavau įtaką, gromuliuodavau vis iš naujo vaizdus, garsus, mintis. Klausydavau, matydavau, bet tarsi ateini ir pasiimi. Kaip kepykloje – kažkas kepa, kažkas valgo. Dabar, besilankydama miestelių ir kaimų renginiuose lendu gilyn. Ne, čia ne „kažkas“ daro. Už kiekvieno renginio aktyvūs žmonės, kurie šventėms skiria savo laisvą laiką, mintis ir jėgas. Ir tas suvokimas... tiesiog kartais verčia susigėsti. Savo paburblenimų, kad va – niekas nevyksta. Užsuk ratą ir vyks. Jei negali vienas – ieškok bendraminčių. Kad kažkas nepavyko – bandyk dar kartą ir tikrai pasiseks. Kad kažkas ne taip kaip norėjosi – norėk atsakingai arba visame kame galima įžvelgti teigiamus dalykus. O svarbiausia – nuo savęs niekur nedingsi. Jei jau mieste turėjai darbų ir veiklų iki ausų, vienkiemyje niekas nepasikeis. Tikrai :D O už ką aš taip mėgstu ir dar labiau vertinu vienkiemį dabar? Už galimybes ryte, prieš darbą, kavą gerti lauke. Spoksoti ne į virtuvės sieną ar automobilių stovėjimo aikštelę po langais. Už tai, kad vakarienės gamtoje galimybės už lango, o ne „kai bus mažiau darbų, savaitgalį... kurį nors“. Dar labai smagu žinoti, kad darže gyvena cukinija ir kai tik turėsiu laiko, ją būtinai paskersiu. Kad pietums galiu įsidėti agurką, kuris kvepia... savimi, o ne prekybos centru. O man dabar didžiausias gyvenimo nuotykis, labai veikiantis ir verčiantis kartais pakraupti ar nudžiugti iš nuostabos, yra darbas nedideliame Lietuvos mieste. 

2015 m. birželio 24 d., trečiadienis

Paskutinės minutės pasiūlymai

                    Parduotuvių lankstinukuose paskutinės minutės pasiūlymai labai gražūs, spalvoti. Vilioja ir priverčia gerai pasikrapštyti smegeninėj, jog prisimintum, kad nieko ten nereikia. O jei reikia tai nebūtinai iš pasiūlymų sąrašo. Vienkiemyje parduotuvės nėra, spalvotų lankstinukų irgi. Ir jei jau gali pabėgti arba tiesiog nebėgti pas prekybininkus, kitų paskutinės minutės pasiūlymų neišvengsi.
                      Pradėjau rašyti giedrą ir linksmą tekstą apie paskutines minutes. Kaip prieš važiuojant į naują darbą pamatai, jog kieme išvirtusi slyva. O šunė išsivoliojusi kažkokioje dvokiančioje masėje ir kvapas bei vaizdas liudija, jog tokio šuns nei į automobilį priimsi, nei namuose paliksi. Jaudiniesi, bijai pavėluot, skalbi šunį... Kai į kelia išbėga katinas ir tas paskutinės minutės pasiūlymas tampa labai jautrus ir svarbus. Kai kas nors paskambina ir pasiūlo labai įdomų, bet skubų projektą. Džiaugsmingai sutinki, o po to suvoki, kad jau trečias ar ketvirtas skubus, svylantis ir reikalaujantis daug laiko. Paskutinę ryto minutę suvoki, kad pro duris žingsniuoji basomis. O mokyklos laikais esu išėjus tik su prijuoste bei paltu, pamiršusi apsirengti suknelę. Paskutinę minutę skuodžiau namo. Paskutinę minutę gali nuspręsti pasukti į kairę ar dešinę ir tas pasirinkimas nulems kelionės trukmę.  Pasiūlymas užsukti kavos ar alaus. Vyno taurė gali pakoreguoti vakaro planus, nors ištiko paskutinę minutę.
                      Tekstas turėjo būti linksmas – kai įsivaizduoji skubantį žmogų, kurį nuolat ištinka nesusipratimai. Linksmi, netikėti... Bet viską pakoregavo paskutinė minutė. Žinia apie tavo artimajam svarbaus žmogaus mirtį. Paskutinė minutė tekstą pavertė liūdnu ir padriku. Vaikiškų, giedrų tekstų redagavimą sustabdė kol viduje apsiramins audros. Pakeičia sekančių dienų planus ir esi priverstas teikti paskutinės minutės pasiūlymus kitiems. Gal galima atidėti susitikimą, teksto atsiuntimą... Gal galima... įkišti galvą į smėlį ir negirdėti paskutinės minutės pasiūlymų...

                      O paskutinę minutę prieš išsaugojant šį tekstą sulaukiau pasiūlymo pažaisti su gumine cypiančia višta ir Mokos baksnojimo – tai kada, kada, kada, kada pakilsi nuo kėdės :D 

2015 m. birželio 21 d., sekmadienis

Apie (ne)ramybę vienkiemišką






        Yra kodinis, klausimas, kurį užduoda ne šiaip kiekvienas, bet KIEKVIENAS užklydęs vienkiemin – “ar ne per ramu/ne per tylu čia?”. Ir tas kiekvienas daugeliu atveju būna ramybės drumstėjęs įvaręs šiek tiek nerimo, o kartais ir baimės. Kelias veda tik pas mus, pasiklydęs neužsuksi, vadinasi tikslo esama, o jei nekvietei tai kokie tikslai?... Negausius svečius jau lyg ir išmokėm skambinti iš anksto, tartis dėl laiko ir gan rimtai derinti kada užsuks. Nes gyvenimas vienkiemyje valandų skaičiaus paroje neprideda. O vasarinių darbų drėbteli su kaupu. Malonūs, smagūs, bet... laiką valgo. 
      O dabar apie ramybės iliuzijas ir viltis. Taip, virš galvos netrepsi kaimynai, nežvygauja jų atžalos, niekas nedaro remonto (nors palėpėje, ypač rudeniop, gyvūnija pertvarkas su patriukšmavimais vykdo) ir nesuka to paties muzikinio disko dešimtą kartą iš eilės. Aš iki šiol manau, jog geriau kaimynas melomanas negu sentimentalus „blatnyje“ stiliaus mėgėjas, kuriam tas pats garso takelis tinka visomis progomis. O tų progų metams bėgant vis daugėja. O žinot kur ta ramybė slepiasi? Viduj. Kol su savim nesusitvarkysi jos ir nebus. O kartais ir nereikia – terminai, jausmas, kad nespėji ir išėjimas iš komforto zonos ribų - pats geriausias variklis. Tik įpakuotas į vienkiemio ramybės popieriuką. Per vieną dieną parašai edukacinį tekstą vaikams, straipsnį socialine tema, paplepėjimus tinklaraščiui, prisėdi prie mokslinių darbų. Pabendrauji su netikėtai užsukusiu miškininku ir tiesiog pajauti kaip visi barjerai griūna pradėjus šneką apie bites. Atsakai į el. laiškus ir paskambini mamai, kad palinksėtum ir išklausytum. Tada supranti, kad oi... dar nebaigta dėžutė, kurią tuojau reikės atiduoti. Peržvelgi neplautų indų krūvą ir vėl pamosavimo šluota laukiančias grindis. Suskaičiuoji, kad dešimt darbinių skambučių naudos davė kaip... 4. Darbo kalendoriuje pamatai, jog nenumaldomai artėja ryškūs užrašai – PASKUTINĖ DIENA. Ir tą pačią užrašų knygutę papildai dar 6 naujomis idėjomis. O išsliūkinęs į lauką išmaukti eilinio kavos puodelio supranti, kad geriausia būtų pridėti 6 valandas paroje. Tokias paprastas, paprastas. Usnims ir dilgėlėms iš gėlynų išrauti. Darže mulčo sluoksnį papildyti. Ir nuspręsti kas gi po velnių ėda sodinukus. 
       Prirašiau tarsi visas spiečius darbininkių būčiau ir dar be poilsio dienų. Nutrūksta kartais energijos srautas. Tada ir norisi ramybės. Ne tos apgaulingos, bet tikros. Be el. laiškų, skambučių ir svečių. Ir ne tos, kuri būdinga mažiems miesteliams. Prisipažinsiu – ramiau didmiesčio centre, kur šmirinėja minios turistų. Nes ten užsukus į paštą niekas neklausia iš kur čia atsiradai, ką veiki ir kur gyveni. Užėjus į parduotuvę niekas nesiaiškina kokia tavo šeimyninė padėtis ir ar esi ten iš to vienkiemio, už 10 km. Kur nekyla mintis, kad prieš važiuojant į parduotuvę nusipirkti vištos blauzdelių, reikėtų susirasti seniai užkištą kostiuminį švarkelį. Patikėkit, provincijos parduotuvėse tokie fokusai veikia :D Ir dar bet koks pokalbis prasideda nuo klausimo – kas tu ir iš kur tu. Ramybė... :D Nusistebi, kad klausimą apie ramybę užduoda artimiausi kaimynai, gyvenantys šalia kelio. O man norisi atsakyti, kad ne vietoje ta ramybė glūdi jei viduje chaosas. Ir kad daliai žmonių nepadės nei vienkiemis, nei negyvenama sala. Kaip ir niekada nebus per ramu, jei galva pilna minčių.  

2015 m. birželio 19 d., penktadienis

Jei jau mes toli, ji ateina į kiemą


Taaaip… jei šiemet negaliu nukeliauti į kultūros naktį Vilniuje, teks pačiai kultūrai su naktimi už parankės vienkiemin atlėkt… Geidautina pasiutpoklės ritmu.
Numatoma preliminari programa: 
Laistymo žarnos spaudimas patikrintas – nedidukas, bet fontanas bus. Kadangi vandens nedaug, pageidautinas veiksmas “Vandens iliuzija”.
Kieme organizuojamas šokio spektaklis flamenco su būgnais bei pliauškėjimais (intensyvumas priklauso nuo uodų kiekio).
Degustacija ir dainos apie šermukšnius. Pernykštis šermukšnių vynas dar neskanautas. Bijau, kad uogos per mažai šalčio gavę ir gali būti karčios.
Priklausomai nuo vyno degustacijos rezultatų spektakliai – “Myliu/nekenčiu”, “Carmen” ir pan.
Žydintis bijūnas ir ypač kvepiantis  jazminas garantuos jausmą “Užburtas oras”.
“Mikroskopas” bus pakeistas “Lupa” ir suteiks galimybę stebėti šimtus vabalų ropinėjančių po kiemą, pievą ar daržus.
Norintiems sužinti ką jaučia “Kabantis žmogus” siūlome užsukti į palėpę. Tikrai, tikrai ten gyvena šikšnosparniai. O kas dar… ir to “dar” nemažai, teks išsiaiškinti patiems. Beje, šviesos palėpėje nėra, turėtų užtekti tiek kiek pro langelius patenka. Tai gi rekomenduojame užsukti naktį, liuką uždarysime. O norintiems pabėgti – langas, kabėjimas ant antenos strypo ir pan. atrakcijos.
Numeris “Taboras žengia į kultūros naktį” priklauso tik nuo jūsų. Kiek, keliese ir kada…
Miškas, nors ir ne lazerių, bet yra. Ir su daug viską matančių ir žibančių akių. Dar ir pabaubia kartais. Ten galima surengti ir pramoginę naktį “Paklysk” su šakalais ir meška (jei pastaroji neiššleivojo Baltarusijon).
Projektui “Sferų pieva” turim ir pievą, ir kartono, ir senų padangų ir dar marias visokio ankstesnių šeimininkų paliktų rakandų.
Vienu metu vykstant šokio spektakliams, instaliacijoms ir įvairaus pobūdžio projektams, galiu garantuoti keptos vištienos pasirodymą “Maistas menui, menas maistui” . Nes kas gi stebės ar tinkamai kulšys apskrudo, kai tiek veiklos… juodos vištos, nors ir pasidengę anglimis, irgi turi teisę būti meniška kultūros nakties dalimi.
Turim tvartuką, su gardeliais - individualiam darbui itin tinkamomis „Meno celėmis“.
Ugnies spektaklis prie laužo.
Šeimyninis spektaklis „Demokratijos gimimas ir mirtis“ aptariant buitinius klausimus. Kartais išvirsta į veiksmą „Monologai“.
Badmintono raketės laukia naktinių setų.
Norintiems – kinas po žvaigždėmis. TV, kompiuteris arba senas vaikiškas kino projektorius be garso.
Šiaip tai žibintuvėlis iškeliavo į amžinosios šviesos pasaulį. Ir tamsos žaidimus ir žaidimus tamsoje garantuoti galim.
Supynės ne anoniminės, bet pagražinti, kad šviestų ilgai netrunka.
Jei nenorite tapti instaliacija „Ufo“ – po vyno degustacijos lįsti prie avilių draudžiama.
Norintiems į parduotuvę – spektaklis „Maršrutas“ ir linksmas žingsniavimas 7 km į vieną pusę. Įtrauktos atrakcijos „Pasirink kairę arba dešinę“. Susiklosčius (ne)palankioms aplinkybėms galimi sustojimai „Miestas - paslaptis“,  „Naktis areštinėje“,  „Naktis su kariuomene“, o ten žiūrėk ir „Naktinė kaligrafija“, kaimynų atsiprašymas „Būkime draugais“
Jaunojo dizainerio prizas – kas nors sutvarkykit virtuvės sienas, a? Prašau, prašau, prašau...
Tekstilės miniatiūrų bienalė „Iš dėžės / Out of the Box“ nors ir ne 9, ne tarptautinė, bet man pačiai baisu kiek tose dėžėse visko...
Turimt sieną, kurią norisi išmarginti. „Šviesos grafičiai naktyje“
Hmmm... lauko būdelė... „Sekite KVAPŲ pėdsakais“
Pletkininkų vakarėlis „Viskas apie Ievą/Zosę/Marytę“
Aiškinsimės kur dingsta pinigai: „Pinigai: įdomybės ir paslaptys“. Bet rimtai, kur jie prašampa, a?
Neišvengiami pašnekesiai su eksponatais „Archeologinio darbo paslaptys“, eksperimentinė archeologija ir pan.
„Laisvai kabantys garsų dažai“ hm... truputėlį gaila būtų visą vyno rūsį ištuštint, nebent vardan meno...
Nesusipratusiems ką veikti paaiškinimas - „Pažodžiui“
Gėlių pavilijonais apsimeta mano vis didėjanti liga – gėlių darželiai.
Yra pas mus ir sentimentalių, jei prileisit prie CD  - koncertas „Muzikinė laiko mašina“.
Kuo daugiau svečių tuo intensyviau vyksta projektas „Pamiršk tylą“.
Vakar R baigė kuopti rūsį ir labai nori pasigirti, visaus įrengimo planais pasidalint. „Pasakėlės iš rūsio: rastas šlamštas, išneštas šlamštas, ateities planai, vandens potvyniai ir kt.!“
Išliek viską kas ant dūšios „Nuo …izmų iki ūbizmo“
Muilo yra, rankas plautis patartina. „Burbulų stebuklai“
Neklausinėkit ką skaitau. Nes ne tik slaptas knygynas bus, bet ir visokiausios literatūros aptarimo vakaras.
Neprisiruošiu duobės užkasti. „Akivarų Skveras“. Vieta iš anksto nenurodoma.
Teatralizuotas šou KORSETAI IR BIUSTHALTERIAI: kai pagalvoji tai XXI a. apatiniai irgi įvairūs
Rytmečio programa.
Ankstyvą rytmetį, kol visi dar miega, pirmiesiems pabudusiems primygtinai siūlom užsiėmimą „Ramybės meistrai“. Nes nu... būkit žmonės, nežadinkit vėliau nuėjusių miegot :D Tas rytmečio... „Žodžiai Žodžiai Žodžiai“ kartais vargina.
Mankšta „Trimito maršų paradas“
Šokio spektaklis „Ir viskas klojosi kuo puikiausiai, kol...“ , pasakojimo valandėlė „Juokingo žmogaus sapnas...“, pagraudenimai  „Kito kailyje“.
„Inovacijų šimtmetis: XIX a. mitybos tradicijos“. Uhu, neatsivešit pakankamai - pusryčius darže ir miške teks rinkti.
Jei labai išsipuošit, paskui šoksit, vaidinsit, rytą ropojimas po pievą su mintim „Juvelyrika. Kur nukrito?“ 
Išlydėtuvės „Sudie Eliza...“ Nenorintiems greitai išsinešdinti - muzikinis poezijos monospektaklis „Kelionė“.

P.S. Visiems galintiems labai siūlau aplankyti iš šias http://www.kulturosnaktis.lt/lt/projects/index/page:1 kultūros naktis. Gal ne taip smagu kaip pas mus, bet... jei jau negalit atvykt tai ką padarysi :D



2015 m. birželio 18 d., ketvirtadienis

Lietaus burtai ir paukštiški detektyvai


          Sausa pas mus be galo ir be krašto. Arba tas galas ir kraštas giliai, giliai, kastuvu nepasiekiamas. Tikiuosi bent gruntinių vandenų kažkur esama, nes šulinyje visiškos sausros grėsmė ausis jau kiša. O aš šiandien taip... mergaitiškai ir moteriškai pagalvojau, kad gal reikėtų iš džinsų išlįsti. Pastarosiomis dienomis, itin daug važinėjant, įlipus į automobilį jie prie minkštos vietos prikepdavo ir versdavo jaustis ne tik tarsi orkaitėje sėdėčiau , bet dar ir lyg į kepimo rankovę įsivyniojus būčiau. Šiandien išsitraukiau savo mylimiausią, nuo praėjusios vasaros spintoje nuobodžiavusį sijoną, batelius, marškinukus vasarinius... O tai kur aš anksčiau buvau, a??? Tai gi tokios aprangos proga ir lietaus gavau, ir atvėso, ir vėjas dar gerai pakedeno. Namo parsiradus kelnės, megztinis ir net veltinio šlepetės – pats geriausias apdaras pasirodė. Lietaus burtai, ne kitaip :D
            Gali žmogus ne tik lietaus apeigomis, bet ir gerų minčių užtaisais tikėt. Tikrai, tikrai. Jau pasiguodžiau, kad pavasaris – tarsi ištisinis čiuožimas pakalnėn. Bet ėmiau ir... skamba taip paprastai, bet... kažkaip susiėmiau ir pradėjo mąstyt tik pozityviai. Ir tarsi lūžis. Visur ir visaip. Net naujakurių turim. Bičių spiečius avily įsikūrė. Kadangi mūsų bitutės, iš rudens širšių nuvargintos bei susilpnintos, neperžiemojo, tai naujakuriais labai džiaugiuosi. Ir šiek tiek jaudinuosi kaip seksis su jomis susigyventi. Tokios... savarankiškos naujakurės. Iš trijų avilių išsirinko būtent tą vienintelį kuris nesukomplektuotas naujai šeimai. Teko nusileist – jei jau pasirinko būtent šitą, tebūnie.
            O kiemą judesiu užpildo... strazdas. Visur esantis, viską žinantis ir viską patikrinantis. Jau trečią rytą iš eilės, geriant kavą lauke ir rašantis dienos darbus dingsta... spalvoti tušinukai. Nutapenu vidun trumpam (oi... nežinau kaip ką tik atsikėlus nieko nepamiršt...) ir grįžus niekaip nerandu savo rašymo priemonės. Versijos nuriedėjo, iškrito ar nukrito patikrintos labai kruopščiai. Liko keletas įtariamųjų: kažkur vis prašampantis kėkštas, kuriam vasarą pas mus ne taip įdomu kaip žiemomis, ir strazdas. Hm... kažkas tikrai vagia spalvotus daiktus. Naujų spalvotų skalbinių segtukų gretos taip pat praretėję...
            Dar vienas gyventojas nurijo visas šparagines pupeles, o aš net nežinau ar bandyt dar kartą jas sėti. Bet niekas nevalgo špinatų... :D Na ir kodėl mano ir laukinių vienkiemio gyventojų skoniai sutampa...

2015 m. birželio 12 d., penktadienis

Žydėjimas

Supratau, kad pertrauka labai užsitęsė. O aš sprogsiu jei neprisėsiu prie tinklaraščio. Kad noriu, reikia ir pasiilgau. Ir, kad vasara už lango ir šiapus lango. Nepaisant to, kas nepavyko, nesiseka ar tiesiog nesigauna. Vis tiek vasara ir nebeturiu teisės sakyti – „oi, man tai ne, nes.... tas, kitas ir dar trečias ant viršaus užsikoręs“. Vasara ir taškas. Kaip ir nenuginčijamas faktas, jog viskas kada nors baigiasi. Ypač nesėkmės :D O ir gyvenimu vienkiemis tikrai privalo džiaugtis. Nes... žydim! Kuo tikriausiai ir spalvočiausiai. Net mano „niekada“ akis džiugina. O sakiau bei rėkiau, kad pelargonijų, bobutiškų gėlių, niekada neauginsiu. Koks 40 vienkiemyje gyvena. Vienos žydi, kitos pumpurus krauna, trečios dar svajoja.





        Ir žydi, ir žada žydėt.








         Ir dar seiles rinktis skatina.





Vienkiemis tapo namais. Tais, kuriuose nuolat gyvenama. Vis sunkiau ir sunkiau į Vilnių išsiruošti. Tik tada kai kitaip neįmanoma reikalų sutvarkyti. Arba labai pasiilgstu konkrečių žmonių. Tylos periodas palaipsniui išvirto į sąlygas dirbti tik vienkiemyje, be blaškymosi per keletą namų. Kai rytą išgeri puodelį kavos lauke ir pradedi darbo dieną savo kabinete. Ne kokios nors kontoros, bet vienkiemio. Kai pajutus jog smegeninės darbas sulėtėjo yra galimybė išeiti į sodą, pažvelgti į žydinčias gėles, pasivaikščioti po žolę, padejuoti, kad namuose pilna uodų ir... pajausti, kad visi darbai įveikiami :D Nors sunkiai, po truputį tokios svajonės link žygiavau ir sunkiai ji, kol kas striginėdama, įsivažiuoja, bet turiu. Turiu tai ko norėjau – darbus vienkiemyje :D Su perspektyva didėti.
                  O mes nuolat sekam orų prognozę. Karštligiškai ir su jauduliu. Vis pajuokauju, kad krituliai tapo pagrindine pokalbių tema.  Pagaliau ryt ir poryt šventę žada – lietų. Tikiuosi taip ir bus, nes sausra. Tokia, kur tik liūdnai į šulinio gilumą gali žiūrėti bandydamas įsivaizduoti kelioms dienoms geriamo vandens užteks. Ir dar liūdniau žvelgti į augalus lauke. Visų prigirdymui vandenuko nėra... Prašom laikyti kumščius ir špygas, kad palytų. Vienkiemis nori gerti. Ir pažada dažnai pildyti tinklaraštį, pasakoti visas per ilgoką pertrauką susikaupusias istorijas. Ir girtis naujais žygiais bei atradimais. Aš, pavyzdžiui, jau dabar žinau, kad kitais metais tikrai nesudigs špinatai. Nei viena sėklelė nenorės augti :D Nes šiemet išsikėtojo gyvenimu besidžiaugdami. Gamindama maistą tik nukreipiu žvilgsnį į šoną ir tie žalumai patys sulenda į keptuvę, į salotas ir net į pyragų įdarus. Na nemėgstu aš špinatų, nemėgstu... o namuose esantis maniakas juos visur deda. Atsivalgiau ilgam. O kiek dar darže liko... teks į šaldiklį tremti. 

2015 m. balandžio 4 d., šeštadienis

Su Šv.Velykom!!!


        Jaučiat, jaučiat jau čia pat. Su lietum, sniegu ir saulės blyksniais artėja Šv.Velykos. Visi vienkiemio gyventojai sveikina. Žodžiu, raštu, uodegom mojuodami, galvom kinkuodami, sparneliais mojuodami. Pavasariškai.
            O pavasaris vienkiemyje toks augimu ir triukšmu prasimušantis. Iš žemės lendančių augalų nosimis, paukščių balsais. Mieste pasireiškia miškeliuose gausėjančiomis girtuoklių gretomis ir po langais ūbaujančių kaimynų balsais. Ir ten jau pavasaris. Pats tikriausias. Ir šiek tiek atprastas – vakare Moką vedžiodama net krūptelėjau keletą kartų. Atpratau nuo tos realybės mieste – pavasarį, vasarą ir ankstyvą rudenį vėlyvo vakaro pasivaikščiojimai neišvengiamai siejasi su kompanijomis pamiškėse. Ne visada draugiškomis, tačiau dažniausiai triukšmingomis.
            Mūsų prieš šventinis laikotarpis toks... mintis išvalantis. Kai turi dvejus namus, o didžiąsias šventes praleidi trečiuose, pats tikriausias kūno išbudinimas ir pamiklinimas gaunasi. Šepečiais, šluotomis ir kempinėmis šniūruoju, vorus po butą vaikausi. Moka gi mieste bado streiką paskelbė ir nuolat akis vartydama graudžiai žiūri – na ir ko čia dabar prireikė, kada naaamooo, į vienkiemy važiuosim. Mano argumentai, kad gi ir sodyboje, jei oras prastas, lovoje išsidrėbus parpia ir čia tą patį gali daryt, neveikia. O ir pasivaikščiojimai mieste turiningesni. Vien kiek kupstų reikia peržymėti, kvapų patyrinėti. Tik labai nesiseka šiandien šunei. Vis įsitaiso būtent toje vietoje, kurią reikia pavalyti, kažką perstumti, patraukti ar padėti. Tai taip ir keliauja po visą butą :D Nenuobodu, tikrai nenuobodu, kai turi šunį.
            Ir dar- gero kelio visiems, kurie keliauja pas artimuosius! Ir stiprybės tiems, kurie kaip ir aš, negali valgyti virtų kiaušinių :D Kartais jos tikrai reikia :D

2015 m. kovo 24 d., antradienis

Pavasaris ir dramblys

                 Jei jau tiesą ir tik tiesą sakyt tai vasara-pavasaris-žiema-pavasaris. Taip reikėtų pastarųjų dienų orus įvardint. Nes po šilumos ir saulės gavom sniego su papustymais bei pašėliojimais. Dar ir šiandien keletas baltų plėmų po langais boluoja, o vėjas pasiutpolkes organizuoja. Virtuvėje besisukinėdama netyčia akis į langą nukreipiau - žiūriu plastikinė kėdė į laukus skrenda. Teko ją pasivaikyt ir uždaryt, kad nekeliautų po pasaulį.

                      O vakar sulaukiau Margų amatų pagalbos ir vėl turiu kartono atsargų. Džiaugiuosi be galo ir be krašto, nes namuose jau ilgokai kamavosi... dramblys :D Pats tikriausias, gėlėtas, kurio užbaigimui trūko gabalėlio kartono. Vakar vakare stvėriau drambliškus darbus, o šiandien šeštą ryto stryktelėjau iš lovos, kad galutinai užbaigti, paslėgti dėžutę. 





     Vidus labai, labai reljefinis. Toks labai, kad... net ne itin tvarkingai kraštai atrodo. Fotografuojant tie iškilimai šešėliuojasi ir atrodo kaip didžiuliai tarpai... Tai vat toks negerumas gavosi. O gal ir gerumas, nežinau. Nes ir gyvai žiūrint nelygu atrodo, tik matosi kodėl tas nelygumas – dėl reljefinio rašto, jo pasibangavimų ir iškilimų. Štai toks gėlėtas, gėlėtas ir pačiupinėjimui skirtas tas dramblio vidus :D 




      Siuvinėta rankomis, išorė linas, vidus.. nuoširdžiai prisipažįstu, kad nežinau, bet labai reljefinis :D 23x21x7 cm.

2015 m. kovo 14 d., šeštadienis

Serbentinė


       Dar viena dėžutė, kuri iškeliavo ir kol kas buvo nepristatyta tinklaraštyje. Šį kartą jubiliejinė. Tiesa, skaičiukas ne dėžutės skaičių, o gavėjo metus reiškia :D Nors, spėju, dėžučių skaičius panašus būtų.... Linas, siuvinėta rankomis.




2015 m. kovo 13 d., penktadienis

Pavasario garsai ir spalvota dėžė


Kuo triukšmingiau vienkiemyje tuo mažiau norisi kalbėt. Parduotuvėje susipratau, kad stoviu priešais klausiančiu žvilgsniu žiūrinčią padavėją ir laukiu kol paduos tai ko reikia, bet... garsiai nieko nepasakiau. Pamiršau, kad maža ką aš ten mintyse vartalioju, ji tai gi negirdi, nesupranta :D Jokio poreikio vienkiemyje burną aušint – lauke tiek krykštavimo, rėkavimo ir čirenimo, kad net ir norėdamas neįsiterpsi. Aš kasmet vis sakau, kad gervių garsą kaip signalizaciją galima naudot – toli, toli jų riksmai sklinda. Gerai, kad daigai indeliuose tyliai prie langų tupi. Pradėtų šnibždėtis, temperatūrą ir drėgmę namuose aptarinėt tai nors į kitą trobos galą, kur pelės žiemoja, kraustykis... Bet jos irgi iš to smalsumo ir smagumo kartais pacypauja :D :D Ai, kol man į akis nelenda, gyvenamuosius kambarius aplenkia, kažkaip ištversim iki visiško pavasario. Bet lauke tai net nejauku – urvai, urveliai ir tuneliai. Sako, kad šiemet visur taip – dėl itin šiltos žiemos graužikų begalės. Prisiminus, jog pernai dėl tokios pat priežasties širšių spiečiai visiems ramybės nedavė... Oi, jaučiu, kad vasarą nuotykių netruks. Jau dabar šiltnamyje pasijaučiau panašiai kaip pačiais pirmaisiais metais vienkiemyje. Tuomet peliukai tiesiog akyse, tik ant žemės padėjus pupelių sėklas (pupeles, ką jau čia... :D) jas nusitempdavo. O aš vis pergyvenau, na kodėėėėl niekas nedygsta :D
            Jau išbandžiau dėžę prie bibliotekos – nuleidau ten tris ar keturias knygas. Pasirodo ne iš kart šlept pasigirsta, pradžioj jos pagarbiai kažkokia čiuožykla viduj pasivėžina :D Ramiau tapo, kad ne šiaip trinkt ir pražūva knygos.
            Pagaliau galiu pristatyti dar žiemą gimusią dėžę. Ji tiesiog į naujus namus ilgai keliavo, o aš nenorėjau siurprizo gadinti. Siuvinėta pagal dėžės šeimininkės piešinius. Dydį bandžiau išlaikyti originalų, spalvas irgi. Tik su kai kuriais atspalviais nepavyko tinkamai susidoroti – siūlai ne visuomet pagal flomasterių įvairovę gaminami. Internetu užsisakinėt pabijojau – kai spalviniai tik niuansai, net ir atsisiuntus gali pasirodyti, jog tas truputėlis skiriasi. Bet gaminti malonumas begalinis, ką sudomino – prašom kreiptis. Noriu dar prie tokių pasiknibinėti :D Gaunasi iki begalybės asmeninis daiktas. O kaip gi kitaip kai tokie piešiniai.
            Tra da dam. Lininė, siuvėta rankomis. 25x25x25 cm.






2015 m. kovo 3 d., antradienis

Denoraštis. Trumpai

      Oi, tas vienkiemio puslapis facebook‘e... https://www.facebook.com/vienkiemis.pasaulio.pakrasty?ref=bookmarks negerą įtaką daro. Tinklaraštyje įrašų mažėja. O gi jau ir kalendorinis pavasaris prasidėjo! Pas mus lietaus ir purvyno sezonas. Dar letenėlių antspaudų ant grindų ir lovų užtiesalų. Guminių botų ir šlapių kelnių apačių (pamirštu pasiraitoti). Už tai veiklos daugėja.  Nors šiaurės rytuose pavasaris ir vėliau atkeliauja, vis tiek jį jau jaučiam, kvapais ir garsais. Dar laiškiniais česnakais darže, snieguolių pumpurais, pavieniais bijūnų daigeliais, ankstyviausių tulpių nosimis. O šiandien gulbės giesmininkės koncertą surengė. Tai kas gi naujo. Atsitiktine tvarka.
                      Šiandien kilo mintis. Tiksliau iš pasalų užpuolė. Kiek laiko galiu išstovėti kregždutės poza. Nusprendžiau, kad eksperimentus geriau atlikti lauke – namuose dar pradės uždavinėt kvailus klausimus „Ką darai?“, „Kokią čia nesąmonę sugalvojai“. Tokie smalsavimai yra gerų idėjų žudikai. Išsigrūdom su Moka į lauką. Vėjas, lietus mums nebaisus – kregždutėms juk irgi visokio oro tenka paragaut. Stovėjau, drebinau kinkas, pati save teisinau, jog čia dėl vėjo taip trumpai viskas ir... supratau, kad jokio laikrodžio tai nepasiėmiau. Dar kartą eksperimento neatlikau – duomenys būtų netikslų. Nes drabužiai sušlapo, sverti daugiau pradėjo :D
                      Nusibodus knygas iš Vilniaus temptis tapau Rokiškio bibliotekos skaitytoja. Parsivežiau knygų, dalį jau sugraužiau. O, spėkit, kas dabar galvoje kirba? Tai gi niekada nesu perskaitytų knygų metusi į dėžę-surinkimo punktą prie bibliotekos. Jos specialiai pritaikytos tiems, kurie negali į biblioteką užsukti darbo metu, nenori bendravimo ar šiaip neturi ūpo eit vidun. Nebežinau, ar bereikia rašyti, jog labai nekantrauju aš  į dėžę knygą įmest :D Na gi įdomu :D Bet įsivaizduoju kaip ji ten vargšė šlepteli ir šiek tiek graudu pasidaro. Juk mėtyti knygas negražu. Bet gal ten įrengta kokia gaudyklė, kad jos minkščiau nukristų. Šiandien su guminiais paklampojau po kelią, pavirtusį purvynu, patikrinau maisto atsargas, orų prognozę – bent keletą dienų geriau niekur nevažiuot.
                      Moka ir vėl nustebino. Jau rašiau, kad kai pradėjom ilgėliau vienkiemyje užsilikti, gerokai baimės apturėjau. Nustojo šunė rujot ir viskas. O pasirodė, kad būna taip su kalytėmis, kai nėra prieš ką ir dėl ko :D Tai va – surujojo. Vienkiemyje. Dabar asmeninio švelnumo ir dėmesio nuolat reikalauja. Ir iš viso tokia gerokai prispangusi, surimtėjusi slampinėja. Aš jau ir atprasti spėjau nuo tokio kvanktelėjusio šuns namuose :D Visiškai namai ir atsipalaidavimas Mokai. Net miesto jau nebereikia.
                      Vasaros bei rudens „Niekada daugiau“, „Nereikia tiek“, „Ir kam reikėjo“, „Nėra kur sodinti“, „Išprotėsiu kibirais padažus virdama“... pavasariais negalioja. Mano prisiekinėjimai, kad daugiau jokių daigų plantacijų ant palangių (jei jau tiksliai – prie langų, senose trobose nėra palangių) užsimiršo. Rikiuojasi... o sėja tik prasidėjo. Šių metų liga – daugiamečiai augalai iš sėklų. Bet vis tiek man vis mažai atrodo, daugiau norisi, gerokai daugiau... Ai, jau beveik tradiciškai į svečius su dėžėmis daigų/daržovių/vaisių važiuosim. Dalintis smagu :D
                      Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi vienu dėželiniu eksperimentu. Bet kol į naujus namus neiškeliavo, šeimininkų nenustebino, rodyti nesinori. Ir kur man savo nekantrumą dabar dėti, a? Nebent į naujas dėžes pakuoti :D
                      Vis badau kastuvu žemę – kol kas dar įšalas... Bet dabar gi pats metas būtų čiupti darbus lauke – kol entuziazmas kunkuliuoja, kol dar nenusibodo, nenuvargino ir idėjų daug. Vaikštau ir galvoju kur ką naujai pasėti/pasodinti. O gal sumeistrauti ir patalpinti. O kur nepasiteisino gėlių kupsteliai ir suvažinėti ar nutrepsėti buvo... Toks geras, geras planavimo ir įsivaizdavimo metas... Metas fantazijai suklestėti :D Taip, taip darbai žiemą planuojami. Bet dabar taip malonu vaikščioti, stebėti kaip viskas bunda ir dar kartą viską perplanuot, peržiūrėt ir pergalvot...


2015 m. vasario 8 d., sekmadienis

Sustingęs pūgos gūsis. Vienkiemis.


Sudygo pirmieji čili pipirai, o aš vis dar neturiu augalams skirtos lempos. Žadėjau, ruošiausi – šiemet jau tikrai. Maži tie senos trobos langeliai.
            Sąskaitoje liūdnai mažai skaitmenų, o aš niekaip nebaigiu darbo X. Žadėjau, ruošiausi. Jėgas pervertinau. Ir laiko skuodimo greitį.
            Iššlaviau grindis, tada vėl pritrepsėjau. Skirtumo jokio. Nugraibiau voratinklius. Bet, kad jie šviesos greičiu vėl atsiranda.
            Ilgokai jau laikosi sniegas žemės paviršiuje. Stirnos sode jį kapsto, užsilikusius obuolius graužia. Kompostinę, į kurią keliauja augalinės atliekos, patikrina. O per pūgą stebėjau kaip kėkštas nuo vėjo slėpėsi kadagio šakose. Mama šiandien iš Dzūkijos skambino, džiaugėsi, kad pas juos pasnigo. Gražu. Kažin ką mūsiškiai žvėrys jai pasakytų. Turbūt ant ragų į pietus sniegą nuneštų, kad tik čia jiems maisto jis neuždengtų.
            Neperskaičiau knygos, kuriai seniai kaupiuos. Vilniaus bibliotekoje pamiršau susirasti. Kaimiškose nėra ko ir bandyt. Už 30 km nuo vienkiemio esančion neprisiruošiu užsirašyt. Nervina smalsios provincijos įstaigų darbuotojos. O aplinkiniuose knygynuose... karaliauja reitingų TOPai – trileriai, meilės romanai. Daugiausia – pratybų sąsiuviniai ir vadovėliai. Vis dažniau skaitau kompiuterio ekrane. Malonumas gerokai sumažėja. Patogumas irgi. Akys pavargsta. Turiu dar krūvą neskaitytų knygų anglų kalba, rusiškai visas jau prarijau. Bet šiandien norisi tik lietuviškai.
            Prisivalgiau. Skaniai ir sočiai. Dar išsimiegojau. Saldžiai, nors ir trumpai. Kūnas atsigavo.
            Pasivaikščiojau. Pustant ir sningant. Mintis prašviesino. Šunį pralinksmino.
            Užsinorėjau parašyti laišką draugui. Bet neparašiau. Ir ką gi rašyti – vienkiemio (ne)ramybę  ar audras galvoje. O gal tai, kad pasiilgau. Tada pažadėt, kad kai grįšiu Vilniun susitiksim. Nors žinau, kad vėl nespėsiu ir graušiuosi.
            Perskaičiau kultūrinę spaudą internete. Ten, nes popierinio varianto mažiausiai 50 km spindulio rasti nebeįmanoma. Pagerėjo. Seniai buvau beprisiruošus. Toks geras jausmas – nepatiko, nesiskaito – spustelėjai kitą straipsnį ir skaitai. Yra iš ko rinktis, pakaupiau.
            Vakar nusipirkau specialaus popieriaus, cigaretėms skirto. Ir aparatą kimšimui. Ir tabako. Mėgaujuosi procesu. Ieškau pirkti veislinio tabako sėklų. Aptiktos internetinės parduotuvės laiškų ir siuntinių į Lietuvą nepakuoja. Vat ir globalizacija. Svarstau ar lenkiškos parduotuvės personalui galima rašyt laišką anglų kalba, prašyti – gal gi išsiųstų voką su sėklom. Būtų keista jei nesuprastų. Bet gal... žmogus moka 6 kalbas, tik ne anglų. Visko būna, net ir tokių retų egzempliorių, kurie nepasiduoda masinei globalizacijai – nekalba, nerašo ir neskaito angliškai.
            Supaišeliojau Kalėdų proga dovanų gautą piešimo sąsiuvinį. Nieko nepanaudosiu nei dėžių viršeliams, nei dar kam. Bet už tai malonumas koks... ir tiek visko vidiniuose savo užkaboriuose atradau. Ir ryškių pabaisų ir blankių geriečių. Prisiminiau, kad mokykliniais metais labai mėgau piešti anglimi. Kai gali ir pirštai patrinti, efektą išgauti. Piešiniu fiksuodavau pačiu pigiausiu plaukų laku. Mano ševeliūra tokios chemijos debesis gal pora kart gyvenime yra ištvėrus. Kai leidausi šukuojama kirpėjos. Artimiausiuose miestuose specializuotų parduotuvių nėra, raštinėse prekėse nebus... anglies piešimui nusipirkt nepavyks. O gaila.
            Prisiminiau, kad vėl pamiršau atsivežti dailės reprodukcijų albumą. Būtent tą, kurį labai norisi šiandien pavartyti. Ir dar haiku rinktinę pamiršau. Irgi norisi.
            Sugalvojau, jei jau tiesą sakyt – subrandinau, dėžutės apipavidalinimą. Ji gal mėnesį mano darbo kambaryje tupi. Toks pusgaminis – jau dėžė, bet dar ne dėžutė. Be viršelio ir be motyvo. O vis galvoju, kad va – galėčiau dėžes kurdama duonai užsidirbt tai nuo ryto iki vakaro, nuo vakaro iki ryto, tik jas ir meistraučiau. Kartoną pjaustyčiau, audinius šilko popieriumi dubliuočiau, klijais išteptus glostyčiau... Ir rikiuotųsi dėžutės visokių kalibrų. Su kojomis ir uodegomis. Kiškio ausimis, gudriomis akutėmis. Ryškių, akis rėžiančių spalvų ir tokios, kaip iš nebylių ir nespalvotų filmų. Sustingę, pasiruošę bėgti. Siuvinėtos ir apipaišytos, audinių natūralumu besididžiuojančios. Dar dėklai popieriams, piešiniams ir... dėžės cigarams. Nežinau kodėl jiems, bet būtent cigarams. O šiandien niekaip. Jokių dėžių.
            Vakar pamiršau nusipirkt mėgstamiausios arbatos. Tokios su pipirais. Aštrios. Senokai baigėsi, o aš vis pamirštu... nors retai ir geriu. Bet būna išimčių. Šiandien. Daug kavos, daug arbatos, daug tylos. Reikės prieš miegą paklausyt muzikos.
            Dar pagalvojau, kad ką tu ten bute pakontempliuosi – sekmadieniais už sienų kaukia kaimynų žvygdomi vaikai, stumdomi baldai ir plaktukais kulami karbonadai. Bet gi visą gyvenimą, tą iki vienkiemio, taip gyvenau. Ir eidavau ramybės į miestą ieškoti. Į vieno parką, kito santaką, trečio senamiestį. O grįžus taip jaukiai ir saugiai nuteikdavo kaimynystėje unitaze nuleidžiamo vandens garsai. Dėl to ir pripratau dirbti naktimis. Dar prisiminiau šį rudenį Pernu. Kai bado jausmas ir pilvo urzgimas nuginė į prie stoties esančią užkandinę. Išsirinkau patį, patį, sočiausiai atrodantį sumuštinį. Ir neužsižiūrėjau, kad su kiaušiniu. O pastarųjų valgyt negaliu. Bloga po to... Sužavėjusį  Pernu palikau su vis labiau streikuojančiu skandžiu. Pora dienų kančių dėl alkio apakintų akių nepastabumo.
            Namuose vis dar nėra katino. Ir meilumo priepuoliai Mokai. Šiandien pavargusi nuo liuoksėjimo per pusnis ramiai parpia. Matosi, kad metai šuniškos energijos resursus menkina. Dar eisim į sodą ar kiemą. Trypčiosiu su veltinio šlepetėmis po pusnį ir skubinsiu šunę – greičiau, greičiau. Tarsi ji kalta, kad tingiu batus apsiauti, striukę užsisagstyt.
            Vėl kaupiasi sąrašas ką reik surasti/nupirkti/padaryti sekančio apsilankymo mieste metu. Neužsisega viršutinė džinsų saga. Reik naujų. Tingiu matuotis, nemėgstu parduotuvių. Tai arba pilvą gerai įtraukiu arba su neužsegta saga vaikštau. Po megztiniais ir paltu nesimato. Bet reikia, reik susikaupt ir nusipirkt.
            Nesvarbu kur esi, svarbu kas esi. Tą patį papasakot galima ir mieste gyvenant. Kaip tris kart per dieną eini su šuniu pasivaikščiot. Per pūgą. O kieme ne stirnas, o vaikus gali stebėt. Tiesa, jie triukšmauja kaip gervės. Bibliotekoje gali būt sukauptos viso pasaulio knygos, bet didelė tikimybė, kad reikiamą kažkas bus pasiskolinęs. O skaityklose sėdėti nemėgstu. Knygyne geidžiamos knygos kaina gali versti rinktis tarp maisto ir skaitymo. Parduotuvė gali būt ir už 100 metrų, bet jei nėra noro į ją eiti... įsijungia režimas „kaip nors“. Kaip nors be būtent tos arbatos, be duonos ar be grietinės. Ir gali kasdien praeiti pro pastatą nepastebėdamas pasikeitimų fasade. O šimtas pirmąjį nustebti. O aš papildysiu, kad kai išlaikai atstumą, greičiau atrandi pasikeitmus. Tada miesto kaimynai pradeda senti, jų vaikai labai greitai augti, o šunys storėti. Bute kaupiasi voratinkliai ir pelėsiai. Ir užtrunka pora dienų kol vėl prisijaukini miestą.

2015 m. vasario 4 d., trečiadienis

Briedė apeiginė


         Pažvelgiau tinklaraštin – gi vienos dėžės pastaruoju metu. Nieko negaliu padaryt… visi apdovanoti, apdalint ir dėžės keliauja vis toliau. Nes negaliu sustoti su jom, idėjos tik rikiuojasi, ramybės neduoda. Bandžiau taktiką – padarau darbus x ir einu dėželiaut. Nei velnio nesigauna… traukia jos :D Bet aš čia vėl apie dėžes. Dar vieną – dokumentų dėklą pristatau ir sekantį įrašą apie vienkiemio gyvenimą ir nuotykius jame kursiu.
            Tai gi vat – lietuvišku linu aptrauktas dokumentų dėklas. Ir simbolinis viršelis. Jame – Šventosios senovės gyvenvietėje rastos apieginės lazdos su briedės galva motyvas. Lazda tikrai ne jauniklė – akmens amžiumi datuojama.




2015 m. vasario 2 d., pirmadienis

Zuikiai

Kad jau įkalė į galvas eilėraštukus, tai iš kart – zuikis turi būti ir puikis. Šitie ne tokie. Jie visai ne puikiai. Tiesiog dėžutės zuikiai. Nors pastarųjų vienkiemyje dabar nesimato. Maskuojasi ir medelių bei šakelių graužti ateina naktimis. O aš jau laukiu gegužės, kai erdvę užpildo nuo meilės apspangę zuikiai, zuikės ir visi jų giminiečiai. Nieko nebijo ir tampa drąsiausiais miško žvėrimis. Pirmais metais net Moką buvo išgąsdinę. O kaip gi - sėdi zuikis kiemo vidurį ir net nesiruošia niekur liuoksėt. Ką miesto šuniui galvot, a? O kai ant dviejų letenų atsistoja tai ne toks ir mažas miško padaras.
                      Dar zuikiai su Šv.Velykom asocijuojasi. Bet... retas kuris galvoja apie juos kaip apie vaisingumo simbolius. Daugumai prekybcentrius užtvindę šokoladiniai zuikučiai prieš akis iškyla. Na ir kur gi dar mieste tuos zuikius pamatysi – gatvėmis nevaikšto, troleibusais važinėja, bet ne tokie...
                      






     Zuikių dėžė su skyreliais. Vienas, siauresnis, morkoms, kitas... ai, ką norės tą jie ir kraus į dėžę, išradingi :D 




 Dėžutės išmatavimai 23x18x9 cm. Linas, siuvinėta rankomis.

P.S. Jei kartais kils klausimas kodėl staiga apsiniaukė tai čia aš kalta. Vadinasi susiruošiau dėžutę fotografuot. Būtinai turi aptemti, kad audinių spalvos neatrodytų natūraliai, milijonai šešėlių atsirastų ir foto kuo baisiau atrodytų. Ech...

2015 m. sausio 31 d., šeštadienis

Žiemos voratinklis


Kai dangus apsiniaukęs, oras net pilkas nuo darganos, o pavasario žaluma dar toli, krūmokšnių šakelės primena voratinklius. Vienos su kitom susipynę, susiglaudę ilsisi ir laukia sprogimo.  








Linas, siuvinėta rankomis. 24x19x7 cm.

Miškinuko


Vakar Mokai buvo puikioji diena. Man prisireikė kankorėžių. Lapuočių miške sausio mėnesį :D Vaikščiojom abi, maklinėjom, o kankorėžiai tik negausių eglių palubėse sukabinti. Niekaip nepasieksi, tik galvą užvertęs spoksoti gali. Teko namo pėdinti tuščiomis kišenėmis. Bet išeitis visada yra – pasiguodžiau R, suintrigavau ir... Moka turėjo smagumą – dar vieną pasivaikščiojimą po mišką. O aš kankorėžių. Tik fotosesijai jau per vėlu buvo. Tikėjausi saulėto ryto ir puikaus apšvietimo. Deja... Nuo stogų net pasipliaupdamas bėga vandeniu pavirtęs sniegas, dangus užsiraukęs, bet niekas negali sugadinti šeštadienio ryto. Ypač kai tave juokina savas šuo. Lendant iš po stogelio prie durų kaptelėjo Mokai didelis, didelis lašas. Po to geras penkias minutes įrodinėjau, kad čia ne lietus. Užsispyrė šunė, kad niekur ji iš po stogo nelįs ir pasivaikščiot neis, nes gi lyyyyja :D
Žalsvumai nuotraukose vargiai įžiūrimi, bet... tra da dam pristatau miškinuko dėžutę. Befotografuojant taip mišku ji, nuo kankorėžių, užkvipo, kad man pačiai net vaidentis miško gyventojai pradėjo :D








15x15x8 cm. Linas, siuvinėta rankomis.