Gabalėlis kasdienybės

Kai lyja ir nesirašo tekstai, kurie privalo rašytis. Kai šalta ir urzgia pilvas, o dėžutė su pietumis lieka namuose. Kai... važiuodamas dainuoji taip, jog pamiršti, kur važiavai. Kai... metas pagaliau surašyti. Apie pažinimo kelius bei klystkelius. Apie dainas, kurios padeda pažinti kraštą.

Taip – folkloras vienas iš pažinimo elementų. Jame susijungia tradiciniai drabužiai ir dainos. Dar tai pasakojimai apie žemdirbystę, buitį, darbus ir papročius. Viskas apdainuota – nuo linų iki girtuokliaujančio vyro. Nesijuokite, esama ir tokių dainų. Ir apie girtuokles moteris dainuota. Ir apie mergeles, bernelius, rūtų darželius. Arba darbus, kurių niekas jau nebedirba. Toks tas mano pažinimo etapas dabar – klausau. Tik neužsimerkiu, mat laiko tam dažniausiai turiu tik automobilyje.

O vienkiemyje ruduo karaliauja. Toks, kad neretai išvažiuoju tamsoje ir grįžtu kai jau nieko nebesimato. Ir dūsauju – praėjusią žiemą sėjau, vasarą laisčiau ir džiaugiausi, o dabar nebežinau ką ir bedaryti. Visos palergonijos tikrai, tikrai niekur namuose netilps. O kur dar kiti vazoniniai augalai... Bet vis tiek nuoširdžiai prisipažįstu – labai laukiu daigų meto. Nes man tai įdomiausia auginimo dalis – iš mažos sėklytės išlenda daigelis, aplink kurį sukinėjuosi, kalbinu ir laistau. Štai dėl to pavasario pabaigoje nebežinau kur kišti šimtą pomidorų, kurių nemėgstu, daigų. Kur dėti begales vienmečių gėlių ir t.t. :D Liga, ne kitaip.

Dabar apie tą, kas nebuvo planuota ir apgalvota iš anksto – nebeturime vandens. Tiesa, šiek tiek siurbliuku dar pasiekiame, tačiau vandenį tenka kibirais tempti ir dar labai taupyti. Kai priprasti prie karšto dušo rytais, kai nuolat skubi ir leki, toks variantas nėra labai smagus ir šaunus. O orams atšalus dar ir veltinių norisi, sriubų ir troškinių... šilumos namuose reikia. Bet... kai nesi namuose niekas ir krosnies neužkuria, namų nesušildo, vandens neprineša, maisto nepagamina. Reikia aitvaro. Daug neprašysiu – grūdus lai kaimynui neša, o vienkiemyje užteks ir ūkio darbų. Nors gal tokiems atvejams labiau bildukai tinka? Žinau, kad aitvarai dažnai atrodo kaip juodas gaidys. Reikia ieškoti tokio – gal padės :D Jei ne tai lapės tikrai padėkos. Jos mėgsta pavalgyti, o labiausia vilioja tai, ką galima vogti. Manau žvėriukai kartais linksminasi ir susėdę miške nuotykius planuoja – iš kurio kiemą ką nugvelbs. Nejuokauju, tikrai vieną ankstyvą rytą, važiuodama pro kaimelį, mačiau kaip lapė per kelią vištą tempė :D

Dar rengiuosi žygiui – obuolių rinkimui su žibintuvėliu. Nes noriu sulčių, labai daug sulčių, dar naminio obuolių sidro, kuris praėjusiais metais gavosi itin skanus. Surinkti obuolius laiko nėra. Vadinasi teks priimti vienkiemišką sprendimą – pasidaryti atrakciją – neeilinį renginį „Naktinis obuoliavimas“. Naktį pusę keturių... :D Kviečiami prisijungti visi norintys :D

Pajausti miestą

                 Vilniaus senamiestis, gimtasis Alytus su savo parku bei muzikos ir dailės mokyklomis, Kauno užkaboriai. Tais laikais, kai jo senamiestis nebuvo toks koks dabar. Su senaisis gyventojais, jų rietenomis ir moteriškomis apkalbomis. Su vaikais kovojančiais dėl vienintelio visame kvartale esančio, laipiojimui skirto medžio. Su pagyvenusiomis žydėmis, kurios vieną dieną triukšmingai kovodovo už... viską ir įkūnydavo karingų bei tvirtų moterų pavyzdį. Kitą dieną, duodavo saldainį, apsikabindavo ir sakydavo – rytoj į Izraelį. Aš tada nieko nesuprasdavau. Kai kurios pasakodavo... Ir tik dabar žiniasklaidai pradedant, kol kas tik tyliai, kalbėti apie tai kiek buvo sunaikinta romų tautybės žmonių iškyla prisiminimai... Apie devintąjame dešimtmetį po Kauno senamiestį vaikščiojantį pagyvenusį vyrą. Vietinės moterys apibūdindavo trumpai – čigonas. Praradęs viską. Ir netekęs proto. Dar nusistebėdavo kaip jis gyvas. To vyriškio bijojau. O dabar suprantu, kad man tai buvo tarsi pasakos. Toks kuriuos ruošia gyvenimui. Sekė jas karta išgyvenusi karą, pokarį ir visus drauge keliaujančius baisumus. Visa tai nukišusi giliai, giliai, po devyniais užraktais. Kad tik neprasiveržtų, nepradėtų kalbėti. Juk iš ties pasakos ir buvo skirtos parengti gyvenimui ir jo dėsniams. Jei netikit – yra apie tai net knygos.

                      Dar miestai, kuriuose teko trumpiau ar ilgiau gyventi, dirbti, būti. Vieni tarsi iš karto „prilipo“. Net praleidus tik savaitę ar keletą dienų, rodos jauti kuo gyvena. Arba kuo apsimeta tas miestas. Susikuri savo viziją bei iliuziją ir sakai – norėčiau grįžti arba ne. Ir pasakoji kitiems apie miestą savaip. Dažnai kitokį nei mato kiti, bet daugiasluokniškumo esmė – kiekvienas gali rasti tai kas jam artima. O su vienu miestui užstrigau. Beviltiškai... taip, kad labai ilgai negalėjau jame rasti vietos sau.

                      Beveik treji metai vienkiemiui Rokiškio rajone. Taip, kai gyveni tokioje vietoje, miestas dažniausiai yra parduotuvių vieta, kur perki begales remontams, įsikūrimui, žemės ūkiui ir, be abejo, pilvui, reikalingų ir nelabai rakandų bei produktų. Galvojau gal čia slypi tas atstumiantis  nejaukumo ir svetimumo jausmas. Taip, muziejus, dvaras, bažnyčia bei langinės – viskas buvo apžiūrėta ir ištyrinėta. Ir miesto erdvės, kurios sakė – gražu, bet... Dabar dirbu Rokiškyje. Ir pirmą mėnesį landžiojau po visus įmanomus užkaborius. Rimtai. Net į kažkokią aptriušusią aludę nosį įkišau. Greitai moviau lauk, bet išbandžiau su siaubu galvodama – kodėl, kodėėėėl šitas miestas manęs neįsileidžia ir neatsiskleidžia. Nes viskas jame yra, visko užtenka ir tarsi viskas gražu, bet... Raktas jo kur? Juk tokie dalykai slypi atsitiktinumuose. Liublianoje tai buvo greitosios pagalbos broliukai, vidurį nakties stabtelėję šalikelėje ir paprašę ugnies prisidegti suktinėms. Kopenhagoje – senas hipis man, tuomet dar paauglei suplėšytais džinsais, pasiūlęs puodelį arbatos. Tiesiog. Ir taip virtinė miestų, o čia...

Pagaliau! Susitarėm. Tyrinėjam vienas kitą smalsiai ir aktyviai. Aš ir Rokiškis. Esmė? Žmonės. Nebus dabar apie tai kaip bendruomenės kuria, daro gerą, šluoja šaligatvius ir pjausto medžių šakas. Taip, tai tiesa. Bet man miestas pradėjo skleistis drauge su pokalbiais. Su pikčiurnomis, kurie nustemba, jog jų nepažįsti. Ir net nenori nieko. Jiems užtenka to ką turi, pažįsta ir žino. Dar maloniais pašnekovais, kurie supranta, suvokia ir yra bent jau mandagūs (nes į klausimą „iš kur atsiradai?“ dažniausiai norisi atsakyti – „gandras atnešė“.) Su žmonėmis, kurie kuria, daro ir organizuoja. Nuo langinių tapymo plenerų iki akcijos, kuria siekiama paremti sunkiai besiverčiančias šeimas. Ir dabar einu gatve, o kasdien viskas atrodo kitaip. Vakar išgirdau istoriją kaip buvo tapomos konkretaus namo langinės. Dabar jis man atrodo kitoks. O vaikas gatvėje sakė, kad prie vieno namo pernai buvo labai gražių kačiukų vada. Žmonės juos išsidalino. Tas namas mano galvoje pramintas kačiukų namu. Nors paprastas daugiaukštis. Dar yra parkai, kurie man atrodė geriausiu atveju saulėgražų valgytojų arba tuštumos erdvės. Dabar jie kitokie. Ir ne, ne turistiniai vadovai, kuriuos ištyrinėjau dar prieš trejus metus, suteikia tą jausmą ir gaivina erdves. Bendravimas. Ir dar – girdėjau pasipiktinimą, jog viename straipsnyje buvo neteisingai parašytas pavadinimas. Liongino Šepkos parkas pavadintas Liudo... taip sunervino skaitytoją, taip pikta jai pasidarė. Apmaudi klaida, bet...  ar tame parko esmė? Jaunimas su pledais, renginiai ir šurmulys. Tokia buvo straipsnio esmė. O parko? Vardas?

Su miestu esame... procese. Kartais atrodo, kad užsiveria, trinkteli prieš nosį ir neįsileidžia. Gal dar nelaikas? Man irgi būna dienų, kai norisi jam pasakyti – padarom pertrauką. Nenoriu, kad šiandien mane stebėtum. Liksiu nematoma. Bet vakar prisijaukinau Rokiškio mešką. Tą, kuri keistai žvaira stovi muziejuje. Eksponatas, kurį gali pamatyti nenusipirkęs bilieto. Apėmė jausmas, kad ji – tai mano bilietėlis į miestą. Tas, kurio pagaliau nusipelniau. Bet tik mažutis, dar tik daliai erdvės. Dar ieškau.

P.S. Ir vis tiek man trūksta mažo dėvėtų bei pigių knygų knygynėlio. Iki negalėjimo. Metas raitotis rankoves?

                      

Džiazas ir agurkai

Siaubingai bijau žvyrkelių. Ypač jais važiuoti. Bet kai klausau muzikos tik švyst ir nepajaučiu kaip ta žyruota kelio atkarpa baigiasi. Prie ko čia džiazas ir agurkai? O gi niekuo dėti. Na, nebent automobilyje džiazo klausau ir baubiu. Taip kaip išeina – gi paukščiai negirdi, nepradės iš baimės negyvi nuo šakų kristi. O jei koks briedis giliau miškan nuklampos tai tik į gerą. Su meile ir linkėjimais aš jiems siūlau ant vieškelių nerymoti ir vairuotojų negąsdinti. Vis ko gi gali nutikti...

Na dar ir džiazo koncerte buvau, pasikroviau energijos. Pasiilgau aš gyvo dainavimo ir muzikos. Kai žmonės, o ne paukščiai, garsus leidžia ir dar į aplinką reaguoja. Nes gervėms tai nusi... ar tu plosi ar kojom trypsi. Nei bisui iškviesi jas, nei nuo pamiškės nušvilpsi.

O agurkai yra labai gera daržovė. Dėl skonio nesiginčijama, bet tokia prieraiši, dėmesio ištroškusi. Nenueik pora trejetą dienų agurkų aplankyt ir iš kart matai – laukė, storėjo, sėklas augino. Iš ilgesio net pernoksta kai kurie...