Pilnas kiemas

            Kabinu rudenį net ne šaukštais – samčiais ir ąsočiais. Kvapus, garsus, skonius ir užmiegu prie pradėtų ir niekaip nebaigiamų tekstų tinklaraščiui :D Visko dabar daug – pukši eksperimentiniai vynai,  kunkuliuoja iki tol negardautos uogienės, niekaip nesibaigia plaunamų stiklainių virtinės, o vakarais susikaupusios nešvarių indų stirtos visai netrukdo nardyti knygų pasaulyje. Fotografavimosi seansų laukia žaislai, vilnos kalnas mažėja, o norisi visko dar daugiau...

                      Gyventojų, rudeniui atėjus, pas mus tiek, kad kartais jauties kaip bendrabutyje. Šiene daugėja urvų bei urvelių. Nepatvirtintais duomenimis (prieblanda buvo) ir žebenkštis, kuri pernai pas mus žiemojo, jau grįžo. Vakarais namuose įtariai, su trupučiu baimės, klausau ar kur nekrebžda pelės. O vieną rytą žvilgtelėjus pro langą visai nustėrau – ruda meška koją pakėlus skalbinius laisto :D Artimiausio (na... 1 km jei tiesiai per laukus ir griovius, keliu daugiau) kaimyno šuo, rudas dičkis, į svečius užsukęs :D Ir visai netyčia paspartėjo Zigmo jaukinimasis. Labai pergyvenau kai vieną dieną katinas tiesiog nepasirodė. Gal nepatiko, netiko ar šiaip nemiela pas mus... Net Mokai pamokslą išrėžiau, kad jei čia ji išvijo Zigmą tai tikrai, tikrai važiuosim į prieglaudą ir pasiimsim tokį katinėlį, kuris iš kart lovoje miegos, po namus drąsiai šmirinės. Arba savo seną-naują svajonę įgyvendinsiu ir Siamo katytę turėsim. Bet neprireikė savo grąsinimų pildyt – išvažiavom ketvertui dienų ir... grįžus radau daug drąsesnį Zigmą :D Man tikrai pasirodė, kad katinas net ir pasiilgo. Arčiau prieiti prie jo galima, bet ir pasitiko parvykus :D Tiesa, sausas maistas jam hm... ne itin patinka. Mėsos ir varškės duokit. Ateina kada nori ir laukia, kada gi čia jį pavaišins :D

                      O kad jau apie gyventojus detaliau pradėjau tai ir pasiguosiu – šiemet labai džiaugiausi gražiomis ropėmis. Vis praeidama apžiūrėdavau – puikuma. Tikiuosi ir skanios buvo, nes mus nebeliko. Kaip ir paskutinio darže palikto kopūsto. Beje, Briuselio kopūstai labai vienkiemiams tinkama daržovė – visas miškas skabo jų lapus ir viršūnės, o vat kopūstėlių dar neatrado :D Paradoksalu, bet šiems augalams rudeninis apskabymas labai sveikas. Galiu pasidžiaugt, kad pačiai to daryt netenka – viskuo stirnos su zuikiais pasirūpina. Kol briedis neatsidangino – šis ne itin elegantiškai elgiasi ir ko nesuėda, kanopomis sutrypia. Bet gal dar palauks... Nors miške jau girdisi kanopinių serenados – ruja prasidėjo. Lauksim sode :D

                      Toks rudeniškas apsėdimas kamuoja... istorijas pasakoti ne tik tekstais, bet ir skiautiniais. Užklotais, kuriuose užkoduoti svarbiausi dalykai – šeimos ar giminės istorija, brangūs atsiminimai ar užmiršti žaislai. O kur dar sagos. Ne, tos, kurių pasigendama tik tada kai kelnės krenta, ne... Bet tos gražiosios, dailiosios, iš vaikystės. Turiu tokią. Pamenu vis žiūrėdavau ir nenuspręsdavau  kur gi ją įsiūti, kad savo paslaptingumo bei grožio neprarastų. Ta saga iki šiol dėžutėje guli. Vaikystėje joks drabužis neatrodė jos vertas :D Istorijų skiautiniui idealiai tiks...