Apie tą patį. Šventes.

Pastebėjot dėsningumą – kiekvienais metais, gruodžio mėnesį, internetiniai portalai ir kai kurie spaudos puslapiai net braška nuo dejonių „oi.... Kalėdos – persivalgymo metas“, „penki kilogramai per tris dienas“. Na ir dar ištisos paklodės rašinių su patarimais kaip nepersivalgyti, ko nevalgyti ir iš vis kaip per žiemos šventes jaustis negeram, per daug ėdriam ir depresuotam. Nes niekuo negalima džiaugtis – reikia galvoti kiek valgai, ką valgai ir iš viso geriausia net nežiūrėt į maistą, nes sustorėsi.

Hm… tai draugiškai rikiuojuos į tą patarėjų – užknisėjų eilę ir dalinuosi patarimais bei patirtimi. Nes tos šventės tai, realiai, neblogas iškrovos metas. Ir visai nepadeda darbiniai pasižadėjimai – darysiu iš anksto, pasiruošiu tas roges dar vasarą ir t.t. Punktais net surašau. Bet jei jums pavyksta išvengti to chaoso – nuoširdžiai pavydžiu :D Mielai kimščiau tris dienas ir ant sofutės su knyga vartyčiausi.

1.      Dieną prieš Kūčiais kyla visuotinis chaosas – griūna darbiniai reikalai ir tenka daug derinti, bėgioti ir šiaip gerokai įtempti nervų sistemą, optimizmo resursus bei visa kita, kas tik galėtų padėti susikaupti ir nusiraminti. Sūkurio viduryje prisimenate, kad trūksta keletos būtiniausių sudedamųjų dalių dovanoms. Lekiat į parduotuves.

2.      Parvelkate savo poilsio reikalaujantį organizmą namo ir... irštvą bandote paversti jaukesne lindyne. Tvarkot, šveičiat ir daiktus į vietas dėliojat. Po poros valandų vėl visur mėtysis neplautos lėkštės ir dvokiančios kojinės. Gerokai po vidurnakčio nusprendžiate, kad reikalas beviltiškas. Tvarkymo pabaigtuvės nukeliamos “iki naujų”.

3.      Ryte, bandydami padoriai atsimerkt, nes kavos puodo pabudimui per mažai, pakuojat dovanas, žuvis, pyragus ir kitą gėrį į automobilį. Ir pirmyn. Pakeliui aplanko mintis, kad kažką, labai svarbaus pamiršote. Todėl teks dar į žmonių pilną parduotuvę užsukt. Nors viskas buvo perkama kuo anksčiau, kad tik eilėse nereiktų stoviniuoti...

4.      Pasiekiant kelionės tikslą ir raitojatės rankoves. Kažką sutvarkyt, padaryt, pakabint, pradedat čirškint, kept, maišyt. O tokius darbus, kaip žinia, visuomet lydi ir kalnas nešvarių indų. Tai gi gaminat – plaunat, gaminat – plaunat. Dengiat stalą ir kai jau galima sėst valgyt… drebančiom rankom paknaibot silkės ir suprantat, kad nieko nebesinori. Nors ne – dovanos vis tiek gerai.

5.      Kalėdų rytą geriausia kuo ilgiau apsimest, kad nepabudot, nes jau žinot kas laukia. Kol sąžinė ir kylanti panika, kad nieko nespėsit, griežtai spiria į užpakalį. Maršo žingsniu virtuvėn – kepti, pjaustyti, indų plauti ir svečių laukti. O jie kartu nevaikšto, skirtingiems sąstams ir serviravimas kitas. Be to namuose, kuriuose esate, taisyklė ir tradicija nerašyta – visiems kažko šilto ir šviežio. Pasiutpolkės su dubenimis ir peiliai tęsiasi. Tarpuose – indų plovimas. O jei dar trūksta įvairovės slaptas, išbandytas, receptas. Nors pradžioj gal tik įsivaizduokit, nes rezultatas tikrai vertas švenčių :D Rekomenduoju skubėjimo siautuly palikti pravertas duris ir… visai netyčia suprasti, kad prie papuoštos eglutės vienu metu atsidūrė šuo, katinas ir vienerių metų vaikas  :D Toks paveiksliukiškai idiliškas vaizdas ilgai statiškas nebūna. Nesijaudinkit, neteks atsisėdus grožėtis :D Gana greitai nuotykio dalyviai išsiskirsto maždaug taip: . katinas iš baimės užsikabaroja ten, nuo kur nulipti dėl garbaus amžiaus nebesugeba; šunė paskutinį sveiką likusį eglutės žaisliuką bando paversti kamuoliuku. Sprendžiant iš uodegos vizgėjimo – žaidimas smagus. Na, o mažiausias svečias paleidžia dūdas, nes prie griūnančios eglės triukšmo prisideda ir panikuojančios mamos aikčiojimai. Sukatės su šluota ir tikrinat ar maiste neatsirado šukių.

6.      Su paskutiniaisiais svečiais užsiplepate iki pusiaunakčio ir nusprendžiat, kad eilinė krūva indų palauks ryto… Paragaujant maisto. Jau ir sakyt nereikia, kuo tas rytas prasideda – ruoša virtuvėje. Ir kai jau pagaliau esate pakeliui namo, kelias atrodo toooks ilgas.

7.      Grįžus aplanko nušvitimas – suprantate, kad paskutinį kartą normaliai valgėte… kažkada prieš Kūčias. Gal dieną prie? Geriausiu atveju. Šaldytuvas tuščias, o noro gaminti maistą visiškai nėra. Net bjauru nuo minties apie tokią veiklą. Svajojate apie greitmaistį (šlamštmaistį :D) vienkartiniuose induose. Nei gamint, nei plaut. Pėdinat iki artimiausios praduotuvės. Ir pagaliau… išsidrėbiate lovoje su porcija prekybcentryje pirktų popierinių dešrelių/sumuštinių ar pan. Skonio nėra, bet bent pilvas maršų negroja ir nieko daryt nereikia. Jaučiatės sulieknėjęs, pasportavęs ir nusipelnęs nors mažyčio pasilepinimo.

            Tikiuosi patarimai bus naudingi ir padės nepersivalgyt :D Nors ką jau čia – Kalėdos praėjo tai iki kitų metų viskas išgaruos. Nes gi kas met smagu apsimest, kad nežinai kas per jas laukia. 

            O per Naujus prisigaminsiu skanėstų ir valgysiu. Ot. Ir indų iki sausio antros neplausiu. Čia jau juokauju.

Su Šventėm

Dar nevėluoju – iškart sveikinu visus su Šventėm. Ir dar daug linkėjimų kraunu – patrakusiai kūrybingų metų. Ir drąsių – kad sumanymai ir planai pildytųsi. Vat taip. 

Žinau, žinau, kad ateinantys metai arklio. Bet netyčia gavosi katinėlių trobelė. Nuimamu stogu ir pėdučių pilnu vidum. Padovanojo Kalėdų senelis visą rinkinį tekstilinių dažų (o turėjau tik keletos spalvų markerius). Tai net pačiai savęs baisu – vis norisi ką apipeckioti :D Kol kas laikausi... :D

Deja, jau prieš paskutinis mano namų darbas šauniuosiuose kartonažo mokymuose. Liko baigimasis. Skambiu pavadinimu – diplominis :D 

Visko po truputį arba kaip mes laukiame Šv.Kalėdų

Prisiminiau šiandien posakį teigiantį, kad „optimistai niekada nesako – nesigavo, jie galvoja – nu tu matai, kaip čia įdomiai išėjo“. Tai man ta pauzė tinklaraštyje labai įdomiai gavosi – gi užsižiūrėjau, kad jau visi metai nuo jo atsiradimo.

Tikrai, pastaruoju metu niekaip iki rašliavėlių neprisiyriau ir net pradėjau bijoti mobilaus telefono. Nes jei jis skamba, vadinasi kažkas blogai – liga, avarija ar dar koks velnias. Bet viskas kažkada baigiasi. Tai tikiuosi tas sunkusi ir juodasis gyvenimo dryžis į pabaigą. Ir labai, labai laukiu Šv. Kalėdų. Su dėžutėmis ir dokumentų dėklais :D

O vienkiemio trobelėje, jei tik ilgiau neužsukam, gyvenimas virte verda. Žebenkštis (ta kuri į šermuonėlį labai panaši) tvirtai nusprendė susikraustyt virtuvėn. Šiene, kur praleido praėjusią žiemą, jai man nepatogu... Tai tik išvažiuok ir... naujus greitkelius vidun nusitiesus. Štai tokį vaizdelį radom paskutinį kartą... Galėjo bent uodega apšluot tas grindų drožles, nes man jau baisu, kad visą namą suvalgys :D

Bet šiaip, bent kol kas (ir spjaunu tris kart per kairį petį) – tvarkingas gyvuliukas (pamenu kaip vaikystėje aiškino – jei miške gyvena tai žvėris, jei su žmonėm – gyvulys. Tai čia neabejotinai reik pastariesiems priskirt). Ant staltiesės kraštų pasisupa, viską kas ant spintelių ir stalų sudėta patikrina. Pagal požymius tai dar ant visokių pakabintų maišelių jai patinka sūpuotis. Bet praktiškai nepriteršia ir  betvarkės mažiau nei po kokių graužikų invazijos. Tikrai :D Ir pastarųjų pėdsakų nei kvapo. Žebenkšties efektas – kaip katino namuose. Tikiuosi sekantį kartą nerasiu kokio apgraužto paukščiuko savo lovoj...

O aš... visus pasižadėjimus jau sulaužiau. Tuos, kurie tiegia, kad „nieko neatsidėsiu paskutinei diena“, „viską darysiu neskubėdama“ ir t.t. Tai va – dovanų dar trūksta, namuose chaosas, o aš jau  nebegalvoju kaip čia viską iki tų Kalėdų spėt. Mintiju ko čia dar galima nepadaryti ir pasaulis nesugrius. Nes visko realiai vis tiek nenuveiksiu.  

Tikiuosi pas Jus laukimas ramesnis ir be įtampos. To ir linkiu :D

Geriausias oras dargana. Aha...

                    Oi, įrašas tai pradėtas dar tada kai vėjai ūžavo už lango. O dabar pusnys dideliausios. Besmegenių statymo metas ir šiandien visai puiku lauke po sniegą klampoti. Bet... orai tokie permainingi, kad vis tiek manyčiau, jog dažnai pasenusį posakį „toks oras, kad geras šeimininkas šuns į lauką neveja“ reiktų keisti šiuolaikiškesniu ir realesniu „toks, kad geras šuo šeimininko į lauką netempia“. Ir čia taip manau net aš, kurios didžiąją garderobo dalį sudaro drabužiai kodiniu pavadinimu „atrodo kvailai, bet šilta/patogu/su šuniu vaikštant nieks nemato“. Bet kai iš dangaus vienu kartu dvi kritulių rūšys, lietus ir sniegas, krenta, o vėjas toks, kad reik saugotis atskrendančio plastikinio butelio (na šiuo atveju, tai tiems šiukšlintojams gerai užpakalius buteliais iškaršt)... tai nei mano spalvoti botai, slidininko striukė ir visa kita ekipuotė ne visuomet gelbsti. 

                      Ir ką gi pastebėjau aš tokiam orui esant? Kad iš visur kriuksiai pradeda lįsti. T.y. visokių spalvų bei storių kiaulystės. Atsiranda milijonai reikalų, kurių nukelt niekaip negali, tai gi teks daug laiko praleisti lakstant iš vienos vietos į kitą. Būtinai vėluos autobusas ir jau žygių pradžioje būni šlapias ir sušalęs bei labai nelamingas pilietis. Na jei yra nors viena bala, aš būtinai į ją įlipu. Jei ledukas – paslystu. Bet čia gal prie smagumų... nors gruodį jie dažnai vienoj vietoj. Ir pasipainioja dar reikalų nesutvarkius. Tai vat esu bankan su šlapiomis kelnėmis ėjus. Sausio vidury... Tas nelemtas ledas ir vanduo... vienoj vietoj :D

                      Pabambėjau, paburbėjau. O svarbiausias dalykas, kurį norėjau pasakyti  - labai pozityvus. Man tas tamsos metas toks... darbingas ir kūrybingas, kad net gaila kai ateina pavasaris ir dar tos vis karštėjančios vasaros užklumpa. Nuo birželio pradedu pati sau zurzėti, kad į Lietuvos šiaurę nusikraustyt negana – reik dar šiauriau lėkt. Rimtai. Na ką gi gero gali nuveikt, kai vienintelė mintis - šaldytuve užsidaryt. Ir iki rudens neišlysti. Kai vėl norisi kibti į darbus. Tas gruodžio laikotarpis toks... svajingas. Vis galvoju tam galėčiau/norėčiau tą pagamint, kitam – kitą. Visko niekuomet nespėju. Bet nuoširdžiai stengiuosi. Labai, labai.

                     

             Tik pastaruoju metu darbai tokie ilgai trunkantys. T.y. gamybos/kūrybos procesas tikrai netrumpas. Kol kas pristatyti galiu tik komodėlę – mano namų darbą  Kartonažo klasėje.

Saldūs įkvėpimai

Nusipjoviau gabalą piršto ir kartu... tris savaites kokybiško gyvenimo. Kad jau ne driežų giminės ir galūnės neatauga, tai seniai susitaikiau, kad pirštas liks šleivas. Bet tas skausmingas ir komplikuotas gijimo procesas tikrai ne itin džiugino. Priverstinė pauzė darbuose gavosi. Kai kuriose srityse tai visai neblogai - mintys labiau išsikristalizuoja, kuomet neleki kaip nuogas į dilgėles :D Net kompu naudotis labai pavojinga buvo – vis užsimiršus trumpesniuoju pirštu klaviatūrą kepštelėdavau.  Ne gana to dar ir į blogo valdymo skydą patekt negalėjau – įspūdžiais dalintis teko pačiai su savimi. O susikaupė. kaip tyčia, tikrai nemažai. Bet gal dozuot reikia.

                      Po truputėlį grįžtu į normalų pasaulį. Pradžioj su mėlyna, reljefiškais gėlių raštais išmarginta dėžute. Įkvėpimas paprastas ir labai buitinis. Kepant keksiukus su juodaisiais serbentais (jie mėlynėmis turėjo apsimesti) ir migdolų riekelėmis prisiminiau tą nuostabios medžiagos atraižėlę. Tokią jaukią ir šiltą. Keksiukai, žinoma, dienos, kol dėželė išvys pasaulį, nesulaukė, bet savo ženklą paliko. Dydis tikrai pyragaitiškas – 9x6,5 cm.

Atsidarius – truputėlis spalvų ir raštų.

            O dabar truputis patirties buitinės. Vienkiemio graužikai, kad juos velnias kur nujotų, labai mėgsta... Ringuvos muilo drožles. Tas kur kūdikiams tinka – be kvapiklių, dažų ir dar visokiausių priedų. Gal reik užpatentuot kai garantuotą jauką, ar ką :D Bet tikrai nustebino ir vis kyla klausimas ar tiems mikimauzams pilvų nesusuka muilo pririjus. 

                      O man didžiausias klausimas – tai kaip dabar už tą prarastą laiką atsigriebt... na gi toks metas kai ir šiaip vos viską spėji, o čia dar pauzės būta.

Tingaus savaitgalio žvėris

Vaikystėj priklausiau tam būriui vaikų, kurie Kauno zoologijos sode niekaip negalėdavo atsitraukti nuo kotiko aptvaro.  Smagu būdavo ir kai jis žaisdavo, ir kai smalsuolius kalbindavo. Na ir šiaip, net nieko neveikdamas, labai mielas atrodydavo. 

Pagalvojau, kad turėti tokį padarėlį namuose labai smagu būtų. O šiuo atveju tai nei žuvies kibirais tempti, nei vandens baseine valyt – pasidėjai ant lovos ir parpia sau. Kol žaisti užsinori :D

Dėžutė

Pradžioje, besigrožint kartonažo darbais, buvo mintis, kad metas žaisliukams turėti rankų darbo dėžutes. Bet, kad tos dėžutės taiiip įtraukia :D Namų darbas mano mokslams. Manau, pavirs dovana.

Ir dar vienas dalykas mane persekioja. Visai netyčia perskaičiau knygą apie bėgimą. Susimąsčiau. Kaip tyčia pastaruoju metu, Moką vedžiodama, vis kokių bėgikų susitinku. Tai dar labiau susimąsčiau. Ta proga sportbačius koridoriuj pasidėjau, mat jau buvo nukišti giliau, kaip baigę savo sezoną. Pasižiūriu į tokį apavą ir sportiškiau jaučiuosi :D Nors šiaip vienas populiarus bėgikų pasisakymas šiek tiek juokina. Teorija, kad sunkiausia prieš/po darbo į lauką išeiti tikrai šypsotis verčia. Bet kuris šunininkas tai daro kasdien. Ir bent man tai tapę tokią neatsiejama gyvenimo dalimi, kad atrodo, jog kitaip ir būt negali. Ir niekaip tai nesusiję su bėgimu. Teoriškai gaunasi, kad sunkiausią sportavimo lauke dalį aš kasdien ir taip įvykdau :D

Dėželė arba mokslai mano nuostabieji

       Тęsiu savo rankų miklinimo treniruotes. Ne viskas gaunasi taip, kaip norisi, bet smagu be galo. Cituojant Karsloną – “kantrybės, tiktai kantrybės” :D O su dėžutėmis jos tikrai reikia… Išlaukti kol detalės pasislėgusios išsigulės kartais sunku. Na ir šiaip, pažiūrėjus į meistrų rankomis sukurtas dėžutes, tobulėjimo dirvonai begaliniai. Kaip lietus šiandien už lango – daug, intensviai ir krašto nesimato :D 

        Šią savaitę jaukumo ir švelnumo man prisireikė. Matyt po savaitgalio purvo vis dar negaliu atsigaut. Mokos spalvos dėžutė jaukiems savaitgalio rytams supakuoti. Dedama: didelis pakas kavos+desertas / mažesnis kiekis kavos+desertas+puodukas / du puodeliai+truputis kavos+šokoladas :D

      Paišelionės irgi mano :D

Bendrabučio naujienos

              Oi, nemėgsta vienkiemio namukai vieni likti. Visai, visai jiems nepatinka. Kaip atpildą už ilgą nesilankymą siurprizą virtuvėj radom – pora kibirų žemių. Pirma mintis – pelės vidun įsigavo ir vazonuose su augalais pasirausė. Bet, kad pastarieji sveiki... Ir įspūdingo dydžio skylę grindyse, šalia žemių aptikom. Dar kempinių pritempta (kad minkščiau būtų :D). Šiandien sutikau labai drąsų ir smalsų žvėriuką – šermuonėlį arba žebenkštį. Nei manęs, nei Mokos nebijo, ant pamato sėdėjo ir galvą sukiojo. Drąsiai vidun šmurkštelėjo ir dingo kažkur... Konstatuoju – naują gyventoją turim ir nelabai aš juo džiaugiuosi. Visgi ne bendrabutis – galėtų, kaip pernai, kluone žiemot. Beje, šermuonėliai į raudonąją knygą įtraukti. O mes niekaip nenusprendžiam – žebenkštis ar šermuonėlis  troboj įsikūrė... Kažkas ant nukarusių staltiesių ir lovos užtiesalų kraštų suposi ir tikrai nuoširdžiai išdykavo... O dar tos pelės, kurios kol nieko namuose nebuvo, labai nuoširdžiai pasidarbavo. 

       O aš dar ir savo pirmąjį blyną pristatau. Gerokai pasvilęs ir dūmu atsiduodantis. Тrūkumų, trūkumėlių rinkinys, bet nuoširdžiai tikiu, kad kita dėžutė bus daug geresnė. Kitaip ir būti negali, kai mokslus kremtu pas puikiąją šių namų http://margi-dalykai.blogspot.com/ šeimininkę.

Šis tas naujo ir geeeero

 

     Parsitempiau šiandien du dideeeeelius maišus nuostabių vilnos ir trikotažo atraižų. Su pastaruoju iki šiol nelabai draugavau, mat siuvimo mašina paprastoji, bet pats laikas ir jį prisijaukinti. Dėlioju, grožiuosi ir matau prieš akis vilnonius žvėris spalvingomis sukniomis.  Ryte ir vėl dainuosiu ”Šią naktelę nemigau, nemigau…” Ech… paskolinkit laiko, ką?

     Ačiū Daivos menei https://www.facebook.com/pages/Daivos-Menė/290337540644, kuri pasidalino tokiu gėriu.

      Dabar ir mano padarai puošis madingais aprėdais.

Šuniški reikalai

Posakis, turbūt, iš tų laikų, kai vargšus ciuckius tik prie būdos laikydavo ir dar pašert pamiršdavo. Nors... turbūt kiekvienas pažįsta tokių kaimo gyventojų, kurie iki šiol panašiai elgiasi. Voljere uždaro ar prie „lenciūgo“ pririša, kotletų/sriubos likučių patiekia ir šunų mylėtojais save laiko.

Kartais pažiūriu į pilvuką prikimšusią ir ramiai parpiančią Moką ir pagalvoju, kad visai neblogas tas šuniškas gyvenimas :D Svarbiausia – kiekviena diena nuotykis. O aš apie tuos šuniškus reikalus pradėjau rašyt informacija norėdama pasidalinti. Atradimais.

Kinologija domėjausi... kiek save pamenu, nes viso gyvenimo svajonė buvo šuniukas. Labai suprantamai filmuke apie Karlsoną Mažylis sriūbavo „o šuniuko nebus?“. O šio spalio vidury Mokai visi septyneri suėjo. Man toks šuniškas amžius... na truputį graudus, nes jau negali sakyti, kad jaunas šuo. Niekaip. Netrukus ir septyneri metai, kai kartu esam – parsivežėm labai mažą mėnesio su trupučiu kukulį, kuriam dar ir ėsti sunkokai sekėsi.

Ir visus tuos šunininkystės metus veterinarų rekomendacijas paskaitydavau, į šunininkų forumus akį užmesdavau. Įsivaizduokit kiek visko prisigalvojau kai Moka nustojo rujot. Tiesiog visai neberujoja nuo to laiko kai įsigijom vienkiemį – 1,5 metų. O šiaip sveikas, guvus šuo. Internete visą informaciją susiurbiau, pas veterinarus vis klausinėjau – tokie dalykai labai rimtų ligų požymiais gali būt.  Tai dar ir šunę pačiupus visą ištyrinėjau, beveik po didinamuoju stiklu stebėjau. O pasirodo tikrai taip būna – jei nėr prieš ką rujot tai ir nereikia :D Vat taip. Kontaktų su giminiečiais vienkiemyje Moka neturi (meluoju šiek tiek – savo šuniškai giminei priklausančias lapes vaiko :D) tai ir nusprendė, kad neverta.  O man tiek baimių visokiausių buvo susikaupę. Tai ir dalinuos informacija – taip būna. Tikrai, tikrai. Gal daugiau yra tokių miestietiškų šeimininkų ir jų šunų, kurių gyvenimams pasikeitus, netikėtumai užklumpa.

Pašėliojimai. Netyčiniai

Galvot ir planuot reikia atsargiai. Labai, labai atsargiai. Nes aplinkybės kažkaip susidėlioja ir gaunasi tai ko norėjai, tik kitu metu :D

Seniai planavau pasiūti lėlę – subkultūros atstovę. Kadangi dabartinėse (oi, kaip kokia senutė išsireiškiau) nelabai susigaudau ir kompetencijos neturiu, mintyse pankiškas vaizdelis arba metalo muzikos atstovo portretas sukosi. Tik prieš tai mergaitišką lėlę pabaigti. Viščiuko geltonumo kaseles surišti. Vat čia ir iškrėtė man pokštą didelis, didelis kamuolys siūlų. Atrodė jis tikrai įspūdingai. Nesu mezgėja, bet sakyčiau, mažiausiai megztinio nugarai tokio kiekio užtektų. Ir pradėjau "teisingai mergaitišką" ševeliūrą  gaminti. Tik pasirodė, kad klastingas tas siūlų kamuolys be galo. Susuktas gudriai ir atitinka posakį „iš didelio debesio mažai lietaus“. Užteko tų siūlų tik skiauterei :D Viduryje didžiulis plastikinis kamuolys :D

Žiūrėjau, žiūrėjau ir nusprendžiau – tebūnie. Rezultas - lėlė „Pankų vaikas“ :D

Buvo idėja ir skiauterę teisingai sušiaušt... Senuosius metodus naudojant :D....

„Prūsų bobos“

      Išties tai akmeninės skulptūros, kurias „gyvai“ galima pamatyti Lenkijoje ir Karaliaučiuje. Jau iš pavadinimo aišku, kad jos - prūsų palikimas. Spėjama, jog „kažkokiu būdu stepių tiurkų – poloviečių kultūra rado atgarsį prūsų žemėse. Tiesa, poloviečių ir apskritai visų tiurkų akmeninės statulos dažniausiai laiko rankose ritualinį indą, o „prūsų bobos“ – baltų žemėse labai paplitusį ritualinį geriamąjį ragą“ A.Bumblauskas „Senosios Lietuvos istorija 1009 – 1795“, p.96.

            Beje, tiurkų kalbomis „baba“ – protėvis. Ir tos statulos visai neprimena močiučių su skaromis :D Ar teko matyti? Taip. Prie Olštyno muziejaus. Ir prisipažinsiu, mano vaizduotėje jos buvo didesnės. Matyt neatidžiai skaičiau knygas, o gal tiesiog smegenys jas didino.

Tai gal keičiam pabodusius nykštukus „bobomis“, a? .Rankomis austa drobė, rankomis siūta. Jau numačiau kaip patobulinti idėjos išpildymą – nesirinkčiau tokios grubios faktūros lino, kad lengviau reljefinį paviršių būtų formuoti. Na, ir manau pasunkinimas praverstų, kad stabiliau stovėtų. Šiuo atveju sumanymas buvo palikti neryškius kontūrus, tačiau stilizuotam reikalui, matyt gražiau būtų didesnis rankų, veido ir geriamojo rago ryškumas...

Pirmoji fotografija iš jau minėtos A.Bumblausko "Lietuvos istorijos", antras paveikslėlis – tos pačios „bobos“ piešinys („Lietuvos archeologija“ tomas 15, p.212). Trečiasis – mano darbas :D Statulos originalas randasi  Barštyne.

Bet sumanymas juk aišku, ar ne? Prisipažįstu, man jos kaip kokie sodo nykštukai atrodo. Ir saugo teritoriją... ir laimės bei protėvių apsaugos jomis galima linkėti. Laukiu laiškų :D 

Pagalvės ir kišenės

           Esate laimingas žmogus, jei jūsų namuose ant lovos/minkštasuolio ar fotelių nesivolioja krūvos daiktų. TV pultelis, saldainių popierėliai ir dar krūva neaišku iš kur atkeliavusių smulkmenų. Bet esate, hm.... , turbūt asketas jei niekada nekyla noras patogiai išsidrėbti ant pagalvėlių. Minkštai ir patogiai. Dar puikiai prisimenu laikus, kuomet namuose visus svečius sodindavau ant grindų paviršiuje paskleistų pagalvių :D Tiesiog kitaip vieno kambario bute niekas netilptų.

            Taip ir atsirado idėja pagalvei su kišene :D Linas, tekstiliniai dažai.

O dabar apie panaudojimą. Pamenu, jog studentiškai metais juokaudavom, kad ant knygų nusnūdus, ryte viską žinosi ir mokėsi. Tai paruoštukes į pagalvės kišenaitė sudėjus, manau visai patogu miegot būtų. Jei jūsų namuose esama tokių, kurie saldainių popierėlius mėto kur pakliuvo (jei ne – aš nuoširdžiai pavydžiu) tai manau, jog daug patogiau juos į kišenę sukišt :D Galima sudėti nosines verksniams. Tiems, kurie nuo kino filmų  susigraudina. Atrasti vietą po namus keliaujančiam TV pulteliui. Net jei kišenė liks nepanaudota – patogumas ir minkštumas malonus visais gyvenimo atvejais :D

Kasdienybės skiautiniai

        Oi, nesu servėtėlių ir jų dovanojimo maniakė. Net mėgėja nesu. Bet karštą puodą, dubenį ar kavos puoduką geriau ant kažko dėti. Nes tie ratai, rateliai ir ratukai ant stalų – tikrai nieko gero. Kaip ir prie puodo prisvilęs stalo paviršius :D 

            Šiemet gan rimtai mažaisiais skiautiniais užsiimu. Lininiais, medvilniniais ir kokiais tik reikia. Ir dar nusprendžiau nekartoti pernykščių klaidų, kuomet Šv. Kūčių laukimas koncentravosi tik į vieną – pagaliau išsimiegosiu. Šv. Kalėdos su visa savo ruoša atrodė nesibaigiantis darbas ir nuovargis. Taip būna, kai visų dovanų gamybą atidedi paskutinėms dienoms ir kočiodama bei siūdama pradedi nebeskirti kada diena, kada naktis ir iš viso vos begali kojas pavilkti, rankas pakelti. Prašom norus, pageidavimus ir svajones iš anksto rašyti :D Žaislines, skiautines ir vilnones. Noriu, kad kasmetinis Kalėdinių gardumynų gaminimas būtų šventė, o ne priešokiais, drauge dar šimtą darbų darant, vykstantis chaotiškas lakstymas. Viena ranka šlepetes kočioti, kita tešlą maišyti ir dar sužiūrėt, kad niekas neprisviltų – nėra labai jau paprasta.

Klevo lapą aš nešu...

Ne tik lapą – padėkliuką-skiautinuką :D

       Šiemet aš kuo rimčiausiai galvoju, jog metas visus įtikinti, kad skiautiniai – dovanos nuostabios. (Kaip ir veltinio šlepetės,cha cha). Tais atvejais, kai reikia nedidukės dovanėlės, o šokoladai ar saldainių dėžutės kažkaip... nuobodu atrodo. Puodkėliukai virėjams, padėkliukai – valgytojams. Ir kasdienai ir šventei tinka. 

            Namuose darbai verda – puodukai, namukai iš skiaučių dėliojasi. Ir net siuvimo mašina krūvio neatlaikius pukšėti pradėjo. Nuoširdžiai tikiuosi, jog ji apmąstys savo bloguosius poelgius ir vėl veikti pradės. O kiek dar visko galima iš skiautelių sudėlioti – ir asmeninius inicialus, ir kačiukus ar zodiako ženklus, pomėgius atspindinčius dalykus. Laisvė fantazijai!

            Tikiuosi įtikinau dovanos puikumu?

Džiaugsmai ir vištos

Oi, tie džiaugsmai paprastieji. Dideli jie. Labai – visą stalą uždengia, bortus turi ir skylę su vamzdžiu, kad vanduo nutekėtų :D Padarė man veltinio ,kočiojimui padėklą (?). Net ,nežinau kaip tokį daiktą pavadinti, bet gerumas neišpasakytas. Vienkiemio virtuvė išgelbėta nuo muilinų balų, stalas nuo drėgmės, o aš nuo milijono pritiestų rankšluosčių vandeniui sugerti.

Nuotraukos nebus. Nes vos sulaukiau kada gi bus galima išbandyti. Silikonui sustingus žaibo greičiu naująjį džiaugsmą šablonais, vilna apdėliojau ir turkštis vandeniu pradėjau :D Rezultatas – dar vienos lauktuvės mažoms kojelėms. Dar drėgnos :D

O dabar gi apie tas vištas. Toks posakis – „ir atsargi višta kartais uodegą išsidilgina“. Yra tame išminties, tikrai yra :D Paskutinioji vienkiemyje esanti vilna puikus pavyzdys :D Turėjo būti 41 dydžio šlepetaitės, o gavosi... 45 dydžio gaspadoriškos valtelės. Naują vilną bandžiau, šablonus iš akies dariau :D Net fotografuot kol kas nesinori...  

Linkėjimai iš toli

Svarbus man grįžtamasis ryšys. Labai, labai, labai. Nes juk žaisliukai, pradžioje mano kalbinti ir glostyti, iškeliauja ir savo gyvenimus pradeda gyvent. Visuomet laukiu atsiliepimų ir žinių kaip jiems sekasi. Net ir veltinio šlepetes išlydėjus smalsauju ar viskas gerai – ar tiko, patiko.

Laiminga... gal kaip iki begalybės ir atgal. O gal dar labiau. Lėlytė, apsigyvenusi Balio saloje, linkėjimus atsiuntė. Nuotrauką nuostabią. Ir žinau, kad tikrai, tikrai mylima yra :D Tėvelių atsiklausiau, sutikimą į tinklaraštį talpinti gavau. Tai kaip gi nepasidalinsi tokia foto.

Be-ge-mo-tas

     Bėda kai turi apvalainą pilvuką. Ne tik žmonėms, bet ir begemotukams. Vienas kelnes siuvau, matavau – ne kaip klostės krinta. Kitas – vėl ne taip atrodo. Bet spendimas juk yra. 

R begemotuką su kaspinu pamatęs dar animacinį filmuką prisiminė (multiką, juk taip juos vaikystėj vadinom :D ). Pavadinimas atminties labirintuose įstrigo, bet tai pasakojimas apie mergaitę kuri ieškojo pamesto kaspino. Drambliukas kaspinėliu ausis susirišęs buvo. Nepaneigsi – patogu :D O begemotukas pilvuką kaspinu apsivyniojo. Dar patogiau :D :D

Šviesiai pilkas. Vilnonis (švelnus), rankomis siūtas. Sukioja rankas ir kojas, kurios virvute tvirtintos. Tai gi saugus mažiems vaikams. Ūgis 24 cm, pilvuko apimtis 23 cm.

           

Ieško namų :D Visiems reikia saugios vietos žiemojimui :D

Mažoms kojytėms – maži batukai

          Pliaupia už lango lietus, o į skraidančius lapus pažvelgus nosies laukan kišti visai nesinori. Malkoms pečiuje traškant muilo putomis taškausi, rankas šiltam vandeny mirkau ir saulutę vis pamenu. Rezultatas – ant delno. Tiesiogine prasme :D

Kad mažos kojytės nešaltų ir ryškios, ryškios būtų. Kad mamos ir tėčiai iš tolo matytų kur jos tapena :D O tetos spėtų paskui mažuosius svečius lakstyt ir pavojingus daiktus nuo lentynos laiku nukraustytų :D

Ilgis 13,5 cm, plotis iki 7 cm. 

Miauuuuuu…….

       Pasikeitė rudeniniai vaizdai pro mašinos langą į dar labiau rudeninius. Prieš mėnesį iš Vilniaus į vienkiemį ir atgal keliaujant buvo galima grožėtis… užpakalių paradais. O jei rimtai, tai bulviakasio ypatumais. Kas paskui traktorių, kas paskui arkliuką, o kas ir šiaip su kauptuku laukuose darbavosi ir triūso vaisius į maišus krovė. Dabar tik kiemuose sujudimas matosi – grėbliai ryškiais galais švytuoja. Lapų vaikymosi sezonas įsismarkavo :D

            Visai aš nesišaipau. Man net kyla įtarimas, kad mūsų virtuvėje paslapčia beržas šakas krato. Kiek kartų per dieną bešluočiau – vis lapų ant grindų pilna :D O drėgmei išplitus ir dar vienas rudens džiaugsmas vis lanko. Pasireiškiantis nerašyta taisykle – kuo purvinesnis šuo parbėga iš lauko, tuo didesnė tikimybė, kad labai norės įspūdžiais pasidalinti. O tai geriausia daryti įšokus į nepaklotą lovą, ant ką tik švariais pakeistų lovų užtiesalų arba, remiantis kažkokiu šeštuoju šunišku jausmu, išsirinkti kitą “šviežią” daiktą :D Pasidėjau švarią staltiesę ant kėdės. Trumpam – kol purviną nuo stalo nutiesiu. Ir būtent tą sekundę Moka nusprendė, kad pasistiebus ant tos kėdės geresnis vaizdas pro langą bus :D Visai aš nesibariau ir net nesiruošiu tokiais atvejais burnot. Džiaugiuosi rudeniu. Ir vienkiemiu.

            Dabar didysis tvarkymosi šišas sodyboj vyrauja. Su baldų atstumdymais ir tikrinimais ar grindyse skylių nėra. Negailestingas sprendimas – nuomininkų šaltąjam metų sezonui nepriimam :D Graužikams ne.

            Po visų darbų nutaikos dar labiau rudeninės. Linksmas aktualijų atspindys gavosi. Ryškių klevo lapų spalvos katinas – pagalvėlė. Lininis :D

Ir kas gi gavosi

           

            Jau ir pastabų sulaukiau, kad aš visa apie žaislus ir apie žaislus rašau. Tarsi daugiau nieko gyvenime nevyktų. O nutinka tikrai visko – įtemptų protinių darbelių, gražių rudeniškų miestų ir miestelių. Briedžių serenadų vienkiemyje ir šuoliavimo Vilniaus gatvėmis, kuomet vis sau primenu, kad reikia dairytis. Nes viskas keičiasi ir kinta arba sentimentalius prisiminimus kelia savo užsikonservavimu. Tokie du pasauliai – miestas su savo ritmu ir vienkiemis, kuriame darbuose iki ausų skęstu, bet tas pukšinčio naminio vyno garsas, vidury kiemo geltonuojantis beržas ir net šunį erzinantys kėkštai ramybės priduoda, kad atrodo, jog viskas gali būti tik gerai. Dar labai, labai gerai.

            Na bet negaliu gi aš kitaip.  Negaliu apie tuos žaislus nerašyt :D Nes viskas taip rimta tapo, kad ui… Prasidėjo paprastai ir nekaltai – vienas kitas meškutis ar zuikutis dovanų. Paskui kažkas, kaip tuomet atrodė, labai sudėtingos konstrukcijos – kad rimtas išbandymas būtų.Ir kuo taip baigėsi? Negaliu sustoti. Visai. Ir hobis trukdo darbui bei gyvenimui. Nes kai užvaldo gaunasi štai kas:

1.     Darbai vyksta lėčiau.

2.      Namuose amžinoji betvarkė – žaislų ir skiautinių atraižėlės keliauja po visus kampus ir valgo nemato. Orams atšąlus dar ir vilnos kuokštai plaikstosi. Veltinio šlepečių sezonas įsibėgėja.

3.  Miego trūkumas – būsena kasdieninė. Nes… ne tik laisvos minutės, bet ir tos, kurios turėtų būti skirtos darbui, miegui ir poilsiui skirtos gyvuliukų kūrimui.

4.      4. Negaliu tiesiog paprastai žvelgti į medžiagas. Jos vaizduotėje įgauna toookius pavidalus, kad iš kart norisis griebt, kirpt, siūt.

5. Žaislai toks dalykas, kad… prisireikia begalės amatų ir įrankių. Replės ir ylos, vielos lankstymas ir ševeliūrų formavimas vašeliu. Siuvinėjimas ir nėrimas. Mezgimas ir odos aksesuarų gamyba. Tapymas tekstiliniais dažais. Stebuklingas pasaulis, tiesa? Ir dar būtinai noriu išmokti medžio drožybos, knygryšystės, dėžučių lankstymo… 

Ir kol lapė (tokia nepaprasta, iš pasakos) uodegą matuojasi, šlepečių poros šonus šildosi ir veda į nekantrumą taip ilgai džiūdamos, rikiuojuosi mintis. Kaip iš to užburto rato išsiveržti. Tai gal metas mesti darbą ir hobį versti… darbu kur dirbti nereikia? Klajoti po tą begalinį medžiaginių gyvuliukų pasaulį, dėlioti skiautes į užklotus, o vilną versti šlepetėmis? Oi, kaip kartais sudėtinga žingsniuoti apsisprendimo link…

            Ir, kad nebūtų ir vėl tik žaislai truputį rodausi…kas gi šonelius džiovinasi. Kad žiema žalesnė būtų. Ir šiltesnė.Tokios paprastos, bet visai neprastos :D

Paltinas

Nuoširdžiai nežinau kas per gyvuliukas namuose apsigyveno. Bet vardą turi – Paltinas. Ir nors šiltas bei vilnonis, rudeniškai skara apsimūturiavęs.

Rankomis siūtas iš vilnonės, paltinės, bet švelnios medžiagos. Sukioja galvą bei letenėles. Ir visai nemažas – 30 cm be ausų :D

Laimės maišai, antimi pavirtę

            Užgriuvo mane laimė maišais. Neapsisprendžiu kaip čia geriau skamba – du maišai ar vienas didelis maišas :D Bet, kad laimės tai tikrai. Gavau dovanų du maišelius atraižėlių. Jahūūūūū :D Ačiū, Sigute!

            Ir žiūrinėjau, dėliojau, rūšiavau. Paskui vėl iš naujo. Ir vis dar priešokiais žiūrinėju ir rūšiuoju. Visokie žvėriukai akyse šokinėja ir į pasaulį prašosi. Vieną iš atraižų jau ir panaudot įsidrasinau. Gavosi sekmadienio pietūs.

        Medvilnė ir linas. Be kietų detalių, tinka ir visiškiems mažuliams. Sparnus galima sukioti. Aukštis apie 14,5 cm.

Čik-čirik

Paukščiukas. Lininis. Gėlėtas. Sparnus sukioja. Ant savų kojų tvirtai stovi.

Idealus namų paukštis. Netriukšmauja. Lesint nereikia. Narvelio neteršia. O apgyvendinti galima bet kur – ant stalo, lentynos, palubėje.

Gal kam vištos, genio, žvirblio, zylės, gulbės, pelėdos, varnos ir t.t? :D

Ausys + gėlės = zuikis

“-Ausys! – šūktelėjo Meškiukas. – Kur jūsų Kiškis!”

                                                Sergej Kozlov “Ežiukas rūke”

Ir tikrai, jei yra ausys, tai reikia ir kiškio. Tadadadaaaaadam! Štai iš kiškis. Lininis ir gėlėtas. Ir visai nemažas – be ausų 29 cm. O jei dar ausis (visi 19 cm) priskaičiuot, tai rimtas gan žvėris.

Mini, mini, mini…

           “Mažų dramblių nebūna”. Ot ir ne. Ir dramblių, ir meškų mažų būna :D 7 cm ūgis meškai pats tinkamiausias jei nori ant medžio lapo sūpuotis. Ir į bet kurią kišenę tilpti. Net tuose namuose, kur nuolat sakoma “nėra vietos” nuodėmė būtų prieš tokias meškas burnoti.

          Meškutė šiek tiek puošeiva. Karoliai gal kiek per sunkūs, bet vėrinukas iš vieno perlo irgi neblogai, ar ne?

Specialus meškiškas kailiukas, tvirtinta sąnariais bei virvute.