Šis tas naujo ir geeeero

 

     Parsitempiau šiandien du dideeeeelius maišus nuostabių vilnos ir trikotažo atraižų. Su pastaruoju iki šiol nelabai draugavau, mat siuvimo mašina paprastoji, bet pats laikas ir jį prisijaukinti. Dėlioju, grožiuosi ir matau prieš akis vilnonius žvėris spalvingomis sukniomis.  Ryte ir vėl dainuosiu ”Šią naktelę nemigau, nemigau…” Ech… paskolinkit laiko, ką?

     Ačiū Daivos menei https://www.facebook.com/pages/Daivos-Menė/290337540644, kuri pasidalino tokiu gėriu.

      Dabar ir mano padarai puošis madingais aprėdais.

„Prūsų bobos“

      Išties tai akmeninės skulptūros, kurias „gyvai“ galima pamatyti Lenkijoje ir Karaliaučiuje. Jau iš pavadinimo aišku, kad jos - prūsų palikimas. Spėjama, jog „kažkokiu būdu stepių tiurkų – poloviečių kultūra rado atgarsį prūsų žemėse. Tiesa, poloviečių ir apskritai visų tiurkų akmeninės statulos dažniausiai laiko rankose ritualinį indą, o „prūsų bobos“ – baltų žemėse labai paplitusį ritualinį geriamąjį ragą“ A.Bumblauskas „Senosios Lietuvos istorija 1009 – 1795“, p.96.

            Beje, tiurkų kalbomis „baba“ – protėvis. Ir tos statulos visai neprimena močiučių su skaromis :D Ar teko matyti? Taip. Prie Olštyno muziejaus. Ir prisipažinsiu, mano vaizduotėje jos buvo didesnės. Matyt neatidžiai skaičiau knygas, o gal tiesiog smegenys jas didino.

Tai gal keičiam pabodusius nykštukus „bobomis“, a? .Rankomis austa drobė, rankomis siūta. Jau numačiau kaip patobulinti idėjos išpildymą – nesirinkčiau tokios grubios faktūros lino, kad lengviau reljefinį paviršių būtų formuoti. Na, ir manau pasunkinimas praverstų, kad stabiliau stovėtų. Šiuo atveju sumanymas buvo palikti neryškius kontūrus, tačiau stilizuotam reikalui, matyt gražiau būtų didesnis rankų, veido ir geriamojo rago ryškumas...

Pirmoji fotografija iš jau minėtos A.Bumblausko "Lietuvos istorijos", antras paveikslėlis – tos pačios „bobos“ piešinys („Lietuvos archeologija“ tomas 15, p.212). Trečiasis – mano darbas :D Statulos originalas randasi  Barštyne.

Bet sumanymas juk aišku, ar ne? Prisipažįstu, man jos kaip kokie sodo nykštukai atrodo. Ir saugo teritoriją... ir laimės bei protėvių apsaugos jomis galima linkėti. Laukiu laiškų :D 

Pagalvės ir kišenės

           Esate laimingas žmogus, jei jūsų namuose ant lovos/minkštasuolio ar fotelių nesivolioja krūvos daiktų. TV pultelis, saldainių popierėliai ir dar krūva neaišku iš kur atkeliavusių smulkmenų. Bet esate, hm.... , turbūt asketas jei niekada nekyla noras patogiai išsidrėbti ant pagalvėlių. Minkštai ir patogiai. Dar puikiai prisimenu laikus, kuomet namuose visus svečius sodindavau ant grindų paviršiuje paskleistų pagalvių :D Tiesiog kitaip vieno kambario bute niekas netilptų.

            Taip ir atsirado idėja pagalvei su kišene :D Linas, tekstiliniai dažai.

O dabar apie panaudojimą. Pamenu, jog studentiškai metais juokaudavom, kad ant knygų nusnūdus, ryte viską žinosi ir mokėsi. Tai paruoštukes į pagalvės kišenaitė sudėjus, manau visai patogu miegot būtų. Jei jūsų namuose esama tokių, kurie saldainių popierėlius mėto kur pakliuvo (jei ne – aš nuoširdžiai pavydžiu) tai manau, jog daug patogiau juos į kišenę sukišt :D Galima sudėti nosines verksniams. Tiems, kurie nuo kino filmų  susigraudina. Atrasti vietą po namus keliaujančiam TV pulteliui. Net jei kišenė liks nepanaudota – patogumas ir minkštumas malonus visais gyvenimo atvejais :D

Miauuuuuu…….

       Pasikeitė rudeniniai vaizdai pro mašinos langą į dar labiau rudeninius. Prieš mėnesį iš Vilniaus į vienkiemį ir atgal keliaujant buvo galima grožėtis… užpakalių paradais. O jei rimtai, tai bulviakasio ypatumais. Kas paskui traktorių, kas paskui arkliuką, o kas ir šiaip su kauptuku laukuose darbavosi ir triūso vaisius į maišus krovė. Dabar tik kiemuose sujudimas matosi – grėbliai ryškiais galais švytuoja. Lapų vaikymosi sezonas įsismarkavo :D

            Visai aš nesišaipau. Man net kyla įtarimas, kad mūsų virtuvėje paslapčia beržas šakas krato. Kiek kartų per dieną bešluočiau – vis lapų ant grindų pilna :D O drėgmei išplitus ir dar vienas rudens džiaugsmas vis lanko. Pasireiškiantis nerašyta taisykle – kuo purvinesnis šuo parbėga iš lauko, tuo didesnė tikimybė, kad labai norės įspūdžiais pasidalinti. O tai geriausia daryti įšokus į nepaklotą lovą, ant ką tik švariais pakeistų lovų užtiesalų arba, remiantis kažkokiu šeštuoju šunišku jausmu, išsirinkti kitą “šviežią” daiktą :D Pasidėjau švarią staltiesę ant kėdės. Trumpam – kol purviną nuo stalo nutiesiu. Ir būtent tą sekundę Moka nusprendė, kad pasistiebus ant tos kėdės geresnis vaizdas pro langą bus :D Visai aš nesibariau ir net nesiruošiu tokiais atvejais burnot. Džiaugiuosi rudeniu. Ir vienkiemiu.

            Dabar didysis tvarkymosi šišas sodyboj vyrauja. Su baldų atstumdymais ir tikrinimais ar grindyse skylių nėra. Negailestingas sprendimas – nuomininkų šaltąjam metų sezonui nepriimam :D Graužikams ne.

            Po visų darbų nutaikos dar labiau rudeninės. Linksmas aktualijų atspindys gavosi. Ryškių klevo lapų spalvos katinas – pagalvėlė. Lininis :D

Triptikas pagalvių mūšiui

  

Pakvailiojimas inicijuotas vieno smagaus projekto (apie jį po mėnesio – kai baigsis).

Kampe snaudė vienas mažas katinėlis. Ir ne kokia pelėda ar kūgis, bet katinėlis – parašyta.

Pabudo ir susimąstė katinėlis:

Ir nusprendė būt laimingas!

Gavosi toks triptikas pagalvinis:

Švelni medvilnė, tekstiliniai dažai ir siuvinėtos detalės :D Snaudžiantis katinėlis – puikiam miegu. Pagalvę su susimąsčiusiu kačiumi pasikišus po užpakaliu ar ant galvos užsidėjus labai gerai mintijasi. O laimingi katinai neša laimę!

P.S. Bandžiau laikytis tvarkos – t.y. kelti į šią erdvę tik keliskart patikrintus įrašus (kad tų skubėjimo klaidų nepalikinėt, nes pati nekenčiu tekstų su visokiais gramatikos liapsusais) ir dar apgavotus. Ir kas gi gauvosi? O gi tyla. Nes naktinės ekspromtinės rašliavos rytais tokios nevykusios atrodo :D Ech... Tai gal aš ataskaitose žodelius rinksiu ir visa kaip rimtu veidu kamuosiuosi. Paliksiu čia tuos savo plepalus.