2014 m. rugpjūčio 29 d., penktadienis

Zigmas ir kiti reikalai


          Gavo vakar katinas asmeninį dubenėlį. Specialiai pirkau – kaip čia dabar gyvuliukas iš senos lėkštės valgys :D Toks ryškiai raudonas ir Zigmas jį jau iš tolo atskiria. O Mokai labai knieti į tą dubenėlį savo nosį įkišt. Kol kas šunė laikosi... :D Bet žinau, žinau, kad kada nors, kai niekas nematys, patikrins kas tai per daiktas. O po to, kadangi jausis kalta, pati prisipažins – ateis ausis priglaudus, akutes nunarinus. 
            Specializuotoje parduotuvėje dar ir maisto katinam pagriebiau. Ir spėkit? Sėdi Zigmas prie bliūdelio su sausu maistu, liūdnai žiūri ir nesupranta – o tai čia dabar kas :D „Čia man, o tai čia valgoma ar kaip?“. R juokauja, kad gali jis ir pabėgo iš namų, kur sausu maistu šeria. Už tai ir liesas toks. Oi, neatlaikė mano širdelė – katinas vėl gauna mėsos nuopjovas ir pan. gėrį, kurį Moka šlamščia. Dar neapgalvojau taktikos – rimtai pratinsiu katiną prie sauso maisto ar ne... Nes maišyt su faršu, sultiniu ir pan. sausas granules darbas visgi. Ir nebūtinai rezultatų duos. O mėsos ne gaila, tik sausas maistas praktiškiau – tokio bailio su savimi niekur nesiveši, o maisto palikti tai galima. Sauso, žinoma, ne žalios mėsos. Na ir subalansuoti mitybą sunkoka...
            Kol kas neteko Zigmo paglostyti – baimės dar pilnas. Bet visai rimtai apsigyveno žolėse priešais duris/virtuvės langą. Maždaug 10 metrų atstumu. Kai išeinu – galvą iškėlęs žiūri :D Reiks gal būdą katinui sukonstruoti – gi ir per lietų jis ten snaudžia ir saulei šviečiant nesitraukia. Į langus/duris žiūri. O vat prieiti arčiau nei 1 metras kol kas neleidžia. Balso jau nebebijo, iš tolo kalbinamas net ir murkteli kartais. Gal gi ateis tas metas kai aplink kojas suksis glostymo reikalaudamas...
            O namai džiovintais baravykais kvepia. Niekur nesinori eit – tas kvapas užburia ir nepaleidžia. R su Moka po vietinį mišką pasivaikščiojo ir iš kart 45 egzempliorius parnešė. Oi, džiaugiasi mano pilvas be galo. Dar ir dėl to, kad grybaut labai, labai nemėgstu (švelniai išsireiškiau...), o vat grybus tai... kasdien ir įvairiom formom galiu ryti.  Ir šiaip dabar stiklainių pildymo metas. Rodos, daržas visą vasarą dėmesio negavo, o tuščių stiklainių jau tuoj ir trūkumas bus. Keista kažkaip :D Kas mamos neklauso... perka stiklainius :D Siūlė mama, kai svečiuose buvau, pasiimti tuščius stiklainius, pravers. O aš taip išdidžiai – kad gi šiemet nieko tuose daržuose nebus, nereiks man prie puodų su atsargom suktis... Vat ir neklausyk vyresnių :D
            O visus vienkiemio gyventojus jau senokai širšės terorizuoja, visos pakampės gaudyklėmis apstatytos. Laikosi tik Moka – ji jas gaudo ir ėda. Neklauskit kaip tai pasiseka, nes prieš septynerius metus dar stebėjausi ir bijojau dėl šuns, dabar jau pripratom. Kartais, atrodo, ir įgelia kokia, bet laaabai retai. Sukaukši Moka dantimis – ir nėra širšės. Kamanes arba širšių vilkus (čia tie dideli ir baisūs širšinai) dar pakramto... O mes šiemet visur išlandžiojom širšių lizdo beieškodami – ir ūkiniuose pastatuose, ir klėtyje, ir palėpėj ieškojom. Niekur neradom. Iki vakar. Atsitiktinai dviese su Moka aptikom. O aš tai jau pasidžiaugiau ta dargana lauke – jei ne ji nebūčiau obuolių rinkusi su guminiais batais, megztiniu... Tiesiai ant žemėje esančio širšių lizdo angos užsisrioglinau... Pakilo debesėlis :D Bandydamos neprarast išdidumo, bet gana sparčiai, namo abi su Moka parlėkėm. Nors šunė tai gal ir likus būtų, bet griežtai liepiau namo eit :D Dabar purškiam ir laukiam... pagal angą ir širšių kiekį ten ne mažas lizdelis. Knietės iškast pažiūrėt :D
            O pabaigai toks buitiškas daržininkystės pastebėjimas. Pirmi metai kai morkos visai šaunios užaugo. Patarimų nesilaikant :D Visi kaip susitarę gieda – retint morkas reikia, retint. Nors man įtarimas ir anksčiau kilo – gi ūkininkai didieji tikrai po laukus nevaikšto ir nerauna per tankiai augančių morkyčių... Šiemet neretinau, paeiliui su svogūnais augo ir pagaliau. Rezultatas neblogas – tvirtos, vidutinio dydžio morkos :D Čia į temą kaip neapsikraut nereikalingais darbais :D

2014 m. rugpjūčio 27 d., trečiadienis

Jaukinamės





         Va koks mūsų Zigmas iš rapsų. Nors per daug drąsiai aš čia – iš kart mūsų. Realiai tai jaukinamės vieni kitus. Katinėlį vis matydavom sušmėžuojantį tai pievoj, tai aplink augančiuose kaimyno rapsuose. Ir dabar jis juose slapstosi, jei nedrąsu pasidaro – įlenda į lauką ir tiek jo tematei. Pasirodė vieną kart, pažiūrėjo į mus, kieme prie stalo vakarieniaujančius, ir dingo. Dabar pažanga tokia – man ant laiptelių besėdint ateina, per pagarbų atstumą palaukia, kol ėsti atnešiu :D Vakar kartu prieskonių daržą tvarkėm – aš kapsčiausi, katinas už trejeto metrų atsitūpęs procesą stebėjo. Kartais prie durų pasėdi... Ir visada kai viena lauke būnu, Moka namuose parpia.
            O jaukinimąsi norėtųsi pagreitinti. Kol kaimynas rapsų nenupjovė Mokai pristatyti ir prigrąsinti neskriausti katino vardu Zigmas iš rapsų. Nes kur gi jis slėpsis... Pasiūlyti galim nakvynę pagal poreikius – kluoną su šienu (manau jis ten ir taip lankosi) arba šiltą trobą, maitinimą – graužikus, mėsytę ar sausą maistą ir, žinomą, dėmesio bei meilės :D Nes jei kur ir turi namučius, pyragais ten katino tikrai nešeria – liesas ir bailus. Ir dar balso bijo – per keletą metrų prisileidžia kol kalbint nepradedu. Tik išgirdęs balsus – lekia slėptis. Gal kas turit kokių patarimų kaip čia tą jaukinimąsi paspartint?
            P.S. Pavasarį katžoles sodindama sakiau, gal pagaliau kokį katiną prisiviliosim. Tikiuosi taip ir bus :D
           

2014 m. rugpjūčio 26 d., antradienis

Jaučiat rudenį artėjant?

Išlindau ryte, apsimiegojus, į lauką ir pirma reakcija iš kart kaimiškai, be delikačių užuominų – „Eina šikt“ :D Vat kaip būna kai iš įpročio, tik su naktiniais, rytmetį pasveikint nori. Oi, koks rudeninis oras – devyni šilumos ryte taip ir tyko apsimiegojusių vėplų :D Dalį vazoninių augalų jau į vidų partempiau – ne itin patenkinti gyvenimu. O bambėt nesiruošiu – patinka man toks metas. Už lango lietus pila, o viduj derlių dorojant toks jaukumas apima. Pagaliau sėsliau gyvenam ir skrandžius, kelioninių maistų nualintus, vis norisi lepint ir lepint :D Tada ir pasidžiaugiu tuo rudenišku metu – išeini į lauką ir tik rinkis kas pietums :D  Paskui, puodams kunkuliuojant, pyragams kepant, virtuvėje šilta ir kvepia.
Karščiams pasibaigus atsigavau. Su malonumu puolu krapštytis prie naujų žaislų, skiautinių ir veltinių. O kol kas tai ką galima aptarti rudenėjant – daržo eksperimentai. Čia nepamirštant, kad šis vienkiemio kampas šiemet labai apleistas buvo. Laiką visą vasarą kažkas valgė ir neleido daržininkyste pasimėgaut :D Bet šis bei tas nustebino, nudžiugino ir šiaip pasiteisino. Susiruošiau briuselio kopūstus į kompostinę išgrūsti, lapai pusės miško žvėrių apgraužti iš tolo kaip baidyklės atrodo, o gi ten – kopūstėliai susisukę :D Tikiuosi dar paaugs ir į puodus keliaus. Sodinta pagal principą – sukišau, užmulčiavau, tik dabar prisiminiau.
Projektas „Išaugint kopūstą sau, o ne stirnoms/zuikiams“ oficialiai baigtas. Kalafiorai ir paprastieji kopūstai sudoroti. Tikrai, tikrai pasiteisino pridengimas agroplėvele. Tiesa, vienu metu nuėmiau ir atgal neužklojau. Po priedanga nebuvo niekas, joks drugelis, nutūpęs. Atidengus šiek tiek nukentėjo. Tarpuose sodinau nasturtas – tos padorotos vabalų. O šiaip, prieš keletą savaičių vieną kopūstą, visgi kažkoks kanopinis apgraužė. Spėju, kad stirna ar elnias, nes briedžiai ne tokie elegantiški – aplink viską ištrypia :D Ta proga visi kopūstiniai iš daržo namo parkeliavo.
Kaliaropių ir svogūnų mišrainė lysvėje – dar vienas pasiteisinęs eksperimentas. Jokių kenkėjų nei viena daržovė neregėjo, derlius džiugino. Ir šiaip viską tarpusavyje maišau, nes pačiai būtų labai nuobodu matyt lysves, kuriose tik vienos rūšies daržovės. Šiemet visur dar ir gėlių prikaišiojau. Tuo metu, kai per darbus nebuvo laiko ravėjimams ar net ir paprastiems pasivaikščiojimams po daržą, spalvoti intarpai tikrai gerino vaizdą. Ne šiaip koks piktžolynas, bet žydėjimo pilna pieva, spalvotas plotas :D
Ravėti per karščius kenkia sveikatai. Ir šiaip įtarimą kelia žmonės, kurie esant 36 laipsnių karščiui savo noru lauke triūsia. Dar ir daržui žala iš tokio darbo. Vienu metu dalį ploto nuravėjau ir nors atgal tas piktžoles kišk – vienintelis išdegintas plotas ir buvo. Vieta kur nemulčiuota ir dar nuravėta.

Po trečio daržininkystės sezono tvirtai tikiu, kad tai daugiau protinis, o ne fizinis darbas. Suplanuoti ką, kur ir kada sėti, kad dirvos nenualinti. Sideratai, sėjomaina ir dar daržovių – gėlių miksas, o gal tiesiog organika maitinamas dirvožemis. Paprakaituoti pavasarį, paskui mulčiuoti ir... ateiti derliaus. Jei yra noro bei laiko – galima ravėt, laistyti, purent.... Hm... Čia kada nors :D Net susimąsčiau. Jei lysvėse praleisčiau tiek laiko kiek dauguma tradicinių daržininkų labai pikta būtų jei kažkas neaugtų. Dabar tik džiaugiuos, net jei ir ne parodinio dydžio svogūnai  ar burokai. Beje, dar atradau „uždelsto veikimo“ lysvę. Plotelis pavėsyje, žemė – vienas smėlis. Pirmus dvejus metus bandžiau ten daržoves augint – vargsta, dydžiu – nykštukams pritaikytos. Šiemet pavasarį pasėjau ten salotų, o vėliau sugalvojau, kad ne – nėra ko augalų ir savęs kankint. Neauga, tai neauga. Kol kas po mulčo sluoksniu plotą palaikysiu, gal kokį pavėsinį gėlyną kitais metai įkurdinsiu. Vakar sušlamščiau tame plote pavasarį sėtos salotos lapą :D Neperaugęs, sultingas :D Ilgai, matyt, augaliukas galvojo „dygti/nedygti/augti/neaugti“. 

2014 m. rugpjūčio 19 d., antradienis

Kiek telpa į vieną savaitę?

               Žvilgtelėjau į tinklaraštį – visą savaitę tylu. O jei jau šią atkarpą įsivaizduot kaip indą – plaukai šiaušiasi kiek ten visko sutilpo. Kaip kokio velnio iš giesmės nepavyko iškrapštyt nei gerų, nei blogų nutikimų. Šermenys ir laidotuvės vienam Lietuvos gale, lėkimas į kitą – bent pernakvoti vienkiemiuke pavyko. Paryčiais mašinon – darbai, darbeliai visai kitam rajone. Dar spėjom paežerėj profesinę šventę paminėt, prie laužo sukaktuvininkę pasveikint. Vilniaus oro uoste sulaukiau draugės ir džiaugiausi kaip vaikas, tokia proga pagaliau laiko radus malonumams – pasivaikščiojimui po naktinį Vilnių. Dieninį irgi :D O dabar keletas savaitinės mišrainės komponentų:
                      Lėkimas gatvėmis drabužius besisegiojant (nes aaaaa.... pramiegojau :D)
                      Neplanuotos ekskursijos po Vilniaus rajonus (nes autobuso numeris tai toks, kokį ir pamenu, bet maršrutas pasikeitęs :D)
                      Vilniuje vis neprisiruošiau Arbit Blato ekspozicijos apžiūrėt (gėėėėėda). Tai va – Anykščiuose tai pavyko įgyvendint. Įėjimas į Angelų muziejų – 3 Lt. Be mistinių būtybių, kilnojama sakralinės dailės paroda ir tas pats Arbit Blatas. Džiūgavau.
                      Bilietas rašytojos Bronės Buivydaitės memorialiniame name – muziejuje... vienas litas. Net nejaukiai pasijutai kai darbuotoja man vienai visą kūrėjos biografiją papasakojo. Ir šiaip įdomybėmis pasidalino.
                      Pieno bei ledų kokteilis!!!! Negaliu jiems atsispirti :D
                      Vilniaus oro uoste vėlyvą vakarą siurbiant kavą niekaip negalėjau nustot šypsotis. Kompanija pietiečių laukė atskrendant lėktuvo iš Barselonos ir niurzgėjo – užsisakė, kad tautiečiai iš namų atgabentų daugiau vasarinių drabužių. O čia te tau – orai atvėso... :D
                      Viešbutyje palikau vieną kojinę. Pastebėjau tik vakare, nes rytas buvo pilnas skubėjimo :D Ir batai visai kojų nenutrynė :D
                      Už tai kultūrinės spaudos prisipirkau. Net ir ankstesnių savaičių. Prarijau, suvalgiau, kai ką... na šiaip paragavau.
                      Taksistas padėjo lagaminus į bagažinę sukraut. Jei jau teisingai įvardint – tai tik bagažinę atidaryt sugebėjo. Bet va – pažanga. Gal jau Vilniaus taksistai mandagėt pradeda? Kitą kartą gal ir įkels sunkius krovinius :D  Laukiu to momento, o jis kaip nesirodo, taip nesirodo.  
                      Biržų turguje gana solidžią knygų krūvelę pavyko įsigyti. Gerokai nuskaitytų, bet dėl to turinys juk neprastėja, o ir kaina juokinga. Laukia jos savo eilės, o aš vis nužvelgiu savo lobį.
                      Košmaras šiuolaikinio pasaulio – įleki vidun, o kompiuteris užstrigęs. Vištai be galvos geriau sekasi susiorientuoti, nei man be interneto sužinot kada leidžiasi lėktuvas, kada atvažiuoja autobusas, kur aš turiu susitikti su X ir kokio dydžio meškos reikia bičiulio Y atžalai. Gelbsti draugai, kuriems gali ir savo asmeninius duomenis patikėt ir paprašyt patikrinti tavo paštą...
                      Prabėgdama mačiau, kad pomidorai vienkiemyje tiesiog reikalauja būti nuskintais. Jei jau prietemoje savo ryškiu raudonumu ir geltonumu žibėjo, tikrai bus prinokę. Gal dar nenubyrėjo... Koks kibiras tikrai bus – būtina lėkt virti padažų.
                      Nužydėjo paskutinieji grikiai – laukia paskutiniojo šiais metais medaus sukimas. Darbas, kuris jau turėjo būti padarytas. Metas pirkti vaistus bitutėms, ruošti jas žiemojimui.
                      Ir baisu dabar, berašant, pasidarė kai tik vienkiemiškus darbus vardinti pradėjau. O kur vasara dingo, a? Nes tas derliaus dorojimas labai rudeniškai nuteikia. Karščiams pasibaigus, didelius puodus su gėrybėmis ant pečiau kaisti norisi, ir tas malkų spragsėjimas nebe kaitra, o jaukumu atsiduoda...  dar vilną kočioti, užklotus siūti... O realiai rytoj vienu metu reikia dviejuose miestuose būti. Beveik panikuot buvau pradėjus, bet pagalvojau – „o tai ką, pirmas kartas?“. Ne, ne pirmas :D Ir tokiose situacijos kažkaip viskas susireguliuoja. Ir vilkas, kad sotus būtų, ir avys ne tik sveikos, bet ir pasiganę :D

P.S. Niekas manęs neįtikins, kad gyvenimas „dryžuotas zebras“, „dryžuota perėja“ ar dar koks linijų derinys. Šachmatų lenta ir viskas – kiek pats strategijų suplanuoji, kiek priešininkas figūras pastumdo... 

2014 m. rugpjūčio 9 d., šeštadienis

Penktadienio vakaro „pasikultūrinimai“

             Sulaukiau  žinutės Skype – „Gal Vilniuj?“. Kad jau ne – „tai va kaip čia... sulaukėt baigiat“. Hm... na turbūt. Gana rimtai pradėjau aiškint, kad tamsoje sėdžiu, žvakę deginu, su civilizacija ryšius nutraukiau ir dar kalbėt baigiu pamiršt. Juokingiausia, kad patikėjo :D Ir dar bandė pagraudent kiek prarandu. Vat susitiktumėm Vilniuj, kokioj kavinėj, gyvenimą apšnekėtumėm. Tokie pasisėdėjimai, kartais tikrai į naudą. Man, nes gyvenimui tai vis vien – keiki ar giri jį, daro savo ir tiek.
                      Pajunginėjau TV, nors žinojau, kad žiūrėt nieko nenoriu. Žinias šiandien mačiau jau tris kartus. Peržvelgiau kompiuteryje savo eilės laukiančius filmus – ne, nesinori. Net pati nustebau, keistas pavasaris buvo (o ar iš vis buvo... atmintis trumpa, rodos kažkur, horizonte jis liko) – Anos Kareninos nežiūrėjau. Dvejus metus iš eilės balandį prie rusų klasikos ekranizacijų patraukdavo. Net nežinau kodėl. Katinams morčius, o man vat Kareninos dramų ar „Meistro ir Margaritos“ tuo metu prisireikia. Ir būtent filmų, ne knygų. O čia tai jau tikras keistumas.
                      Perskaičiau kultūrinę spaudą, tiksliau nuotrupas nes kokia čia spauda jei ne popierinė, internete. Buvau „pakaupus“ neskaitytų straipsnių tam metui kai galėsiu ramiai išsidrėbt. Tada vėl pasiilgau šlamančio varianto. Ir įjungiau bambėjimo režimą – artimiausiam mieste pavyko aptikti vieną spaudos kioską. Su pardavėja, kuriai mano skaitomų savaitraščių pavadinimai visai negirdėti. Daugiau laimės ir nebebandau. Kitame mieste bent vieną galima nusipirkt. Pirmaisiais vienkiemio metais spaudą kaupdavau mieste, pašto dėžutėje. Nes užsisakiau kai dar vienkiemio mano gyvenime nebuvo. Atvažiavus ištraukdavau susilamdžiusius laikraščius ir kentėdavau kol vėl į ramybę grįšim. Tada ilgas skaitymo malonumas. Idealizuoju. Malonumo paieškos, nes straipsniai tai skirtingi. Dabar galvoju, o vat imsiu ir užsisakysiu pora laikraščių. Į vienkiemį. Artimiausias paštas už 15 km tai norėčiau spaudos namuose sulaukt. Įsivaizduoju paniką tarp pašto darbuotojų – o tai kur tą laikraštį vežti dabar? Vienkiemiai adresų neturi. Tik kaimo pavadinimą. Lentelės su savo pavarde viduryje kelio smeigti irgi nesiruošiu (beje tai Latvijoj populiaru – į tolėliau nuo pagrindinio vieškelio esančias trobas būtent tokios rodyklės nukreiptos). Paštininkės pagailo. Tada humaniškai pagalvojau, kad galiu pašto dėžę šalia žvyrkelio, nuo kurio keliukas į mūsiškį vienkiemį atsišakoja, įkurdint. Koks kilometras iki jos – dviračiu ar pėsčiomis džiaugsmingai nušokuočiau. Prisiminiau rudenį bei žiemą ir savęs pagailo. Be to ir paštas gi savaitgaliais nedirba, kaži kada aš tos spaudos sulaukčiau....
                      Perskaičiau „sutaupytus“ straipsnius internetiniuose portaluose. Nuorodas, kuriomis pasidalino facebook‘o draugai. Tada dar nusprendžiau įkišt nosį į Delfi ir „nuvažiavus“ iki kriminalų skilties (pakeliui ji tai ką dabar padarysi...) dėl visa ko uždariau kambario langą. Jautri aš. Nors niekas negeria ir nesimuša po langais. Konkrečiau – vilnietiškų garsų nėra. Vis tiek baimė apniko, nors protas tai rėkia – vėjas lauke. Tiesiog vėjas. Na gal dar žvėris koks užklydo. Bet nepadeda man tas proto spygavimas. Miegosiu tvankumoj.
                      Pakiloju neskaitytas knygas. Ir savas, ir bibliotekai priklausančias. Niekas kažkaip netraukia. Kai kurias perverčiu dar kartą ir padarau išvadas: Virdžinijos Vulf nebijo biografai (nes literatūrinę jos gyvenimo versiją atsivežiau); Labiausiai norėčiau dar kartą perskaityti knygą X; Minima knyga liko Vilniuje, bute; Ir jei ta knyga X būtų šalia lovos aš jos skaityt turbūt nenorėčiau; O jei jau nieko nesinori, vadinasi metas miegoti; Miegoti negaliu, nes uždarytas langas ir tvanku; Lango atidaryt nenoriu, nes baisu; Kadangi ir tvanku ir baisu, toliau lendu į interneto platybes;  Ten nei šviesiau, nei drąsiau, bet vis tiek kiūtau.
                      Prisimenu neatsakytą laišką, pradedu kurpt atsakymą. Žvilgteliu, kad pasak laikrodžio jau šeštadienis. Turiu teisę rašymą atidėt iki pirmadienio. Smagus dalykas tas kai kurių darbų bei laiškų atidėliojimas. Jautiesi, tarsi labai kontroliuotum laiką. Trumpam. Nes kai susikaupia ištisos lentynos su darbais, kuriems prie kojų pririštos etiketės „reikėjo vakar“, „iki šeštadienio (to kur buvo praėjusią savaitę)“, „skubu“ laiko valdymo pojūtis dingsta. Tada esi marionetė – terminai šokdina kaip tik jiems patinka. Ir visada ne laiku. Ir ne vietoj, žinoma.

                      Pagalvoju, na visgi niekšinga neatrašyti ir kito laiško. Juk nedaug tereikia – mintyse susidėliot planus, nuspręst ir atsakyt. Niekaip nesigalvoja. Už tai šalia gulinčios knygos atrodo vis įdomesnės ir net vilioti pradeda. Paliečiu kompiuterio korpusą – tikrai įkaitęs. Laiško niekaip negaliu rašyt – reikia atvėsinti kompiuterį. Dar perkais penktadienio naktį. Kas tada? Išjungiu ir su malonumu pradedu smegenėles vartyti knygų puslapiuose. O ką. Penktadienio naktis, ir knygos neblogos :D 

2014 m. rugpjūčio 6 d., trečiadienis

Zyziančių sapnų…


            Vakar tikrai darbinga ir smagi diena buvo. Dar karšta. Po vidurnakčio susirangiau lovoj su knyga. Žinoma, tikėdamasi malonaus atsipalaidavimo po perkaitimo ir nuovargio. Skaitant pirmą sakinį užmušiau du uodus ir prisiminiau, kad vakare tikrai buvo momentų kuomet šviesos uždegtos, o durys atlapotos… Na, nieko. Nudobiau kelis uodus, pavaikiau muses… Skaitau toliau, o vabalų tik daugėja. Kai pro nosį praburzgė karvabalis kantrybė trūko galutinai. Pradėjau daužytis, baladotis ir po visus namus zyzeklius vaikytis. Apie pirmą valandą baigiau akciją “skraidūnams ne”, išsidrėbiau lovoj ir, kad pokštelėjo… Baimės pliūpsnis, bet susivokiau, kad gi langas atviras, išoriniai rėmai nuo vėjelio siūbuoja. Patikrinu – lango tinklelis užsilankstęs, prie plyšių uodai ir peteliškės net į eilę rikiuojasi, vidun taikosi. Teko uždaryt – ir dėl vabalų, ir dėl ramybės. Visi namai miega, niekas nieko, be manęs, negirdi. 
            Susirangau su knyga vėl. Nuovargis jau laužia, snūduriuot pradedu. Taip jautriai, jautriai… sapnuoju, kad kažkas į kiemą žirgu atjoja. Prabundu – Moka po lova parpia ir sapnuose kažką vaikosi. Letenomis ir uodega ritmingai į grindis taktą muša. Ir dar tyliai loja. Miegas kažkur prašapo, nuovargis liko.
            Mintyse susidėlioju sekančios dienos darbus, paslampinėju po namus, po nosim pazurzu, kaip tvanku bei karšta ir susirangau miegot. Užsimanau į WC, tada gert, grįžtant užkliūnu už Mokos kamuoliuko ir visu ilgiu išsitiesiu ant grindų. Namuose vis dar sklinda nepertraukiamas knarkimas. Net pavydu, kaip galima taip sladžiai miegot.  
            Skaityt jau nebegaliu – per daug pavargus. Užmigt irgi. Priežastis ta pati. Iš po lovos išlenda pasipiktinęs šuns snukis ir žiovaudamas pasižiūri – “tai ko nemiegi, vartaisi vis, kitiems trukdai”. Ir vėl dingsta. Pasijaučiu blogietė, miegot kitiems neleidžiu. Tada pradedu dar labiau vartysis – lova atrodo per kieta, patalynė per šilta ir t.t. Apie ketvirtą ryto pagaliau užmiegu…
            Ryte pasidarau kavos, apsidairau – o namai, net keista, veiksmo pilni. Atrodo, visi žvalūs ir laimingi. Net Moka, nepaisant karščio, pilna energijos ir visur makaluojasi. R kažko klausinėja, o aš galiu tik atsakyt – “Palauk, kol kavą išgersiu”. Vienas puodas nepadeda, tenka susiverst dar vieną. Vėl jaučiuosi blogietė – prie veiksmo neprisidedu, į klausimus rišliai atsakyt nesugebu.
            P.S. Apsimiegojus labai gerai pas bites eit. Ten reikia lėtai, ramiai elgtis. Tai va – rytais aš taip ir jaučiuosi. Lėtai, neskubant apžiūrėjau aviliukus. Nuo vadovėlinio grafiko bitutės atsilieka. Pasak knygų jau turėjo būt visas medus užakiuotas, bet va… dar nesuruoštas sukimui. Matyt karštis ir joms galveles susuko. Nors skųstis negaliu – jau ragavom savo medaus, apsisaldinom patys ir dar kitiems išdalinom. Kito teks palaukti.

2014 m. rugpjūčio 5 d., antradienis

Apie pievas ir piknikus


        Pagaliau ir net labai pagaliau baigėm skubiuosius darbus. T.y. tokius, kai laiko neliekam niekam – nei aplinkos tvarkymui, nei maisto gaminimui ar kokiems maloniems dalykams. Kaip aš svajojau apie tą metą, didžiojo darbo prie kompiuterio pabaigą... Įsivaizdavau, kad jau pulsiu ravėt, tvarkyt ir čiustyti vienkiemį. Po pusvalandžio lauke nuo karščio negera tapo ir nusprendžiau truputį pakentėt. Nors... namai sutvarkyti, skalbinių krūva įveikta, uogos iš širšių atkovotos ir uogienė išvirta (oi, karštumėli... bet tai ką daryt kai stadija „aaaaaa.... uogos tai tuoj nubyrės“), maistas įdomesniu tapo. Keletas šių metų derliaus vynų nukeliavo brandintis į rūsį. Ir dar užklotas baigtas. Skiautinių. Lininis. Kai toks oras tai ir norisi sakyti – piknikui gamtoje, pasisėdėjimams ant žolės skirtas. Nors man tai labiau pikniko šaldytuve norisi, bet gi ne amžinai tie karščiai bus :D 




     Supratau, kad šiemet nei karto hamake nebuvau išsitiesus. Laiko vis trūksta beržo pavėsyje pagulinėt. 





          O vakarop ne tik aš atsigaunu :D Veiksmo ir judesio vienkiemis pildosi. Gero šuns darbas – nušienautus plotus patikrint, gal urvų ten esama. Tikrai pasitaiko :D 



           Dar nosį judinti – iš miško visokiausi kvapai sklinda, ciucei ramybės neduoda.



      Kažkas fotografuoja...



     O į prašymus gražiai, gėlyčių fone pasėdėt, reakcijos sulaukiau tokios. Na, negalima to meto, kai šuva pagaliau savimi atvirsta ir milijoną reikalų kieme bei sode turi, trukdyti. Visiems reikia pasimėgauti vakaru :D 











2014 m. rugpjūčio 3 d., sekmadienis

Karštis ir avys

                      Jungiuosi prie daugiabalsio choro nuolat besiskundžiančio – „Kaaaršta, oi, karšta“. Nu, bet tikrai karšta. Taip, kad gyvenimas vienkiemyje tik vakarais atgyja. Šiandien net susimąsčiau – ir kokio velnio anksti ryte keltis, jei tą dieną nereikia niekur tam tikru laiku būt, kai vis tiek didžiumą dienos darbai labai lėtai buksuoja, nuolat po dušu lakstau ir iš vis nieko nesinori. O vakare bei naktį pats darbymetis užklumpa.
                      Sunkiausios dienos Mokai. Ir ne tik dėl to, kad kailiniuota labiausiai. Ciucės kelionės apribotos iki minimumo – kartu važiuoja tik tada kai tai neišvengiama. Nes net ir trumpam stabtelėjus prie parduotuvės, degalinėje ar pan. rizikuojam rasti keptą šunį. Ir šiaip nieko gero sveikatai tie perkaitimai neduoda. O šuniui, pripratusiam visur kartu būti, pasilikimas namie liūdnas reikalas :D Visą dieną ant grindų Moka gulinėja ir tik vakarais išlenda grynu oru pakvėpuot, pauostinėt kas naujo sode :D Beje, bitutėms irgi karštis nepatinka – ant lakos sparneliais mojuoja, savo namučius vėdina.

                      Nežinau nei kas savuose daržuose dedasi – kai termometras gerokai virš 30 laipsnių šilumos rodo, jokio noro juose darbuotis. Bet avis kieme tai pastebėjau. Ganosi, į naujus namus kraustytis ruošiasi. Šį kartą vaikiškas skiautinukas.