Apie pievas ir piknikus

        Pagaliau ir net labai pagaliau baigėm skubiuosius darbus. T.y. tokius, kai laiko neliekam niekam – nei aplinkos tvarkymui, nei maisto gaminimui ar kokiems maloniems dalykams. Kaip aš svajojau apie tą metą, didžiojo darbo prie kompiuterio pabaigą... Įsivaizdavau, kad jau pulsiu ravėt, tvarkyt ir čiustyti vienkiemį. Po pusvalandžio lauke nuo karščio negera tapo ir nusprendžiau truputį pakentėt. Nors... namai sutvarkyti, skalbinių krūva įveikta, uogos iš širšių atkovotos ir uogienė išvirta (oi, karštumėli... bet tai ką daryt kai stadija „aaaaaa.... uogos tai tuoj nubyrės“), maistas įdomesniu tapo. Keletas šių metų derliaus vynų nukeliavo brandintis į rūsį. Ir dar užklotas baigtas. Skiautinių. Lininis. Kai toks oras tai ir norisi sakyti – piknikui gamtoje, pasisėdėjimams ant žolės skirtas. Nors man tai labiau pikniko šaldytuve norisi, bet gi ne amžinai tie karščiai bus :D 

     Supratau, kad šiemet nei karto hamake nebuvau išsitiesus. Laiko vis trūksta beržo pavėsyje pagulinėt. 

          O vakarop ne tik aš atsigaunu :D Veiksmo ir judesio vienkiemis pildosi. Gero šuns darbas – nušienautus plotus patikrint, gal urvų ten esama. Tikrai pasitaiko :D 

           Dar nosį judinti – iš miško visokiausi kvapai sklinda, ciucei ramybės neduoda.

      Kažkas fotografuoja...

     O į prašymus gražiai, gėlyčių fone pasėdėt, reakcijos sulaukiau tokios. Na, negalima to meto, kai šuva pagaliau savimi atvirsta ir milijoną reikalų kieme bei sode turi, trukdyti. Visiems reikia pasimėgauti vakaru :D