2014 m. balandžio 21 d., pirmadienis

Sveiki sulaukę!!!




         Būtent taip – sveiki sulaukę Šv.Velykų! Saulėtų ir smagių. Pietų Lietuvoje žydinčių, o šiaurėje pilnų laukimo. Nes kai pakvėpuoji slyvų, tulpių žydėjimu taip norisi jo ir savo vienkiemiuke. Laukiam, laukiam žiedų ir mes.
            Prieš išvykstant aviliams linkėjimus susakiau, gerų švenčių palinkėjau. O grįžusius varlių chorai pasitiko. Vakare dainuoja, net miškas skamba :D Bitutės šiandien net nustebino savo ramumu ir gerumu. Gėdingai dūmintuvės neužkūriau. Ir nieko – abi šeimynos leido ramiai apžiūrėti, nei viena neįgėlė. Ramios ir mielos :D Laikosi puikiai. 
            Linkim daug svajonių ir jėgų jas įgyvendinti. Dar – svajoti atsargiai, nes viskas pildosi. Tikrai, tikrai.

2014 m. balandžio 17 d., ketvirtadienis

Istorijos – Sąmyšis laiptinėje

Šiandien kikenau ir... užkasinėjau sudygusius žirnius. Lietaus nebuvo, Mokos pėdsakų nesimatė tai ir kaltininkas nerastas, bet visi paviršiuje atsidūrė. Prisiminiau tas smagiąsias profesijas – nuvirtusių pingvinų pakėlėjas (mat patys atsistoti nesugeba...) ir pan. Dar labiau pati sau nuotaiką pakėliau :D
Daržuose  tikras pavasaris prasideda - pagaliai ir šakos dera. Ir dar pėdutes visur palieka. Taip jau būna kai žemės ūkiu drauge užsiimam – aš ir Moka. Kai nusibosta ciucei tikrinti kas po mulču gyvena, koks sliekas nosį iš žemės kiša, žaislų – pagalių siautėjimai prasideda :D
Džiaugiuosi, kad dar vieną dieną pavyks išvengti parduotuvių ir miestų su paklaikusiais lakstytojais: „Aa.... dar reikia to, nenupirkau ano ir oiiii....“. Aišku, ir mane užklups tos Velykos. Su visais kiaušiniais, svečiais ir nešvariomis lėkštėmis užgrius. Bet iki šeštadienio jas ignoruoju ir apsimetu, kad tiesiog džiaugiuosi pavasariu. Ir gyvenimu. Ir darbais. Ai, viskuo aš džiaugiuosi, kodėl gi ne.
Įžanga beveik ilgesnė už šios savaitės istoriją. Ir dar ne į temą. Na, bet kažkaip norėjosi apie tą kasdienybę paplepėt tai ir nesusilaikiau. Beje, prie istorijos dar ir datą radau – rašyta prieš penkerius metus. Vienkiemiukas tada buvo tik vizija tolima ir neapibrėžta.

Sąmyšis laiptinėje

Vieną vėlų vakarą, kai Morka pilnu pilveliu ramiai snūduriavo fotelyje ir jau beveik sapnavo ančių pulką, laiptinėje pasigirdo klyksmas:
-          Gelbėkite. Kaimyną skriaudžia ir mane paskandinti bando, - ne savu balsu šaukė moteriškaitė iš trečiojo aukšto.
Atskriejo atsidarančių durų garsai ir Morkos ausis pasiekė nerišlus pasakojimas, jog kaimynės butą tvindo vanduo.
-          O dar ir grumtynių garsai girdėti, - į buto, kuriame gyvena katinas Pranas, duris pirštu baksnojo kaimynė.
Visi kaip reikiant sunerimo.
-          Reikia gaisrininkus kviesti, - siūlė dėdė Juozas.
-          Supermeną. Čia būtų tikras reikalas, - savo nuomonę bandė įpiršti užsimiegojęs kaimynų berniukas.
Visgi po trumpo pasitarimo, dėdulė Juozas sukaupė drąsą ir, iš narsumo net suprakaitavęs, pabeldė į duris. Garsai viduje nesiliovė. Kaimynui prisireikė dar keletos minučių, kad sutelktų visą ryžtą ir paklebentų durų rankeną. Ją tik palietus durys atsivėrė ir visiems tarp kojų pranėrė siaubingai išsigandęs bei šlapias katinas  Pranas. Net neatsisukęs, jau nekalbant apie pasisveikinimą,  jis išlėkė lauk iš laiptinės taip, kad tik uodegos galiukas sušmėžavo.
-          Šitam tai kaip reikiant kliuvo, - žinovo balsu ištarė dėdė Juozas. Tačiau drąsos šis teiginys niekam nesuteikė ir visi kvapą užgniaužę laukė kas gi bus toliau.
Netrukus tarpduryje pasirodė ir tikrasis Pranas – senučiukas katinėlio šeimininkas.
-          Greitąją kvieskite, greitąją, - jį išvydusi šūkauti pradėjo viena iš kaimynių.
-          Ne, ne, ne, reikia, - visas šlapias ir kruvinas, gynėsi kaimynas suplėšyta marškinių rankove bandydamas nusišluostyti veidą.
-          Ir kas gi jus taip išgrąžino, - vienas per kitą ėmė klausinėti kaimynai.
-          Blu- blu- blu- sos čia, blusos, - iš sumišimo net mikčioti pradėjo Pranas.
-          Aš tam plėšikui tai parodysiu, tuos aš jį į miltus sumalsiu, - šūkavo dėdė Juozas pagaliau pasijutęs saugiai ir visai nesiklausydamas pasakojimo.
-          Kokios blusos? Gal iš kosmoso kokios, kad taip pasidarbavo, - Igno akyse pasirodė smalsumo žiburėliai.
Kaimynas Pranas tik gailiai atsiduso:
-          Pačios paprasčiausios blusos. Katinėlis kailyje parsinešė. Tai aš ir bandžiau jį specialiu šampūnu išmaudyti. O jau dvokia tas skystis, kad jį kur...
Kažkas neišlaikęs prunkštelėjo ir tada jau visi pradėjo kvatotis. Net ir gretimų namų gyventojai žino, kad katinas Pranas ne tik labai savarankiškas ir saugantis savo savigarbą, bet ir gerokai privengiantis vandens. Kur ten privengiantis – jis tiesiog nekentė to šlapio daikto. Ir kai prasidėdavo stiprių lietų metas, Pranas ištisas dienas iš namų kojos nekeldavo. Mat apeiti kiekvieną balą tapdavo neįmanoma, o sušlapti letenas katinui beveik prilygdavo pasaulio pabaigai.
-          Na ir drąsus gi jūs kaimyne, - galva lingavo Juozas, - Praną išmaudyti. Sugalvok tu man, - iki ausų išsiviepęs juoką tramdė dėdulė.
-          Mh, mh, - susigėdęs lingavo senukas Pranas. – Tik vat katino gaila. Kažin ar begrįš namo.
-          Kur gi jis dings, jis gi tik lovoje miega. Ir dar apklotas, - ramino kaimynai.
Tikrasis Pranas tik atsiduso ir visą savaitę vaikščiojo paniuręs, kol vieną rytą po langus žvaliai prašvytravo su maišeliu pilnu žuvies.
-          Pranas grįžo. Pasiilgo jis manęs, - išdidžiai atsakinėjau į klausiančius kaimynų žvilgsnius ir visi lengviau atsikvėpė. Nes be Prano buvo liūdna ne tik jo šeimininkui, bet ir visiems kitiems. Juk malonu kai aplink kojas glaustosi tok pūkuotas padarėlis. Arba nagus į kaimyno kelnių klešnę pradeda galąsti. Gi, vis tiek smagu pažiūrėt.


2014 m. balandžio 16 d., trečiadienis

Kai lyja...

Kasdien prisėdu prie įrašų ir... užmiegu :D Susimąsčiau ar čia taip nuobodžiai viskas gaunasi, bet ne. Priežastis kita – vis gerokai po vidurnakčio rašliavas kurpt pradedu ir nuovargis įveikia :D  Po dvylikos metas pavojingas – karietos moliūgais virsta, kaukai ir velniai baladotis pradeda... Vat griebiau save už čiuprynos ir pačiam dienos gražume papasakosiu kaip einasi.
                      Lietaus mes įkalinti buvom, o dabar kelias balomis bei purvynais pavirtęs, laukiam saulės bei šilumos. Tik dangus dailesnis, žydresnis pasidaro lekiam prie avilių žiūrėt kaip naujakuriai laikosi. Šalta ir bitutės nosies lauk nekiša... Prognozės sako, kad jau ne už kalnų tie gražūs orai.  O kai lyja norisi daryti tik du dalykus – skaityti apie bites ir meškas siūti. Net pačiai keista kaip čia taip gaunasi – meškos ir medus :D  Ai, dar apie daigus bei daigelius šokinėti, girdyt juos, į šviesą sukioti ir šiaip kalbinti.

                      Tai va kas pas  mus po medžius laipioja. Ūgio nedidelio, viso labo 8,5 cm, tai žalos nepridaro, šakų neišlaužo. Bet supasi, šypsosi.



Vėjui pučiant taip sunku buvo meškį nutvert, kad net prisegt teko. Nenustygsta vietoj, nors tu ką... Gal ir žiaurokai atrodo, bet jam tikrai neskaudėjo. Iki ausų išsiviepęs vėjyje sūpavosi ir linkėjimus iš vienkiemio visiems siuntė. 

2014 m. balandžio 12 d., šeštadienis

At-vy-ko-ooooo!

            Ketvirtadienį bandžiau dūmintuvę, staipiausi su nauju kostiumu ir šiaip neramiai po namus vaikščiojau. Vakar penktą ryto kėlėmės ir iš vieno Lietuvos pakraščio keliavom į kitą bei atgal. Didelę, dengtą priekabą prisikabinę atsargiai per duobes bei kalniukus ir šiek tiek greičiau gerais keliais važiavom. Ir pagaliau – atvyko! Dvi bičių šeimynėlės su savais namais įsikūrė mūsų vienkiemiuke. Džiaugsmo ir nerimo bei baimės – be krašto ir be galo. O nerimas ir baimė net priežastį turi – jaudinuosi ar sugebėsiu tinkamai prižiūrėt, ar sėkmingai bitutės tokią ilgą kelionę ištvėrė. Šalta ir vėjuota pas mus – nevalia avilių atidarinėt. Na, bet drąsiausios skraido aplink savus namus, naują teritoriją tikrina. Tikiuosi, viskas joms gerai ir bandau kantrybę laukdama šiltos dienos, kad galėčiau į avilius nosį įkišti.
                      Bitutės su visais namukais – mano Krikštų Tėtės dovana. Dar ir tuščią aviliuką gavau, korių, rėmų, net trejetą penėtuvių, žąsies plunksnų. Žinoma daug padrąsinimų bei patarimų, laikraščių iškarpų, kuriose pilna naudingos informacijos bitininkams.
                      Prisipažinsiu, kad tikrasis džiaugsmas tik šiandien užplūdo – vakar nuovargis iš kojų vertė. Vakare visokias priemones bandžiau, kad tik neužmigčiau. Tokia ta kaimiška realybė – nesvarbu, kad kėleisi su tamsa, namus pasiekei aštuntą vakaro, jei tik šilumos norisi – tenka pečių kūrenti. Šiandien laukiu vakaro kai galėsiu ramiai įsitaisyti ir skaityti, skaityti, skaityti. Nors bitininkystės knygos jau ne vieną kartą perskaitytos, vis atrodo, kažko nežinau ar nemoku.
                      Ir dar – bitės sėkmę neša. Tikrai. Prieš išvažiuodami hidroforą įjungtą palikom, tik vakare iš elektros lizdo laidą ištraukėm. O šiandien jį įjungus... laidas atvira ugnim užsiliepsnojo. O jei taip vakar, kai penkiolika valandų namuose nieko nebuvo... Brrrrr.... Ir gaila, pikta, kad šiuo metu vandens namuose neturim, kibirais teks nešiot, ir laime džiaugiuosi. Gi be trobos būtumėm likę..

Dabar klausysiuosi dzūkiškos bitučių šnektos... ir tikiuosi, jog ateis metas kai medumi su visais dalinsimės. 






2014 m. balandžio 10 d., ketvirtadienis

Istorijos - Didelis virtinis

Kai Morka buvo mažas šuniukas visko nutikdavo… tikrai ne mažiau negu dabar :D

Didelis virtinis

Tik suaugę žmonės visada žino kas skanu, o kas nelabai. Nors ir jie retkarčiais mėgsta paragauti ko nors naujo. O ką kalbėti apie vaikus ir mažus šuniukus, kuriems dar tiek daug visko reikia išbandyti. Nieko keisto, kad Morka vieną lietingą dieną, laukdama kol šeimininkė grįš namo, sumanė sužinoti kas gi gardu, o kas tiesiog fuiii. Kaip žinia šuniukams nevalia smaližiauti daiktais rastais ant žemės net jei tai labai skaniai nučiulptas ir pamestas saldainis (siaubas, ar ne?). Nevalia ir landžioti po spinteles, kuriose šeimininkai laiko maistą. Na, bet kai esi mažas smalsus šuniukas, o ir namuose nieko nėra... viskas šiek tiek keičiasi. Be to Morka puikiai matė kaip šeimininkė visą pusdienį gamino įvairius virtinukus – su mėsa, su grybais, su varške ir, žinoma, su uogomis, mat vakare laukė svečių. O prieš išeidama iš namų dar ir virtuvės spintelės gerai neuždarė. Na, juk šuo visai, visai, visaaaaaiiii nekaltas, kad viskas ten taip vilioja.
Įkišus nosį į pirmąjį spintelėje buvusį indelį pasirodė, kad tai neskanu. Tiesiog sūru. Vėliau pasisekė gerokai labiau – pavyko sulaižyti beveik kilogramą cukraus, atsidaryti dėžutę saldžių ir labai skanių sausų pusryčių. Atrastas ir vienas labai birus baltas dalykas, kuris smagiai pasklido po visą virtuvę. Tiesiog šuniškus angelus galima daryt. Kas būna po sotaus smaližiavimo? Pietų miegelis. Tas pats, kuris pats saldžiausias ir sapnų pilnas. Net vienas keistas dalykas nutiko – Morka nepabudo nuo rakinamos durų spynos garso. O to šuniukės gyvenime dar nebuvo buvę...
-              -   Oho- ho koks didelis virtinis! Pilvai sprogs jei tokiais mus vaišinsi, - tramdydamas juoką pirmas nosį virtuvėn kyštelėjo dėdė Juozas.
         Galvas pro duris sugrūdo ir kiti svečiai, kol galop virtuvėje pasirodė šeimininkė, nesuprasdama kuo prasikalto jos virtiniai, kurių niekas dar net neragavo.  Viduryje tikrai gulėjo kažkas panašaus į didelį, didelį miltuotą virtinuką. Tik su uodega ir dviem apsimiegojusiomis akimis labai jau panašiomis į Morkos.
-               -      Miltų ant grindų kaip kokiame malūne, - šmaikštauti nesiliovė dėdė Juozas.
Ir tada Morka visai netyčia prisiminė, kad landžioti po virtuvės spinteles jai nevalia. Na tiesiog nepridera gerai išauklėtam šuniui, o ji kaip tik tokia ir yra. Ir greitai sumetė, kad pats metas būtų virtuvę užleisti šeimininkei – jai juk reikia baigti ruošti vakarienę svečiams. Be to geri šunys, kai šeimininkams padėti negali, jiems bent jau netrukdo. Ir didelis, didelis virtinis pasistengė nepastebimai išsliūkinti iš miltų debesies į kambarį, kad nesipainiotų po kojomis šluota besidarbuojančiai šeimininkei.
Visi svečiai beveik pusvalandį smagiai bekrizendami iš dėdės Juozo pokštų plušėjo virtuvėje. Miltų buvo visur – ir ant spintelių, ir po spintelėmis, ir ant grindų, ir net ant šviestuvo. O kur dar visus išsibarsčiusios įvairios kruopos, žirniai ir kiti spintelėje buvę produktai.
-             -   Jūsų svetainėje užvirė puodas. Girdžiu kaip kunkuliuoja, - konstatavo faktą smalsią nosį įkišęs kaimynų berniukas Tomas. Prieš išsiruošdamas į svečius jis padėjo močiutei virti košę ir apie verdančius puodus nusimanė neblogai.
-              -  Tik išbėgusių puodų mums ir betrūksta, - jau ruošėsi bambėti dėdulė Juozas, bet vedinas smalsumo paskui visus nulėkė į svetainę.
Kambaryje nesimatė jokio puodo. Buvo prisiminta, kad jo ten ir negalėtų būti - juk niekas neverda vidury svetainės ne tik košės, bet ir sriubos ar kokių virtinių. Užtai visas kilimas buvo padengtas miltuotais pėdsakais, o iš po lovos kyšojo užpakalis ir uodega.
-           - Kaimynų vamzdžiai taip burbuliuoja. Turbūt užsikišo. Ne kitaip. Aš gi santechniku jaunystėj buvau. Apie vandentiekio vamzdžius žinau viską, - niekam  savo žiniomis neleido abejoti dėdė.
-         -  O pagal garsą kaimynų vamzdžiai turbūt po jūsų lova nutiesti. Negerai taip. Kiekvienas savo vamzdžius  namuose turi laikyti, - paslaugiai patarimų negailėjo Tomas.
Svečiai draugiškai sužiuro po lova. Bet be Morkos priekinės dalies ten nieko daugiau nebuvo.
-          -   Man rodos ten ne skrandis, o visas burbuliatorius, - prikišęs ausį prie sopančio Morkos pilvelio užtikrintu balsu tarė dėdė Juozas.- Nagi... lįsk, pilvuk, lauk.
                Bet... Ką jau čia slėpt - nuo visų rastų skanumynų Morkai ne tik pilvą sopėt pradėjo. Beskubėdama dar ir pamiršo, kad, kaip visi maži šuniukai, ji gan greitai auga ir jau kokia savaitė kai nebetelpa po šeimininkės lova. Didžiausiam Morkos siaubui pilvukas nei pirmyn, nei atgal nejuda. Įstrigo ir viskas... Teko vieniems svečiams kelti sunkią, sunkią lovą, o kietiems iš po jos vaduoti labai susigėdusią šunytę.
O jau tos dienos pabaiga Morkai visai nepatiko. Ne tik dėl to, jog buvo gėda. Teko dar ir ilgai, ilgai stovėti ramiai, kol šeimininkė bandė iššukuoti visus miltus iš kailiuko. O vėliau dar ir kentėti maudynes po dušu, kol to balto beskonio daikto likučius išplovė.
-          -    Na neliūdna čia pas jus, tikrai neliūdna, - šypsojosi nuo tiekos darbų pavargęs dėdė Juozas bevalgydamas ketvirtą virtinukų su uogomis porciją ir glostydamas ką tik išmaudytos Morkos paausį.



2014 m. balandžio 8 d., antradienis

Truputis dienų atspindžių


Kartais būna, jog atrodo, kad nugyvenai visą savaitę, o kalendorius rodo labai nedaug dienų :D Trys dienos iš kasdienio gyvenimo.
Kad jau skuodžiau šeštadienio rytą į šiltnamį, tai skuodžiau. Net ant posūkio paslydau ir minkštąją dalimi žemės šaltumą patikrinau. Paradoksas – per visą žiemą nei karto neišsitiesiau, tai nors balandį šalčiai paspendė savo slidžiuosius spąstus :D Visi šiltnamyje gyvi – ištvėrė minusus ir į augalų rojų neiškeliavo. Visiškai nelogiškai, bet susiruošiau – kai didieji naktiniai šalčiai baigėsi, pagaliau visus agro plėvele apkamšiau. Kad ramiau būtų.  Likusią dieną  pradangino visokiausio plauko ir poplaukio darbai. Ir dar susikaupiau tiems, kurie yra laiko rijikai ir nuolat atidėliojami: „ai, vėliau“, „dar palauks“, „nesvarbu“ ir t.t. Bet vat trys valandos su daigais ir daigeliais besikrapštant tai bematant prabėgo. Grindis visur iššveičiau, langus bei duris atvėrus, kad gaivaus oro daugiau namuose būtų, nušlepsėjau lauko augalų apžiūrėt. Grįžus radau pėdučių pėdsakus vedančius iki dubenėlio su vandeniu.  Apėmė jausmas – viskas gerai. Labai gerai ir net į savas vėžias grįžo. Kas gi per grindų sterilumas kai už lango pavasaris paukščių balsais gieda. Nebūna tokių stebuklų :D Ir iš vis, ten kur kažkas vyksta, pėdsakai matomi :D
Sekmadienį net dviejuose namuose svečiavomės, matytais ir nematytais žmonėmis bendravom. Visokius reikalus ir smagumus derinom.  Maždaug 270 km. Naktį visiškai negalėjau užmigti.
Pirmadienį kilometražas gan rimtas – virš 500 km. Su nerimąstingais stypčiojimais ligoninėje, pakenčiamomis gydytojų diagnozėmis (kai gręsia blogiausias variantas, viskas kas padeda jo išvengti  – jau puikus laimėjimas), kibinais Trakuose, trumpu užsukimu į vilnietiškus namus (ir kaip tik vandens nebuvo – kažkoks gedimų taisymas, teko lėkt parduotuvėn, kad nors atsigert galėtumėm), trumpu pasisvečiavimu ir pasigėrėjimu Dzūkijos žaluma, dar visokiausiais pokalbiais telefonu ir darbų planavimais bei perplanavimais. Vienu metu galėjom rinktis – namai sostinėje gerokai arčiau buvo, bet... nugalėjo vienkiemis. Išlipau, pavargus ir nemigus, iš automobilio kieme ir... pasijaučiau, kad esu savo vietoj. Ten, kur iš kart galima atsigauti. Nors šalta (pečius nekūrentas), nors vėl reikia iškraustyti krepšius, įjungti šaldytuvą...  
Turėjau tikslą – antradienis poilsio diena. Ir kovos su virusu-ne virusu (toks dalykais kai jautiesi pavargęs, išsekęs ir besiruošiantis sirgti, bet... negali sau to leisti). Jokių darbų prie kompiuterio, jokių rimtų kasimų ir t.t. Bet, bet... jaučiu, kad nepavyks :D Reik kelt save už pakarpos ir eit kalbint tų darbelių.
P.S. O šio pavasario atradimas – lapiniai ridikėliai. Vasarą ar rudenį jie gal būtų  „fui“ arba „fe“.. arba „čia kažkas ne taip“. Bet kai šiuo metu labai žalumos norisi tai pats tas. Rašoma, kad užauga per 6-8 dienas. Namie per tiek ir užaugo, bet gerokai patįso ir šiaip... Šiltnamyje dygo ir augo lėčiau (o ko gi norėt, kai naktimis ir -8 būna), bet gan greitai valgomais tapo. Skonis – švelnių ridikų, spalva – tamsi violetinė. Bet šaltibarščius šlamščiančių lietuvaičių neturėtų gąsdinti keistų spalvų salotos :D

2014 m. balandžio 4 d., penktadienis

Lukas. Meškiukas


Lukas – iki ausų besišypsantis meškutis. Gyvena jis savo namelyje – dėžutėje ir yra labai laimingas padarėlis. Žinoma, jis svajoja apie gyvenimą jaukiuose namuose. Sėdės lentynoje, kojelėmis makaluos ir toliau svajos. Lauks grįžtančių, palydės išeinančius ir merks akį visiems, kas tik jį pakalbins.














Užaugo meškinas iki 13,5 cm. Veltu snukučiu, letenėles ir galvą sukioja.
Dėžutė traukta lininiu audiniu. Realiai jis žydras ir pilkas, bet nuotraukose spalvos ne itin atsiskleidžia.