Sudygo pirmieji čili pipirai, o aš vis dar
neturiu augalams skirtos lempos. Žadėjau, ruošiausi – šiemet jau tikrai. Maži
tie senos trobos langeliai.
Sąskaitoje
liūdnai mažai skaitmenų, o aš niekaip nebaigiu darbo X. Žadėjau, ruošiausi.
Jėgas pervertinau. Ir laiko skuodimo greitį.
Iššlaviau
grindis, tada vėl pritrepsėjau. Skirtumo jokio. Nugraibiau voratinklius. Bet,
kad jie šviesos greičiu vėl atsiranda.
Ilgokai
jau laikosi sniegas žemės paviršiuje. Stirnos sode jį kapsto, užsilikusius
obuolius graužia. Kompostinę, į kurią keliauja augalinės atliekos, patikrina. O
per pūgą stebėjau kaip kėkštas nuo vėjo slėpėsi kadagio šakose. Mama šiandien
iš Dzūkijos skambino, džiaugėsi, kad pas juos pasnigo. Gražu. Kažin ką
mūsiškiai žvėrys jai pasakytų. Turbūt ant ragų į pietus sniegą nuneštų, kad tik
čia jiems maisto jis neuždengtų.
Neperskaičiau
knygos, kuriai seniai kaupiuos. Vilniaus bibliotekoje pamiršau susirasti.
Kaimiškose nėra ko ir bandyt. Už 30 km nuo vienkiemio esančion neprisiruošiu
užsirašyt. Nervina smalsios provincijos įstaigų darbuotojos. O aplinkiniuose
knygynuose... karaliauja reitingų TOPai – trileriai, meilės romanai. Daugiausia
– pratybų sąsiuviniai ir vadovėliai. Vis dažniau skaitau kompiuterio ekrane.
Malonumas gerokai sumažėja. Patogumas irgi. Akys pavargsta. Turiu dar krūvą
neskaitytų knygų anglų kalba, rusiškai visas jau prarijau. Bet šiandien norisi
tik lietuviškai.
Prisivalgiau.
Skaniai ir sočiai. Dar išsimiegojau. Saldžiai, nors ir trumpai. Kūnas atsigavo.
Pasivaikščiojau.
Pustant ir sningant. Mintis prašviesino. Šunį pralinksmino.
Užsinorėjau
parašyti laišką draugui. Bet neparašiau. Ir ką gi rašyti – vienkiemio (ne)ramybę
ar audras galvoje. O gal tai, kad
pasiilgau. Tada pažadėt, kad kai grįšiu Vilniun susitiksim. Nors žinau, kad vėl
nespėsiu ir graušiuosi.
Perskaičiau
kultūrinę spaudą internete. Ten, nes popierinio varianto mažiausiai 50 km
spindulio rasti nebeįmanoma. Pagerėjo. Seniai buvau beprisiruošus. Toks geras
jausmas – nepatiko, nesiskaito – spustelėjai kitą straipsnį ir skaitai. Yra iš
ko rinktis, pakaupiau.
Vakar
nusipirkau specialaus popieriaus, cigaretėms skirto. Ir aparatą kimšimui. Ir
tabako. Mėgaujuosi procesu. Ieškau pirkti veislinio tabako sėklų. Aptiktos
internetinės parduotuvės laiškų ir siuntinių į Lietuvą nepakuoja. Vat ir
globalizacija. Svarstau ar lenkiškos parduotuvės personalui galima rašyt laišką
anglų kalba, prašyti – gal gi išsiųstų voką su sėklom. Būtų keista jei
nesuprastų. Bet gal... žmogus moka 6 kalbas, tik ne anglų. Visko būna, net ir tokių
retų egzempliorių, kurie nepasiduoda masinei globalizacijai – nekalba, nerašo
ir neskaito angliškai.
Supaišeliojau
Kalėdų proga dovanų gautą piešimo sąsiuvinį. Nieko nepanaudosiu nei dėžių
viršeliams, nei dar kam. Bet už tai malonumas koks... ir tiek visko vidiniuose
savo užkaboriuose atradau. Ir ryškių pabaisų ir blankių geriečių. Prisiminiau,
kad mokykliniais metais labai mėgau piešti anglimi. Kai gali ir pirštai
patrinti, efektą išgauti. Piešiniu fiksuodavau pačiu pigiausiu plaukų laku.
Mano ševeliūra tokios chemijos debesis gal pora kart gyvenime yra ištvėrus. Kai
leidausi šukuojama kirpėjos. Artimiausiuose miestuose specializuotų parduotuvių
nėra, raštinėse prekėse nebus... anglies piešimui nusipirkt nepavyks. O gaila.
Prisiminiau,
kad vėl pamiršau atsivežti dailės reprodukcijų albumą. Būtent tą, kurį labai
norisi šiandien pavartyti. Ir dar haiku rinktinę pamiršau. Irgi norisi.
Sugalvojau,
jei jau tiesą sakyt – subrandinau, dėžutės apipavidalinimą. Ji gal mėnesį mano
darbo kambaryje tupi. Toks pusgaminis – jau dėžė, bet dar ne dėžutė. Be
viršelio ir be motyvo. O vis galvoju, kad va – galėčiau dėžes kurdama duonai
užsidirbt tai nuo ryto iki vakaro, nuo vakaro iki ryto, tik jas ir meistraučiau.
Kartoną pjaustyčiau, audinius šilko popieriumi dubliuočiau, klijais išteptus glostyčiau...
Ir rikiuotųsi dėžutės visokių kalibrų. Su kojomis ir uodegomis. Kiškio ausimis,
gudriomis akutėmis. Ryškių, akis rėžiančių spalvų ir tokios, kaip iš nebylių ir
nespalvotų filmų. Sustingę, pasiruošę bėgti. Siuvinėtos ir apipaišytos, audinių
natūralumu besididžiuojančios. Dar dėklai popieriams, piešiniams ir... dėžės
cigarams. Nežinau kodėl jiems, bet būtent cigarams. O šiandien niekaip. Jokių dėžių.
Vakar
pamiršau nusipirkt mėgstamiausios arbatos. Tokios su pipirais. Aštrios. Senokai
baigėsi, o aš vis pamirštu... nors retai ir geriu. Bet būna išimčių. Šiandien. Daug
kavos, daug arbatos, daug tylos. Reikės prieš miegą paklausyt muzikos.
Dar
pagalvojau, kad ką tu ten bute pakontempliuosi – sekmadieniais už sienų kaukia
kaimynų žvygdomi vaikai, stumdomi baldai ir plaktukais kulami karbonadai. Bet
gi visą gyvenimą, tą iki vienkiemio, taip gyvenau. Ir eidavau ramybės į miestą
ieškoti. Į vieno parką, kito santaką, trečio senamiestį. O grįžus taip jaukiai
ir saugiai nuteikdavo kaimynystėje unitaze nuleidžiamo vandens garsai. Dėl to
ir pripratau dirbti naktimis. Dar prisiminiau šį rudenį Pernu. Kai bado jausmas
ir pilvo urzgimas nuginė į prie stoties esančią užkandinę. Išsirinkau patį,
patį, sočiausiai atrodantį sumuštinį. Ir neužsižiūrėjau, kad su kiaušiniu. O
pastarųjų valgyt negaliu. Bloga po to... Sužavėjusį Pernu palikau su vis labiau streikuojančiu
skandžiu. Pora dienų kančių dėl alkio apakintų akių nepastabumo.
Namuose
vis dar nėra katino. Ir meilumo priepuoliai Mokai. Šiandien pavargusi nuo
liuoksėjimo per pusnis ramiai parpia. Matosi, kad metai šuniškos energijos
resursus menkina. Dar eisim į sodą ar kiemą. Trypčiosiu su veltinio šlepetėmis
po pusnį ir skubinsiu šunę – greičiau, greičiau. Tarsi ji kalta, kad tingiu
batus apsiauti, striukę užsisagstyt.
Vėl
kaupiasi sąrašas ką reik surasti/nupirkti/padaryti sekančio apsilankymo mieste
metu. Neužsisega viršutinė džinsų saga. Reik naujų. Tingiu matuotis, nemėgstu
parduotuvių. Tai arba pilvą gerai įtraukiu arba su neužsegta saga vaikštau. Po
megztiniais ir paltu nesimato. Bet reikia, reik susikaupt ir nusipirkt.
Nesvarbu
kur esi, svarbu kas esi. Tą patį papasakot galima ir mieste gyvenant. Kaip tris
kart per dieną eini su šuniu pasivaikščiot. Per pūgą. O kieme ne stirnas, o
vaikus gali stebėt. Tiesa, jie triukšmauja kaip gervės. Bibliotekoje gali būt
sukauptos viso pasaulio knygos, bet didelė tikimybė, kad reikiamą kažkas bus
pasiskolinęs. O skaityklose sėdėti nemėgstu. Knygyne geidžiamos knygos kaina
gali versti rinktis tarp maisto ir skaitymo. Parduotuvė gali būt ir už 100
metrų, bet jei nėra noro į ją eiti... įsijungia režimas „kaip nors“. Kaip nors
be būtent tos arbatos, be duonos ar be grietinės. Ir gali kasdien praeiti pro
pastatą nepastebėdamas pasikeitimų fasade. O šimtas pirmąjį nustebti. O aš
papildysiu, kad kai išlaikai atstumą, greičiau atrandi pasikeitmus. Tada miesto
kaimynai pradeda senti, jų vaikai labai greitai augti, o šunys storėti. Bute
kaupiasi voratinkliai ir pelėsiai. Ir užtrunka pora dienų kol vėl prisijaukini
miestą.
