2014 m. sausio 28 d., antradienis

Gyvuliukas

                     Ar jums svarbu žinoti kokiai kategorijai priskirti padarėlį? Šuniukas, asiliukas ar arkliukas... Jei atsakymas teigiamas nuliūdinsiu. Vadinasi vaikystė baigėsi :D
                      Gyvuliukas, dėl kurio rūšies nesu tikrai. Na, nelabai dėl to ir pergyvenu. Svarbu, kad gerai nusiteikęs. Nertu šalikėliu atsivyniojęs (šalta lauke, tikrai šalta), skrybėlaite pasidabinęs. Uodegytę pagal nuotaiką naudoja – gali nusisegti ir tik sagute puoštis.  Kojelėmis eikliai mojuoja.











Aukštis be ausų 18 cm, ilgis apie 14 cm. Medžiagos sudėties nežinau, bet labai švelni. Glostyti ir glostyti norisi. Tikrai.

2014 m. sausio 26 d., sekmadienis

Ji sugrįžo!


Šią žiemą buvau labai pasigedusi lapės. Pasiilgusi tiesiog. Seniai matytas žvėriukas (tiksliau pastebėtas). Ir jau nuoširdžiai pergyvenau, kad vietiniai medžiotojai ją nupyškino. Žinau, žinau, kad lapės pasiutligę nešioja, paukščius ūkiuose išpjauna ir šiaip visokių eibių prikrečia. Bet linksmas man padarėlis ir viskas.
Ir tik prieš keletą dienų ją vėl pamačiau. Pirmoji užsižiūrėjo ir per laukus lapės link nuskuto Moka, o aš tik per žiūronus stebėjau. Ir džiaugiausi. Visai logiška jos nesilankymo sodyboje priežastis. Gi šalčiai ne taip seniai prasidėjo tai ir maisto snapė nestokojo. Bet atrodė gana suvargus. O vakar ir vėl pastebėta. Kaimyno tvartelio link kiūtinanti. Vėl gi Mokos ir žiūronų dėka (kai kaimynas už kilometro kitaip ir nepamatysi).
Nors su tom lapėm... sukčiuvienės jos, nepaneigsi :D Pernai beveik iki pavasario galvojom, kad po virtuvės langais tik viena malasi. Kol... netyčia pastebėjau suktybes. Gi viena ateina po virtuvės langu (ten į palangę atsirėmus Moka budi ir miško draugų laukia :D ), šunį lauk išvilioja ir bėga link miško. Šunė iš paskos. O kita tuo tarpu savais reikalais užsiima – kompostinę patikrina, sodo užkambarius iššniukštinėja. Šiemet dar taip arti neteko pastebėti. Bet... sniego pas mus beveik nėra tai ir bėdos lapėms mažiau.
Teko nors kartą matyti dokumentinį filmą apie lapes? Man nuostabiausia kaip jos peles medžioja. Kokį šimtą kartų esu mačius per TV, kartą ar du gyvai ir vis tiek šypsausi. Tas stryktelėjimas iš viršaus toks juokingas... Beje, Moka irgi šią gudrybę naudoja – sudrebina žemę letenėlėmis. Na, giminės visgi su lapėmis. Šuniniai.  

2014 m. sausio 25 d., šeštadienis

Užklotas. Skiautinys. Tiesiog.



     Skiautinių užklotas. Pagaliau baigtas. Dygsniuotas rankomis ir dekoratyvinėmis siuvimo mašinos siūlėmis. Minkštas ir šiltas. Net džiaugiuosi, kad vienoj vietoj dekoratyvinę siūlę truputėlį nukreivojau (nors niekas ir nepastebi tam margume). Na, dėl šleivumo tai nesidžiaugiu. Bet pagaliau kažkas liks namuose. Nes rimta bėda jau buvo – namuose nei vieno skiautinių užkloto. Visi į naujus namučius iškeliavę.







                      Fotografavimas kai lauke beveik dvidešimt laipsnių šalčio... Suteikia naujų emocijų :D Ir smagų šiltumo jausmą užklotą pasikabinus.  

2014 m. sausio 24 d., penktadienis

Vienkiemio baubai


Žiemą vienkiemy tylu. Nuostabiai. Niekaip ta tyla negaliu atsidžiaugti. Bet jei jau atsiranda garselis tai atrodo, kad dangus griūva. Pasakojimas apie drąsą ir siaubo naktį :D
            3 nakties skaičiau, save graužiau, kad vėl ryte bus sunku atsikelt ir toliau skaičiau. Ir garsas – kažkas į langą beldžia. Vienkiemy. Vidury nakties. Mano širdis iš baimės jau net ne kulnuose, bet iš viso išėjo pasivaikščiot. Net nežinau kaip lova šlapia netapo :D Moka nusprendė apsimest, kad jos nėra namie. Įsikniso šunė lovoj po užklotu taip, kad tik uodegos galiukas kyšojo (matyt netilpo :D ). Sukaupiau drąsą. Likučius jos. Apsižiūrėjau kur telefonas, dujos pipirinės (rūpestingųjų draugų kalėdinė dovana), kad smagiau būtų į rankas žarsteklį pačiupau.  Nukreipiu žibintuvėlio šviesą į langą ir... ten iš siaubo išsprogusiomis akimis, šviesos apakinta stirna stovi... Pradžioj pasimečiau. Paskui supratau, kad jai gerokai baisiau nei man :D Gerai, kad panikos apimtas žvėriukais kiaurai stiklą nesugalvojo stryktelt. Žinant, kad ir briedžiai į svečius užsuka tai... Beje, Moka, tik pajutus, kad atsipalaidavau ir mano siaubas išgaravo, pagaliau išlindo ir entuziastingai prie lango nukūrė.
            Bet vis tiek – prašom vidury nakties į langus nebaladot. Eina š...  koks nemalonus dalykas ta baimė :D

2014 m. sausio 21 d., antradienis

Alchemija virtuvėje




Na visur jos pilna, jei tik yra laiko atsipalaiduoti ir mėgautis. Dar ir nuotaikos reikia. Nėr ko slėpt – būna dienų, kartais ir laikotarpių, kai bet koks buitinis darbas atrodo labai varginantis ir nemielas. Maisto gaminimas virsta rutina, kurios norisi visais būdais išvengti. Ir jokiems eksperimentams net į mintis užklysti tuomet neleidžiu. Na, viena silpnybė niekada neapleidžia – prieskonių krūvos. Kadangi mišinių nenaudoju, tai dažnai virš puodų burtininkauju. O būna...
Na, iš ties, vienkiemis mane veikia kaip parako statinė. Eksperimentams ir degustacijoms nuteikia :D Nors darbas drauge atkeliauja, bet tarsi kas dieną prailgina ir nuotaiką visą dieną puikiai palaiko. Ši žiema – vynų eksperimentų metas. Tikiuosi, niekas nesušals (tfu, tfu, tfu), nesurugs ir ilgai dar džiugins. Tas ilgai, dalykas sąlyginis... rudenį į rūsį nukeliavusio obuolių vyno bei sidro atsargos senka... tikrai senka :D
Prie lovos, knygų krūvoje, puikuojasi ir dar 2001 m. (žinau, nes su dedikacija ir data) draugės dovanota knyga – „Naminio vyno gamybos paslaptys“. Tai va – ramia širdimi negaliu niekur ilgam išvažiuot. Sušals laboratorijos gyventojai. Šiandien sumintijau, kad gi vyno gaminimas kaip kokių naminių gyvūnų priežiūra. Rūpinies ar ne per šalta, ne per karšta, ar mielės maisto turi. Ar viskas gerai jiems, ar nuotaika puiki, ar smagiai pukši. Pernai net pavadinimą savos gamybos serbentiniam vynui daviau – „Plepys“. Tikrai, labai šnekus buvo :D Šiemet dar nežinia ar visi eksperimentai pasiteisint. Obuolių sidras ir vynas jau skanaujami, o dėl likusių gan rimtai jaudinuosi.
Yra planų, į svečius vyną gabenant, pakuoti jį į rankų darbo dėželes. Tik, kad butelių trūkumas. Žiaurus. Ne tik pukšėjimui skirtų, bet ir išpilstymui. Tenka tenkintis užsukamais stiklainiais. Dalį grožio praranda, bet skoniui nekenkia.

Šaltis ne brolis, bet ir nebijom

                Kai žiemą nusibeldi vienkiemin, dažniausias klausimas, kurį užduoda mieste likę draugai – ar nesušalot? Tikrai labai juokinga. Nes niekas neklausia kaip sekasi žiemoti bute. Net jei ten laipsnių tėra šešiolika ir palangės dengiasi leduku. Bjauriausia, kad gi ir pakeisti nieko negali. Pasvajoji apie lauželį kambario centre, bet... O sodyboj vakarais šlepsiu su trumpomis rankovėmis ir klausau kaip malkos spragsi. Jei jau šalta ar vėsu visuomet galima tai pakeisti. Ugnelę užkuri ir jauti kaip šiluma sklinda.
                      Ir tos lauko temperatūros bei vėjų piktų mažiau vienkiemyje gaunu. Nes miestietiškas gyvenimas toks, kad bent valandą per dieną miškais ir pamiškėmis šleivoji. Na, nebent jau link minus trisdešimt termometro padala kyla. Tuomet ir Moka, tik nosį iš laiptinės iškišus, pradeda letenas aukštai kilot ir griežtai atsisako ilgų pasivaikščiojimų :D Niekas jos tokiu oru ir nekalbina toli keliauti. Tiesa, vandens siurblys, sodyboj apšąlo. Senovišku būdu, kibirais, iš šulinio vandenį semiam ir bėgte namo.
                      Net žvėrys kažkur susislapstė, tai šunei nuobodoka prie langelio rymot ir svečių laukti. Varnas iš laukų pradėjo vaikyt :D O aš vis akylai stebiu, ar pastarosios nevirsta pikčiurnomis ir atgal šuns neparveja. Puikiai pamenu, kaip kažkada skutom abi, varnų genamos :D Nesidalina šie paukščiai grobiu. Su niekuo.
                      Beje, sniego pas mus beveik nėra. Slidės liūdi, o mes pavydim Pietų Lietuvos gyventojams. Na, dar dėl augalų ir augalėlių pergyvenu – šalta jiems be sniego užkloto. Bet visų gi eglišakėmis neapmuturiuosi, kad ir kaip baisu netekti.... Guodžiuosi tuo, kad ir kenkėjai užpakalius prišals ir pavasarį mažiau derlių niokos. Atsiųskite mums sniego, gerai? Labai, labai reikia.

                      P.S. Kartono atsargos vienkiemyje išseko... o aplinkiniuose miestuose tikrai nėra. Teks laukti kol į kitus namus parsirasiu. Kaip tyčia, labiausiai norisi daryti tuos darbus, kuriems ko nors, medžiagų ar įrankių, kaip tik trūksta. Oi, tie kriu-kriu dėsniai. Visur jie galioja, net ir pasaulio pakrašty.

2014 m. sausio 20 d., pirmadienis

Bandymas prisijaukinti odą





Na turiu tokią svajonę – išmokti oda įrišti knygas bei daryti odines dėžutes. Kadangi iki knygrišystės dar ilgas, ilgas kelias laukia, jaukinuosi odą dėžučių gamyboje. Nesu viskuo patenkinta, bet procesas man labai patiko. Ir būtinai kartosiu. Būtiniausiai. Nors baimės buvo. Ir kuo daugiau skaičiau apie darbą su oda, tuo labiau bijojau. Juk nei peilių jos ploninimui, nei įgūdžių... Tai gavosi tokia drebančių rankų dėželė... :D



Ir dar keletas surikiuotų eksperimentų eilės laukė, bet kraustynos užklupo... Kai turi dvejus namus, darbą suteikiantį galimybę pakeliaut po Lietuvą, artimuosius kitam šalies pakrašty nei gyveni ir dar pomėgį keliauti, daiktų pakavimas (realiai tai sugrūdimas į krepšius ar kuprines ant jų pašokinėjant :D ) labai įprastas bei paprastas veiksmas. Daug sudėtingesnis yra kraustymasis iš kompiuterio į kompiuterį. Informacijos ir failų tiek, kad sunku ir susigaudyt. Ir, būtinai, kas nors pakeliui (iš vieno kompiuterio į kitą) dingsta – šiandien apraudu vieną iš elektroninių knygų aplankalų. Tai ir mano eksperimentas nukeltas bent iki grįžimo Vilniun. Nes vienkiemio internetas nesutelkia tiek jėgų, kad visus dominančius dalykus internete peržvelgt. O gaila...
Vieną pliusą visgi turi tokie persikraustymai – bent trumpai visa informacija būna sugrupuota, surūšiuota ir gerokai mažiau apkrautas kompiuterio darbastalis. Trumpam :D

2014 m. sausio 17 d., penktadienis

Skudurėliai


Džinsai, marškiniai, kerzai – žengte marš. Na, gerai, duoklė stereotipams – sunkelė, batai, šalis...  Tikrai įprasčiau nei baskina, chlamidė, golilija, beninas, kaunakes ir pan. Visa tai apranga, nors pavadinimai dažnai ausį rėžia ir dar labiau smegenėles miklina, kad prisiminti ką gi tas terminas reiškia. Cokolius tai iš architektūros, kaip ir daugelis, žinau. Bet mados istorijoj tai venecijietiški mediniai padai moteriškai avalynei. Na nedidelis skirtumas, esmė gi ta pati :D Ir žodis ridikiulis (darykit ką norit, man jis visą laiką juokingas atrodė) – visai ne koks kaimo moterėlių sugalvotas reikalas. XIX a. visoje Europoje taip vadinti moteriški rankinukai. Prieš tai tokiu juokingu žodžiu įvardinti nedideli moteriški rankinukai, panašūs į maišelius, uždaromi metaliniu užsagu. Dažnai siuvinėti ir kabinami ant rankos ilga šilkine virvute.
Manau, visi jau įtariai pradėjo skaityt, į dangų ar kalendorių žiūrėt ir pilnatį pamatę nusprendė, kad man... užtemimas :D Kostiumai, mados parūpo ir dabar savo numylėtus džinsus bei kerzus lauže su apeigom deginsiu. Šilkinės suknios skvernais mojuosiu. Ypač ekspedicijose :D Tai kol dar nesulaukiau siuntinių su raminamaisiais prisipažįstu, kad naktimis „Kostiumo istoriją“ studijuoju. Vis tie lėlių projektai ir vizijos ramybės neduoda. O ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Na ir šiaip įkvėpimų išpildymams žinių visokiausių dažnai prisireikia – tiek praktinių, tiek teorinių.
Oi, nepavydžiu tiems, kurie klasifikuoja ir tyrinėja XX a. aprangą... čia jau ne kokią Kretą aprašinėt, kuri daugiau nei tūkstantis metų, o aprangos kaita minimali. Bet pripažinkit, gatvėje, dar galima išskirti kai kurias kartas pagal aprangą. Senuosius kolektyvinių sodų turėtojus vasarą iš tolo pažinsi iš kepurėlių su snapeliu. Kai kurios dar ir su užrašais, matyt geriausius šeimininko laikus menančiais. Pav. „ Palanga 78“, „Klaipėda“ ir pan. Vilniaus apylinkėse, kur kolektyviniai sodai, pamačius žiguliuką, prie vairo būtinai ir tokia kepurėlė bus. Žiemą miestietiški žiguliukai bei jų šeimininkai ramiai ilsisi. O vat kaimuose, bent vienkiemio apylinkėse, vyriškiai virš 60, per šalčius puikuojasi kailinėmis ausinėmis kepurėmis. Pradžioj vis galvodavau, kad man de ja vu. Kad vėl tą patį vyriškį visur matau. Bet, ne – čia toks uniforminis daiktas :D Kartais labai norisi paprašyt, kad žmogus nusiimtų tą kepurę ir pažiūrėt kas labiau nuplikę – galvos apdangalas ar šeimininko galva :D Bet gi jų ir prigaminta turėjo būt... įsivaizduoju ištisus vagonus kailinių kepurių. Visiškai vienodų...
Su moteriška apranga šiek tiek sunkiau... Beveik nebeliko močiučių, įvairiausiomis skarelėmis apsigobusių.  Kad yra, tai taip. Bet pažiūrėt galima, tik bažnyčioj ir kapinėse, per laidotuves. Kaip ir tų tarpukario ponių nebeliko jau... Graudoka. Ai, gi dar kaimuose moteriškaitės įvairiausių chalatų prikaupusios. Tokių smagių – raštai kuriuos iš vaikystės prisimenu :D
Na ir šiaip gi galima vis pamatyt tokių „užsikonservavusių“ žmonių, dažniausiai moterų (čia gal dėl tų „plunksnų“ specifikos, nes džinsai ir marškiniai gi visai nepastebimi būtų). Nors jie 50 rengiasi taip kaip būdami aštuoniolikos. Įskaitant ir makiažą. Esat tokių sutikę? Aš tokiais atvejais visokius filmus ar muzikinius klipus prisimenu, toks sentimentalumas apima :D O 60 – 70 mečių, besipuošiančių taip pat kaip anūkai gaila pasidaro... Su visa pagarba ir mano nuostata, kad kiekvieno teisė gyventi kaip nori. Tiesiog suprantu, kad išmokti senti – menas. Ir nereikia to maskuoti apranga.
O labiausiai ramybės neduoda mintis, o koks gi bus mano kartos ženklas. Aprangos detalė, užsilikusi ir nepaleidžianti visą gyvenimą. Nes įvairovė tai ojoj kokia. Nors, atrodo, kad kai kuriuose kaimuose nuo vaikystės berniukams užmauna sportines kelnes ir su jomis jie visą gyvenimą praleidžia. Tiesa, su metais dydžiai skiriasi, pasiuvimas ir stilius. Na, bet sportinis kostiumas gi vis tiek toks lieka, kokios spalvos bebūtų (galvojau, kad toks apsirengimo stilius jau seniai išnykęs, bet ne. Puikuojasi jaunuoliai :D ). Hm... odinės striukės, menančios metalistų klestėjimo laikus, tatuiruotės, kurios taip lengvai nepanaikinamos (ne apranga, bet vis tiek)... Nors man  atrodo, kad dabar didžioji mano kartos dalis yra įkalinta etiketo, darbo specifikos reikalavimuose – dalykiniuose kostiumuose bei kostiumėliuose.
Lauksiu :D Kol kas turiu tik apytiksliai 16 – 18 metus skaičiuojančius džinsus. Dabar siūlės braška ir saga neužsisega, tai mažai tikėtina, kad po 30 metų tilpsiu. Bet gal... tada ir žinosiu koks čia tas mano aprangos ženklas.

2014 m. sausio 16 d., ketvirtadienis

Nebėk, vonia


         Šis darbas buvo darytas kaip baigiamasis Auksarankių portale (http://www.auksarankes.lt/forumas/index.php) vykusioje Akademijoje. Labai džiaugiuosi, kad kartonažo teko mokytis pas šią margų amatų dirbtuvėlės šeimininkę http://margi-dalykai.blogspot.com/. Ir didelis dėkui jai už žinias, patarimus, pagalbą bei pastabas ir paskatinimus.
            Mano bandymų, oi ne viskuo esu patenkinta, tikrai ne viskuo, rezultatas – dėžutė voniai arba vonia-dėžutė. Eikli ir tvirta. Viršelio paveiksliukas siuvinėtas.
Kitą kartą kitaip daugelį techninių dalykų spręsiu, bet... džiaugiuosi, kad būtent taip ir ne kitaip.



O prasidėjo viskas... nuo idėjos, kad rankų darbo žaislai turėtų savus namučius – asmenines dėžutes. Įtraukė tas kartonažas iki ausų ir paleisti nesiruošia. Oi, ne tik dėžutes-pakuotes dirbinti norisi. Ilgas bandymų, klaidų ir taisymų kelias tik prieš akis.



2014 m. sausio 15 d., trečiadienis

Barstiniai


         Kažkoks pabarstukų laikotarpis man – viskas krenta bei byra iš rankų ir nieko nesinori daryti. O jei ką griebiu už ausų ir stengiuosi, tai rezultatas.... toks labai abejotinas. Net jei dėžę surenčiu tai nufotografuot, kad bent kiek jos nuotraukoje matytųsi, niekaip nesigauna. Ech... laukia pradėti meškučiai, dėžutės, niekaip nebaigiamas dygsniuoti užklotas... 
            Bet vieno dalyko, jokios aplinkybės, nepakeičia -  draugų svarbos. Buvau labai išsigandus, kad ir vėl teks strigti Vilniuje ir vienkiemiuką tik sapnuose regėti. Bet ne – reikia tik turėti bičiulių, gerai suorganizuoti logistiką ir darbai patys į sodybą atsikrausto :D Galiu prie kompiuterio smaksoti, darbus kutenti, pečiuje traškančių malkų klausyti ir nesiplėšyti Vilniaus ritmu.  Labai rimtai paskaičiavau, kad jei sostinėje kelionėse iš taško A į punktą B ir atgal, per dieną vidutiniškai užtrunku 3 val. (na čia jau kaip su kamščiais - pavyks jų išvengti ar ne) tai... po aštuonetos dienų prašampa visa para! Per tas 24 valandas juk tieeeek daug galima nuveikti. Laiką skaičiuoti aš moku, tik dauginti jo dar nepavyksta :D
            Prieš miegą pradėjau sudarinėti sąrašus ką pavasarį/vasarą sėsiu, auginsiu ir supratau, kad labai rimtai įklimpau. Pati save stebinu, mat dar prieš keletą metų vienintelis mane su žemės ūkiu siejantis dalykas buvo vazoniniais augalais apstatytos buto palangės. Niekas nepaneigs, kad apetitas auga bevalgant ir planuojant daržus bei gėlynus man net vienkiemio sklypas per mažas atrodo. Gi tiek visokių įdomybių auginti galima... ir visko dvigubai nei planuojama suvartot –miško žvėreliams pradžiugint. Nors, jei nuoširdžiai, tai jie patys viską pasiima :D Ir, manau, net ir gėlininkystės vadovuose turėtų būti prierašai – mėgstama stirnų/ganosi zuikiai ir t.t. Tiesa, apie peliukų polinkius, informacijos visur galima rasti. Bet, kad jie iš smalsumo, tikrai visko paragauja :D  Net jei rašoma, kad česnakų nemėgsta – netikėkit. Šlamščia. Bent mūsiškiai darže tikrai paragauja.
            P.S. Prieš tris dienas nušąlo paskutinieji ridikai, svogūnų laiškai ir špintai. Oficialiai galiu registruoti, kad paskutinis šviežių daržovių derlius buvo šlamščiamas sausio 12 d. Na gi visai neblogai :D 


P.S. P.S. Vat paniurnėjau, kaip man viskas nesiseka ir ką tik supratau kaip dailiai lietuviškai tai įvardinti. O gi jaučiuosi kaip šiošė. Čia toks, stebuklingas žodis, kuris kažkada sukėlė didelį juoko protrūkį. Net ir žodynus tikrinau –  paaiškinimo nebuvo. Modeliavom visaip – „eik, tu, šioše“, „kad tave kur šiošė“ ir t.t. Kol vieną dieną mano šauni draugė kalbėdama visai buitine tema, paprastai tarstelėjo „išmečiau šiošes ir... „. Vat tada mano akys išsprogo – pagaliau išsiaiškinsiu tai kas tai per daiktas. Pasirodo įprastas dzūkiškas žodis ta šiošė. Matyt, mano Dzūkijoje niekas sulčių nespaudžia, nes prasmė labai paprasta – po sulčių spaudimo likusios išspaudos. Vat taip. Tai ir jaučiuosi ne kaip kokia išsunkta citrina ar dar koks egzotiškas citrusas, o tiesiog kaip šiošė :D Lietuviškai, dzūkiškai :D


2014 m. sausio 6 d., pirmadienis

Mano Bermudų trikampis


          Yra tokia gatvė Vilniuje, o tiksliau parduotuvė, į kurią susiruošus jau iš anksto skamba miuziklo „Velnio nuotaka“  ištraukos. „Tie tavi žirgai ar ne mediniai, kad atvažiuot neišgali...“ „Kam tą bėdą versti žirgams, amžinai kažkas kliudo... „. Tai, deja, ne Jurgos ariją traukiu, bet Girdvainio partiją mintyse plyšauju. Nes tikrai kažkas miglas man ant kelių tiesia. Amžinai kažkur (į namų fasadus, paukščius, katinus ar dangų)  užsispoksau ir niekaip tiksliai aš ton parduotuvėn nenupėdinu. Tai ne ten pasuku, tai užsisvajojus tiesiog praeinu.
            Paskutinį sykį tai dar sau kartojau – nežiopsok. Prisiminiau, kad vaikystėje, mokinių atostogų metu, rodydavo kino filmą, kuriame frazė buvo „Babarskai, neskraidyk padebesiais“. Nežinau apie ką tas filmas. Atsimenu tik dėl to, kad laiptinėje gyveno kaimynas, pavarde Babarskas. Ir aš nuoširdžiai tikėjau, kad ten jį, kai buvo mažas, rodo. Ir galvodavau, kad labai neteisinga – vaikšto toks rimtas, nors gi visi matė, kad mokykloj per pamokas pro langą spoksodavo.
            Tai va – padėjo man tas burtas, ir nors žioplinėdama, tiksliai nustriksėjau iki parduotuvės durų. Bet, turiu įtarimą, kad tos pačios jėgos vis tiek šėlioja ir ta parduotuvė pats tikriausias Bermudų trikampis. Su dideliais kartono lakštais išsėlinau ir žengiu sau tikslo link. Į stotelę. Įlipus į troleibusą prisimenu, kad gi turiu būt visai kitoj vietoj. Sukuosi atgal. Pro parduotuvę. Dar šio bei to nusiperku ir jau teisingame kelyje. Ir ką sau manot – vienu metu suprantu, kad stoviu viename iš senamiesčio bromų ir niekaip neprisimenu, o tai kur gi aš susitariau susitikt.
            Tikrai nesergu, bent kol kas, Alzhaimeriu. Manau, kad turiu visai neblogą atmintį (jei ko nepamenu, nusprendžiu, kad nesvarbu :D ) .... Ir vienintelė vieta, kuri mane taip veikia – šitas Bermudų trikampis. O dar sako, kad nebūna tokių dalykų. Čia kaip Kalėdų senelis – gali netikėt, bet yra. Ir viskas.

2014 m. sausio 5 d., sekmadienis

Kokia pradžia, tokie ir metai


Labai ačiū visiems už šventinius sveikinimus bei linkėjimus. Juk be jų šventės dalies žavesio netektų. Ir labai tikiuosi, kad metai visiems prasidėjo puikiai. Su pakvailiojimais ir darbingai.
O dabar tai jau džiūgausiu. Tuo, kad dar vienas mano eksperimentas pavyko. Ir labai  smagiai viskas išėjo – sausio pradžioj darže ridikus raunu ir špinatus skabau :D Dar petražoles saujom skinu, pavienius svogūnų laiškus žiaumoju. Nors vienas klimato kaitos pliusas. Ir dar kartą pasiteisinęs intuityvusis daržininkavimas, mat prisiekusiam žemdirbiui juoką kelia mano sumanymai gruodį sėklas žemėn kišt. O verta, tikrai verta jei jau orai tokie rudeniški. Net agroplėvele nedengiau. Nes tingėjau. Kol kas ne veltinių, o guminių batų vienkiemyje reikia :D
Ar rašėt pasižadėjimus ateinantiems metams? Planus ilgiausiu ir smulkiausius? :D Šiemet boikotavau šį užsiėmimą. Metų pabaigos pamokas gerai įsidėmėjau – planuok neplanavęs... kartais viskas greit keičiasi. Ir vienintelis kelias išlikti – operatyviai reaguoti. Optimizmu pasikaustyti ir spendimus priimti žaibiškai. Pageidautina dar ir teisingai :D Bet čia jau toks šalutinis punktas. Na gi vis tiek viskas kaip nors baigiasi. Jei ne iškilmingu dūdų orkestru tai bent praturtėjusiu patirties bagažu. O tas, kartais, net ir naudingiau.... Nors vieną dalyką sau pasižadėjau. Dėl tradicijos – nes kasmet to paties dalyko iš savęs tikiuosi. Nelėkt strimgalviais į visokias naujas ir įdomias veiklas. Na gi suaugę žmonės turėtų prieš tai dar ir pagalvot. Pasiūlytų kas išmokti raketų konstravimo tai ir nerčiau... darbus metus vidury kiemo dirbtuvę susiręsčiau. Ai, vat pasižadėjau, pasilinkėjau ir supratau, kad tiek tų neišbandytų dalykų, kad niekaip vietoj nusėdėt nepavyks.
O 2014 visai kūrybiškai jau ritasi. Spėjau ir prie meškučio pasikrapštyt ir visokių idėjų prisirašyt. O ir naują blonknotą eskizams dovanų gavau... Nors kol kas maksimumas jėgų skiriama baigiamajam Kartonažo mokslų darbui. Ganau savo fantaziją ir džiaugiuos iš miesto ištrūkus. Ko labiausiai buvau pasiilgus tai... tylos. To nuostabaus  jausmo kai gali siurbti gaivų orą ir išvalyti smegenis nuo mašinų ūžimo, kaimynų barnių ir kitų gyvenimo bute priedų.