2014 m. gruodžio 23 d., antradienis

Laimingų, linksmų ir... pasiutiškai besišypsančių švenčių

Ilgai brandinau mintis ką gi čia noriu pasakyti beįžengiančių švenčių proga. Linkėjimai, palinkėjimai ir maišai svajonių lyg ir savaime suprantama...
                      Ir... arba aš ne ten skaitau, ne ten vaikštau ir ne su tais žmonėm bendrauju, arba dabar mada visuotinė. Rėkti – nepatinka man Kalėdos, parduotuvės, lemputės, dovanos, nieko negaminsiu, nedarysiu, nedovanosiu ir šiaip aš pats esu dovana. Įsivaizduoju kaip tuos žmones kažkas grasindamas verčia plaukti per žmonių minias prekybcentriuose. Iš rankų lupa pinigus ir liepia stumti daiktų pilnus vežimėlius. O jie vargšai ten neranda nei vieno naudingo rakando. Žvilgtelėjus į papuošimus jiems išvarva akys. O jau Kūčių vakarienė atsiranda tiesiog patiesus stebuklingą staltiesę. Ir dovanėles gauti jiems tikrai nemalonu, nes ką jau čia – ką gero gali padaryti artimasis. O jei dar jis pirko tai iš vis... š. Nors, matyt, smagiausia tikrai nieko nedaryt – ateini į svečius, prisikemši pilvuką ir išeini laimingas. Kodėl gi ne :D Man kompleksas pradeda vystytis – nejaučiu jokios prievartos. Nei po parduotuves kasdien šmirinėt (nors užsukti tikrai reikia... silkės darže neauga :D, eilės nedžiugina bet ten puikiausiai galima apgalvoti darbus ir reikalus), nei ten nereikalingus daiktus pirkti (hmmm... niekas į rankas neįdeda, tikrai netvarka). O jau lempučių virtinės mieste mane tikrai be proto žavi, nes... dažniausiai vaikštau gatvėmis, kurioms neteko laimė būti apšviestoms paprastais žibintais. Tie Kalėdiniai papuošimai padeda neišsisukti kojų! Tikrai, nes esu traumų ekspertė :D
                      Ir vienkiemyje man patinka Kalėdos. Visur man jos patinka. Nors… sutvarkius dvejus namus ir pakeliui į dar vienus, kurių virtuvę ruošiuosi okupuoti, kartais baisoka darosi. Bet… žinau, kad viskas įveikiama. Ir tas nuovargis, ir nešvarių indų kalnai labia greitai išnyksta. Noriu eglutės kvapo, noriu atsisėsti prie mandarinais kvepiančio stalo, noriu… Juk kaip išgyventi kasdienybę jei iš kojų išverčia Kalėdos, a?

                      Tokie tat palinkėjimai – į viską žvelgti linksmai ir giedrai. Ir kiekviename nepavykime rasti tą gabalėlį, kuris verčia šypsotis. Priežasčių bambėti niekada netrūksta, bet… ar to reikia :D Gerų, gerų ir linksmų švenčių!

2014 m. gruodžio 17 d., trečiadienis

Trumpa apžvalga – prieš Kalėdiniai malonumai


Oi, pažiūrėjau – gi jau trečiadienis. Vėl kažkaip labai greitai bėga tos dienos. Savaitgalį atlaikėm audrą. Tokią kur ūžia, kaukia ir namuose sėdėdamas baiminiesi dingsiančios elektros ar, kad trobos stogas, net neatsisveikinęs, nuskries. Automobilį patraukėm toliau nuo medžių. Suskaičiavus nuostolius – tik vienas,  bet didelis. Uosio netekom. Džiugu, kad niekas neužvirto ant laidų, automobilio ar stogo. Vat jums ir šiaurės rytai. Nes vėjus, lyg ir, tik pajūryje pranašavo.
Namuose beveik viduramžiais kvepia. Jau gerą mėnesį mano siuvimo mašina užsispyrusiai neveikia. Likus tik tiek dienų iki Kalėdų... tenka rankomis darbuotis. Nes medžiagos išrinktos, sukirptos ir net kitų idėjų dovanoms nebėra kada ieškoti. Tai va – miklinu rankeles. O, kad per maža nebūtų – veltinius kočioju. O su siuvimo mašinau jau visai rimtai kalbėt pradedu. Šiaip manau, kad ji serga senatviniu marazmu – pamiršta kas tokia ir kam skirta. Būna, kad tiesiog pastovėjus vėl pradeda veikti. Oi... prigrąsinsiu išmest, gal prabus... Nes naktimis apsiūdinėti didelę, ilgą ir plačią prijuostę (tokią, kur visas gali susivyniot – maža kas, gal kokie kotletai iš pasalų norės ir užpakalį aptaškyt :D) darosi šiek tiek... graudu :D
Pirmadienį  namai kvepėjo medumi. Tiksliau midumi. Pirmasis bandymas jį virti. Dabar fermenteryje burbuliuoja. Mirksta prieskoniai sekančiam eksperimentui – krupnikui. Jau laukiu to virimo, kai visuose namuose saldžiai ir vasariškai kvepia. Beje, niekada nemėgau medaus, kol... savo neatsirado. Oi, šitas kažkoks skanesnis atrodo :D
Vieną dieną jau skyriau didžiąjam namų tvarkymui. Bet... per anksti. Vėl spintos lentynose sena tvarka darosi. Matyt kalėdinis namų šveitimas bus prieš pat išvažiuojant – iš anksto niekaip nepasiteisina. Visą dieną savo darbo kambarį tvarkiau. O naktį dovanas gaminant vėl apverčiau – tai to, tai ano prisireikia. Tai ko čia ir stengtis :D

2014 m. gruodžio 11 d., ketvirtadienis

Baisiojo antradienio atspindžiai

           Taip, taip žinau, kad šiandien jau ketvirtadienis. Bet tik dabar atsigaudinėju po antradienio baisumų. Jau ryte, šlepsint kavos darytis, pajutau, kad sienos šiek tiek siūbuoja ir savijauta labai vargana. Geriausia tokiais atvejais gulėti lovoje, bet nugalėjo tas baisusis žodis „REIKIA“. Oi... naudos iš to jokios. Kompiuteryje lentelės krakoviakus ir visokiausius tryptinius išdarinėjo. Sugadinau kalną vilnos, o toks dalykas jau net nepamenu kada buvo. Viskas krito iš rankų ir net dėžutė gavosi.... hm... apie ją šiek tiek vėliau, bet velniava ten gavosi. Ir nors bent pietūs buvo įvertinti kaip skanūs, į pyragą per daug uogienės sukroviau. Šiaip jis tam ir buvo skirtas, kad pradarytą uogienę sunaudoti. O dienos gale, griuvus į lovą, supratau, kad ir skaityt negaliu – raidės akyse liejasi. Kaip be skaitymo užmigti? Prasivarčiau iki paryčių.

                      Vakar taisiau antradienio katastrofas. Super duper turbo diena gavosi – namus tvarkiau, kompiuteryje lenteles ir rašliavas atsirinkinėjau, naujas šlepetes suvėliau, dar kalnelį skalbinių sudorojau. O gi ne tik antradienio, bet ir trečiadienio darbus norisi padaryt. Vakare griuvau lovon ir... po keletos puslapių knygos kietai užmigau. O dar vieną klaidą, kurios atitaisyti jau nebeįmanoma pasilikau šiandien dienai. Na sunku pabaigti dėžę kai matai, jog ne taip ten viskas. Negerai tiesiog. Labai negerai. Net buvo minčių nebaigtą palikti. Tai va kokia čia man begemotystė gavosi – dėžutė su atsidarymu į kitą pusę ir šiaip trūkumų yra. Oi... reikėjo tą baisųjį antradienį tiesiog lovoj pragulėt. Vis tiek iš naujo viską teko daryt. O kai ko jau ir nebeištaisysiu. Tik va darbo ir energijos tai gaila. 




Vėjuose

Naktį kažkas nuolat beldė į sieną. O gi slidės, pamirštos lauke :D Ir juokingai jos atrodo – sniegas kieme nutirpęs, nors šaltukas šiandien ir yra. Vėjas toks, kad šlapius marškinius teko vaikytis po laukus, o miško ūžimas priminė jūrą. Interneto ryšys irgi su vėju nuskriejo :D
                      Kadangi neištveriu nei dienos be pasivaikščiojimo, o ir kam kankintis, kai vienkiemio esmė gamta, žandai vėjo nugairinti kartais net peršti. Už tai sparčiai ir padūkusiai su Moka vaikštinėjam – nėra noro koja už kojos kėblinti. Sniegui nutirpus kiemas plikas, nors paviršius su sušalęs. Kai jau būtą baltų dienų tai net keista. Mat prisnigus yra toks dėsnis – kuo rečiau išeini į lauką tuo daugiau pėdsakų kieme. Tos žmogiškos pėdutės tokios vienišos. O dabar... vienintelės pėdos, sniegui nutirpus, namuose. Šunės letenėlių antspaudai.

                      O aš sulaukiau dėžučių foto. Tų, kurios į antikvariatą iškeliavo ir talpins savyje smagius dalykus – 1920 -1930 m. apatinių drabužių kopijas. Dydžiai dėžių net trys.


2014 m. gruodžio 7 d., sekmadienis

Geros savaitės – geras savaitgalis


        Kas yra gera savaitė. Kai nuveiki daug darbų. Kai aplankai svarbius ir mylimus žmones. Kai išdalini dėžes ir jauti, kad suteikė džiaugsmo. Kai į naujus namus iškeliauja žaislai. Kai gauni dovanų nuostabaus rankų darbo muilo (dabar metu lauk šampūnus, dušo žele ir negaliu atsidžiaugti). Kai parduotuvėje pirktoje dešroje randi sagą ir galvoji, jog va – dar viena dovana. Kai per plikledį paveži šalikelėje sustojusį žmogų. Kai bibliotekoje randi daug norimų perskaityti knygų (o taip pasiseka ne visuomet). Kai supranti, jog verta ilgiau pabūti vienkiemyje, jog iš naujo įsimylėtum savo miesto užkaborius. Ir grįžus dar labiau vertinti vienkiemio ramybę. Ir dar labiau suprasti kodėl tokiu metų laiku ne visi pas mus ištveria – mane maitinanti tyla kai kuriems per daug spengianti. Gauti smagų darbinį pasiūlymą. Impulsą tobulėti ir padrąsinimą eiti toliau. 
            Ir kai savaitgalį nusprendi skirti sau, nors telefonu ir teko pameluoti, jog taip, taip, taip darbai vyksta. Gaminti valgį, bet neplauti indų (oi, čia mano košmaras šitas darbas). Išsiuvinėti būsimos dėžutės dangtelį. Lovoje skaityti knygas. Šypsotis už kelių metrų nuo trobos tupinčiai lapei ir suvokti, kad kuo ilgiau neišeini į kiemą, tuo daugiau ten pėdsakų. Ir skaityti „Paukščių vadovo“ ištraukas pilkajai meletai. Mat ji nežino, kad uoksą turi išsistuksenti medyje, o ne mūsų rąstinio namo sienoje. O šiandien nuostabiai snigo. Taip gražiai ir gausiai, kad su Moka išlandžiojom takus bei takelius ir gabalą miško. Klaidžiojom po tankmę, kur naktinį prieglobstį randa žvėrys. Po tankiomis eglių šakomis keturiomis ropojau ir tyrinėjau akivaizdžius šernų buvimo pėdsakus. O už nugaros nuo šakų šleptelėjus sniegui išsigandau :D Kadangi tuo jausmu užkrėčiau ir Moką, skutom per įgriuvas lauk, kol užkliuvau ir buvo nuspręsta, jog voliojimasis sniege yra dar vienas žaidimas. Ir kai grįžęs džiaustai drabužius, o pavargęs šuo susirango miegoti. Kai sekmadienio vakarą neskubėdamas vartalioji visokiausias idėjas ir turi laiko jas palikti pabręsti bent iki rytojaus. Netikėtai atrandi, jog vienintelei mėgstamai arbatai su pipirais net ir priedų namuose esama – savo medaus ir pieno, nors pastarojo beveik niekada nebūna, mat negaliu jo vartoti. Tik šlakelį su arbata. Ir kai tikiesi, jog ir kita savaitė bus puiki ir darbinga. Kad savaitgalį galėsiu pasakyti – puikiai padirbėjau ir dabar ilsėsiuosi, o ne darbuosiuosi ir bambėsiu, jog nieko nespėju.
            Kai prirašai tokių smulkmenų ir jomis džiaugiesi, nors supranti, jog čia kaip sniegas. Kai krenta gražu, greit ištirpsta ir nėra. O iš esmės gyvenime nedaug ką ir keičia. Na, nebent pusnyje įstringi ir išvažiuoti nepavyksta :D

Gal dovanų?


     
     Šiandien pas mus labai gražiai sninga ir dabar pusnys visur. Šventinė nuotaika apėmė, dovanomis dalinuosi. Gal kam knygos, a?



     O, kad jau niekas nieko nesuprato tai daugiau foto keliu.




            Pati knyga namuose atsirado... spėju, kad kažkada iš dėvėtų drabužių parduotuvės parsitempiau. Tai gi ir kvapas jos, tikrai nėra naujas, šviežias bei gaivus. Bet jei domitės scrapbookingu (nežinau kaip lietuviškai užvadinti) gal gi bus naudinga?
            Visus norinčius prašom iki trečiadienio rašyti čia arba vienkiemio paskyroje facebooke, o tada, jei bus daugiau nei vienas, burtus trauksiu.



2014 m. gruodžio 1 d., pirmadienis

Kviečiu


        Taip, taip,taip metas. Metas vienkiemiui turėti ir dar vienus namus. Skirtus tiems mažiems pastebėjimams, kuriems viso įrašo tinklaraštyje nereikia. Bet pasidalinti tai norisi. Mažmožiams visokiausiems. Štai čia https://www.facebook.com/vienkiemis.pasaulio.pakrasty kviečiu užsukti. Ir tinklaraščio neapleisti, žinoma. O puslapiui dar daug ko trūksta ir bus dar tobulinamas, bet jau tiek pradžią atidėliojau, kad atėjo metas „Dabar arba niekada“.

Dėžės ir dėžutės


Kam žiema ir baltuma, o pas mus žaluma :D Labai jau tokios dėžės norėjosi, tai ir sumeistravau. Vadinasi „Kad niekas neatspėtų“, nes joje dar vienos mano idėjos fix pasekmės. Vis bandau nemaukti tiek kavos ir vieną dieną nusprendžiau, kad tirpi, su cukrumi ir grietinėlės milteliais, gal ir ne itin sveika, bet kofeino tikrai mažiau turi. Pasekmės, kaip ir reikėjo tikėtis – kavą vis dar siurbiu, nes ir skanu ir kitaip mieguista būnu, o saldumo iš vis nemėgstu. Už tai spintelės užkaboriuose tirpios kavos pakučiai mėtėsi, o kad jau vis trukdė, tai laikui bėgant vis sunkiau juos rasti. Kuris už puodelio slėpėsi, kuris tarp prieskonių indelių ar iš vis dėžė nuo kapučino nemažą dalį lentynos užimdama, savyje tik vieną pakutį slėpė.



O jei jau apie dėžes ir dėžutes tai praėjusią savaitę nemaža krūvelė skirta matavimams, pačiupinėjimams ir kitiems aptarimams iškeliavo. Dabar darbas verda, vyksta lėčiau negu planavau ir... ne visai taip kaip planavau. Po dešimtos dėžės atrodė, kad jau beveik viską moku ir sugebu. Keturiasdešimt kažkelintą darant vis atrodo, kad galėtų būti geriau, tiksliau ir visaip kaip –iau ir au :D Bet dėžutės skirtos labai įdomiam ir smagiam dalykui. Manau, niekas neatspėtų tai jau ir triūbiju – tarpukario moterų apatinių kopijoms. Čia, aš tikrai nejuokauju – šio antikvariato https://www.facebook.com/pages/Antikvariatas/166996070000002 šeimininkė ir muziejuose lankėsi, ir literatūros ieškojo ir dar begalę darbo atliko, kad juos atkurti.  Medžiagos švelnios, gražios ir drabužėliai tokie... Susižavėjau :D Bet kai tikslias kopijas pačiupinėjau, tai dalis kaip tik, o vat kai kurie... Su mano manekenišku ūgiu ir dvigubomis apimtimis, ne itin tinkami. Bet, sakė, pagal užsakymą visokių dydžių gali pasiūti. Net ramiau pasidarė :D Visko ten gali pripasakoti apie 1920 – 1930 m. apatinių drabužių madas, o aš šiek tiek to meto dėžučių dizainą tyrinėjau. Rezultate – siuvinėti dangteliai, išmatavimai jei ir keisti tai proporcingai originaliems. Na ir gal šiek tiek romantinės improvizacijos. Krūvą surikiuosiu ir vešiu dėžes su visais drabužiais pozuot.


Dar vienas tų dėžių darymo smagumas – audio knygos. Klausau savo vaikystės knygą Gerald Durrell „Mano šeima ir kiti gyvūnai“ ir kikenu kaip kažkada. Vis bandau prisiminti kada atėjo tas momentas kai nebenorėjau būti gamtininke. Gal tada kai biologijos mokytoja pareiškė, jog nesvarbu kaip atrodo ar elgiasi gyvūnai, ne tai biologijos esmė. Svarbiausia – žinoti sandarą ir procesus, o kitais niekais domėtis neverta. Vat ir nusprendžiau, kad tokį mokslą, iš kurio visas smagumas išpurtomas, vargu ar norėčiau krimsti... Dabar kitaip atrodo :D