2013 m. gegužės 23 d., ketvirtadienis

Prisitaikę išgyventi




        Ką jau ir slėpti – patinka man dokumentiniai filmai apie gamtą. Ir niekam ne naujiena, kad beždžionės naudoja įrankius, ūdros įsigudrina gyventi judriame uoste, varnos riešutus ant kelio mėtyt, kad snapais nereiktų daužyt – automobiliai sutraiško ir t.t. Viskas tam, kad tik išgyventi, maisto lengviau gauti. O kai pradedi savo šunį stebėt... na juokas ima, suvokus kokie įgūdžiai Mokos gyvenime susiformavo. Ir medžioklė – tikrai nereikšmingas dalykas naminiam šuniui. Nebent malonumas lapes, zuikius ar stirnas vaikyt. Nei pagauna, nei kada nors pavys. O ir akis į akį susidūrus su miško gyventojais neįsivaziduoja ką daryt. Nebent man už kojų slėptis. Dėl visa ko.
       Ir kas gi svarbu šuns – keliauninko gyvenime? Pavyzdžiui gulėt ant lovos taip, kad traukiant iš po šuns užklotą, uodeguotoji nenusiridentų ir neprarastų patogiųjų minkštųjų pozicijų. Čia kaip staltiesę nuo stalo nutraukti indų nesudaužant. Tik šiuo atveju pastangas deda gulėtoja :D
        Akis vartyti taip, kad visi supratų – šunį reikia glostyti bei girti, žaisti ir kasyti. Esant reikalui išraiškingai žvairuoti vakarienės link, parodyti kur durys ir t.t. Žiovavimu ir niurnėjimu paskubinti užsimiegojusius. Sudainuoti bent kelių rūšių daineles, kurios vadinasi „Lapė/zuikis/stirna po langais. Išleeeeeeiiiiskit. Greitai, greitai, greitai, greeeeeiiiiitai“. O kur dar savotiškos džiaugsmo serenados supratus, kad beveik atvažiavom į sodybą ar Alytų. 
Ir tikrai esam ne vieninteliai šeimininkai, kuriems tarpusvyje kalbant kartais praverčia kitų kalbų žinojimas. Nes ištarus „važiuosim“ ar „eisim“ Moka jau sėdi prie durų, lagaminus susipakavusi ir pasiruošusi kelionei. Jei jau krauni krepšius, tai ir susiprask, kad važiuoti reikia ne rytoj, o dabar. Iš karto. Nėra pas šuniukus to „vėliau“, dabar reikia viską daryt. Ir greitai.
     Nors kai prisimenu tuos rytus, kai mes jau ruošiamės, o mieguistas šuva pakelia galvą ir priekaištingai žiūri – „o tai gal galima nors vieną dieną ramiai išsimiegot, a? Nu kur jūs ir vėl baladojatės. Kuo namuose negerai?“... Ir juokas ima, kai aš, visą gyvenimą svajojusi apie šunį ir skaičiusi begales literatūros, patarimų ir pasisakymų kinologijos tema, labiausiai makaulėn įsikaliau, kad labai dažnai klaida/bėda, kuomet šuo per aktyvus savo šeimininkams Na neturi jie tiek energijos ir jėgų, kad šunį „iškraut“. Tai vat jau galiu konstatuoti priešingą atvejį. Metams bėgant Moka darosi tingi tetulė, o mano energija... hm... na kol kas nemažėja. Tik, kad pagaliukais ir kamuoliukas man dažniau norisi žaisti negu šuniui. Ir tikrai kartais kvailai, žmogus, pasijunti, vidury miškelio su pagaliu lakstydamas, kai šuva tuo metu išdidžiai/atlaidžiai žiūri „Na pažaisk, pažaisk, jei jau taip nori. Aš čia pasėdėsiu, pažiūrėsiu“. Atrodo neįtikėtina, kad prieš šešerius metus, dešimt valandų kasinėjimuose atidirbus, vakarais dar šunį prie dviračio segdavau ir palei geležinkelio pylimą pedalus mindavau. Kad tik tas jaunas šuo energiją išlietų. Na, dabar, spėju, nebent krepšį prie bagažinės pritaisyt :D Kitais atvejais laukia išraiškingas šuns žvilgsnis „Tiiiingiu. Aš čia pavėsyje pagulėsiu, palauksiu“.
        Vienas, labai svarbus, dalykas keliaujant – prisitaikyti šuniukui. Po valandos plaukimo baidare jau ir Mokai aišku, kad išgirdus „atsargiai“ reikia pasilenkti. Kitaip šakos gan skaudžiai gali užgauti. Kartą pabandžius susidraugauti su ežiu – daugiau nerizikuoti. Po skausmingo spygliukų traukimo iš nosies ir letenėlių, ežiai tapo nematomi. Ignoruojami. Kaip ir katinai, kurie nebėga (cha, cha... dar nuskriaus, ką su jais gali žinot). Išsiaiškinti teritoijos ribas, nes savoje gamtiniai reikalai neatliekami. Pasitatai žmogus palapinę vidury miško ir... eini šuns vedžiot. Kad žinotų, kur jau galima pritūpti. Ir visai, visai rimtai čia :D Na, bet esi tikras, kad neįminsi į krūvelę.
      Kas dar svarbu? Sugebėt įsirangyti į mažą foteliuką ir ten nusnūsti. Paskui šeimininkus užlipti kopėčiomis į viršų ir graudžiai žiūrėti žemyn, nes nusileisti nepavyksta. Kai klausia kur kamuoliukas/šernas/kiaulė (suprask, šuns žaislas) apsimesti, kad labai ieškai. Ir būna, kad po keletos minučių suprantu, kad po palovius landžioju aš, o šunė gudrią miną nustačius laukia, kada surasiu. Dar nutaisyti skriaudžiamo šuns snukelį ir skūstis/guosti jei kažkas sudrausmino. Nes juk šuo tikrai, tikrai nekaltas.... Išgaudyti muses (nes labai giriu už jų populiacijos namuose mažinimą). 
      Svarbiausia – džiaugtis. Pamačius antkaklį ir pavadėlį. Džiūgauti aptikus mažą varliuką. Ir net jei išeini pusvalandžiui, tavo grįžimas namo – nuostabi šventė. Kad ir kas beatsitiktų, visuomet laukia padaras, kuriam esi nuostabus, puikus ir savo pasirodymu sukeli audringo džiaugsmo pliūpsnį. 

2 komentarai:

  1. Laba diena,
    Esu Jurga. Skaitau jūsų puslapį darbe pasidarius kavos pertraukėlę :) Taigi, nuspalvinat mano dieną. :) Ačiū už tai. Taip pat mėgstu rankdarbius, svajoju apie sodybą... Tik nenustokit rašyt :)Geros jums dienos.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū, Jurga. Labai, labai malonu skaityt gražius žodžius.

      Panaikinti