2013 m. gegužės 31 d., penktadienis

Bzzzzz....


           Kai dar tik svajojau, o tai truko tikrai ilgai, apie sodybą, visuomet įsivaizdavau ir bent keletą avilių. Ne dėl medaus, kurio nemėgstu, o dėl bitučių. Metai, kai jau turime namuką vienkiemyje ir net senus avilius radom paliktus. Bet bičių dar nėra. Ne todėl, kad svajonės pasiekeitė – norisi kuo daugiau žinių sukaupti prieš imantis tokios paslaptingos veiklos – bitininkystės. Man kažkaip... kilniai ir didingai skamba tas bitininkas ir baisu darosi, ar sugebėsiu jomis rūpintis.
            Ir naktinėju, smagiai naktinėju su knygele „Mėgėjiškoji bitininkystė“. Mat dauguma iki tol rastos literatūros ar straipsnių buvo skirti pažengusiems, kurie jau žino kas, kaip ir kodėl daroma. Įtraukė mane ta knyga kaip koks romanas – atsiplėšt negaliu ir ne vieną kartą skaitinėju. Įdomu be galo ir taip, kad pati nustebau, jog tai taip „kabina“. Nuo bičių gyvensenos, iki priežiūros.
            O kol bitučių neturim (kitą met būtinai, būūūūtiiiiinaiiii, nes jau ir apsisprendžiau kokių noriu, sąrašus kokios įrangos bei priemonių trūksta sudarinėju :D), stebiu pulkus dirvinių kamanių. Man jos mielos ir lėtus, spalvotus meškučius primena. O, kad jau gudrioje knygelėje ir apie jas skyrelis yra tai, dar smagiau stebėt. Su slankmačiu paskui vargšę kamanę laksčiau – pilvelį išmatuot norėjau, kad su knygos duomenimis sulygint. Viskas baigėsi gerai – išmatavau. Tikrai dirvinė. Beje, ar žinojot, kad kamanės nuo bičių genetiškai dviem chromosomomis skiriasi? Ir net gyvensena – motinėlė netinginiauja, pati triūsia.
            Nuo to skaitymo viena bėda – naujo daikto man prisireikė. Bombidariumo :D Kitaip mažo aviliuko kamanėms. Instrukcijas kaip pagaminti radau. Dabar giliai bei ramiai kvėpuoju, kad nelėkčiau plaktuku bei pjūkleliu mojuot. Pavasarį geriau tokius daiktus konstruoti. O dar puikiau iš anksto ramiai viską apgalvot :D
            Ir dar viena idėja smegeninėje sukasi – bičių spiečių prisiviliot. Tik baisoka kol kas – rankomis jo nesemsi, o įranga dar neapsirūpinau. Svarbiausia – pikčiurnų bijau įsiveist, nes auginti planuoju ramiausias ir tolerantiškiausias. Gi žemės nedaug, viskas prie pat.
            Kadangi tikrai rimtai ruošiuos naujiems bičiuliams, manau jog vertėtų  bitininkystės kursus rasti. Pasvajoju apie padirbėjimą ir patirties kaupimą bityne... Ir dar, kad bitės sugeltų. Visai ne juokauju, nors skausmo nemėgtu (o ar yra priešingai manančių :D). Tvirtai žinau, kad iki šiol nebuvau alergiška bitėms, bet... ką gali žinot. Alergija gali pasireikšti labai netikėtai ir net tiems dalykas, kurie iki tol buvo puikiai toleruojami. Šiemet netyčia sužinojau, kad vienos rūšies slyvų žydėjimas sukelia čiaudulį, slogą bei paraudusių akių nemalonumus... Tik ta viena nuostabiai kvepianti slyva, kurios vaisiai labai skanūs. Ir tikrai ne laikas tinti bei vaistus gert, kai prie lango aviliai apgyvendinti. Jei bitės sveikos ir viskas tvarkoje septynis kartus per metus reikia avilius atidarinėt. Tai gi sugėlimų pirmais kartais, tikrai neišvengsiu...
            Beje, labai prajuokino knygoje, skyrelyje apie sugėlimus bei pirmąją pagalbą, apibūdinti gyvūnai. Sunkiausiai ir jautriausiai reaguoja arkliai. O labiausiai skundžiasi šunys :D. Jau įsivaizduoju Moką kankinio akimis (tfu, tfu, tfu nelinkiu suvo šunei tų įgėlimų)... Avilio sanitarai ežiai, iš viso nereaguoja į įgėlimus. Beje, ežiai – dar vieni gyvūnai, kuriuos į savo laukinių padarų fermą prisiviliot norisi. Bet apie namukus ežiams gal kitą kartą :D Nes irgi reikia, brėžinius radau :D

2013 m. gegužės 30 d., ketvirtadienis

Linas - vasariškas rankinukas


      Lietuviškas linas man asocijuojasi su kaimu, vasara... ir lengvumu. Žiemą vilną glostyt norėjosi, dabar audinukus paverst apčiuopiamais daiktais. Ir vasariškos rankinės bei lininis audinys atrodo puiki dermė. Pridėjus mano potraukį skiautiniams gavosi mažas rankinukas. 
            Iš vienos pusės medinė saga, kitos – gintaras. Matyt vienas šonas kasdieninis, kitas - šventinis :D 







      Galiu konstatuot faktą – plaunasi puikiai, džiūsta greitai :D Tai gi priežiūra neturėtų būti sunki – rankomis ar švelnioj programoj praskalbei ir kaip naujas. Iš kur, miesto gatvėmis su nauja rankine nepražingsniavus taip puikiai žinau? O gi bandymų metu. Nes jei rankinė net nėra didelė ir talpi, tvirta privalo būti. Ir rankenos patikimos, kad netinkamiausiu metu nenutruktų ir lobių netektų nuo šaligatvio rankiot. Visą bandymų poligoną atidariau, ir ką po ranka radusi vidun kroviau, kad tik tvirtumą įvertinti. Laiko puikiai. O vat prieš kraunant obuolienės stiklainį, verta patikrinti ar užsuktas :D 

    Atrodo labai trapiai ta rankena, bet tvirta. Išbandyta.




            Manau metas didelėms ir talpioms lino rankinėms :D 

            Tikros keistenybės tam mano gyvenime, laaaabai daug metų iš viso neturėjau jokios rankinės. Susikrauni pusę gyvenimo kuprinėn ir gerai. O dabar, jaučiu, kad vis kitokių, vis įdomesnių prisireikia. Ir tokių, kad tilptų daaaaaug, ir mažučių telefonui bei piniginei įsikraut. Hm... gal rimtėju?





2013 m. gegužės 28 d., antradienis

Mokslai nuostabieji


         Jau ne kartą esu užsiminusi, kad labai malonion avantiūron buvau įsivėlus. Vat paėmiau ir matematiką studijuot pradėjau.... Juokauju, tikrai juokauju. Bet du mėnesius laisvas minutes nuostabiai leidau – Kūrybiškumo lavinimo virtualioje klasėje su šaunia mokytoja. Ir teorijos klausimais smegenėles mankštinau, ir praktinės užduotys malonumo begales bei galimybes vaizduotę pakutenti suteikė. 
            Kadangi nuo mokslų pabaigos mėnuo praėjo, tai įspūdžiai jau šiek tiek susigulėjo ir priblėso. Bet kaip gi anksčiau girsies (mažą, mažą truputėlį :D), kai įrodymų pateikt negali. Tai gi pagaliau diplomo sulaukiau ir monitoriau ekrane demonstruoju:





      Ir šiaip mokytis nooooriu. Ech. Patinka man visokie nauji dalykai, įspūdžiai, patyrimai, žinios ir t.t. 



2013 m. gegužės 26 d., sekmadienis

Dėdė Klausutis

    Oi, vargas kartais su tomis užsispyrusiomis meškomis. Planuoji, galvoji apie princesę su kaspinu, o gaunasi... Dėdė Klausutis :D 
 Taip jau nutiko, kad siuvimo metu klausiausi radijo spektaklių – Agatos Kristi detektyvų. Ir ne todėl, kad labai didelė gerbėja būčiau. Tiesiog norėjosi kažko lengvo, paprasto, bet neprasto. O kai įgarsinta profesionalių aktorių, istorijos sukaltos irgi puikiai, tai visai smagus fonas gaunasi. Be to vaikystę primena, kai naktimis tuos detektyvus didžiuliais kiekiais rydavau. Taip klausiau, klausiau ausį pakreipus, kad ir meškučiui persidavė :D Iš ties – viena ausytė ir akis pakreiptos, kad meškinas geriau girdėtų. Ir tikrai ne problema (tinginys tokiais atvejais nekamuoja) pastebėjus nelygumus ar netikslumus išardyti ir dar kartą, tiksliau prisiūti ausį ar akį pritvirtinti. Proporcingumas grožio priduoda :D Bet sėdėjau, žiūrėjau, šypsojausi ir atrodė, kad šitas meškinas toks ir turėtų būti. Keletą dienų bendravau su žvėriuku ir klausinėjau – tai reik tą ausį ir akį koreguot ar ne. O jis kaip – ne, taip ne :D Galutinai abejones išblaškė R, kuris pamatęs meškiną sureagavo: „Oi, koks dėdė“. 
Belieka pristatyti smalsų Dėdę Klausutį. Kai dauguma pagyvenusių damų ir džentelmenų labai domisi tuo, kas vyksta aplinkui. Ypač dalykais, kuriuos nuo dėdės norima nuslėpti. O, kad geriau girdėtų – viena ausį pakreipęs, akį šiek tiek primerkęs. Manau, kad švelniai pakalbinus, ir pats istorijas riesti pradėtų. Kai įdėmiai klausai, išgirsti labai daug įdomaus :D
Siūtas rankomis. Visos galūnės juda, tvirtintos specialiais sąnariais. Maždaug 18 cm ūgio.













2013 m. gegužės 24 d., penktadienis

Namų teatro kvaksius


           Patinka man lėlių teatras. Tikrai. O jei dar savas būtų... mmm... Ir labai ilgai brandinau mintį pasiūti lėlę – pirštinę. Kas gi dar taip puikiai pasakas sekti galėtų, mažylio nuotykius išklausyti arba vaidinti namų spektaklyje. Užsidedi ant rankos – ir jau gali kvaksėti, miauksėti ar mūkti.
            Šį kartą – mažas varliukas. Žalias, akimis gudriomis ir labai plepus.



         Šis kvaksius gavosi pritaikytas mažai, vaikiškai rankutei. Tai man gal šiek tiek sunkoka jį teisingai užsimaut ant savo letenos ir visas galimybes atksleisti. Nepagalvojau apie fotosesiją... 





   Koserę varlius atidaryt gali tikrai plačiai – ir operą sudainuotų, ir lopšinę.



      Tyliai, tyliai prisipažinsiu – laksčiau su varliuku ant rankos po trobą ir kiemą, šunį kalbinau ir uodams grąsinau, kad suėsiu. Nežinau ar padėjo jų populiaciją sumažint, bet smagumo begalės. Ir galiu reziumuoti – tinka ne tik vaikams, bet ir dideliems. Bet kai pradėjau savo balseliu dainelę traukt, tai jau ir Moka žvairuot į mane pradėjo.



„Aš mažas varliukas
Esu aš daininkas
Medžioju uodus ir
Uodegas pūkuotas“

            Jaučiu, kad naujas apsėdimas atsirado. Tai, mielieji, traukiate dabar smagiausias pasakų knygas, parašot laiškutį/žinutę kokių herojų trūksta namų teatrui ir... smagiai vasarojat :D Dydį pagal poreikį galima pritaikyti – didelei tėčio rankai, mažutei jaunojo aktoriaus rankutei ar universalesnį, visiems pritaikomą. Rimtai. Nes man tai ir dekoracijų idėjos jau šaršalą smegeninėj kelia. Tokios, kad namų teatras dar tikresnis ir smagesnis būtų. Ir herojai kuo įdomesni bei sudėtingesni, tuo didesnis gamybos malonumas.
            Siūta, kaip visada, rankomis. Su meile bei įkvėpimu.




2013 m. gegužės 23 d., ketvirtadienis

Prisitaikę išgyventi




        Ką jau ir slėpti – patinka man dokumentiniai filmai apie gamtą. Ir niekam ne naujiena, kad beždžionės naudoja įrankius, ūdros įsigudrina gyventi judriame uoste, varnos riešutus ant kelio mėtyt, kad snapais nereiktų daužyt – automobiliai sutraiško ir t.t. Viskas tam, kad tik išgyventi, maisto lengviau gauti. O kai pradedi savo šunį stebėt... na juokas ima, suvokus kokie įgūdžiai Mokos gyvenime susiformavo. Ir medžioklė – tikrai nereikšmingas dalykas naminiam šuniui. Nebent malonumas lapes, zuikius ar stirnas vaikyt. Nei pagauna, nei kada nors pavys. O ir akis į akį susidūrus su miško gyventojais neįsivaziduoja ką daryt. Nebent man už kojų slėptis. Dėl visa ko.
       Ir kas gi svarbu šuns – keliauninko gyvenime? Pavyzdžiui gulėt ant lovos taip, kad traukiant iš po šuns užklotą, uodeguotoji nenusiridentų ir neprarastų patogiųjų minkštųjų pozicijų. Čia kaip staltiesę nuo stalo nutraukti indų nesudaužant. Tik šiuo atveju pastangas deda gulėtoja :D
        Akis vartyti taip, kad visi supratų – šunį reikia glostyti bei girti, žaisti ir kasyti. Esant reikalui išraiškingai žvairuoti vakarienės link, parodyti kur durys ir t.t. Žiovavimu ir niurnėjimu paskubinti užsimiegojusius. Sudainuoti bent kelių rūšių daineles, kurios vadinasi „Lapė/zuikis/stirna po langais. Išleeeeeeiiiiskit. Greitai, greitai, greitai, greeeeeiiiiitai“. O kur dar savotiškos džiaugsmo serenados supratus, kad beveik atvažiavom į sodybą ar Alytų. 
Ir tikrai esam ne vieninteliai šeimininkai, kuriems tarpusvyje kalbant kartais praverčia kitų kalbų žinojimas. Nes ištarus „važiuosim“ ar „eisim“ Moka jau sėdi prie durų, lagaminus susipakavusi ir pasiruošusi kelionei. Jei jau krauni krepšius, tai ir susiprask, kad važiuoti reikia ne rytoj, o dabar. Iš karto. Nėra pas šuniukus to „vėliau“, dabar reikia viską daryt. Ir greitai.
     Nors kai prisimenu tuos rytus, kai mes jau ruošiamės, o mieguistas šuva pakelia galvą ir priekaištingai žiūri – „o tai gal galima nors vieną dieną ramiai išsimiegot, a? Nu kur jūs ir vėl baladojatės. Kuo namuose negerai?“... Ir juokas ima, kai aš, visą gyvenimą svajojusi apie šunį ir skaičiusi begales literatūros, patarimų ir pasisakymų kinologijos tema, labiausiai makaulėn įsikaliau, kad labai dažnai klaida/bėda, kuomet šuo per aktyvus savo šeimininkams Na neturi jie tiek energijos ir jėgų, kad šunį „iškraut“. Tai vat jau galiu konstatuoti priešingą atvejį. Metams bėgant Moka darosi tingi tetulė, o mano energija... hm... na kol kas nemažėja. Tik, kad pagaliukais ir kamuoliukas man dažniau norisi žaisti negu šuniui. Ir tikrai kartais kvailai, žmogus, pasijunti, vidury miškelio su pagaliu lakstydamas, kai šuva tuo metu išdidžiai/atlaidžiai žiūri „Na pažaisk, pažaisk, jei jau taip nori. Aš čia pasėdėsiu, pažiūrėsiu“. Atrodo neįtikėtina, kad prieš šešerius metus, dešimt valandų kasinėjimuose atidirbus, vakarais dar šunį prie dviračio segdavau ir palei geležinkelio pylimą pedalus mindavau. Kad tik tas jaunas šuo energiją išlietų. Na, dabar, spėju, nebent krepšį prie bagažinės pritaisyt :D Kitais atvejais laukia išraiškingas šuns žvilgsnis „Tiiiingiu. Aš čia pavėsyje pagulėsiu, palauksiu“.
        Vienas, labai svarbus, dalykas keliaujant – prisitaikyti šuniukui. Po valandos plaukimo baidare jau ir Mokai aišku, kad išgirdus „atsargiai“ reikia pasilenkti. Kitaip šakos gan skaudžiai gali užgauti. Kartą pabandžius susidraugauti su ežiu – daugiau nerizikuoti. Po skausmingo spygliukų traukimo iš nosies ir letenėlių, ežiai tapo nematomi. Ignoruojami. Kaip ir katinai, kurie nebėga (cha, cha... dar nuskriaus, ką su jais gali žinot). Išsiaiškinti teritoijos ribas, nes savoje gamtiniai reikalai neatliekami. Pasitatai žmogus palapinę vidury miško ir... eini šuns vedžiot. Kad žinotų, kur jau galima pritūpti. Ir visai, visai rimtai čia :D Na, bet esi tikras, kad neįminsi į krūvelę.
      Kas dar svarbu? Sugebėt įsirangyti į mažą foteliuką ir ten nusnūsti. Paskui šeimininkus užlipti kopėčiomis į viršų ir graudžiai žiūrėti žemyn, nes nusileisti nepavyksta. Kai klausia kur kamuoliukas/šernas/kiaulė (suprask, šuns žaislas) apsimesti, kad labai ieškai. Ir būna, kad po keletos minučių suprantu, kad po palovius landžioju aš, o šunė gudrią miną nustačius laukia, kada surasiu. Dar nutaisyti skriaudžiamo šuns snukelį ir skūstis/guosti jei kažkas sudrausmino. Nes juk šuo tikrai, tikrai nekaltas.... Išgaudyti muses (nes labai giriu už jų populiacijos namuose mažinimą). 
      Svarbiausia – džiaugtis. Pamačius antkaklį ir pavadėlį. Džiūgauti aptikus mažą varliuką. Ir net jei išeini pusvalandžiui, tavo grįžimas namo – nuostabi šventė. Kad ir kas beatsitiktų, visuomet laukia padaras, kuriam esi nuostabus, puikus ir savo pasirodymu sukeli audringo džiaugsmo pliūpsnį. 

2013 m. gegužės 18 d., šeštadienis

Informacinė duobė


           Gerokai daugiau nei savaitę, beveik dvi, jaučiausi izoliuota, išalkusi informacijos ir t.t., nes... internetinis ryšys vienkiemyje kvailiojo. Ir tai jau nebekelia tokios džiaugsmo kaip prieš metus – pailsėsiu nuo visko, smegenis pravalysiu. Ne. Jauties žmogus kažkaip... be ryšio. Nei kokias naujiens sužinosi, nei su kuo virtualiai papliurpsi, nei nesibaigiančias sąskaitas apmokėsi.
            Tai vat pasiaiškinau, kodėl čia tų įrašų naujų nėr. O naujų darbų nuotraukų dar teks palaukt. Darbas darbą, mintis mintį, idėja idėją veja. Ir toks jausmas, kad para iš dešimties minučių susideda.  Naujos meškos pakeliui, skiautinis užklotas palaipsniui įgauna realaus daikto kontūrus, ataskaitos.. hm... miegot neduoda :D Bet atgavus internetą norisi susiurbti tiek informacijos, kad baisu daros.

2013 m. gegužės 6 d., pirmadienis

Vasariškos – pavasariškos šlepetaitės


Blogam šokėjui kūno dalys trukdo, blogam fotografui... šviesa, lietus, laiko stoka ir t.t. O dar vėlėjui, nuo miesto atpratusiam ir temperatūra bute :D Rimtai. Kai namuose 12 laipsnių šilumos ir neturi nei „gyvatuko“, nei įstiklinto balkono, kuriame saulutė plieskia... Džiūsta ir išdžiūti niekaip negali veltinukai. Ir su fenu aplink šokinėjau, ir popierinių rankšluoščių neįmanomą kiekį vidun grūdau. O rezultatas koks?
            O gi pabaiga džiovinimo paprasta – fotografavimas likus dešimčiais minučių iki šlepečių iškeliavimo. Tiesa iš anksto planuotas ir surežisuotas. Tik lietaus neturėjo būt. Ir apsiniaukusio bei tamsaus dangaus nesitikėta. Ir dar laiko turėjo būti daugiau... Na, jau kartojuos – blogam fotografui... Tai šis kartas, kai realybė, manau, geriau negu foto atrodo...
            Svarsčiau, dėt čia tas „bet kokias“ nuotraukas ar ne... Bet gi reik pasirodyt, kad netinginiauju. Tiesa, dalies žaisliukų atvazdai į intenetą nepakliūna konfidencialumo sumetimais. Ir tikrai gerbiu norą asmeninio svajonių žaislo neafišuoti. Maža kas ką savo svajonėse įsivaizduoja – juk tai taip asmeniška. Tai gal ne visai tinginiauju...
            Tai šį kartą dar... panuolaidžiausiu sau ir tokias nekokias nuotraukas įdėsiu, nes pakeisti jau nieko negaliu. Tikrai, tikrai paskutinis kartas.   Juk jau atradau darbų fotografavimo džiaugsmą, kuomet su zuikiu puikiu ir po balas dėl kadro geresnio pabraidyt tenka, ir į medį įsiropšt :D.

  Veltinukai didelei ir mažai mergaitėms. Drugeliai ir saulutės aplink plasnoja.








2013 m. gegužės 3 d., penktadienis

Jis atskrido!


    Tiems, kas sekė balionėlio kelionę – jis nusileido pievelėje. O drauge ant pavasarinės žolės šleptelėjo ir šiek tiek susigėdęs meškutis. Pakreipė galvelę ir mandagiai pasisveikino. Susipažinkite – minkštas, gauruotas ir šiek tiek kuklus:



      Labai, labai mėgsta balionėlius.






       Tvirtintas specialiais sąnariais, tai gi sukioja rankas, kojas bei galvą. 





2013 m. gegužės 2 d., ketvirtadienis

2013 m. gegužės 1 d., trečiadienis

Gal pažaidžiam?

  Pas mus kažkas iš dangaus leidžiasi. Balionėliu :D



Laukite tęsinio :D

Jis gyvena stotyje, stotyje, stotyje...


Neseniai ir visai ne savo noru teko Vilniaus autobusų stotyje pusantros valandos praleist. Visiems aš jau guodžiausi ir bambėjau dėl tu „patobulintų“ visuomeninio transporto grafikų, tai ir nebesiplėsiu. Bet deja vu pagriebė ir nepaleido. Ir pinigų vietiniai stoties „budėtojai“ paprašė, ir cigarečių. Kaip ir prieš dešimt, penkis ar vienerius metus :D Tiesa, dienos vidury kaulintojai niekada nebūna labai aktyvūs. Gyvenimas bėgėtis pradeda po pietų ir įsismarkauja vėlai vakare. Tuomet fizionomijų, istorijų gausa užlieja visą stotį. Taip jau susiklostė, kad Vilniaus autobusų stoties aplinką labai dažnai tekdavo iš arti stebėti – dėl geografinės buto padėties kelionės iš centro namo ir iš namų į centrą siejasi būtent su stotyje esančiomis mikroautobusų ir autobusų stotelėmis. O, kad jau turiu savybę į visokius darbus uodegą įmerkt ar dar kokio velnio prisigalvoti, tai būdavo, kad ir visus metus kasdien ten pat autobuso laukdavau.
Sakoma, kad traukinių, autobusų stotys – miesto veidas. Manau, tikrai ne lietuvių išmislas tas posakis. Ir ne duok tu Dieve tokį snukelį, kaip stotis. Logiška ir savaime suprantama, kad joje tik išlipus reik greičiau nešt kudašių iki miesto transporto stotelės ar tiesiog pėščiomis kulniuot reikiama krytimi. Kur ten dairytis. Nors... eilinį kartą įsitikinau, kad informacijos stotyje tikrai galima rasti daug, bet tūlas pilietis hm... kyla įtarimas, kad tikrai ne visi skaityt moka. Arba metams bėgant mano kantrybė mažėja. Ir ką aš galvoju, kai šalia schemos stovėdamas žmogus klausia – o tai kur važiuoja toks ir toks troleibusas, geriau nutylėti. Mandagiai paaiškinti, dar vienam papasakoti, trečiam pasiūlyt akis pakelt ir pačiam pasižiūrėt :D
Žvelgiant plačiau, tikrai nesu jokia stočių ekspertė. Studijų metais tik su krepšiais autobusu į Vilnių grįždavau. O maršrutas Vilniaus – Alytus sėkmingai autostopu įveikiamas. Kas tie 120 km kai visi ilgieji keliai po Europos miestus įveikti tranzuojant. Tiesa šiek tiek Varšuvos ir Zagrebo autobusų stotyse laiko yra tekę praleist. Dar Suvalkų traukinių stotis... Na, dar vieno iš Vengrijos miestų, kurio vien iš priebalsių sudarytą pavadinimą labai ilgai mokiausi ištarti, stotyje misiją bilietą nusipirkti prisimenu. Su užrašais ant lapelio prie kasos teko žingsniuot – sunku man su tom fino-ugrų kalbomis.
Smagiausi ir gausiausi prisiminimai iš lietuviškų miestų. Tokiei nesibaigiantys :D Pamenu, kaip daugiau nei prieš dešimt metų Varėnos traukinių stotyje pilvams gedulingas melodijas grojant kavinukę užmatėm. Užuodėm iš tolo nulaistytas grindis, o kur dar veideliai lanktojų... Pro praviras duris dirstelėjau – nenusakomo amžiaus vyriškiai dešreles valgo. Sukrapštėm monetas ir pirmyn pas tris dešimtmečius šukuosenos nekeitusią „bufetavą“. Ten jau ir stoties siurprizas laukia – „Ne. Dešrelių neduosiu. Nedaug yra tai tik prie alaus, o tai jie (suprask nuolatiniai lankytojai) man čia visas grindis nuvems“ :D  Alaus mes ne prieš, o vat centų per mažai... Tai pirkom alaus ir vieną dešrelę dovanų gavom, nes pinigų užteko tik dviem alaus ir vienai „sosiskai“ :D Tiesa, kiek teko pro šalį važiuojant matyt dabar Varėnos traukinių stotis atsinaujinus ir išsičiustijus atrodo.
Ai, mano paauglystės laikais Kauno traukinių ir autobusų stotyse vakarais bei naktimis po sales vaikščiodavo budėtojai ir žadindavo miegančius būsimus keleivius. Ne, ne tam, kad išvyti. Patardavo batus po galva pasidėt, nes miegantiems kas nuaus.
Deja, deja... Vilnius suformavo tokį keistą refleksą. Stovint bet kokio miesto autobusų stotyje laukiu kol kas nors ko nors prašys. Ir ką – nu gi keista kai Rokiškyje, Alytuj ar dar kur niekas neprieina. Matyt čia tik didžiųjų LT miestų bėda... Realiai tai net ne pačioje stotyje visas gyvenimas verda, o jos aplinkoje. Čia kaip archeologijos paminkas ir jo apsauginė zona, kur gali kas nors būti, o gali ir nebūti. Tai vat toje stoties buferinėje zonoj ojoj kiek visko vyksta :D
O jei dar kas nors, kaip ir aš, aplinką stebėt mėgsta... Matyt pati ne kartą esu tapus šypsenos priežastimi. Ypač smagios darbinės kelionės – specialybė/gyvenimo būdas toks, kad gyvenimas be mašinos tikrai komplikuotas. Esu į sausakimšą autobusą ne tik su didele kuprine, bet ir visa liniuote, kompiuteriu, fotoapratu ir dar velnias žino kuo susigrūdus. Keleiviai atsidžiaugt negalėjo. 
Kažkada žiaaauriai pramiegojau. Ir ką – lekiu traukinių stotin.  Drabužius ir fotoaparatą kuprinėn susigrūdus, ant peties kompiuteris, vienoj rankoj liniuotė, kitoj – kastuvas. Pirmas ženklas, kad miego trūksta – nepastebėjau stiklinių durų. Sveikos liko. Įsikabarojau į traukinį, beveik snaust susiruošiau ir išgirstu, kad iš to kelio, kurį maniau esant „savu“ traukinys išvyksta... tikrai ne ten kur man reikia. Lekiu su visais daiktais lauk. Jei tą veiksmą, daiktais apsikrasčius, lėkimu galima pavadint. Vos spėjau – durys jau grasino prispausti. Tada – „teisingo“ traukinio ieškot. Vėl vos spėju. Iš to džiaugsmo ir žioplum,o vidury vagono triukšmingai išsitiesiu visu ūgiu išbarstydama kišenių turtą  po sėdynėmis. Poros valandų kelionę pramiegojau. Nuo stoties šeši km pesčiomis – ir dešimtą ryto jau darbo vietoj. O ten darbininkai ant automobilių susmuštinius susidėję, pilnais žandais žiaumoja – „tai pagaliau išsimiegojot. Gerai jums... o mes tai čia vat jau nuo aštuonių čia triūsiam“. 
Ai, begalinės tos kelioninės istorijos. Matyt metas, spjaut darbų/namų/visokių reikalų pusėn ir išsiruošt kur nors. Toli, toli...