Vilnonės bangos

       Šiandien po ilgesnės pertraukos vilnelę glosčiau, kočiojau ir visa kaip maigiau. Po pertraukos, nes vis laiko trūksta visiems norams bei sumanymams. Be to ir pavasaris pagaliau grįžo, tai atrodė ką jau čia su ta vilna – nebent kokius šalikėlius elegantiškus velt.  Bet pažadai yra pažadai – anksčiau ar vėliau juos reik tęsėti. Ir tooks malonumas apėmė veltiniaujant. Net neįsivaizdavau, kad taip pasiilgau šio proceso (nors ir prakaitas nuo nosies kartais varvėt ima, ir ilgiau pakočiojus rankas ar nugarą paskausta :D). Belieka konstatuot faktą – vilna ne tik nešiojasi, bet ir kočiojasi visais metų laikais. Ir jei nuoširdžiai, tai net neįsivaizduoju kaip taip ilgai be veltinio šlepečių gyvenau, nes jau ne vienerius metus su jomis nesiskiriu. Gi toks patogumas bei smagumas su jomis šlepsėt.

            Kol vieni šiandien dienos darbai džiūsta, kiti nebaigti arba laukia rimtos fotosesijos, manau galima ir dar nerodytų foto įkelt. Tik bėda su jomis – vaizdas ir kokybė jau nebetenkina, nes nuotraukos labai seniai darytos. Labai džiaugiuosi, kad buvo kas privertė rimčiau ir atidžiau į darbų fotografavimą pažvelgt. Tai dabar vis analizuoju, rikiuoju, ir fotosesijoms rimtai ruošiuos. Belieka įsitraukt į tai kaip į dar vieną kūrybinį procesą ir neišsisukinėt – jei turėčiau daugiau laiko, jei būtų apšvietimas geresnis, jei... Na, apšvietimas žiemą tikrai sunkumų sudaro, bet pavasariui įsibėgėjus, iki žiemos manau gerokai patobulėsiu ir tas tamsos metas problemų jau nebekels.

            Šį kartą keletas rankinių ir pirštinaičių. Kiek žinau visą žiemą buvo nešiojamos ir vertinamos.

            Vienos labai žavios merginos rankinukas.

Ir rankinė bei pirštinaitės mamai. Kam gi dar tokias dovanas teiksi. Mamas lepinti reikia kiek įmanoma daugiau, labiau ir t.t.

Manau nuo šių rankinių kočiojimo dar šiek tiek patobulėjau, viskas tik dar geryn veltinio strityje keliauja. Ir beskrebenat įrašą ryškiai raudono ridikulio užsimaniau :D Mat ir aulinukus raudonus, raudonus dovanų gavau. Elegantiškai stovi jie greta  nuolat nešiojamų ir amžinai purvinų mano kerzų ir laukia žengimo viešumon. Gandriškai po balas galėsiu maklinėt, raudona rankine švytuot ir elegantišką damą vaizduot :D :D

Metai

          Iš tiesų tai jau daugiau nei prieš mėnesį buvo metai kai pirmą kartą įžengėm į SAVO SODYBĄ. Įžengti – tinkamas žodis, nes šabakštynai daug kur gerokai virš galvos buvo. Ir ta pirma nakvynė be šilumos ir elektros, vagišių išdaužtą langą troboj rastu pūkiniu užklotu apkamšius... Ant turistinės viryklėlės virėm arbatą, šildėm vyną, bet dantys vis tiek iki ryto barškėjo. O kojas nuo lovos žemyn nuleidus, jas gerokai vėsino grindis padengęs ledas. Nors beveik pusmetį rytinę kavą gerdavau tik lauke. Bet kokiu oru. Nes... tokia ta truputį buržujiška mano svajonė buvo – mėgautis kava kieme, o ne į mūrinę buto sieną žvelgiant. Siurbt rytinius gamtos garsus ir kvapus, spoksot į gyvius belakstančius ir skraidančius.

            Atradimų ir patyrimų pilni metai. Vieni malonūs, kiti juokingi, o visi kiti... šiaip išsirūšiuoja :D Sužinojau begales dalykų: nuo savęs pažinimo ir drąsos daryti tai kas patinka iki buitinių reikalų (kiek malkų reikia, kaip atšveisti penkerius metus nevalytus langus, ką daryt kai niekas nesutinka šiukšlių išvežti ir t.t.). Atrodo, net sunku ir nupasakot, kiek naujų perversmų gyvenime.

            Tai gi tai gi... pradedam nuo mano naivumo ir tos rožinės svajonės. „Kai turėsiu savo trobą auginsiu mažiausiai šimtą rūšių kambarinių augalų. Lempas žiemą sustatysiu, sąlygas išskirtines sudarysiu ir dar polkas jiems šoksiu, lopšines valkarais dainuosiu“. Cha... teoriškais aš žinojau, gudri gi kartais. Bet vat praktiškai sunkiai buvau įsisamoninus faktą, kad kai išvažiuoji žiemą tai brr... kaip šalta name pasidaro. Ir tie šimtas lepūnų labai greit gali virst žalia apledėjusia koše.

            „O lauke tai pro daržoves, prieskonius ir kvietkus iš vis nieko daugiau nesimatys. Dar, pieva pusiau laukinė, dar sodas senas, dar vieta teisingiems vasaros vakarams su taure vyno ar bokalu alaus“. Aha. Laiko ir finansų limitas tiek dekoratyvinių augalų nepatempia, net labai įsiręžęs. Raumenys irgi ne geležiniai – taip greit dirvono kastuvėliu neapdorosi :D

           

            O jei jau apie rimtesnius dalykus, tai vienkiemis toli nuo didmiesčio yra vieta, kur... turi daugiau norų vien dėl to, kad nėra galimybių. Painiai, ar ne? Bet kai tau teatras, paroda ar kino seansas yra paprastai pasiekiama tai ruošimasis ten apsilankyt trunka labai ilgai. Kartais tiek, kad ir nebenueini. Būna jog vien galimybės turėjimas kažkaip ir patenkina tą poreikį :D Paradoksalu. Bet kai negali kada užsimanęs užsukt, kad ir su draugais papliurpt, tai darosi daug svarbiau ir labiau vertinama. Ir čia visai rimtai – būdama Vilniuj daug labiau rikiuoju savo norus ir eidama iš bibliotekos pasivaikštau po senamiestį, užsuku kur nors ir t.t. Nes gyvendama mieste vis ruošiuosi, ruošiuosi ir... pralekiu pro šoną, sakydama „ai, kitą kartą“. :D

            Baisu ir įsismarkaut su tais atradimais, kai gervės aplink klykauja, pempės šoka, o šunė vis stirnos ar lapės dairos. Bet vienas mane labai, labai nustebinęs dalykas iki šiol sukelia streso. Žmonių, įsivaizdavimas, kad vienkiemyje turi džiaugtis bet kokiais svečiais, bet kuriuo metu. Ir ne tik džiaugtis, bet ir laiko bei noro turėti su jais bendrauti (nes gi dirbi namie, vadinasi nedirbi.... hm...), nors iki tol daugelį metų nei į svečius veržės, nei kviesti kas nors rengias. Tai, čia tas dalykas, kuriuo iki šiol negaliu atsistebėt :D Nors gyvenant šalia miško siurprizų  daugiausiai pateikia... gamta. Tai pavasaris niekaip parvykt nenori, tai pirmąjį derlių kas sušlamščia, tai iki tol nematytas paukščiukas po nosį praskrenda. Ir vis džiaugiuosi, kad nepraėjo nuostabos džiaugsmas, mėgavimasis tyla, miško garsais ir tas gerumas, kai kas dieną atrandi ne tik kiek naujų darbų reik nuveikti, bet ir turi galimybes stebėti kaip kažkas auga, keičiasi, užsuka ar prabėga. 

            Kaip nesistebėsi, kai tokie padarai lizdus susisuka :D

      Beje, paskutiniosios nakvynės bute metu, gan rimtas panikos priepuolis kilo. Vidury nakties triukšmas pasklido ir mano apsimiegojusios smegenys sureagavo kaimiškai – nusprendė, kad trobon mažiausiai koks briedis įsibrovė. Nuo mano panikos ir šunė sunerimo. Erzelį sukėlėm neblogą, kol supratau, kad kaimynas savoj vonioj prausiasi...

Džiaugsmai primytivieji

Pavasaris. Pagaliau. Ne, ne. Tikrai jis man darbingumo nepriduoda. Ir energijos pliūpsnių nejaučiu. O, kad jau tikslinti – tai yra ir to gerumo ir noro ką nors doro nuveikti. Tik, vat ne tai, kas šiuo metu svarbiausia :D Jokių ataskaitų ir radinių nesinori. Ir tada tai jau belieka sakyt – te tau boba Devintinės, nusispjaut per petį ir... pasiduot tam primityviam pavasariniams džiaugsmui. Ir lakstyt žiūrėt kiek sniego nutirpo, ir ar rudenį sodintų gėlių peliukai tokią ilgą žiemą nesikramtė. Tada džiūgaut, kad ten, kur dar rytą buvo balta, vakarop jau sniegas nutirpo ir... vualia. Po pusmečio laukimo, visi išaiškėjo, jog ne tik peliūkščiams sodinau :D

Nuo ryto šiltnamyje aplik salotas ant pirštų galų tripinėti – kad tik neišgąsdinti, ramybės nesudrumst. Nes visi žino, kad stresas trukdo augti. Ir nors pirmieji  lapeliai jau nuskabyti, iki didelio dubens šviežių saaaalooootų  dar daug trūksta.

Petražoles iš sniego skabyt ir saujom, saujom jas patiekaluosna :D

Ryte viskas ūžia nuo paukščių balsų. Ir kyla mintis kiek gi decibelų turi šalia įsikūrusių gervių klyksmai. O dieną pradirbus lauke ne tik gyvenimas, bet ir pats sau pradedi atrodyti paprastas, paprastas. Toks gyvuliukas, kuris džiaugias saulute ir nieko daugiau negalvoja. Tas pasitenkinimas, darbus apžvelgus, kitoks nei per žiemą įpratę. Ne toks kaip darbą protinį ar kūrybinį įveikus. Ir... su siaubu pradedu galvoti, kad makaulėje tuščia daros nuo to pavasario. Ir metams bėgant pavirsiu tetule, kuriai svarbiausia kada ką pasėti, visiems skalambyt, kad jos darže jau ridikai sudygo ar po svetimas vagas braidant šeimininkams aiškint ką kur auginti. Tfu, tfu tfu... tris kart per kairį petį. Nu bet reik gi tų primytiviųjų džiaugsmų. Reikia ir tiek. Siurbti pavasario orą ir apie nieką negalvot.

Triptikas pagalvių mūšiui

  

Pakvailiojimas inicijuotas vieno smagaus projekto (apie jį po mėnesio – kai baigsis).

Kampe snaudė vienas mažas katinėlis. Ir ne kokia pelėda ar kūgis, bet katinėlis – parašyta.

Pabudo ir susimąstė katinėlis:

Ir nusprendė būt laimingas!

Gavosi toks triptikas pagalvinis:

Švelni medvilnė, tekstiliniai dažai ir siuvinėtos detalės :D Snaudžiantis katinėlis – puikiam miegu. Pagalvę su susimąsčiusiu kačiumi pasikišus po užpakaliu ar ant galvos užsidėjus labai gerai mintijasi. O laimingi katinai neša laimę!

P.S. Bandžiau laikytis tvarkos – t.y. kelti į šią erdvę tik keliskart patikrintus įrašus (kad tų skubėjimo klaidų nepalikinėt, nes pati nekenčiu tekstų su visokiais gramatikos liapsusais) ir dar apgavotus. Ir kas gi gauvosi? O gi tyla. Nes naktinės ekspromtinės rašliavos rytais tokios nevykusios atrodo :D Ech... Tai gal aš ataskaitose žodelius rinksiu ir visa kaip rimtu veidu kamuosiuosi. Paliksiu čia tuos savo plepalus.

Laiško magija

Kaip ir daugelis, tikrai esu skaičiusi ne vieną iš laiškų sudarytą knygą. Nuo profesinio susirašinėjimo iki meilės prisipažinimų. Ir kas kart apima toks jausmas, kad į svetimus gyvenimus braunies. Faktas kaip blynas – laiškai spausdinami ne dėl to, kad žmogus burokus moka išvirti ar indus pedantiškai mazgoja. Nors kiek tą nardymą po kitų pasaulį gali pats sau pateisint –  laiškų rinkiniai skirti asmenybei ar laikotarpiui perprasti, žinių ar emocijų pasisemti ir t.t.

Toks asmeniškumas man tie laiškai, kad jokios elektroninės žinutės neprilygsta. Bet spėju, jog ir dėl romantiško popierinių laiškų atsiminimo man taip veizėjas. Nes gi ir Skyp‘e kartais savo planais, svajonėmis, buities smulkmenomis tenka pasidalint, o kartais dar ir ohoho kokiais reikalais paplepėt. Bet tai neatrodo subtilu kaip popierinis laiškas. Apgalvotas, suplanuotas, žodžiais parinktais ar ekspromtu surašytas.

            Manau, jog visada prisiminsiu (na jei koks ponas alzhaimeris mane įsimylės tai tikrai ne...), kaip vaikystėje laukdavau laiškų. Nuo bendraamžių su kuriais susipažinau sanatorijoj, ligoninėj ar dar kur. Vaikiškuose žurnaluose susirastų susirašinėjimo draugų. Mamos draugų rašytų šventinių atvirukų. O džiaugsmas apimdavo vien voko kontūrą pašto dėžutėje pamačius. Tiesiog laiptinėj pradėdavau apžiūrinėt pašto ženkliuką ir svarstyt prie kurios kategorijos savoj kolekcijoj reikės jį priskirti. Pradinėse klasėse gal pusmetį gaudavau laiškus net iš Estijos ir tuo labai didžiavausi. Bet kadangi nei man, nei susirašinėjimo draugui rusų kalba nebuvo gimtoji ir jautėmės labai dideli bei savarankiški (taigi suaugusiųjų pagalbos prašyti neleido išdidumas)... gana dažnai ir visokių nesusipratimų pasitaikydavo. Pritrūkę žodžių ir, atitinkamai, lietuviškas bei estiškas frazes naudojom. Na, bet svarbiausius reikalus aptarti pavykdavo – aš pavydėjau dramblio Talino zoologijos sode ir šuns namuose. O man gerų pažymių ir to, kad neturiu penkių brolių, kurie atima saldainius, triukšmauja bei visa kaip kitaip trukdo gyventi :D O „Ronja plėšiko duktė“ pati geriausia knyga. Na, dar kažkokia apie plėšiką buvo...

            Ir iki šiol atmenu, kaip mama mokė, jog laiškuose pirmiausiai reikia klausti kaip žmogus gyvena, kaip jam sekasi. Ir tik tada jau savo istorijas rašyt.  Na, toks paprastas ir savaime suprantamas mandagumas. Bet kartais taip sunku to laikytis būdavo, kai mirtinai reik kuo skubiau pranešt sanatorijos draugei, kad parašė jos „bernas“ iš Ukrainos ir guodėsi, kad negauna iš jos laiškų. Kai tau dvylika, tai tikrai pasaulinės svarbos įvykis :D Ir jau neatsimenu ar tokiais atvejais laikydavausi etiketo. Tikrai nepamenu :D

            Kadangi mėgstu bibliotekoje lankytis ir dar antikvariniuose knygynuose sukrautose leidinių stirtose panardyti, tai kartais tenka gana keistokomis aplinkybėmis į svetimus gyvenimus dirstelėti. Visiems aišku, kad laiškai ir atvirukai yra puikios formos, tarsi sukurti knygos žymeklio funkcijai atlikti. Kartais jie ten ir lieka visam laikui. Nors radusi bibliotekos knygoje raštelį ar laiškelį, jį gražinu drauge su knyga. Labai abejotina, kad šeimininkai pasiges, bet... gal gi kam nors bus svarbu atgauti vieną asmeniškiausių daiktų.

            Manau, kad kuo senesnis leidinys, kuo labiau užkištas knygyne (kaip vertės neturintis), tuo didesnė tikimybė jame ką nors aptikti. Ir visai čia aš rimtai. Ypač jei kažkas išparduoda paveldėtą biblioteką. Juk niekas tų knygų nevarto ir netikrina – supakuoja ir džiaugiasi, kad knygynas po litą superka. O ką paskaityti, kartais ir nusišypsot, atrasti galima. Vienas smagesnių aptiktų atvirlaiškių: „Gyvenam gerai. Sirgom. Nusipirkoms kiaulę. Daug bulvių. Neatvažiuosiu. Kaip gyvenat?“. Labai drebančia ir neišlavinta ranka rašytas 1973 m., siųstas iš kaimo į miestą. Kitoj knygoj aptikau pirkinių sąrašą, kuriam mažiausiai dvi dešimtys metų. Toks šeimyniškas sąrašiukas – duona, pienas, grietinė, batai Adomui, kojinės Agnei. Būtų paprastas užmaršaus žmogaus lapelis, jei ne vaikiška rašysena iškeverzotas prierašas apačioje „Adomas batus turi. Pirkit Agnei“. :D

            Gėlininkystės knygose dažni augalų, kuriuos leidinio savininkas planavo įsigyti, sąrašai. Viename literatūros klasikos leidinių esu aptikusi pobaisį portretą su riebių epitetų mokytojai virtine. Dar senų bilietų, saldainių popieriukų, džiovintų augalų ir net suplotą vorą. Bet laiškams ir atvirukams tokie lobiai tikrai neprilygsta.

            Deja, deja... Paskutinis mano bandymas išsiųsti paprastą laiškutį draugui baigėsi gana linksmai. Pradžioje supratau, kad adreso nežinau. Bet kaip ten patekti – puikiai atsimenu. O kai paskambinau pasitikslinti, sužinojau, kad žmonės net pašto dėžutės neturi. Vat taip.